- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-79/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas (pirm.), Jonas Algimantas Venckus, Violeta Ražinskaitė
- Kaltinamasis
- D.V.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pagal BK 184 str. 2 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
UAB „Hansa Lizingas“ civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2002 m. lapkričio 14 d. automobiliu „BMW 523“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu UAB „Hansa Lizingas“, išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Baltarusijoje, kelyje Minskas-Gardinas, nuo 2002 m. lapkričio 14 d. iki 2002 m. lapkričio 27 d. šį automobilį pardavė V. K. (V. K. ). Tokiu būdu jis iššvaistė jam patikėtą turtą, padarydamas turto savininkui 64406,78 Lt turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu D. V. , pagal BK 184 str. 2 d., išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti D. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d., bei skirti jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo priteisti UAB „Hansa Lizingas“ 37929,94 Lt civilinį ieškinį. Teigia, kad D. V. išteisintas nepagrįstai, todėl apygardos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Prokurorė nurodo, kad 2002 m. spalio 31 d. išperkamosios nuomos sutartimi, sudaryta tarp UAB „Hansa Lizingas“ ir I. V. , kaip nuomininkės sutuoktinis, D. V. įgijo teisę naudotis ir valdyti automobilį „BMW 523“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 64406,78 Lt vertės, kuriuo D. V. 2002 m. lapkričio 14 d. išvyko iš Lietuvos į Baltarusiją, o į Lietuvą grįžo 2002 m. lapkričio 27 d. traukiniu, muitinėje deklaruodamas 6000 JAV dolerių. Minėtu automobiliu D. V. 2002 m. lapkričio 14 d. įvažiavo į Rusiją. Šis automobilis 2002 m. gruodžio 25 d. dar kartą įvažiavo į Rusijos Federaciją ir 2002 m. gruodžio 27 d. šį automobilį kartu su suklastotais dokumentais, apie tai, kad V. K. automobilį įsigijo Baltarusijoje, V. K. pateikė įforminimui Tambovo muitinei. Duomenų apie tai, kad automobilis nuo 2002 m. lapkričio 14 d. iki 2002 m. gruodžio 25 d. iš Rusijos Federacijos grįžo į Baltarusijos teritoriją, nėra. D. V. 2003 m. sausio 6 d. su pareiškimu apie automobilio vagystę kreipėsi į Maskvos Perovo vidaus reikalų valdybą, o 2003 m. balandžio 29 d. Tambovo m. Tarybų rajono milicijoje priimtas nutarimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, A. M. (A. M. ) veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties. Šio nutarimo D. V. neskundė.
Prokurorė skunde cituoja išteisintojo D. V., liudytojų I. A., A. R. (A. R.) ir A. M. parodymus apie D. V. bei liudytojų A. R. ir A. M. susipažinimo, minėto automobilio pirkimo, pinigų ir dokumentų perdavimo bei kitas aplinkybes.
Išteisintasis D. V. parodė, kad automobiliu „BMW 523“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) verslo reikalais išvyko į Maskvą bei nuvažiavo į Tambovą pas A. M., su kuriuo aptarė bendradarbiavimo prekyboje automobiliais sąlygas. Susiruošęs namo, neberado automobilio pultelio su prietaisu, apsaugančiu nuo mašinos vagystės. Negalėdamas užvesti automobilio, palikęs jį Tambove A. M. privačioje saugomoje aikštelėje, turėdamas namuose atsarginį pultelį, 2002 m. lapkričio 27 d. traukiniu grįžo į Vilnių. Muitinėje deklaravo 6000 JAV dolerių, kuriuos, kaip verslo bendrasavininkis, gavo iš statybų verslo partnerių Maskvoje. Namuose radęs pultelį 2003 m. sausio 2 d. išvažiavo į Maskvą, iš kur paskambino A. M., bet šis liepė atvažiuoti po kelių dienų, o paskambinus nurodytu laiku pasakė, kad automobilis pavogtas ir Tambove D. V. geriau nesirodyti. Supratęs tai kaip grasinimą, į Tambovą važiuoti pabijojo, todėl Maskvos Perovo milicijos valdyboje parašė pareiškimą dėl automobilio vagystės.
Taip pat prokurorė teigia, kad minėtų liudytojų parodymuose teismo nustatyti nesutapimai dėl skirtingų susipažinimo su D. V. aplinkybių yra nereikšmingi ir nesumenkina šių parodymų esmės, nes šie liudytojai su juo susipažino skirtingomis aplinkybėmis. Teisinės pagalbos prašymu minėtiems liudytojams buvo pateikta atpažinimui D. V. nuotrauka ir visi jį atpažino kaip asmenį, apie kurį davė parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai mano, kad aplinkybė, jog būtent V. K., o ne D. V. vardu buvo suklastoti visi automobilio dokumentai, įrodo D. V. nekaltumą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad dokumentai, kuriais V. K. įsigijo automobilį, buvo suklastoti. Tačiau liudytojai V. K. ir A. R. parodė, kad V.K. D.V. atidavė savo pasą ir D. V. jam atidavė visus, kaip vėliau buvo nustatyta, suklastotus dokumentais. Teismas nepagrįstai šiuos liudytojų parodymus atmetė ir nustatė, kad įrodymų, patvirtinančių, jog suklastotus dokumentus V. K. pateikė D. V., nėra. Taip pat nepagrįstai nurodė, kad Baltarusijoje nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai siekiant patvirtinti D. V. prisidėjus prie automobilio pardavimo ir dokumentų suklastojimo ar jų gavimo. Ikiteisminio tyrimo metu teisinės pagalbos prašymais būtent Baltarusijos teisėsauga nustatė, kad V. K. perduoti dokumentai yra suklastoti, nenustačius kas juos suklastojo. Be to, prokurorė pažymi, kad D. V. įtarimai dėl dokumentų klastojimo pateikti nebuvo.
Teismas nepagrįstai nepripažino įrodymu Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktų duomenų, kad D. V. 2002 m. lapkričio 27 d. Vilniaus teritorinės muitinės Kenos geležinkelio poste deklaravo į Lietuvą įvežamus 6000 JAV dolerių, kurie patvirtina liudytojų V. K. ir A. R. parodymus. Taip pat, teismas nepagrįstai šią aplinkybę vertino išteisintojo naudai, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu netikrinta išteisintojo versija apie pinigų kilmę. Prokurorė teigia, kad šios versijos tikrinimas yra neįmanomas, kadangi D. V. atsisakė duoti parodymus apie jo neva turimą verslą Rusijoje. Teismas nepagrįstai įvertino Tambovo m. Tarybų rajono milicijoje atsisakymą iškelti baudžiamąją bylą pagal D. V. pareiškimą, kaip formalų, paremtą vienašališkais V.K., A.R. ir A.M. paaiškinimais. Prokurorė mano, kad toks procesinio sprendimo kritikavimas, vertinimas ir atmetimas, kaip dar vieno kaltinimą pagrindžiančio įrodymo, yra niekuo nepagrįstas.
Nurodo, kad Lietuvos kriminalinės policijos tarptautinių ryšių tarnyba dėl bylos aplinkybių taip pat atliko tyrimą bei nustatė aplinkybes, atitinkančias ikiteisminio tyrimo metu nustatytoms. Todėl prokurorė teigia, kad teismas, pažeisdamas baudžiamąjį procesą, tiesiogiai neištyrė bylos įrodymų, nepatikrino kaltinimą grindžiančių įrodymų ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad D.V. dalyvavimas padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką byloje nėra įrodytas.
Žemesnės instancijos teismas
Šios apygardos teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Prokurorės apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama išteisintojo D. V. bei liudytojų V.K., A.M. ir A.R. parodymų analizei. Tačiau su apeliantės tvirtinimu, kad šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, nekeliantys abejonių bei patvirtina D.V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, sutikti negalima.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Baudžiamojoje byloje D. V. kaltinimas buvo grindžiamas liudytojų V. K. , A. R. ir A. M. parodymais. Tačiau šie liudytojai nurodė skirtingas aplinkybes tiek apie susipažinimą bei bendravimą su D. V., tiek ir apie automobilio „BMW 523“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo aplinkybes (t. 1, b. l. 113-115, 119, 129-130, t. 2, b. l. 26-29, 35-38, 44-47, t. 3, b. l. 120-122, 154). Todėl teigti, kad šie parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, nėra jokio pagrindo.
Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pagarsinęs šių liudytojų parodymus, neturėdamas duomenų apie jų nedalyvavimą teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių ar kad jiems žinoma apie jų šaukimą atvykti į teismą, pažeidė BPK 276 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Šie liudytojai visose nurodytose apklausose nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo ar buvo davę parodymus teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturėjo galimybių minėtiems trūkumams ir prieštaravimams pašalinti, nors išnaudojo visas galimybes tai padaryti. Kolegijos nuomone, pakartotinis (trečias) kreipimasis į Rusijos Federaciją dėl teisinės pagalbos suteikimo būtų aiškus baudžiamosios bylos vilkinimas.
Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paminėtų liudytojų parodymai yra prieštaringi ir abejotini, o, išnaudojus visas galimybes šiems prieštaravimams pašalinti, visos abejonės vertinamos kaltininko naudai.
Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai pripažinti įrodymu ir jį vertinti gali tik A. M. parodymus, kuriuos šios instancijos teismas turėjo teisę perskaityti. Kitų liudytojų (A. R. ir V. K. ) parodymais grįsti nuosprendį negalima, nes prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Vien tik šiais duomenimis, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai, teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio (BPK 301 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 12 p. nurodyta, kad sukčiavimas yra padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai.
Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios D. V. neigė dalyvavęs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme (t. 2, b. l. 136, 139-141, 143, 147-148, t. 3, 20-25). Jo nurodytos aplinkybės apie automobilio praradimą Tambovo mieste Rusijos Federacijoje bylos duomenimis nepaneigtos.
Pagal BK 20 str. prasmę kaltinamojo, nuteistojo ar išteisintojo parodymai taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurio įrodomoji vertė nėra menkesnė už kitus įrodymus. Tam, kad paneigti paminėtus išteisintojo parodymus nepakanka vien jais netikėti. Būtina, kad šiuos parodymus paneigtų kiti patikimi įrodymai. Kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais išteisintojo D. V. parodymais. Taip pat kolegijos nuomone, tokių įrodymų, t. y. kurie neginčijamai patvirtintų išteisintojo kaltę, byloje nėra.
Byloje nustatyta, kad suklastotuose automobilio „BMW 523“ dokumentuose V. K. yra nurodytas kaip šio automobilio pirkėjas, kad jis šiuos dokumentus pateikė oficialioms įstaigoms teigdamas apie automobilio įsigijimą Baltarusijoje iš firmos „Kobalt“. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtent D.V. Baltarusijoje pardavė ar bendrininkavo parduodant minėtą automobilį V.K., klastojo ar panaudojo suklastotus šio automobilio dokumentus, ar juos perdavė pastarajam asmeniui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad D. V. su minėtu automobiliu kirto ne tik Lietuvos-Baltarusijos sieną, bet ir Baltarusijos-Rusijos sieną, tačiau jis šiuo automobiliu atgal iš Rusijos į Baltarusiją nebegrįžo.
Byloje esanti Smolensko muitinės pažyma patvirtina išteisintojo D. V. parodymus, kad 2002 m. lapkričio 14 d. jis automobiliu „BMW 523“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu UAB „Hansa Lizingas“, iš Baltarusijos Respublikos atvyko į Rusijos Federaciją. Šiame dokumente nurodytas įpareigojimas iki 2002 m gruodžio 6 d. minėtą automobilį išvežti iš Rusijos Federacijos teritorijos. Tačiau Smolensko muitinė neturi duomenų apie šio automobilio įvažiavimą iš Rusijos į Baltarusiją (t. 2, b. l. 237-238, t. 3, b. l. 86-87, 124-125). Taigi, paminėti dokumentai paneigia liudytojų A.M., V.K. ir A.R. parodymus, jog šis automobilis 2002 m. gruodžio 15 d. buvo Baltarusijos Respublikos teritorijoje.
Kolegija taip pat sutinka su apygardos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, kad D.V. deklaruoti pinigai 6000 JAV dolerių įgyti nusikalstamu būdu.
BPK 21 str. 4 d. yra nurodyta, kad viena iš įtariamojo teisių - duoti arba atsisakyti parodymus. Todėl šios procesinės teisės realizavimas jokiu būdu nėra kaltės patvirtinimas. Atsisakančiam duoti parodymus, kaip ir duodančiam melagingus parodymus, įtariamajam dėl to jokios sankcijos ar blogesnė procesinė padėtis negali būti taikomos.
Prokurorė neteisi, teigdama, kad D.V. versijos apie minėtą sumą pinigų tikrinimas yra neįmanomas, dėl to, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų apie jo turimą verslą Rusijoje. Akivaizdu, kad teisėsaugos institucijos turi daug daugiau įvairių galimybių rinkti duomenis, patvirtinančius įtariamųjų kaltę, o ne vien tik remtis jų parodymais. Be to, įrodinėjimo pareiga baudžiamajame procese yra nustatyta būtent ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui ir teismui, o ne atvirkščiai. Šie baudžiamojo proceso subjektai įrodinėjimo procese turi nustatinėti visus duomenis, turinčius reikšmės, sprendžiant patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų kaltės klausimą, kadangi byloje turi būti tik vienas įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą.
Tuo tarpu prokurorės apeliaciniame skunde ši pareiga faktiškai perkeliama tik teismui, sąmoningai nutylint, kad dėl netinkamo ir aplaidaus ikiteisminio tyrimo institucijos (policijos) ir jos darbą kontroliuojančios prokuratūros darbo reikšmingų bylai aplinkybių ištyrimas praėjus beveik penkeriems metams po nusikalstamos veikos padarymo tapo nebeįmanomas.
Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad paminėta pinigų suma, deklaruota Vilniaus teritorinės muitinės Kenos geležinkelio poste, patvirtina D.V. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu kolegija pažymi, kad dar 2003 m. buvo nustatyta automobilio „BMW 523“ buvimo vieta ir asmenys, suklastotų dokumentų pagrindu įforminę automobilio nuosavybę bei valdymą (t. 1, b. l. 144-145), tačiau nei teisėsaugos institucijos, nei automobilio savininkas UAB „Hansa Lizingas“, nei draudimo kompanija nesiėmė jokių priemonių, kad šis automobilis būtų paimtas iš trečiųjų asmenų bei grąžintas teisėtiems savininkams.
Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtina nuostatą, kad visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, turi būti traktuojamos įtariamojo, kaltinamojo ar išteisintojo naudai. Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su visumos byloje surinktų įrodymų vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų įtariamojo (kaltinamojo) kaltės įrodymų, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisinamas.
Kolegijos nuomone, įrodymų, kuriais grindžiamas kaltinimas, vertė yra menka ir abejonių dėl D.V. kaltės nepašalina. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ir prokuratūra nesurinko neginčijamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių D. V. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d. Todėl atmetami deklaratyvūs prokurorės skundo teiginiai, apie apygardos teismo išvadų neatitikimą faktinių bylos aplinkybių.
Tuo pačiu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismai nėra saistomi Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų abejotinu sprendimu atsisakyti kelti baudžiamąją bylą dėl automobilio „BMW 523“ dingimo ir V.K. ar kitų asmenų veiksmų. Be to, už materialiosios (tikrosios) tiesos nustatymą byloje nėra atsakingas vien tik teismas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai duomenis ikiteisminio tyrimo metu privalo rinkti ir forminti taip, kad teismo proceso metu nekiltų sunkumų šiuos duomenis pripažįstant įrodymais bei jais grindžiant teismo išvadas.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą ir priimti išteisintojo D.V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra juridinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.