Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2-3250-614/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-10-26
Bylos Nr.: 2-3250-614/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00064-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Ieškovas: R. G., V. P. N., L. B., J. S., A. R. Š.
Atsakovas: BAB banko „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

Kategorijos

2.2.2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-3250-614/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00064-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovui R. G., ieškovų atstovui advokatui V. M., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui A. M., atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovei S. S., kitiems ieškovams neatvykus, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P. N., L. B., R. G., J. S., A. R. Š. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai ieškiniu, dubliku ir pareiškimais dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė pripažinti negaliojančiomis: 2011-03-23 V. P. N. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110323S990008; 2011-07-08 L. B. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708S990017; R. G. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011-08-29 (Nr.SE20110826K990003) ir 2011-10-12 (Nr. FO20111012K990013) sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis; J. S. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011-03-05 (Nr. FO20110305S990002) ir 2011-10-26 (Nr.FO20111026S990002) sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis; 2011-05-05 A. R. Š. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110505K990002, bei taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas AB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; įpareigoti atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ieškovai nurodė, kad nei vienam ieškovui nebuvo paaiškinta, kad banko siūlomas produktas (obligacijos) yra rizikingesnis už terminuotąjį indėlį, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Priešingai, ieškovams buvo siūloma geriau pirkti obligacijas, akcentuojant didesnę grąžą bei patikinant, jog tokia investicija yra tokia pat saugi, kaip pinigų įnešimas į indėlio sąskaitą. Ieškovams raštu buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas, todėl jie pagrįstai manė, kad draudimo apsauga obligacijoms galioja ir nėra rizikos, kad pinigai, sumokėti už obligacijas, bus prarasti. Ieškovai siekė laikyti savo sukauptas lėšas banke kaip saugius indėlius, kai tuo tarpu bankas siekė pritraukti papildomas, trūkstamas lėšas sudarant su klientais obligacijų sutartis. Ieškovai nebuvo iš anksto nusprendę įsigyti obligacijas, juos atvykus į banką įkalbėjo banko darbuotojai. Taigi, ieškovų valia neatitiko sutarties turinio, t.y. ginčijami sandoriai buvo sudaryti suklydimo įtakoje. Atsakovas mokėjo savo darbuotojams priedus prie atlyginimo už sudarytas obligacijų pasirašymo ir indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, darbuotojams buvo nurodyta sudaryti kuo daugiau obligacijų sutarčių. Šia aplinkybę įrodo 2011-04-05 atsakovo valdybos sprendimas ir šiuo sprendimu patvirtintos banko ir jo finansinės grupės darbuotojų skatinimo taisyklės. Tie darbuotojai, kurie nesudarydavo jiems nustatyto minimalaus sutarčių skaičiaus, turėdavo pasiaiškinti savo vadovybei. Taigi banko vardu sudarinėję sutartis asmenys buvo be kita ko ir asmeniškai suinteresuoti įkalbėti klientus sudaryti tokias sutartis, todėl jie buvo labai aktyvūs, vykdė agresyvią rinkodarą, akcentuodavo tik obligacijų privalumus, neišaiškindami klientams tokių investicijų rizikingumo. Sudarytose sutartyse nėra įvardyti atvejai, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami, todėl bankas sudarė ieškovams prielaidas manyti, jog jų įsipareigojimai pagal obligacijų pasirašymo sutartis yra apdrausti indėlių draudimu. Atsakovas (bankas „Snoras“) sudarydamas ginčijamus sandorius teikė investicines paslaugas, todėl ši jo veikla patenka taip pat ir į LR finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) taikymo sritį (FPRĮ 2 str. 2 d.). Atsakovas nevykdė įstatyme numatytos jam pareigos ir nesudarė galimybių susipažinti su obligacijų emisijos produktais, jų ieškovams neįteikė, neišaiškino investicijų rizikingumo. Obligacijų pasirašymo sutartyse esantis 1.22 punktas neatitinka tikrovės, nes ieškovai nebuvo supažindinti su šiais dokumentais, nei su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ nesurinko įrodymų apie ieškovų finansinę padėtį, patirtį investavimo srityje, jų tikslus. Konstatuotina, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus sprendimus Šiuo atveju, suklydimas turėjo esminės reikšmės, nes ieškovai sudarė sandorius su prielaida, kad jiems bus taikoma indėlių draudimo apsauga, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidinga. Ieškovai nesuprato, kad pasirašydami banko pateiktą sutartį, jie tampa ne indėlininkais, o investuotojais ir kokios iš to kyla rizikos. Ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, todėl būtų neteisinga, jei jie turėtų prisiimti riziką dėl sandorio esminių sąlygų klaidingo supratimo. Atsakovas AB bankas „Snoras“ tuo tarpu yra profesionali, licencijuota kredito įstaiga ir pagal jos atžvilgiu taikytinus teisės aktus jai tenka pareiga tinkamai išaiškinti klientams visų jos teikiamų paslaugų esmę bei paaiškinti kylančias rizikas. Kadangi šios pareigos netinkamas vykdymas lėmė esminį neprofesionalaus investuotojo suklydimą, todėl atsakovas turėtų prisiimti iš viso to kylančias neigiamas pasekmes. Svarbi aplinkybė yra ta, kad bankas klientams pateikdavo standartinę sutarties formą ir ieškovai sutartį sudarydavo prisijungimo būdu. Visiems ieškovams informacija apie siūlomą produktą buvo pateikta žodžiu ir banko darbuotojai paruoštoje sutarties formoje tik parodydavo ieškovams, kurioje vietoje reikia pasirašyti. Visą sutarčių ir jų priedų paketą, tokiu atveju, turėjo sudaryti daugiau kaip 60 puslapių. Objektyviai vertinant, prieš pasirašant sutartis ieškovams fiziškai nebuvo įmanoma perskaityti visų tokios apimties dokumentų. Negana to, minėti sutarčių priedai ieškovams realiai netgi nebuvo įteikti. Taigi, esant abejonių, ar bankas suteikė visą reikalingą informaciją ieškovams, šią aplinkybę reiktų vertinti ieškovų naudai. Nei vienas iš ieškovų neturėjo finansinės patirties ar specialių žinių, nedirbo darbo, susijusio su investicijomis, o kai kurie ieškovai buvo senyvo amžiaus, todėl turėtų būti vertinami kaip labiau pažeidžiamų asmenų kategorija. Ieškovai nebūtų sudarę šių sutarčių, jeigu minėtą informaciją būtų žinoję, ieškovų suklydimą sąlygojo atsakovo darbuotojų elgesys, nes darbuotojai nurodydavo, kad viskas drausta banko turtu. Banko darbuotojai buvo skatinami parduoti kuo daugiau obligacijų, už tai buvo finansiškai skatinami, todėl asmeniškai buvo suinteresuoti. Ieškinys taip pat grindžiamas atsakovo apgaule CK 1.91 str. pagrindu. Ieškovai nurodė, kad bankas nuslėpė esmines aplinkybes, kuriuos žinodami ieškovai nebūtų sudarę sutarčių. Atsakovas jau 2011-01-18 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.03-02 buvo informuotas apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigotas juos pašalinti, bankas pažeidė LR bankų įstatymo reikalavimus ir savo veiklos trūkumų nepašalino. Ši informacija turėjo būti atskleista atsakovo išleistuose obligacijų emisijų prospektuose, atsakovas turėjo informaciją pateikti Vertybinių popierių komisijai, atitinkamai paskelbti Centrinėje informacijos bazėje, savo tinklapyje (LR Vertybinių popierių įstatymo 2 str. 36 d., 6 str. 1 d., 18 str.). Tačiau atsakovas to neapdarė, slėpė reikšmingą informaciją ir nuo ieškovų, ir nuo Lietuvos banko ir tokiu būdu suklaidino ieškovus, siekdamas prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdamas savo veikos trūkumus. Tikroji banko padėtis – kad ji žymiai blogesnė nei anksčiau, paaiškėjo tik 2011-11-24, lai buvo paskirtas laikinasis administratorius. Pripažinus sutartis negaliojančiomis yra taikytina restitucija, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovui bankui „Snoras“ yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, restitucijos būdas yra pakeistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis, ieškovams priklausančios lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui - banko „Snoras“ bankrotui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas (b.l. 2-14, 1 t.; 88-95, 96-108, 3 t.; 8-17, 4 t., 1-13, 5 t.).

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimuose į ieškinį, dubliką ir prašymus dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, prašė ieškinį atmesti. Ieškinyje aprašomos aplinkybės ir teisinis jų kvalifikavimas nesudaro pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus. Byloje esantys įrodymai akivaizdžiai liudija, jog ieškovai siekė investuoti lėšas į finansines priemones (obligacijas), tikėdamiesi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą. Aptarnavimo sutartis nėra ginčo sandoriu priedas ar sudedamoji dalis. Konkrečios finansinės priemonės (obligacijos) ieškovų buvo įsigytos ne sudarius aptarnavimo sutartis, bet sudarius ginčo sandorius. Aptarnavimo sutartys nesukėlė ieškovams pareigos investuoti į finansines priemones. Aptarnavimo sutartyje esanti nuoroda, jog siekiant užtikrinti ieškovo lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, atsakovo įsipareigojimai ieškovui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas", laikytina blanketine sąlyga, konkrečiai neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į galiojančius įstatymus. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas buvo ir yra viešai prieinamas, todėl minėta aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia. Ši sąlyga taip pat negali būti vertinama kaip teiginys, jog absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui, nepriklausomai nuo jų dydžio bei pobūdžio, yra apdrausti valstybės. Aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia vien todėl, kad konkrečiu atveju ieškovai neturi teisės gauti draudimo išmokos. Nei aptarnavimo sutartyje, nei ginčo sandoriuose nėra teigiama, jog atsakovo (draudėjo pagal IĮIDĮ) obligacijos yra draudžiamos indėliu draudimu. Priešingai nei teigia ieškovai, bankas tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti su obligacijų įsigijimo sandoriais susijusią riziką. „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo" IV skyriuje buvo numatyta, jog obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai; investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukos" 20.1 punkte buvo nurodyta, jog investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudiminio įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios (todėl ieškovai privalėjo suvokti, jog banko bankroto atveju už jų įsigyjamas finansinės priemonės nebus mokama draudimo išmoka); atsakovas (bankas) išsamiai informavo apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas bei su banko veikla, obligacijų bazinių prospektų 1.3.1 ir 1.3.2 punktuose, įskaitant ir riziką, kad atsakovas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Byloje nenustatyta pagrindų atleisti ieškovus nuo ieškinio pagrindo įrodinėjimo. Todėl ieškovai privalo įrodyti, jog nesusipažino su sutartyse minimais dokumentais, o jų patvirtinimai neatitinka tikrovės. Nepagrįstas faktų, patvirtintų ieškovų parašais, neigimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje, nes ginčo šalies pasirašyti dokumentai negali būti paneigiami žodiniais paaiškinimais. Kadangi ieškovai turėjo terminuotuosius indėlius atsakovo banke, jie turėjo suvokti sudaromų ginčo sandorių esmę ir matyti akivaizdžius skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Net darant prielaidą, kad egzistavo klaidingas ieškovų įsivaizdavimas dėl jų įgytų finansinių priemonių draudimo indėlių draudimu, tai turėtų būti laikoma pačių ieškovų neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekme, o toks suklydimas nėra pripažintinas turinčiu esminės reikšmės. Akivaizdu, jog ginčo sandorių sudarymo metu Ieškovai negalėjo žinoti, kad ateityje banko veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla, taip pat neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčo sandorius. Todėl indėlių draudimo ieškovų įsigytoms finansinėms priemonėms taikymas arba netaikymas nepripažintinas esminiu ginčo sandorių elementu. Ši aplinkybė tapo ieškovams esmine tik atsakovui tapus nemokiu. Atsakovas niekados netvirtino ir neteigė, jog terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Pažymėtina, jog lyginant su terminuotų indėlių įsigijimu be išimčių visi kiti piniginių lėšų investavimo būdai yra alternatyvūs. Atsakovo naudotos frazės „alternatyva indėliui" ar „saugus investavimo būdas" nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, būtent dėl kurios ir yra iškilęs ginčas, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi, ką atsakovas ir pabrėždavo pristatydamas šią finansinę priemonę. Bankas objektyviai negalėjo turėti tikslo sudaryti su ieškovais būtent ginčo sandorius, nes lyginant su terminuotojais indėliais jie buvo labiau finansiškai naudingi ieškovams, o ne bankui. Be to, ieškovų lėšos dar iki obligacijų įsigijimo buvo patikėtos bankui, todėl bankui nereikėjo jų papildomai pritraukti. Bankas platindavo fiksuotų palūkanų obligacijas ir iki Lietuvos banko valdybos nutarimo, todėl ieškovai visiškai nepagrįstai sieja banko obligacijų platinimą su Lietuvos banko nutarimo priėmimu. Nuo 2011 m. Il-ojo ketvirčio atsakovo banke buvo nustatyta skatinimo sistema, galiojusi visiems atsakovo ir atsakovo įmonių grupę sudariusių subjektų darbuotojams. Tam, kad atsakovo darbuotojas galėtų pretenduoti į premiją, jis turėjo vykdyti planą 100 proc. visų jį sudarančių produktų, o ne tik indėlių sertifikatų/obligacijų atžvilgiu. Šiame kontekste pažymėtina, jog aktyvus bankinių produktų, įskaitant banko leidžiamų finansinių priemonių, pardavimas, pasižymintis naujų banko produktų siūlymu, atitinka normalią, Lietuvoje egzistuojančią verslo praktiką ir įstatymo nėra draudžiamas, jei jis neperžengia Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nustatytų ribų, t.y. jeigu jis neatitinka šio įstatymo 8 straipsnyje pateikto agresyvios komercinės veiklos apibrėžimo. Įrodyti buvusią agresyvią banko komercinę veiklą yra ieškovų pareiga, tačiau jokių tokią veiklą patvirtinančių objektyvių įrodymų ieškovai į bylą nepateikė. Taip pat pažymėtina, jog ieškovių V. P. N. ir J. S. ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dar iki 2011 m. II ketvirčio pradžios, t. y. tada, kai pirmiau minėta skatinimo sistema dar negaliojo. Tačiau šių ieškovių aprašomos faktinės ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kitų ieškovų nurodomų aplinkybių (ir vienu, ir kitu atveju teigiama, jog banko darbuotojai primygtinai siūlė /įkalbinėjo ieškovus sudaryti būtent obligacijų pasirašymo sutartis, akcentavo jų privalumus, neatskleidė papildomų rizikų ir pan.). Tai leidžia pagrįstai abejoti ieškovų paaiškinimų išsamumu ir objektyvumu. Ieškovai nepaneigė prezumpcijos, kad prieš sudarydami ginčo sutartis jie supažino su šioje sutartyje nurodytais dokumentais - obligacijų emisijų prospektu ir galutinėmis sąlygomis, o sudarydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, gavo šios sutarties specialiosios dalies 2 punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą" ir „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką". Šias aplinkybes patvirtina ieškovų parašai obligacijų pasirašymo sutartyse bei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse. Atsakovas neneigia, jog tai yra standartinės banko sutarčių sąlygos, tačiau šios sąlygos buvo tinkamai atskleistos ieškovams, o tai reiškia, kad jos yra jiems privalomos. Sutarčių standartinės sąlygos negalioja, tik kai jos yra siurprizinės. Ieškovai, prieš pasirašydami ginčo sutartis bei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, privalėjo jas perskaityti, todėl negalėjo nepastebėti esančių šalia parašų nuorodų į kitus banko dokumentus. Sutarčių pasirašymas reiškia ir jų standartinių sąlygų akceptavimą. Kitaip tariant, net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovams (su kuo nėra pagrindo sutikti), ši aplinkybė negalėtų būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. O jeigu ieškovai neskaitė banko pateiktų dokumentų prieš juos pasirašydami, būtent jie (o ne atsakovas) turi prisiimti tokio savo neapdairaus ir lengvabūdiško elgesio riziką. Ieškovai taip pat teigia, kad jie buvo apgauti, tačiau nenurodo dėl kokios konkrečiai banko finansinės būklės ar banko veiklos perspektyvų jie buvo apgauti. Remiantis LR Vertybinių popierių įstatymo 6 str. 1 d. prospekte pateikiama informacija apie emitentą, jo vertybinius popierius, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinklioje, t. y. turi būti pateikta visa informacija, kuri atsižvelgiant į konkretaus emitento išleistų vertybinių popierių, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą, ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, taip pat šių vertybinių popierių suteikiamas teises. Įstatymo 2 str. 10 p. apibrėžia esminį įvykį kaip su emitentu susijusį jam žinomą ir privalomą žinoti įvykį, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai, o 18 str. nustato, jog emitentas, kurio vertybinius popieriais lesta prekiauti reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka nedelsdamas turi pateikti reguliuojamos rinkos, kurioje prekiaujama jo išleistais vertybiniais popieriais, operatoriui, VPK ir VPĮ 28 str. nustatyta tvarka viešai paskelbti, įdėti į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę, paskelbti savo tinklapyje informacinį pranešimą apie kiekvieną esminį įvykį. Tačiau Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, bankui buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs draudimai teikti tam tikras finansines paslaugas (LR BĮ 72 str. 1 d.). Nutarimo preambulėje konstatuojama, jog tokių priemonių imamasi dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų ir banko veiklos trūkumų. Taigi, Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruoštu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės prižiūrimos institucijos neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko Snoras veikla yra nestabili ir nepatikima. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Nutarime nurodytus pažeidimų ir duotų privalomų nurodymų neįtraukimas į Prospektus neatitiko VPĮ 6 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Be to, viešai paskelbtame Lietuvos banko tinklapyje viešai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus (kaip ir 2011-06-23 Lietuvos banko valdybos pirmininko pranešime Seime). Nei viename bylos dokumente, taip pat ir ieškovų minimame Lietuvos banko nutarime Nr.03-2 nėra objektyvių duomenų, įrodančių, kad ginčo obligacijų sutarčių sudarymo metu arba Prospektų paskelbimo metu buvusią blogą banko finansinę būklę arba nemokumą. Bankas buvo kredito įstaiga, kuri užsiėmė finansine veikla, kuri yra rizikinga, nes priklauso nuo daugybės aplinkybių, apie šias rizikas ieškovai buvo informuoti. Banko finansinė būklė nuolat ir gana greitai gali kisti, o nuo obligacijų sutarčių sudarymo iki banko nemokumo praėjo nemažai laiko, bankroto byla iškelta tik 2011-12-07. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Lietuvos banko tinklapyje buvo paskelbta informacija apie banko inspektavimo ir priežiūrinio tikinimo rezultatus. Atsakovas apie inspektavimo rezultatus informavo VPK, kuri nustatyta tvarka 2011-02-20 apie tai paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje, plačiai skelbta įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai nepateikė jokių argumentų ar aplinkybių, kad būtų nukrypta nuo jau susiformavusios teismų praktikos panašiose bylose (b.l. 143-154, 1 t.; 114-121, 3 t.; 132-148, 4 t.; 116-119, 5 t.).

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimais į pareikštą ieškinį, dubliką ir pareiškimus dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, prašė ieškinį atmesti, bei nurodė iš esmės tapačius atsakovo argumentams motyvus. Prie ieškinio nėra pridėtų dokumentų įrodančių, kad 2011-11-24 ieškovai ieškinyje nurodomas pinigų sumas laikė banke pagal indėlio ar banko sąskaitos sutartį. Draudžiamo įvykio dieną ieškovai jau buvo savo valia perdavę bankui pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas, t.y. neturėjo reikalavimo teisių į šias pinigines lėšas. Taigi, jie negali būti laikomi indėlininkais IĮIDĮ prasme ir neturi teisės į indėlio draudimo išmokas už įgytas banko obligacijas pagal IĮIDĮ. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai, įgydami obligacijas, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Todėl bankas yra jiems perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis įtvirtinta teisės akte – IĮIDĮ, kurio nežinojimas, negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis. Pačiose ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Banko obligacijos, dėl kurių šioje byloje kyla ginčas, yra skolos vertybiniai popieriai, todėl patenka į Indėlių direktyvos 7 str. 2 d. bei I priedo 12 p. numatytas išimtis. Kadangi ieškovų ginčo sutartimis įsigyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami indėlių draudimu (tiesiogiai numatyta teisės aktuose), ieškovų teiginiai apie tai, kad atsakovas juos suklaidino, neatskleidė visos su sandorių rizika susijusios informacijos yra atmestini. Tai, kad ieškovai suprato sudarantys ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog sudarydami ginčo sutartis, tuo pačiu metu, jie sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios nebūna sudaromos pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su jų sąlygomis iki pasirašymo bei išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Šiuo atvejus pažymima, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Ieškovai neįrodė, jog ginčijamas sutartis sudarė suklydimo įtakoje, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovams su atsakovu sudarant ginčijamas sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir atsakovo mokamos palūkanos. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas (lyginant su banko siūlomomis palūkanomis už terminuotus indėlius) jie gauna dėl padidintos rizikos, kadangi didesnes palūkanas už vertybinius popierius atsakovas galėjo pasiūlyti klientams todėl, kad nereikėjo mokėti draudimo įmokos indėlių ir investicijų draudimui, ir sutaupomos lėšos galėjo būti mokamos klientams. Atsakovo veiksmuose nebuvo apgaulės. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovų valią sudaryti sutartis. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta atsakovo veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarčių sudarymo metu. Ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad indėlių sertifikatai ar obligacijos yra draudžiami indėlių draudimu. Be to, ieškovai klaidingai teigia, kad jų suklydimas pasireiškia tuo, kad jie manė, kad obligacijos yra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios ir bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Dar daugiau, visi be išimties ginčo sutartyse nurodomi dokumentai (aprašai, prospektai, galutinės sąlygos ir t. t.) buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje, todėl ieškovai galėjo su jais susipažinti naudodamiesi internetu. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Todėl pasirašydami ginčijamas sutartis, ieškovai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas, kas reiškia jų akceptavimą. Kitaip tariant, net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovams, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Atsakovo nuomone, ieškovai privalo įrodyti, jog atsakovas pažeidė minėtose teisės normose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė. Kadangi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir jame laikė savo santaupas terminuotų indėlių pavidalu, vėliau vykdė investicinę veiklą, bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovų pinigines lėšas, nes ieškovai ir taip savo lėšas laikė banke. Bankas neturėjo motyvo klaidinti ieškovus, teikti jiems melagingą informaciją. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Priešingai - darbuotojai privalėjo kelti kvalifikaciją, išklausyti mokymus apie banko finansines priemones, o mokymo medžiagoje buvo aiškiai išdėstyta, jog obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo darbuotojai klaidino ieškovus ir siekė pritraukti pinigines lėšas priklausančias jiems. Ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, o patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo (b.l. 57-71, 154-161 3 t.; 92-106, 140-193, 4 t.; 102-115, 5 t.).

Teismo posėdžio metu ieškovas R. G. palaikė savo ieškinį, prašė jį tenkinti paaiškino, kad iš reklamos pagalvojo, jog tai bus labai rimta investicija, susijusi su Žalgirio arenos statyba. Sudarydamas sutartį dar pajuokavo – o jei bankas bankrutuos, tada vadybininkas jam pasakė, kad bankas atsako savo turtu ir pagal įstatymus. Obligacijos priminė tėvų pirktas obligacijas, tėvai lėšas atsiėmė, pirko baldus. Lėšas jis norėjo ilgam laikui laikyti, indėlių sertifikatus pakeitė į obligacijas, kad nenuvertėtų per infliaciją. Taip pat indėlius turėjo Swedbanke, bet pernešė į Snorą, nes buvo siūlomos geros palūkanos. Ūkio banke turėjo dar investicijų, spėjo pasiimti. Tai buvo sesers pinigai duoti vaiku mokslams. Sudarant sutartis nebuvo sąlygų paskaityti, taip pasirašė. Neteko susipažinti su finansiniais dokumentais, su baziniu prospektu irgi ne, gavo tik pačias sutartis. Ieškovas paaiškino, kad jis baigė KTU, yra medžio apdirbimo technologas, inžinierius, dirbo projektavime. Tuo metu nieko nežinojo apie draudimo įstatymą. Ieškovas nurodė, jog nemano, kad jis suklydo, manė, kad teisingai pasirinko, iš esmės suklydo dėl banko veiklos perspektyvų. Prašo Taikyti Europos teisingumo teismo sprendimą.

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas advokatas V. M. prašė tenkinti ieškinį nurodytais motyvais. Nurodė, kad visi ieškovai pripažinti neprofesionaliais klientais, bankui pagal teisinį reglamentavimą priklausė pareiga informuoti ieškovus apie didesnę riziką, suteikti informaciją, kad suprastų, koks čia banko produktas. Atsakovas nevykdė Finansinių priemonių rinkų įstatymo, Įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatų. Dėl to ieškovai buvo suklaidinti. Net jei jie būtų skaitę tuos rizikos aprašymus, būtų supratę, kad draudimas jiems taikomas. Ieškovai siekė ne investuoti, o saugiai laikyti lėšas banke. Būtent bankas turėjo įrodyti, kad jis veikė sąžiningai. Bankas skatino darbuotojus už tokius pardavimus, bankas buvo suinteresuotas tokių sutarčių sudarymu. Dėl apgaulės paaiškino, kad atsakovas nuslėpė reikšmingą informaciją apie savo finansinę padėtį. 2011 m. sausio mėnesį buvo Lietuvos banko nutarimu nustatyti banko veiklos trūkumai, kurie nebuvo pašalinti iš ankstinio inspektavimo, jeigu tai ieškovai būtų žinoję, jie tokių sutarčių nebūtų sudarę. Jei teismas ieškinio netenkintų, prašė mažinti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo BAB banko Snoras atstovas A. M. prašė atmesti ieškinį atsiliepimuose ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Nurodė, jog jokiuose banko dokumentuose nebuvo nurodyta, kad obligacijų sumos draudžiamos. Dabar ieškovai vertina iš bankroto bylos iškėlimo pozicijų, bet ne taip kaip jei galvojo sutarčių sudarymo metu. Jokie byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad sutarčių sudarymo metu bankas neturės galimybės atsiskaityti pagal sutartis. Ieškovai nesusipažino su sutarčių turinių, elgėsi nerūpestingai, nesusipažino ir vėliau. Labiau tikėtina, kad draudimas ieškovas nebuvo esminė aplinkybė ginčo sandorius sudaryti ar nesudaryti. Tiesiog ieškovai neįvertino banko bankroto rizikos, jie suklydo dėl ginčo sandorio perspektyvos, o ne dėl sandorio esmės. Finansinių priemonių rinkų įstatymas leidžia informaciją atskleisti standartizuota forma, ką bankas ir padarė. Visi ieškovai vertinami kaip vidutiniai vartotojai, kurie turėjo suprasti sutarčių skirtumus. Vieno iš byloje dalyvaujančio ieškovo investuota suma žymiai viršija draudimo sumą, 2 kiti sandoriai sudaryti dar iki ginčo sutarčių sudarymo, taigi, draudimas tikrai nebuvo esminė aplinkybė ginčo sutarčiai sudaryti. 2011 II ketvirčio banke pradėta taikyti darbuotojų skatinimo sistemą, tačiau bankas neturėjo didesnio intereso sudaryti ginčo sutartis, už kurias mokamos didesnės palūkanos. O tai, kad darbuotojai ieškovus apgaudinėjo byloje nėra įrodyta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sutarčių sudarymo dieną ar prospektų paskelbimo dieną, bankas būtų nemokus.

Atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovė S. S. prašė atmesti ieškinį atsiliepimuose nurodytais motyvais. Įmonė nėra pažeidusi draudimo išmokos mokėjimo tvarkos ieškovų atžvilgiu. Ieškovai turėjo įžvelgti sutarčių skirtumus. Įstatyme nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė V. P. N. nuo 2004 m. atsakovo banke buvo sudariusi 5 terminuotojo indėlio ir jo pratęsimo sandorius (b.l. 191, 2 t.). 2011-03-23 ieškovė su atsakovu sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S9922997, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 65-74, 2 t.). 2011-03-23 ieškovė sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110323S990008, pagal kurią įsigijo 212 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 21183,78 Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-04-27 (b.l. 53, 1 t.). Pažymėtina, kad viena terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta jau po ginčijamo sandorio pasirašymo, t.y. 2011-04-12 (b.l. 191, 2 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (b.l. 66, 2 t.). Ji atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l.73, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l. 14-17, 3 t.). Ieškovė turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, nuo 2008 m. pensininkė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė L. B. nuo 1998 m. atsakovo banke buvo sudariusi 36 terminuotojo indėlio ir jo pratęsimo sandorius (b.l. 193-194, 2 t.). 2005 m. ji atsakovo banke sudarė banko sąskaitos sutartį (b.l.63, 1 t.). 2011-07-07 ieškovė su atsakovu sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S9942265, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 77-82, 2 t.) 2011-07-07 ieškovė su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110707S990001, pagal kurią įsigijo 120 vnt. obligacijų su 5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 11995,8 Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 (b.l. 56, 1 t.). 2011-07-08 ji sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708S990017, pagal kurią įsigijo 120 vnt. obligacijų su 5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Eur, už kurias sumokėjo 11995,8 Eur. Sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (b.l. 76, 2 t.). Pažymėtina, kad viena terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta jau po ginčijamo sandorio pasirašymo, t.y. 2011-11-02 (b.l. 194, 2 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (b.l. 78, 2 t.). Ji nepateikė bankui duomenų apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 82, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l. 18-21, 3 t.). Ieškovė turėjo aukštąjį išsilavinimą, dirbo mokytoja.

Byloje nustatyta, kad ieškovas R. G. nuo 2010 m. atsakovo banke buvo sudaręs 6 terminuotojo indėlio ir jo pratęsimo sandorius (b.l. 195, 2 t.). R. G. 2011-06-19 banke „Snoras“ buvo įsigijęs indėlio sertifikatą 40000 Lt sumai, (b.l. 85, 2 t.). 2010-06-03 jis su atsakovu (banku) sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K994922, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 86-95, 2 t.). 2011 metais su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 2011-08-29 Nr. SE20110829K990003 ir 2011-10-12 Nr. FO20111012K990013. Pagal jas ieškovas įsigijo 850 vnt. obligacijų su 2,5-4,5% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias iš viso sumokėjo 84994,48 Lt (b.l. 66-67, 1 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 94, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (b.l. 22-25, 3 t.). Ieškovas turėjo aukštąjį technologinį išsilavinimą, dirbo įmonės vadovu.

Byloje nustatyta, kad ieškovas J. S. nuo 2009 m. atsakovo banke buvo sudaręs 5 terminuotojo indėlio ar jo pratęsimo sandorius (b.l. 199, 2 t.). 2011-03-05 jis su atsakovu (banku) sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S9922204, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l.131-140, 2 t.). 2011 metais ieškovas su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 2011-03-05 Nr. FO20110305S990002 ir 2011-10-26 Nr. FO20111026S990002. Pagal jas ieškovas įsigijo 350 vnt. obligacijų su 4-4,5% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias iš viso sumokėjo 34997,81 Lt (b.l. 106-107, 1 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovas turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (b.l.132, 2 t.). Jis atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 139, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (b.l. 38-41, 3 t.). Ieškovas turėjo spec vidurinį išsilavinimą, įgijo specialybę, dirbo statybos darbų vykdytoju. Nuo 2006 m. yra pensininkas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė A. R. Š. nuo 2007 m. atsakovo banke buvo sudariusi 15 terminuotojo indėlio ar jo pratęsimo sandorių (b.l. 200, 2 t.). 2011-05-05 ieškovė su atsakovu sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9932508, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l.142-149, 2 t.). 2011-05-05 ji sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110505K990002, pagal kurią įsigijo 101 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 10096,29 Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-06-01 (b.l. 108, 1 t). Pažymėtina, kad viena terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta jau po ginčijamo sandorio pasirašymo, t.y. 2011-10-18 (b.l.200, 2 t.). Ieškovė nepateikė bankui duomenų apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l. 42-44,3 t.). Ieškovė nurodo turėjusi vidurinį išsilavinimą, bendrovėje dirbo operatore.

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Šalių sudarytose obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 iki kurios priėmimo nagrinėjama byla Vilniaus apygardos teismo 2013-12-27 nutartimi buvo sustabdyta. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovė V. P. N. turi įgijusi aukštesnįjį išsilavinimą, L. B. ir R. G. turėjo aukštąjį išsilavinimą, G. dirbo gamybos vadovu įmonėje. J. S. ir A. R. Š. taip pat buvo įgiję specialybę, S. dirbo statybos darbų vykdytoju, Š. - vandentiekio stoties budinčia operatore. Iš to galima spręsti, kad visi ieškovai turėjo gyvenimiškos patirties, dauguma buvo įgiję išsilavinimą, dalis aukštąjį išsidalinimą. Bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad jos neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas 2013-01-10. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančių neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad visi ieškovai atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Kai kurių ieškovų vyresnis amžius taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad vien dėl to jie negalėjo suprasti sudaromų sutarčių reikšmės ar konsultuotis su specialistais.

Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesiremia ieškovų informacijos žinių portaluose atspaudais kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011-11- 24 nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-12- 20. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009 - 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieškovų nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieškovų pateikti argumentai to nepagrindžia, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus. Dar kartą pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie LR vertybinių popierių rinkos įstatymo normų pažeidimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Atsakovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios sudarė 19.082,52 Lt / 5.526,68 Eur (b.l. 223-231, 3 t.). Prie prašymo pridėti dokumentai (sąskaitos), kuriais grindžiamos patirtos išlaidos advokato darbui atlyginti, t.y. 2858,63 Eur už 22,5 h, kurių metu buvo atlikta bylos dokumentų analizė, papildomų dokumentų ir įrodymų rinkimas, atsiliepimo į ieškinį rengimas ir pateikimas teismui; 2.668,05 Eur už 21 h, kurių metu buvo atlikta dubliko ir kitų dokumentų analizė, bei parengtas atsakovo triplikas. Teismas spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Įsakyme nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientu, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpradėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamu atveju, rekomenduojama už atsiliepimą į ieškinį maksimaliai priteisti -2,5; už tripliką – 1,5; o už kitus su bylą susijusius darbus: analizę, įrodymų rinkimą ir kt. – 0,1 už paslaugų teikimo valandą. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. III ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpradėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 2.171 Lt, o 2012 m. IV ketvirčio – 2.232 Lt, už atsiliepimą į ieškinį maksimaliai galima priteisti 5.427,50 Lt (1.571,91 Eur), už tripliką 3.348 Lt (969,65 Eur). Kadangi sąskaitose advokato darbo valandos nurodomos bendrai, neišskiriant kiek konkrečiai laiko buvo skiriama atsiliepimo, tripliko paruošimui, o kiek dokumentų analizei bei pasirengimui nagrinėti bylą, teismas neturi galimybės apskaičiuoti ar advokato prašomas užmokestis už kitus veiksmus atliktus byloje atitinka rekomendacijas. Šiuo atveju, bylinėjimosi išlaidos sudarytų 2.541,56 Eur, tačiau teismas atsižvelgdamas į tai, kad byloje nagrinėjami klausimai nėra nauji, byla nėra sudėtinga, jos problematika aiški ir suprantama, pateikti dokumentai yra šabloniški, gausu teismų praktikos nagrinėjamu klausimu, mažina priteistinas iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas ir iš kiekvieno ieškovo atsakovo (banko) naudai priteisia po 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė iš kiekvieno ieškovo priteisti po 58,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 140-225, 4 t.). Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo LITEKO duomenimis turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujami tos pačios advokatų kontoros, į tai, kad teisės naujumo ar taikymo problematikos šioje byloje nėra identifikuota , ieškinį dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmetus, trečiojo asmens prašoma atlyginti suma laikytina nepagrįsta ir todėl yra mažinama, t.y. iš ieškovų atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas naudai priteistina po 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovų V. P. N., L. B., R. G., J. S., A. R. Š. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų V. P. N., L. B., R. G., J. S., A. R. Š. atsakovo AB banko „Snoras“ naudai po 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš ieškovų V. P. N., L. B., R. G., J. S., A. R. Š. atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai po 15,00 Eur sumą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė