Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-488/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-29
Bylos Nr.: 1A-488/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-03-1-00824-2012-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Audronė Kartanienė, Svajūnas Knizleris (pran.)
Nuteistasis: N. S., A. Š., Al
Advokatai: Faustas Vrubliauskas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-488/2014Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00824-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1.; 1.2.14.3.1.; 1.2.14.4.2.; 2.1.7.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),teisėjų Audronės Kartanienės, Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Gedvydui Vaivadai,gynėjams advokatams Faustui Vrubliauskui, Ingai Abramavičiūtei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. S. ir A. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, taikant dalinio bausmių sudėjimo būdą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, taikant dalinio bausmių sudėjimo būdą, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį taip pat yra nuteistas Al. Š. , tačiau nuosprendis jo nuteisimo dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. S. ir A. Š. nuteisti už tai, kad panaudodami fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui pasipriešinti, pagrobė svetimą turtą, t.y. atlikdami laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, esančiuose Rasų g. 8, Vilniuje, 2012 m. birželio 28 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) gyvenamojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu su Al. Š. , turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, grasino sumušti nukentėjusįjį A. B. , po to N. S. kartu su A. Š. tyčia sudavė kumščiais ne mažiau keturių smūgių nukentėjusiajam A. B. į įvairias kūno vietas, o Al. Š. apstumdė A. B. ir, tokiu būdu atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė pastarajam priklausantį sportinį kostiumą, 98 Lt vertės, ir DVD grotuvą „Philips“, 100 Lt vertės, padarydami A. B. bendrą 198 Lt turtinę žalą.

N. S. ir A. Š. taip pat nuteisti už tai, kad neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, panaudodami fizinį smurtą, vertė kitą asmenį perduoti turtą, t.y. atlikdami laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, esančiuose Rasų g. 8, Vilniuje, 2012 m. birželio 29 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) gyvenamojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu su Al. Š. , turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį A. B. atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. minėtos įstaigos parduotuvėje už savo asmenines lėšas nupirkti pastariesiems cigarečių ir arbatos 150,00 Lt sumai, o nukentėjusiajam A. B. nesutikus, Al. Š. pagrasinus išmesti pastarąjį pro langą, N. S. kartu su A. Š. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau penkių smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu, panaudodami fizinį smurtą, prievartavo turtą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, panaikinti ir jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Nuteistasis N. S. teigia, kad jo atžvilgiu priimtas apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nepagrįstai vieniems liudytojų (pvz., A. K. , R. Č. ) parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, suteikė pranašumą prieš tų pačių liudytojų priešingus parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo, liudytojų ir nuteistųjų parodymų apie tas pačias įvykio aplinkybes, kaltinimą grindė prieštaringais liudytojų parodymais, dėl kurių gavimo teisėtumo kyla pagrįstų abejonių, taip pat bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų parodymais, nuosprendyje nepateikė argumentuotos visų įrodymų analizės, nemotyvavo, kodėl neanalizuoja teisiamajame posėdyje duotų liudytojo S. Š. (S. Š. ) ir R. U. (R. U. ) parodymų ir nesiremia jais darydamas išvadas, nevertino jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) su kitų liudytojų – R. Č. , S. S. , A. S. parodymais. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio normas, reglamentuojančias duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje, o tai suponavo faktinių bylos duomenų neatitinkančias, prielaidomis pagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Visų pirma, apeliantas pažymi, kad byloje nagrinėjamas įvykis įvyko laisvės atėmimo vietoje, kur tiek visi trys nuteistieji, tiek nukentėjusysis bei liudytojai atlikinėjo jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio atliko įstatymo įgaliotas ikiteisminio tyrimo subjektas – Vilniaus pataisos namai, pavedus ikiteisminį tyrimą atlikti šios ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnui – Vidaus tyrimų tarnybos vadovui R. U. , taigi, pataisos namuose laisvės atėmimo bausmes atliekantys nuteistieji buvo, o kai kurie ir iki šiol yra šios institucijos dispozicijoje. Liudytojai R. Č. ir S. Š. teisiamojo posėdžio metu nevienareikšmiškai nurodė, kad jiems buvo daromas spaudimas dėl „reikalingų parodymų“ tyrimui davimo, priešingu atveju buvo grasinama atitinkamomis poveikio priemonėmis ateityje, pasunkinčiomis paskirtos bausmės atlikimą. Tokias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nuteistieji A. Š. bei Al. Š. , kuriems buvo pagrasinta pradėti ikiteisminį tyrimą ir jų atžvilgiu, kas ir buvo padaryta jiems atsisakius duoti melagingus parodymus. Tą faktą, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje buvo daromas neteisėtas poveikis liudytojams, pasak nuteistojo, patvirtina ir ta aplinkybė, kad liudytojui R. Č. , davusiam melagingus parodymus dėl N. S. ir kitų nuteistųjų šioje byloje neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti įtarimai dėl galimo dalyvavimo prievartaujant turtą bei nežymaus sveikatos sutrikdymo, nors šis pagal ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo A. B. ir liudytojo H. Z. parodymus, lydėjo nukentėjusįjį į parduotuvę, kur šis buvo prievartaujamas iš savo lėšų apipirkti kitus nuteistuosius, o vėliau liudytojo H. Z. akivaizdoje sumušė nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) sekcijoje. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. Č. patvirtino, kad jam buvo grasinama „prasukti ant sroko“ ir pareikšti įtarimus dalyvavus atliekant neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį, jei jis nesutiks duoti „reikalingų parodymų“, ir tai darė ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, todėl jis – R. Č. davė melagingus parodymus. Kai vėliau jis pareiškė, kad atsisako savo parodymų, ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas pagrasino jį pasodinti su nuteistaisiais, prieš kuriuos davė melagingus parodymus, bei patalpino į baudos izoliatorių. Liudytojas S. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas nurodė duoti „reikalingus parodymus“. Jis tai daryti atsisakė ir parašė paaiškinimą, kuriame nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, tačiau pareigūnas šį paaiškinimą sunaikino ir apklausos protokole nurodė, kad S. Š. atsisako duoti parodymus, dėl ko ikiteisminį tyrimą organizuojančio ir kontroliuojančio prokuroro nutarimu jam buvo paskirta 300 Lt bauda. Šie duomenys yra byloje ir jie akivaizdžiai patvirtina faktą, kad liudytojas S. Š. atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o teisiamojo posėdžio metu nurodė atsisakymo motyvus, tačiau teismas šių liudytojo parodymų bei duomenų apie paskirtą baudą kaip įrodymų nevertino ir nuosprendyje nenurodė tokio sprendimo motyvų. Jis pats – N. S. teismui paaiškino, kad turėjo asmenį konfliktą su pareigūnu R. U. – buvo parašęs pareiškimą į prokuratūrą dėl galimai neteisėtos pareigūno veiklos, tačiau jam būnant baudos izoliatoriuje minėti įrodymai buvo sunaikinti ir byla nutraukta. Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas liudytoju R. U. patvirtino faktą, kad N. S. pareiškimo pagrindu Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 3 policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jo paties galimai nusikalstamų veiksmų, tačiau šis tyrimas buvo nutrauktas. Tas aplinkybes, kad jam – N. S. atliekant bausmę pataisos namuose pareigūnas R. U. nuolat rodė išskirtinį dėmesį ir jis susilaukdavo nepagrįstų nuobaudų, patvirtino ir liudytojas S. Š. bei nuteistasis A. Š. . Tačiau visi šie duomenys, patvirtinantys neteisėtą poveikį ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko tokiu neteisėtu būdu gauti parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai ir jais grindžiama jo – N. S. kaltė, nebuvo išsamiai ir visapusiškai vertinami.

Nuteistasis N. S. taip pat nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis davė nuoseklius parodymus dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nurodydamas, kad jam reiškiami kaltinimai yra melas ir šmeižtas, kad nukentėjusysis A. B. davė melagingus parodymus dėl jo ir kitų nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų įtakotas pataisos namų administracijos darbuotojų, o būtent, Vidaus tyrimų tarnybos darbuotojų, kadangi N. S. nepakluso jų įtikinėjimams bendradarbiauti teikiant informaciją apie kitus bausmę atliekančius nuteistuosius. Taip pat paaiškino, kad jis nežino, ar A. B. savo sportinį kostiumą ir DVD grotuvą atidavė A. Š. , bet šiuos daiktus matė pas pastarąjį, nes A. B. buvo skolingas A. Š. ir prašė padėti parduoti šiuos daiktus kitiems nuteistiesiems. Dėl inkriminuojamo prievartavimo nupirkti prekių parduotuvėje jis nurodė, kad kiek jam žinoma, į parduotuvę A. B. ėjo su R. Č. , bet nes su juo. Jis – N. S. matė grįžusį iš parduotuvės A. B. , kuris į gyvenamąją patalpą atėjo su H. Z. ir rinkosi daiktus. Tuo metu, kai jis kalbėjosi su H. Z. , prie A. B. priėjo R. Č. ir pavartojo necenzūrinius žodžius jo adresu. Apeliantas pažymi, kad ir pats nukentėjusysis A. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam grįžus į gyvenamąją patalpą susirinkti daiktus, prie jo priėjo R. Č. ir sudavė rankomis du smūgius į krūtinę ir smakrą prie žandikaulio, bet R. Č. iš karto nustūmė su juo atėjęs H. Z. ir tuo viskas baigėsi (b. 1. 25-26, 28, 29). Tuo tarpu nukentėjusysis A. B. ir liudytojas A. K. , taip pat kaip ir liudytojas R. U. , kurių parodymais rėmėsi teismas, yra suinteresuoti bylos baigtimi. Nukentėjusysis A. B. turėjo tam tikrus interesus (pereiti į lengvesnį bausmės atlikimo režimą, kad galėtų atsivežti pasimatymams žmoną iš Panevėžio moterų pataisos namų), jo parodymai sąmoningai buvo netikslūs ir melagingi, įvykio aplinkybes pateikiant iškreiptai, taip, kaip buvo reikalinga ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Tai patvirtina ir tos aplinkybės, kad išėjus iš parduotuvės ir einant į sporto salę pas A. K. sutiktam liudytojui H. Z. nukentėjusysis nurodė, kad R. Č. su kitais asmenimis daro jam spaudimą ir atėmė daiktus (t. 1, b. 1. 53-54), tačiau vėliau pakeitė savo parodymus ir R. Č. , kaip asmens, kuris jam darė neteisėtą poveikį atimant turtą, nebenurodė, o tai atitiko ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno tikslus. Liudytojas A. K. taip pat suinteresuotas bylos baigtimi, nes yra pataisos namų pareigūnų patikėtinis, kuriam buvo pavedamos įvairios užduotys kitų nuteistųjų atžvilgiu, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojai R. V. , H. Z. , S. S. , S. Š. , o liudytojas R. U. atsisakė nurodyti, kokiais tarnybiniais santykiais yra susijęs bausmę atliekantis A. K. su pataisos namų darbuotojais, motyvuodamas savo atsisakymą tarnybine paslaptimi. Dėl šių priežasčių, pasak apelianto, liudytojas A. K. taip pat davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad teisiamojo posėdžio metu teismui paprašius papasakoti apie tai, kas jam žinoma, šis liudytojas parodė, kad nukentėjusysis A. B. dėl narkotikų poreikio pats išpardavė savo daiktus, guodėsi jam, kad N. S. , A. Š. ir Al. Š. jam darė psichologinį spaudimą dėl daiktų. Taip pat A. K. parodė, kad N. S. jam neleido užeiti į (duomenys neskelbtini) sekciją, stovėdamas tarpduryje, o patalpoje buvo A. Š. , Al. Š. , R. Č. ir A. B. , dėl ko jis mano, kad prieš A. B. buvo vartojamas smurtas. Apie smurtą prieš nukentėjusįjį jis žino iš paties A. B. pasakojimų, sekančią dieną po to, kai N. S. neįleido jo į patalpą, iš nukentėjusiojo sužinojo ir apie tai, kad nuteistieji paėmė A. B. daiktus. Ir tik po to, kai teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis pradėjo keisti pirmiau duotus parodymus ir aiškino, kad buvo patalpoje tuo metu, kai iš nukentėjusiojo buvo atiminėjami daiktai, matė, kaip A. Š. , prieš atimant daiktus, sudavė A. B. du smūgius, po ko nukentėjusysis atidavė daiktus. Be to, A. K. net nurodė, kas kur buvo, kai buvo atiminėjami daiktai – S. S. gulėjo, R. Č. stovėjo, o jis sėdėjo ant savo lovos. Paklaustas, kurių parodymų jis laikosi – duotų teisme ar ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas A. K. nurodė, kad palaiko ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais teismas ir rėmėsi darydamas išvadas dėl jo kaltės, nepaisant šio liudytojo parodymų prieštaringumo. Be to, liudytojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, prieštarauja paties nukentėjusiojo parodymams, kad tuo metu, kai jam buvo daromas poveikis, prie durų stovėjo ir nieko neįleido į sekciją ne N. S. , o Al. Š. (stebėjimo kamerų fiksuojamas koridoriaus ir (duomenys neskelbtini) sekcijos durų vaizdas nebuvo pateiktas į bylą, o tyrėjas R. U. nurodė, kad jis nebuvo reikšmingas tyrimui), taip pat liudytojų S. Š. ir R. Č. parodymams, kad jokio smurto prieš nukentėjusįjį nebuvo, S. S. parodymams, kad N. S. nukentėjusiojo nelietė, tačiau šių prieštaravimų teismas nepašalino. Šios aplinkybės, pasak apelianto, rodo, kad teisiamojo posėdžio pradžioje liudytojas A. K. pradėjo pasakoti tikrąsias jam žinomas aplinkybes apie incidentą pataisos namuose, o ne tai, ką melagingai paliudijo įtakotas pareigūnų. Be to, iš liudytojo A. S. parodymų matyti, kad nukentėjusiojo sportinį kostiumą pataisos namuose buvo bandoma parduoti dvi savaites ir tai darė kiti nuteistieji, kas leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis laisva valia pats išpardavinėjo savo daiktus, ką patvirtino liudytojai R. Č. bei S. Š. , o taip pat ir liudytojas A. K. teisiamojo posėdžio pradžioje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, panaikinti ir jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį išteisinti arba sušvelninti už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

Nuteistasis A. Š. nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jam pateiktus kaltinimus. Apygardos teismas jo kaltę grindė iš esmės tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie prieštaravo teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams, nors, vadovaujantis BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatomis, taip pat teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-19/2006 (apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta, jog šią nutartį priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas), kurioje konstatuota, kad prokuroro surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje, kurioje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys negali būti pagrindas paneigti teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus), privalėjo tirti ir analizuoti bei nuosprendyje remtis būtent teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, t.y. liudytojų ir nuteistųjų teisme duotais parodymais.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis A. B. teisme pakeitė savo parodymus, todėl jie jokiu būdu negalėjo būti pripažinti nuosekliais ir patvirtinančiais pareikštą kaltinimą. Liudytojai R. Č. ir Š. teisminio nagrinėjimo metu davė iš esmės būtent kaltinamųjų versiją patvirtinančius parodymus. Liudytojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš esmės skiriasi, nėra nuoseklūs. Taigi, apygardos teismas, nesivadovavęs tiesiogiai teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, kuriais teismas ir privalo grįsti konkretaus asmens kaltę, priėmė neteisėtą nuosprendį. Tuo tarpu liudytojo H. Z. paaiškinimai teisme, priešingai nei nuosprendyje nurodė teismas, nepatvirtina kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, kadangi šis liudytojas paneigė faktą, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas smurtas, reikalaujant atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, t.y. nupirkti nuteistiesiems prekių parduotuvėje. Liudytojo A. S. ir R. V. parodymai nei patvirtina, nei paneigia kaltinimą, nes šiems asmenims nebuvo žinomos su kaltinimu susijusios aplinkybės. Dėl šių aplinkybių, pasak nuteistojo, teismas negalėjo pagrįsti jo kaltės teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, nes jie kaltinimo nepatvirtino, be to, šie įrodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktiems duomenimis, kurias grįsti nuosprendžio teismas negalėjo.

Nuteistasis A. Š. nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo paties parodymus. Vadovaujantis teismų praktika, pagal BPK 20 straipsnio prasmę kaltinamojo parodymai taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurio įrodomoji vertė nėra menkesnė už kitus įrodymus ir tam, kad paneigti kaltinamojo parodymus, nepakanka jais vien netikėti (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-79/2007 (apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta, kad šią nutartį priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas). Pažymi, kad šioje byloje prieštaringi buvo ne nuteistųjų, kurie vienodai aiškino faktines aplinkybes, o paties nukentėjusiojo ir didesnės dalies liudytojų parodymai. Nukentėjusysis teisme faktines aplinkybes aiškino iš esmės skirtingai, nei ikiteisminio tyrimo metu. Jis nurodė, kad 2012-06-28 jokio smurto jo atžvilgiu nei vienas iš nuteistųjų nenaudojo, smurtu negrasino, vyko apsižodžiavimai, tą dieną jis pats atidavė DVD grotuvą. Kitą dieną, pasak nukentėjusiojo, iš jo, A. Š. pagrasinus panaudoti smurtą, buvo pareikalauta atiduoti sportinį kostiumą ir batus, kuriuos po panaudoto smurto jis atidavė. Taigi, teisme ištyrus nukentėjusiojo parodymus kaltinimas nepasitvirtino. Be to, apie nukentėjusiojo nurodomą reikalavimą „apiprekinti“ kaltinamuosius parduotuvėje nenurodė nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų, šios aplinkybės paremtos išimtinai vieno asmens – nukentėjusiojo parodymais, kurie prieštarauja nuteistųjų bei visų teisme apklaustų liudytojų parodymams. Apygardos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes jo kaltę pagrindė išimtinai prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga. Teismas negalėjo netirti nuteistųjų parodymų, ir, atmetęs bei nevertinęs jų vadovaujantis vieninteliu motyvu – tariamu siekiu išvengti bausmės, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas, surinkęs visus duomenis šioje byloje, buvo pataisos namų administracijos darbuotojas, kuris kiekvieno iš byloje apklaustų asmenų atžvilgiu turėjo administracinio pobūdžio įgaliojimus, kuriuos pagal liudytojų R. Č. ir S. Š. , taip pat nuteistojo N. S. parodymus, realiai panaudojo dalies iš apklaustų asmenų atžvilgiu, todėl yra pagrindas teigti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas buvo šališkas, negalėjo atlikti objektyvaus tyrimo. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad tarp nuteistojo N. S. ir pareigūno R. U. buvo atviras konfliktas pataisos namuose, pareigūnas R. U. , tirdamas konfliktą tarp nuteistųjų, neužtikrino, kad prie ikiteisminio tyrimo medžiagos būtų pridėtas vaizdo įrašas, kuriame atsispindėtų konkretūs nuteistųjų veiksmai, nors visos patalpos pataisos namuose yra filmuojamas (išskyrus gyvenamųjų patalpų viduje). Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad pataisos namų administracijos darbuotojas, taikydamas pataisos namų drausmės tvarką byloje apklaustų asmenų atžvilgiu, ikiteisminį tyrimą atliko neobjektyviai, be to, ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, kurie buvo paneigti teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, nepakanka pripažinti jį kaltu pagal abu pareikštus kaltinimus.

A. Š. teigia, kad faktinės bylos aplinkybės ir situacija bei konfliktas, įvykęs pataisos namuose tarp nuteistųjų, negalėjo būti kvalifikuotas kaip nusikaltimas pagal baudžiamąjį įstatymą, dėl to buvo pažeistas baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio priemonės principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad negali būti pritarta tokiai praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-409/2011, 2K-63/2014 ir kt.). Šiuo atveju pataisos namų administracija daliai apklaustų asmenų taikė drausminę atsakomybę dėl vidaus tvarkos taisyklių nesilaikymo (R. Č. atžvilgiu), todėl yra nepateisinama, kad kitų asmenų – nuteistųjų atžvilgiu prireikė taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pasak apelianto, kaltinamajame akte nurodyti nuteistųjų veiksmai neatitinka baudžiamojo nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Be to, pataisos namų administracija toleruoja visą eilę neleistino elgesio tarp nuteistųjų pataisos namuose, kas leidžia pastariesiems prognozuoti jų atžvilgiu galimas pritaikyti sankcijas, apsiribojančias būtent drausmine atsakomybe. Todėl nuteistasis mano, kad net ir konstatavus, jog jis atliko kaltinime nurodytus veiksmus, šie jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami kaip nusikalstami, o turėjo apsiriboti drausminės atsakomybės rūšies pritaikymu.

Šalies argumentai

Nuteistasis taip pat nurodo, jog apygardos teismas jam paskyrė per griežtas bausmes, aiškiai prieštaraujančias teisingumo ir bausmės individualizavimo principams bei BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai. Teigia, jog, įvertinus visas nusikaltimų padarymo aplinkybes, taip pat aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nors jam inkriminuoti du nusikaltimai, kurių vienas priskiriamas apysunkių, o kitas sunkių nusikaltimų kategorijoms, yra pagrindas išvadai, kad jo padarytų nusikaltimų pavojingumas yra mažesnis, nei rūšinis nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, pavojingumas. Padarytos veikos pripažintinos atsitiktinio pobūdžio, iš dalies sąlygotos pataisos namuose administracijos dalinai toleruojamo elgesio ir santykių tarp nuteistųjų bei jo paties lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, nepakankamo suvokimo. Mano, jog visos šios aptartos aplinkybės laikytinos išimtinėmis, nes jos rodo, kad padaryti nusikaltimai nėra tokio sunkumo, o jis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdžio metu nuteistųjų N. S. ir A. Š. gynėjai prašė ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų N. S. ir A. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų N. S. ir A. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems N. S. ir A. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jų kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų N. S. ir A. Š. apeliaciniuose skunduose.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji N. S. ir A. Š. , kaip ir dar vienas nuteistasis šioje byloje Al. Š. , tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė atlikę jiems inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu. Nuteistasis N. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad kartu su juo laisvės atėmimo bausmę atliekančio A. B. nemušė, jo turto negrobė ir nereikalavo, kad šis ką nors jiems nupirktų. Sportinį kostiumą ir DVD grotuvą jis matė pas A. Š. , tačiau kaip pastarasis gavo tuos daiktus nežino. A. Š. siūlė jam pirkti sportinį kostiumą, taip pat klausė, kam galima būtų jį parduoti. Jis pirkti kostiumą atsisakė, taip pat nurodė A. Š. , kad nežino, kam jo reikėtų (t. 1, b.l. 144, t. 3, b.l. 34-35). Nuteistasis A. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad kartu su juo bausmę atliekantis A. B. pats paprašė jo kam nors už cigaretes parduoti sportinį kostiumą ir DVD grotuvą. Sportinį kostiumą jis pardavė A. S. už keturis pakelius cigarečių, kuriuos atidavė A. B. , o šis jam už paslaugą davė 10 cigarečių. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. Š. teigė, kad DVD grotuvo niekas nepirko, todėl jį grąžino A. B. , kuris pats kažkam pardavė už pakelį cigarečių, tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo, t.y. po to, kai susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat ir liudytojo R. V. parodymais, kad DVD grotuvą jam perdavė ne kas kitas, o A. Š. , pastarasis pripažino, kad nukentėjusiojo DVD grotuvą taip pat pardavė jis už vieną pakelį cigarečių, tačiau tai darė paties nukentėjusiojo prašymu (t. 1, b.l. 74, t. 3, b.l. 59-60). Toks nuteistųjų N. S. ir A. Š. aiškinimas, kad jokių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu jie neatliko, kad pats nukentėjusysis prašė A. Š. parduoti jo daiktus kitiems nuteistiesiems už cigaretes, o N. S. nėra žinoma, kokiu būdu nukentėjusiojo daiktai atsirado pas A. Š. , yra paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Nukentėjusysis A. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2012 m. birželio 11 d. kartu su Al. Š. ir R. Č. atvyko į Vilniaus pataisos namus, apie dvi savaites išbuvo karantine, po to buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) gyvenamąją patalpą, kur gyveno A. Š. ir N. S. . Al. Š. buvo prasitaręs, kad sąskaitoje turi pinigų, taip pat paskolino jam 40 Lt, t. y. už šią sumą nupirko jam cigarečių, arbatos, taksofono kortelę. Vieną dieną N. S. pasišaukė jį iš koridoriaus į sekciją ir pradėjo reikalauti daiktų, aiškino, kad yra kažkam skolingas ir už skolą pareikalavo atiduoti DVD grotuvą. A. B. nesuprato apie ką N. S. kalba, atsisakė atiduoti DVD grotuvą, bet po to atidavė. Tuo metu N. S. nesmurtavo, vyko tik apsižodžiavimas. Vėliau N. S. pareikalavo parodyti, ką turi sportiniame krepšyje, tuo metu šalia buvo ir Al. Š. su A. Š. , jie neleido jam išeiti, o N. S. pasodino ant lovos. Kadangi jis nesutiko parodyti savo daiktų, nuteistieji patys iš po lovos ištraukė sportinį krepšį, o kai jis pabandė sutrukdyti, pradėjo jį mušti. Kiek prisimena, A. Š. pirmas kumščiu sudavė smūgius į kūtinę ir kaklą, N. S. taip pat sudavė apie 2-3 smūgius. Al. Š. kažką tuo metu sakė, tačiau ką, neprisimena. Po to jie atsidarė krepšį, iš jo pasiėmė sportinį kostiumą ir išėjo. Kitą dieną N. S. pakvietė jį iš koridoriaus į sekciją. Tik jam įėjus į patalpą, Al. Š. atsistojo prie durų, o N. S. jį pasisodino ant lovos. Tuomet priėjo A. Š. ir pradėjo reikalauti pinigų, t. y. liepė parduotuvėje jiems nupirkti cigarečių ir arbatos už 150 Lt. A. B. atsisakius tai daryti, N. S. sudavė jam smūgį kumščiu į kūtinę ir spyrė į pilvą, po to A. Š. sudavė rankomis 2-3 smūgius į pilvą, kaklą ir krūtinę. Al. Š. nemušė, tik grasino žodžiais, žadėjo išmesti pro langą iš ketvirto aukšto. Supratęs, kad nėra kitos išeities, A. B. pažadėjo įvykdyti nuteistųjų reikalavimus, po ko visi ėjo iki parduotuvės. Kartu ėjo ir R. Č. , nes nuteistieji jam pavedė jį lydėti. Su R. Č. jis nuėjo iki prekystalio, bet po to apsisuko ir išėjo iš parduotuvės per kitą išėjimą, nes nebenorėjo grįžti atgal į savo sektorių. Sutikęs budintį H. Z. pasakė šiam, kad nebegrįš į būrį, nes iš jo reikalaujama pinigų. Tuomet budintysis jį nuvedė pas R. U. , kuriam jis viską papasakojo, po ko buvo pervestas į kitą būrį. H. Z. jį palydėjo į gyvenamąją patalpą pasiimti savo daiktų. Gyvenamojoje patalpoje R. Č. dar jam sudavė dėl to, kad jis viską papasakojo pareigūnui. Vėliau sportinis kostiumas ir DVD grotuvas buvo rasti pas kitus nuteistuosius ir jam grąžinti. Teisiamojo posėdžio metu perskaičius nukentėjusiojo A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis nurodė, kad šiuo metu ne visas įvykio aplinkybes tiksliai prisimena, tvirtina ikiteisminio duotus parodymus (t. 3, b.l. 32-34). Ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir atliekant akistatą su nuteistuoju N. S. , nukentėjusysis A. B. parodė, kad 2012-06-28, apie 16 val., gyvenamojoje sekcijoje N. S. , A. Š. ir Al. Š. atėmė iš jo naują sportinį kostiumą ir DVD grotuvą „Philips“. Jis nenorėjo atiduoti daiktų, todėl nuteistieji pagrasino jį sumušti, stumdė, A. Š. su N. S. kumščiais sudavė po kelis smūgius į krūtinę ir šonus. Sekančią dieną, t.y. 2012-06-29, apie 11 val., N. S. , A. Š. ir Al. Š. pareikalavo, kad jis iš savo asmeninės sąskaitos nupirktų jiems cigarečių ir arbatos už 150 Lt. Jam atsisakius Al. Š. pagrasino, kad išmes jį pro langą, o N. S. ir A. Š. ėmė jį mušti – N. S. sudavė kelis smūgius į krūtinę, kaklą, spyrė į pilvą, A. Š. jį tampė, du ar tris kartus sudavė kumščiu į krūtinės sritį, po to vedėsi jį į parduotuvę, kad nupirktų jiems prekių. Kai nuteistieji N. S. ir A. Š. sužinojo, kad jis kreipėsi į administraciją, jam kartu su H. Z. atėjus į gyvenamąją patalpą pasiimti daiktų, ėmė jį įžeidinėti, o R. Č. dar ir sudavė jam kelis smūgius. Po to įsikišo H. Z. ir tuo viskas baigėsi (t. 1, b.l. 25-26, 28, 29, 34-35). Taigi, nukentėjusysis A. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės nuosekliai parodė, kad nuteistieji N. S. , A. Š. ir Al. Š. , grasindami jį sumušti bei suduodami smūgius į įvairias kūno vietas, užvaldė jam priklausančius daiktus bei tokiu pat būdu vertė nupirkti jiems priekių pataisos įstaigos parduotuvėje. Be to, šiuos nukentėjusiojo A. B. parodymus vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys. Liudytojas A. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad nukentėjusįjį A. B. perkėlus į gyvenamąją sekciją Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistieji N. S. ir A. Š. , pamatę, kad šis turi gerų daiktų, t.y. sportinį kostiumą, DVD grotuvą, ėmė daryti jam spaudimą, kabinėtis, liepė parodyti daiktus ir juos atiduoti. A. B. pasimetė, išsigando ir palūžo. Jis ne kartą minėjo, kad nuteistieji A. Š. , N. S. ir Al. Š. daro jam psichologinį spaudimą. Vieną dieną A. K. norėjo užeiti į sekciją, bet prie durų jam kelią pastojo N. S. ir įeiti į vidų neleido. Tuo metu sekcijos viduje buvo A. B. , kurio atžvilgiu buvo smurtaujama. Vėliau šis sakė, kad skauda krūtinę, minėjo, kad sumušė A. Š. ir Al. Š. , kad paėmė jo daiktus, DVD grotuvą, sportinį kostiumą, batus. Iš kalbų tarp nuteistųjų sužinojo, kad N. S. ir A. Š. A. B. sportinį kostiumą ir batus pardavė A. S. , o DVD grotuvą – R. V. . Vėliau A. B. sakė, kad jį verčia kažką nupirkti parduotuvėje. A. K. asmeniškai matė, kaip A. Š. sudavė nukentėjusiajam į krūtinę, viskas buvo daroma, kad jį palaužti. Daiktai buvo paimti ne per vieną dieną. Vieną dieną N. S. neįleido A. K. į sekciją, o kitą dieną jis matė kaip buvo mušamas A. B. . A. B. jam skundėsi, sakė, kad kažką reikia daryti, nes neįmanoma ramiai gyventi, todėl apie tai A. K. pranešė administracijai. Perskaičius liudytojo A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis juos patvirtino kaip teisingus ir paaiškino, kad šiuo metu ne visas įvykių aplinkybes prisimena, todėl prašė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l. 113-114). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. K. parodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) prie A. B. priėję N. S. , A. Š. bei Al. Š. apkaltino šį Lukiškių tardymo izoliatoriuje atėmus kažkieno daiktus ir paėmė nukentėjusiajam priklausantį sportinį kostiumą bei DVD grotuvą. Kadangi A. B. nenorėjo atiduoti savo daiktų, N. S. su A. Š. rankomis sudavė nukentėjusiajam po kelis smūgius į krūtinę, šonus, grasino susidorojimu, o iš nukentėjusiojo paimtus daiktus N. S. ir A. Š. , jo žiniomis, pardavė kitiems laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems – A. B. sportinį kostiumą nuteistajam A. S. , o DVD grotuvą nuteistajam R. V. . Vėliau iš S. S. A. K. sužinojo, kad N. S. , A. Š. bei Al. Š. vertė A. B. nupirkti parduotuvėje jiems prekių, mušė jį, grasino susidorojimu. A. B. guodėsi jam, kad šie trys nuteistieji daro jam psichologinį spaudimą (t. 1, b.l. 41-42, 43). Liudytojas S. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad gyvenamojoje sekcijoje Nr. (duomenys neskelbtini) N. S. apkaltino nukentėjusįjį A. B. , kad šis, būdamas kalėjime, paėmė kažkieno daiktus ir jų negrąžino, o Al. Š. su A. Š. sudavė nukentėjusiajam smūgius ir atėmė sportinį kostiumą ir DVD grotuvą. N. S. nukentėjusiojo nelietė, tik šaukė ant šio. Taip pat Al. Š. ir A. Š. reikalavo, kad nukentėjusysis nupirktų jiems cigarečių. A. B. nesutiko, todėl kažkuris iš nuteistųjų jam grasino, Al. Š. sudavė šiam per nugarą, po ko išsivedė A. B. iš sekcijos. Perskaičius liudytojo S. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis juos patvirtino kaip teisingus (t. 2, b.l. 115-116). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. S. parodė, kad 2012 m. birželio pabaigoje pas juos buvo paskirtas gyventi A. B. . Tik šiam atėjus gyventi, N. S. , A. Š. ir Al. Š. ėmė kaltinti A. B. Lukiškių tardymo izoliatoriuje pasisavinus kažkieno daiktus, o kitą dieną šie nuteistieji paėmė nukentėjusiojo krepšį, iš kurio ištraukė DVD grotuvą ir sportinį kostiumą, mušė, jį, nes A. B. nenorėjo atiduoti savo daiktų. Atiminėjant daiktus A. Š. mušė A. B. rankomis į krūtinę ir šonus, sudavė 3-4 smūgius, Al. Š. stumdė jį, vieną kartą ranka sudavė į nugarą, N. S. šaukė ant A. B. , kiek kartų sudavė, nežino, nes ne visą laiką žiūrėjo, bet kai buvo nusisukęs, girdėjo smūgius. Paimtus daiktus paminėti nuteistieji išnešė parduoti. Sekančią dieną N. S. , A. Š. bei Al. Š. pareikalavo, kad A. B. jiems nupirktų cigarečių už visus savo pinigus. Nukentėjusiajam atsisakius tai daryti, Al. Š. sudavė jam ranka vieną kartą į nugarą. Po to jis nusisuko ir nežiūrėjo, nematė, ar dar kas mušė A. B. , o netrukus pastarąjį visi trys nuteistieji išsivedė iš sekcijos, todėl kas vyko toliau, nežino (t. 1, b.l. 46-47, 48). Liudytojas R. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012-06-28 gyvenamojoje patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) N. S. , A. Š. bei Al. Š. iš A. B. atėmė sportinį kostiumą ir DVD grotuvą. Nukentėjusiojo nuteistieji nemušė, bet pasakė, kad daiktus paima, nes pastarasis Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvo paėmęs kažkieno daiktus ir jų negrąžino. Be to, gyvenamojoje patalpoje A. B. stovint prie savo lovos, prie jo priėjęs N. S. sudavė nukentėjusiajam kumščiu į šoną ir liepė šiam parduotuvėje nupirkti cigarečių ir kitų prekių už 150 Lt. A. B. atsisakius pirkti prekes, N. S. , A. Š. ir Al. Š. jį mušė, šaukė ant jo, grasino. Po to A. B. kreipėsi į pareigūnus ir šie išsivedė N. S. , Al. Š. ir A. Š. (t. 1, b.l. 39-40). Liudytojas H. Z. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad maždaug 2012 m. birželio mėnesį buvo sutikęs A. B. , kuris ėjo iš vieno korpuso į kitą, bet buvo be skiriamojo ženklo, todėl prižiūrėtojas jo neįleido ir liepė grįžti į (duomenys neskelbtini) korpusą. Tuomet A. B. jam – H. Z. pasakė, kad į (duomenys neskelbtini) korpusą jis neis, nes ten jam daromas spaudimas, atimti daiktai. H. Z. į šią informaciją neatkreipė dėmesio, nes buvo užsiėmęs darbu, tačiau informavo pareigūnus, nes A. B. atsisakė eiti į kitą korpusą. Patikrinus medicinos punkte, sumušimų nukentėjusiajam nenustatė. Po to jis su nukentėjusiuoju ėjo į pastarojo gyvenamąją patalpą, kur R. Č. sudavė A. B. kelis smūgius, bet H. Z. šiuos veiksmus nutraukė. Po įvykio H. Z. girdėjo kitų nuteistųjų kalbas, kad A. B. buvo daromas spaudimas, kiekvieną dieną buvo kalbama apie cigaretes. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo H. Z. parodymus, pastarasis juos patvirtino kaip teisingus, tik nurodė, jog prie parduotuvės vyko paprastas pokalbis apie cigaretes, jokio reikalavimo nebuvo (t. 2, b.l. 116-117). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas H. Z. parodė, kad buvo sutikęs A. B. , einantį į sporto salę. Kadangi pastarasis neturėjo skiriamojo ženklo, H. Z. pasiūlė jam grįžti į (duomenys neskelbtini) korpusą. A. B. pasakė, kad ten neis, nes nuteistieji A. Š. , N. S. ir R. Č. daro jam spaudimą, iš jo atėmė daiktus. H. Z. pasiūlė A. B. kreiptis į pareigūnus ir šis sutiko, bet bijojo eiti į 1-ą korpusą, todėl jis pats pranešė pareigūnams, po to palydėjo į gyvenamąją patalpą pasiimti daiktų. Patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) N. S. , A. Š. ir R. Č. pradėjo kaltinti A. B. , kodėl šis pasiskundė pareigūnams. A. B. kraunantis daiktus prie jo prišoko R. Č. ir sudavė 2 ar 3 smūgius į veidą ir šoną. H. Z. atitraukė R. Č. ir šis daugiau nieko nedarė. Jis nematė, kaip buvo atiminėjami daiktai iš A. B. ir kaip iš jo buvo reikalaujama nupirkti prekių, bet maždaug prieš pusvalandį matė prie parduotuvės stovintį A. B. , A. Š. ir N. S. ir girdėjo jų pokalbį, iš kurio suprato, jog pastarieji reikalauja, kad A. B. nupirktų jiems cigarečių, arbatos, maisto produktų (t. 1, b.l. 53-54). Liudytojas A. S. , pas kurį 2012-07-02 atliktos kratos metu buvo rastas A. B. priklausantis sportinis kostiumas (2012-07-02 protokolas dėl nuteistųjų asmens kratos (patalpų apžiūros), t. 1, b.l. 12, 2012-09-19 daiktų parodymo atpažinti protokolas, t. 1, b.l. 30-33), ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad šį sportinį kostiumą prieš kelias dienas iki kratos atlikimo jis įsigijo iš A. Š. už keturis pakelius cigarečių (t. 1, b.l. 44, t. 2, b.l. 114-115). Liudytojas R. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2012 m. birželio mėnesio pabaigoje nuteistasis A. Š. atnešė jam DVD grotuvą „Philips“ ir paprašė jį pasaugoti. Vėliau, iš A. K. sužinojęs, kad šio grotuvo ieško pareigūnai, nes yra iškelta byla, R. V. nunešė į daiktų sandėlį, kur vėliau jį ir rado pataisos namų pareigūnai (t. 1, b.l. 45, t. 2, b.l. 115). Iš 2012-07-04 pažymos matyti, kad 2012-07-04, apie 12 val. DVD grotuvas „Philips“, priklausantis A. B. , buvo rastas 7-ojo būrio daiktų sandėlyje (t. 1, b.l. 18). Taigi, iš aptartų faktinių duomenų matyti, kad nukentėjusiojo A. B. parodymus apie N. S. ir A. Š. veiksmus jų bendroje gyvenamojoje patalpoje 2012-06-28 kartu su Al. Š. pagrobiant jam priklausančius daiktus bei 2012-06-29 verčiant jį nupirkti jiems prekių, priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės patvirtino šiuos įvykius betarpiškai matę liudytojai A. K. ir S. S. , taip pat po įvykių su nukentėjusiuoju bendravęs liudytojas H. Z. , o ikiteisminio tyrimo metu – ir įvykius matęs liudytojas R. Č. . Liudytojai A. S. ir R. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, jog A. B. priklausančius daiktus jie įgijo būtent iš A. Š. .

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nepagrįstai ginčija nukentėjusiojo A. B. ir liudytojo A. K. parodymų patikimumą, teigdami, kad pastarieji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė prieštaringus parodymus. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu A. B. kiek kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu nurodė jam priklausančio DVD grotuvo praradimo aplinkybes, tačiau, kaip jau minėta, tuo pačiu jis paaiškino, kad ne visas įvykio aplinkybes pamena, ikiteisminio tyrimo metu jas prisiminė tiksliau. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistųjų veiksmai A. B. atžvilgiu nebuvo vienkartiniai – spaudimą pastarajam jie ėmė daryti vos tik atvykus į jų gyvenamąją sekciją, taigi, natūralu, kad praėjus daugiau kaip metams laiko nukentėjusysis galėjo supainioti kai kurias įvykių aplinkybes. Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo N. S. apeliaciniame skunde akcentuojamus liudytojo A. K. parodymus teisme, kad tuo metu, kai A. B. atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, jis pats buvo koridoriuje, o N. S. laikė duris ir neįleido jo į gyvenamąją patalpą, juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, jog panašūs įvykiai gyvenamojoje sekcijoje Nr. (duomenys neskelbtini) tų pačių nuteistųjų iniciatyva vykdavo ir anksčiau, o netrukus po šioje byloje nagrinėjamų įvykių, t.y. 2012 m. liepos 3 d., gyvenamojoje sekcijoje (duomenys neskelbtini) įvyko dar vienas konfliktas, kurio metu buvo sumuštas kitas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis, o N. S. tuo metu laikė gyvenamosios patalpos duris, kad į patalpą nepatektų kiti asmenys, ir tai matė liudytojas A. K. (t. 2, b.l. 4-6, 18, 22, 24, 25). Nuteistasis N. S. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad liudytojo A. K. parodymai prieštarauja liudytojo S. S. parodymams. Nors liudytojas S. S. nurodė, jog nematė, kad N. S. muštų nukentėjusįjį, tačiau tuo pačiu patvirtino, jog pastarasis dalyvavo tiek užvaldant A. B. turtą, tiek reikalaujant nupirkti parduotuvėje prekių, taip pat, kad abiem atvejais nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas. Be to, S. S. paaiškino, kad visą laiką įvykių nestebėjo, o kai buvo nusisukęs, girdėjo suduodamų smūgių garsus, kas neprieštarauja tiek liudytojo A. K. , tiek ir nukentėjusiojo A. B. nurodytoms įvykių aplinkybėms. Pažymėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio protokole tokių liudytojo A. K. parodymų, kaip kad apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis N. S. , t.y. kad nukentėjusysis A. B. dėl narkotikų poreikio pats išpardavė savo daiktus, nėra užfiksuota. Iš šio protokolo matyti, kad liudytojas A. K. nurodė, jog ne nukentėjusysis, o patys nuteistieji vartojo narkotikus ir dėl to reikalaudavo daiktų iš kitų nuteistųjų (t. 2, b.l. 113-114).

Apeliantai savo skunduose taip pat nurodo, jog ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikęs Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimo skyriaus viršininkas R. U. dėl anksčiau įvykusio konflikto su N. S. , kurio iniciatyva šio pareigūno atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo šališkas, darė neleistiną poveikį apklausiamiems asmenims, dėl ko ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys neatitinka įstatymo įrodymams keliamų reikalavimų, o nukentėjusysis A. B. ir liudytojas A. K. juos melagingai apkaltino, siekdami įsiteikti pataisos namų administracijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios nuteistųjų nurodytos aplinkybės buvo tikrinamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau jokiais objektyviais faktiniais duomenimis nepasitvirtino. Teisiamajame posėdyje tiek nukentėjusysis A. B. bei liudytojas A. K. , tiek ir kiti byloje apklausti liudytojai – S. S. , A. S. , R. V. , kurių parodymais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu juos apklausęs pareigūnas jokio poveikio nedarė, apklausų metu jie nurodė tikrąsias jiems žinomas įvykių aplinkybes, kurios ir buvo užfiksuotos apklausos protokoluose. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoju buvo apklaustas ir ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas – Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimo skyriaus viršininkas R. U. , kuris parodė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas po to, kai į jį su pareiškimu kreipėsi nukentėjusysis A. B. , nurodęs, kad iš jo buvo atimti daiktai – sportinis kostiumas ir DVD grotuvas, o N. S. pareiškimas prokuratūrai su tuo nesusijęs. Ikiteisminio tyrimo metu apklausdamas liudytojus jokio poveikio jiems nedarė ir jų parodymų neįtakojo (t. 2, b.l. 140-142). Be to, kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojo H. Z. parodymų, nukentėjusysis A. B. po 2012-06-29 įvykio apie tai, kad nuteistieji N. S. ir A. Š. jo atžvilgiu elgiasi nusikalstamai, visų pirma papasakojo šiam liudytojui ir tik po to, pastarojo paskatintas, kreipėsi į pareigūną R. U. , o tai dar kartą paneigia nuteistojo N. S. apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusysis galėjo nurodyti tikrovės neatitinkančias įvykių aplinkybes įtakotas Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų tarnybos darbuotojų ar siekdamas jiems įsiteikti. Nuteistasis N. S. apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja nuteistųjų A. Š. ir Al. Š. bei liudytojų R. Č. ir S. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kad ikiteisminio tyrimo metu jie buvo verčiami duoti melagingus parodymus, ir kaip tai patvirtinančias aplinkybes nurodo, kad nuteistiesiems A. Š. ir Al. Š. bei liudytojui S. Š. , kurie, pasak apelianto, atsisakė vykdyti neteisėtus tyrėjo reikalavimus ir duoti melagingus parodymus, buvo pritaikytos atitinkamos priemonės – A. Š. ir Al. Š. pareikšti įtarimai, o S. Š. paskirta bauda, tuo tarpu liudytojo R. Č. , kuris, pasak jo, įbaugintas tyrimą atliekančio pareigūno, davė tikrovės neatitinkančius, bet pareigūnams palankius parodymus apie nuteistųjų veiksmus, atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo dalyvavimo prievartaujant A. B. turtą ir jo nežymaus sveikatos sutrikdymo, nors pagal nukentėjusiojo ir liudytojo H. Z. parodymus jis lydėjo A. B. į parduotuvę, kur šis buvo verčiamas pirkti prekes kitiems nuteistiesiems, ir po to nukentėjusįjį sumušė. Teisėjų kolegija sutikti su tokiais apelianto argumentais taip pat neturi jokio pagrindo. Visų pirma, kaip matyti iš jau pirmiau šioje teisėjų kolegijos nutartyje aptartų faktinių duomenų, ikiteisminis tyrimas A. Š. ir Al. Š. , kaip ir N. S. atžvilgiu buvo atliekamas būtent dėl jų pačių atliktų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl N. S. , A. Š. ir Al. Š. veiksmų buvo pradėtas 2012-07-02, tuo tarpu savo paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jokie nusikalstami veiksmai A. B. atžvilgiu nebuvo atlikti, A. Š. ir Al. Š. surašė tik 2012-07-04 (t. 1, b.l. 2-3, t. 2, 12-13), taigi, kur kas vėliau, nei jų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kas paneigia N. S. apeliacinio skundo argumentą, jog baudžiamojo proceso pradėjimą A. Š. ir Al. Š. atžvilgiu galėjo lemti pastarųjų duoti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Baudžiamojoje byloje esantys 2012-08-08 ir 2012-08-20 liudytojo S. Š. apklausos protokolai patvirtina, kad S. Š. abu kartus, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už vengimą duoti parodymus, atsisakė duoti parodymus (t. 1, b.l. 49-50), o tai sudarė pagrindą taikyti jo atžvilgiu BPK 163 straipsnio 1 dalyje numatytą prievartos priemonę – baudą. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas nurodė, kad tyrėjui buvo išdėstęs tikrąsias įvykio aplinkybes, t.y. kad nukentėjusysis A. B. sportinį kostiumą ir DVD grotuvą pats davė A. Š. , kad šis juos parduotų, bet tyrėjas jam liepė melagingai nurodyti, jog nukentėjusysis buvo mušamas, ir suplėšė jo pradėtą rašyti paaiškinimą, tačiau jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra, o kaip matyti iš liudytojo S. S. parodymų, 2012-06-28 vykusio įvykio metu, kuomet iš nukentėjusiojo A. B. buvo pagrobti minėti daiktai, S. Š. įvykio vietoje iš viso nebuvo, taigi, tikrosios įvykio aplinkybės šiam liudytojui nebuvo žinomos. Be to, ir BPK 163 straipsnio 1 dalyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo šiam liudytojui klausimą sprendė ne ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas R. U. , kurio nešališkumu apeliantai abejoja, bet ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareikšti įtarimą R. Č. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo jokio pagrindo. Byloje nebuvo jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. Č. bendrininkavo su kitais nuteistaisiais prievartaujant A. B. turtą. Tiek A. B. , tiek liudytojas S. S. nuosekliai parodė, kad turto prievartavimo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko N. S. , A. Š. ir Al. Š. , o R. Č. nusikalstami veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu pasireiškė tuo, kad pastarasis sudavė A. B. kelis smūgius, tačiau tai įvyko jau po byloje nagrinėjamų įvykių, kai A. B. , lydimas H. Z. , atėjo į gyvenamąją sekciją pasiimti savo daiktų. Liudytojas H. Z. tuo metu, kai iš A. B. buvo reikalaujama nupirkti prekių, įvykio vietoje, t.y. nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo ir įvykio betarpiškai nematė. Nors šis liudytojas nurodė, kad iš A. B. žodžių jam žinoma, jog N. S. , A. Š. ir R. Č. daro jam spaudimą ir atėmė jo daiktus, tačiau nukentėjusysis A. B. tokias aplinkybes paneigė ir nurodė, kad liudytojui H. Z. minėjo ne R. Č. , bet Al. Š. , kuris, kaip nustatyta faktiniais bylos duomenimis, ir dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje. Tą aplinkybę, kad R. Č. kitų šioje byloje nuteistų asmenų paliepimu lydėjo A. B. į parduotuvę, nukentėjusysis nurodė tik teisme, taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai vienaip ar kitaip įvertinti šių R. Č. veiksmų neturėjo galimybės. Tuo tarpu bylos duomenimis nustatyti R. Č. neteisėti veiksmai A. B. atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertinti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų – nustačius, kad R. Č. , suduodamas smūgius A. B. , galimai sukėlė šiam fizinį skausmą (sužalojimai nukentėjusiajam nebuvo nustatyti), t.y. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios, vadovaujantis BPK 407 straipsnio nuostatomis, ikiteisminis tyrimas neatliekamas, buvo priimtas nutarimas atisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o A. B. išaiškinta teisė dėl fizinio skausmo sukėlimo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarką (t. 2, b.l. 2-4). Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose kaip aplinkybę, patvirtinančią ikiteisminio tyrimo pareigūno šališkumą, nurodo ir tai, jog pastarasis neužtikrino, kad būtų išsaugoti ir prie bylos pridėti pataisos namuose esančių vaizdo kamerų įrašai, tačiau, kaip matyti iš teisme liudytoju apklausto tyrėjo R. U. parodymų, pataisos namuose esančių vaizdo kamerų įrašuose jokių bylai reikšmingų aplinkybių nebuvo užfiksuota. Netikėti šiais liudytojo R. U. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi, kaip matyti iš jau pirmiau šioje teisėjų kolegijos nutartyje aptartų faktinių duomenų, visi nuteistųjų nusikalstami veiksmai nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu – grasinimai, fizinis smurtas, turto užvaldymas, reikalavimas iš savo lėšų pirkti prekes, buvo atlikti ne bendrosiose patalpose, kuriose įrengtos apeliantų minimos vaizdo kameros, o gyvenamojoje patalpoje, kurioje vaizdo kamerų nėra ir tai, kas šioje patalpoje vyksta, niekur nefiksuojama.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, rėmėsi nukentėjusiojo A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kurie iš esmės buvo nuoseklūs ir pasitvirtino liudytojų A. K. , S. S. , H. Z. , A. S. , R. V. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, bei kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, taip pat atitiko liudytojo R. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o šių vienas kitą papildančių duomenų visetui prieštaraujančius nuteistųjų N. S. , A. Š. ir Al. Š. parodymus, taip pat liudytojų R. Č. ir S. Š. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus teisingai įvertino kaip nuteistųjų siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės bei liudytojų siekimą padėti šiems tai padaryti. Remdamasis pirmiau paminėtų byloje surinktų faktinių duomenų visetu apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad N. S. ir A. Š. , veikdami kartu su Al. Š. , grasindami nukentėjusiajam A. B. fiziniu smurtu bei jį panaudodami, pagrobė šiam priklausantį turtą – sportinį kostiumą ir DVD grotuvą „Philips“, taip pat, kad šie nuteistieji, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, grasindami panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodami, savo naudai vertė nukentėjusįjį A. B. atlikti turtinio pobūdžio veiksmus – Vilniaus pataisos namų parduotuvėje nupirkti jiems prekių už 150 Lt. Šie nuteistųjų N. S. ir A. Š. veiksmai pilnai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis, vertinti juos tik kaip bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kaip kad nurodoma nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde, nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems N. S. ir A. Š. paskirtų bausmių taip pat yra pagrįsta ir teisėta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems N. S. ir A. Š. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis A. Š. .

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apygardos teismas, paskirdamas bausmes N. S. ir A. Š. , atsižvelgė į tai, kad šie nuteistieji padarė po du nusikaltimus nuosavybei, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, kuriuos baudžiamasis įstatymas atitinkamai priskiria apysunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4 ir 5 dalys). Taip pat teismas įvertino tai, kad tiek N. S. , tiek A. Š. praeityje ne vieną kartą teisti už įvairius nusikaltimus nuosavybei, taip pat smurtinius nusikaltimus, teistumai neišnykę (t. 1, b.l. 77-86, 147-156), naujas nusikalstamas veikas padarė pataisos įstaigoje, atlikdami laisvės atėmimo bausmę už anksčiau įvykdytus nusikaltimus, o tai rodo didesnį šių nuteistųjų pavojingumo visuomenei laipsnį, jų nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis N. S. pataisos namų administracijos charakterizuojamas neigiamai (t. 1, b.l. 183), yra vedęs, turi du nepilnamečius vaikus; A. Š. pataisos namų administracijos charakterizuojamas neigiamai (t. 1, b.l. 139), nuo 2007-01-31 yra įrašytas į priklausomybės ligų centro priežiūros grupę dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus (t. 1, b.l. 118). Nuteistųjų N. S. ir A. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat tai, kad nuteistųjų panaudotas fizinis smurtas A. B. atžvilgiu nebuvo intensyvus, sužalojimai nukentėjusiajam nepadaryti, pagrobto turto ir prievartauto turto vertė nėra didelė, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems N. S. ir A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiu yra žymiai mažesnės nei BK 180 straipsnio 1 dalies ir BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytas šios bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, ir nėra teisinio pagrindo jas švelninti. Juo labiau nėra pagrindo nuteistojo A. Š. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes, priešingai nei teigiama šio nuteistojo apeliaciniame skunde, jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų jo padarytų nusikalstamų veikų ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, šioje byloje nėra nustatyta. Bausmės paskirtos už šiais nusikalstamas veikas taip pat subendrintos tinkamai, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Apeliacinės instancijos teisme buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugsėjo 18 d. prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22) TPA-1504, kuriuo prašoma iš nuteistojo N. S. išieškoti valstybės naudai 376,68 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jam apeliacinės instancijos teisme advokato Fausto Vrubliausko suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-01-01) nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, įstatymas numato galimybę išieškoti iš nuteistojo į valstybės biudžetą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kaip kad yra šiuo atveju (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 322 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, ši nuostata nėra imperatyvi, teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo, ar ne. Be to, įstatymų leidėjas akcentuoja, kad teismas, svarstydamas klausimą dėl tokių proceso išlaidų išieškojimo iš nuteistojo, turi atsižvelgti į pastarojo turtinę padėtį, nes tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įpareigoja asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu ir neturinčiam pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, užtikrinti galimybę gauti teisinę pagalbą nemokamai (BPK 44 straipsnio 8 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktas). Šiuo konkrečiu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis N. S. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, pataisos namuose nedirbo, duomenų, kad pastarasis šiuo metu turėtų pragyvenimo šaltinį, nekilnojamojo ar kito vertingo turto, byloje taip pat nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 376,68 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistojo N. S. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų N. S. ir A. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Audronė KartanienėAloyzas Kruopys