- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-04
- Bylos Nr.
- 2A-347-154/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00242-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė, Danutė Matiukienė (pran.), Jolanta Badaugienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- G. B.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. B. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-237/2011 pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovei G. B. dėl skolos priteisimo ir atsakovės G. B. priešieškinį ieškovui J. S. dėl 2009-05-19 sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
I. J. S. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą ieškiniu (t.1, b. l. 2-3) ir patikslintu ieškiniu (t.1, b. l. 45-46), prašydamas priteisti iš atsakovės G. B. 34 310,00 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad per kelis kartus paskolino atsakovei 34 310,00 Lt, surašant paskolos raštelius. Kiekvieną kartą skolinant atsakovei pinigus, buvo surašomas naujas paskolos raštelis visai paskolintai pinigų sumai, o ankstesnis paskolos raštelis buvo sunaikinamas. Paskutinis paskolos raštelis tarp ieškovo ir atsakovės buvo surašytas 2009-05-19, ir dar išliko 2009-03- 09 raštelis.
A. G. B. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė, vadovaujantis LR CK 1.91 str. pagrindu, pripažinti negaliojančiu 2009 m. gegužės 19 d. paskolos raštelį, sudarytą tarp ieškovo J. S. ir atsakovės G. B. (t.1, b. l. 41).
Atsiliepimas
Atsakovė G. B. nurodė, kad nuo 2006 metų ji dirbo pas J. S. parduotuvėje pardavėja. Buvo leidžiama kaimo žmonėms duoti prekes skolon. Dauguma žmonių liko skolų neatidavę, parduotuvė užsidarė, o šias skolas ieškovas perkėlė jai. Tą dieną, kai buvo surašomas paskolos raštelis (2009-05-19), ji buvo Kaune pas gydytojus, o sugrįžusi sužinojo, jog parduotuvėje, jai nedalyvaujant, buvo padarytas patikrinimas ir rasta trūkumų. Teigia, kad J. S. pasinaudojo darbdavio ir savininko padėtimi, padarė jai ekonominį bei psichologinį spaudimą tuo priversdamas 2009-05-19 ją sudaryti fiktyvią paskolos sutartį, reikalaudamas, kad skolas už skolininkus padengtų ji, nors ieškinyje minimos pinigų sumos ji negavo.
Žemesnės instancijos teismas
Raseinių rajono apylinkės teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė.
Priteisė iš atsakovės G. B. ieškovui J. S. 34310,00 Lt skolos, 1029,00 Lt žyminio mokesčio, 300,00 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad 2009 m. gegužės 19 d. paskolos sutartyje nurodyti asmenys patvirtino, jog paskolos raštelio surašymo metu pinigai buvo perduoti G. B., jokių konfliktų nebuvo, visiems buvo žinoma, jog paskolos raštelyje nurodoma galutinė pinigų suma, kurią yra skolinga atsakovė G. B. ieškovui J. S.. Nurodė, kad byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog pinigai buvo paskolinti ir perduoti per kelis kartus, skolinant daugiau, ankstesni paskolos rašteliai buvo sunaikinami. Todėl teismas ieškinį patenkino.
Teismas nurodė, kad atsakovė neginčija, kad ji pati savo ranka surašė paskolos raštelį, jį pasirašė, kad surašant dalyvavo ir nurodyti asmenys. Konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog paskolos sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Pažymėjo, kad atsakovė sudaryto sandorio neginčijo ir neprašė jo pripažinti neteisėtu iki ieškovas nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo. Teismas konstatavo, kad priešieškinis paduotas, siekiant išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Pažymėjo, kad šalių sudaryta rašytinė sutartis dėl ieškovo reikalaujamos paskolos atitinka LR CK 6.871 str. 1 d. sąlygas, todėl, vadovaujantis LR CK 6.875 str. 2 d., paskolos sutarties negalima nuginčyti liudytojų parodymais. Teismas nurodė, kad iš atsakovės įrodinėjamų aplinkybių galima spręsti, kad ji sudarytą sandorį ginčija ir kaip apsimestinį – kaip sudarytą, siekiant pridengti kitą sandorį, kuris, jos aiškinimu, būtų nuostolių atlyginimas ir tokio pobūdžio reikalavimą ji pripažintų dalinai, nes ginčytų ieškinio dydį. Pažymėjo, kad tokio sutarties nuginčijamo pagrindo (LR CK 1.87 str.) priešieškinyje atsakovė nenurodė ir priešieškinio reikalavimo netikslino. Todėl priešieškinį teismas atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė G. B. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti.
1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį, remdamasis ne paskolos sutartimi, o 2009 m. gegužės 19 d. paskolos rašteliu (lapu). Paskolos raštelį atsakovė buvo ieškovo priversta pasirašyta. Jokių pinigų ji nėra gavusi, o liudytojai, patvirtinę, jog jai pinigai buvo perduoti, yra ieškovui priklausančios parduotuvės darbuotojai.
2. Teigia, kad paskolos raštelis neatitinka pagrindinių paskolos sutarties sąlygų. Sudarant sutartį buvo pažeistos LR CK 6.870 str. nuostatos, kuriose nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis perduoda kitai šaliai nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos gavėjui tokią pat pinigų sumą. Kadangi ieškovas atsakovei pinigų neperdavė, atsakovė iš ieškovo pinigų nesiskolino, todėl sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia.
3. Nurodo, kad atsakovei dirbant pas ieškovą parduotuvėje, jo žodiniu nurodymu buvo leista pirkėjams prekes pardavinėti skolon. Parduotuvės patikrinimo dieną ne visi skolininkai buvo grąžinę pinigus už paimtas prekes. Teigia, kad darbdavio pavedimu atsakovė vedė skolininkų apskaitą raštu, todėl ieškovas apie pirkėjų skolas žinojo. Ieškovo nurodymu parduotuvė buvo uždaryta, todėl iš skolininkų išieškoti skolas yra sudėtinga. Pirkėjų skola parduotuvei liko 16105,40 Lt. Mano, kad ieškovas nori, jog šią skolą padengtų atsakovė. Aplinkybes, kad prekes buvo leidžiama parduoti skolon, patvirtino byloje apklausti liudytojai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas J. S. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
1. Nurodo, kad atsakovė neginčija, jog ji savo ranka surašė paskolos raštelius (lapus), juos pasirašė, kad surašant dalyvavo liudytojai, kurie matė, kad surašius paskolos raštelius buvo perduodami pinigai. Atsakovė tvirtina, kad pasirašant paskolos raštelius buvo taikomas psichologinis spaudimas, tačiau vykstant teismui nei vienas liudytojas, kuris dalyvavo teisme, šio fakto nepatvirtino. Be to, apeliantei, surašius paskolos raštelius, per visą laikotarpį niekas nedraudė kreiptis į teisėsaugos organus, dėl paskolos raštelių pripažinimo negaliojančiais.
2. Teigia, kad paskolos sutartis yra rašytinė, todėl ji negali būti nuginčyta liudytojų parodymais. Be to, paskolos raštelis buvo pasirašytas tarp atsakovės ir ieškovo, kaip fizinio asmens, o ne kaip įmonės savininko.
Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atsakovė G. B. palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o ieškovas J. S. prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011-02-24 sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarčių teisinius santykius, teisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, tinkamai tarp šalių nustatė įrodinėjimo pareigas, sprendimas yra pakankamai motyvuotas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais jo naikinti nėra pagrindo.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. gegužės 19 d. tarp ieškovo J. S. ir atsakovės G. B., G. B. ranka, buvo surašytas „Paskolos lapas“, kuriame G. B. nurodė, jog pasiskolina iš J. S. 34 310,- litų, kuriuos pažada grąžinti iki 2009-09-01 (t.1, b. l. 4). „Paskolos lape“ nurodyta, kad „duodant paskolą dalyvavo šie asmenys: G. B., J. S., J. V., V. S. ir A. T., paskolos lape yra pasirašę visi minėti asmenys (t.1, b. l. 4).
I. J. S. byloje teigė, kad per eilę kartų ir įvairiomis sumomis skolino savo asmenines lėšas G. B. ir kiekvieną kartą buvo surašomas naujas paskolos raštas, kuriame buvo nurodoma paskutinė skolos suma bei skolos grąžinimo terminas, o ankstesnis paskolos raštas buvo panaikinamas. Paskutinį kartą 2009 m. gegužės 19 d. jis paskolino G. B. apie 7000 litų ir bendra skolos suma tapo 34 310,- litų, kuriuos atsakovė pažadėjo grąžinti iki 2009-09-01. Tiek surašant 2009-05-19 „Paskolos lapą“ bei perduodant pinigus, tiek surašant dar išlikusį ankstesnį 2009-03-09 „Paskolos lapą“, be jo ir atsakovės, dalyvavo keli liudytojai, kurie savo parašais patvirtino skolinimosi faktą. Nurodė, kad atsakovės G. B. skola nėra susijusi su jos darbu jam priklausančioje parduotuvėje, nes per visą atsakovės G. B. darbą nuo 2006-05-10 iki 2009-05-19 parduotuvėje nebuvo fiksuojamas prekių trūkumas.
A. G. B. prašė pripažinti tarp jos, t.y. G. B., ir J. S. 2009 m. gegužės 19 d. sudarytą sandorį, negaliojančiu LR Civilinio kodekso 1.91 str. pagrindu, t.y. kaip sudarytą ekonominio ir psichologinio spaudimo įtakoje, nes J. S. grasino ją atleisti iš darbo (t.1, b. l. 41, 57-63). Be to, atsakovė byloje teigė, kad tarp J. S. ir jos buvo atitinkamas susitarimas, jog galima pirkėjams išduoti prekes be apmokėjimo, už kurias jie vėliau atsiskaitydavo arba jai, arba J. S., jo žmonai V. S., J. S. anytai D. M., o negrąžintos sumos atitinkamais periodais buvo suderinamos tarp jos ir J. S. bei surašomas sekantis „Paskolos lapas“. Būtent taip pat 2009-05-19 buvo surašytas ir paskutinis „Paskolos lapas“, kai, jai nedalyvaujant, 2009-05-19 parduotuvėje buvo atliktas patikrinimas ir nustatytas trūkumas bei ši suma buvo pridėta prie ankstesniame 2009-03-09 „Paskolos lape“ nurodytos sumos, todėl „Paskolos lape“ jos ranka buvo įrašyta 34310,-Lt suma.
Darytina išvada, kad atsakovė G. B. faktiškai ginčijo sandorį dviem pagrindais, t.y. pagal LR CK 1.91 str. (dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytą sandorį) ir pagal LR CK 1.87 str. (kaip apsimestinį sandorį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti).
Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad atsakovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad jai buvo grasinama, ar daromas kitoks ekonominis ar psichologinis spaudimas, nes to byloje nepatvirtino sandorio sudarymo metu buvę asmenys, t.y. liudytojai J. V., V. S. ir A. T..
Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka, nes ieškovė G. B. tą pačią dieną pati parašė prašymą atleisti ją iš darbo, 2009-05-19 įsakymu Nr. 369 buvo atleista iš darbo nuo 2009 m. gegužės 19 d. (t.1, b.l. 31), šio atleidimo iki šiol neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad 2009-05-19 “Paskolos lapą” dėl 34 310 Lt skolos pasirašė bijodama būti J. S. atleista iš darbo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje G. B. nurodė, kad “pasirašydama skolos lapą, aš net negalvojau, kad tuos pinigus man teks gražinti, nes ta skola buvo parduotuvės skolininkų. Aš už tuos pinigus būčiau atidirbusi”. Toks prieštaringas apeliantės aiškinimas gali būti vertinamas kaip skolos pripažinimas, bet ne kaip “Paskolos lapo” surašymas ir pasirašymas grasinimo ar kokio nors spaudimo įtakoje.
Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad atsakovė G. B. 2009-05-19 sandorį ginčijo tik LR CK 1.91 str. pagrindu ir LR CK 1.87 str. pagrindu įrodymų neanalizavo, tačiau, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovės ginčijamas sandoris galėtų būti panaikintas LR CK 1.87 str. pagrindu kaip apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, nes atsakovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad jai dirbant ieškovui J. S. priklausančioje parduotuvėje buvo nustatytas atitinkamas prekių trūkumas, kuriam padengti ir buvo sudaryta ginčijamas sandoris. Ieškovas J. S. taip pat nurodė, kad prekių trūkumas parduotuvėje nebuvo nustatytas, tokių įrodymų nėra.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė G. B. iš esmės neginčijo savo skolinių įsipareigojimų ieškovui J. S., atsiradusių iki 2009-05-19 sandorio sudarymo ir net juos pripažino iš dalies dengdama šias skolas, bei nurodžiusi, kad “vieni žmonės buvo skolingi apie 11000,- litų, jie išvažiavę į užsienį, 2009 m. vasarą buvo parvažiavę, bet manęs nerado ir neatidavė pinigų” ( t.1, b. l. 57-63).
Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).
2009 m. gegužės 19 d. tarp ieškovo J. S. ir atsakovės G. B. pasirašytas “Paskolos lapas” turi esminius paskolos sutarties elementus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį vertino kaip paskolos sutartį.
Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai J. V. (t.1, b. l. 59-60), V. S. (t.1, b. l. 60-61), A. T. (t.1, b.l. 61-62), patvirtino pinigų perdavimo faktą, J. S. ir G. B. pasirašant 2009-05-19 “Paskolos lapą”.
Pažymėtina, kad nors atsakovė G. B. byloje teigė apie 2006-2009 metais buvusią sunkią jos materialinę padėtį, iš civilinėje byloje Nr. L2-1193-136/2009 (prijungta prie šios bylos) esančių VĮ Registrų centro Tauragės filialo duomenų matyti, kad G. B. 2008-02-11 pirko 0,2300 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2,7700 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). išsimokėtinai iki 2013-02-11 (b. l. 26-30).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės G. B. ieškovui priteistinos advokato samdymo išlaidos (t.2, b.l. 146), (LR CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), iš atsakovės G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)., 400,- Lt (keturis šimtus litų) advokato samdymo išlaidų.