- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-15
- Bylos Nr.
- ATP-205-354/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-18-3-00851-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Matuzevičienė
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal E. K. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutarimo, kuriuo E. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. 2400 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. nubaustas už tai, kad 2011 m. gruodžio 9 d. apie 3 val. 26 min. Joniškio rajone, Žagarės mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje vairavo transporto priemonę – A. K. vardu registruotą automobilį ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, esant vidutiniam neblaivumo (girtumo) laipsniui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. K. prašo pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutarimą, taikyti ATPK 17 str. ir atleisti jį nuo atsakomybės pagal ATPK 126 str. 4 d., arba, pripažinus esant dviem jo atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms (ATPK 31 str. 1 d. 1 p., 5 p.), taikyti 30¹ str. ir neatimti jam teisės vairuoti transporto priemones arba skirti atėmimą kiek įmanoma trumpesniam laikui.
Apeliantas skunde pažymi, kad bylą nagrinėjant teisme jis išsamiai paaiškino, kad jo tėvui priklausantį automobilį naktį – 2011 m. gruodžio 9 d. apie 2 val., pastatė L. D. namo ((duomenys neskelbtini), Žagarėje) kieme, norint sudaryti įspūdį, kad L. D. namuose ne viena, nes ji naktį paskambino išsigandusi, kad po kiemą prie jos namo kažkas vaikšto. Pastatęs automobilį, grįžo namo ir prieš einant miegoti, išgėrė alaus, tačiau netrukus vėl paskambino L. D. ir pasakė, kad jos kieme kažkas vyksta, prašė patraukti automobilį, kad jo nesuniokotų, todėl nuėjo prie L. D. namo, nieko įtartino nepastebėjo ir sugalvojo automobilį nustumti į gretimo namo – (duomenys neskelbtini), kiemą, ir tik išriedėjus iš L. D. kiemo į gatvę, privažiavo policijos ekipažas. E. K. nurodo, kad tokius jo parodymus patvirtino ir L. D..
Skunde apeliantas taip pat teigia, kad policijos pareigūnai jo nesustabdė, o privažiavo prie gatvėje stovinčio jo automobilio, kai jis automobilį buvo atbulą išstūmęs iš L. D. kiemo į gatvę ir ketino stumti atbulą į šalia esančio namo kiemą. Kartu atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnų R. D. ir V. R. parodymai teisme nebuvo vienodi ir nuoseklūs, jie negalėjo tiksliai paaiškinti jo judėjimo krypties, tvirtindami tai, kad jis vos į griovį neįvažiavo, tai, kad jiems kelią užkirto, tai, kad jie jam kelią užkirto. Pažymi, kad R. D. sakė, jog už 100 m nuo jo įsijungė švyturėlius, V. R. – kad nuvykę pamatė iš kiemo išbėgantį žmogų ir sėdantį į automobilį, tada jie (pareigūnai) buvę už 50 m, tačiau jei taip būtų, tai jis ir būtų nuvažiavęs, o ne buvęs tarp kiemų.
Be to, apeliantas teigia, kad teismas jo prisipažinimu, jog važiavo automobiliu, laikė administracinio teisės pažeidimo protokole jo parašytus žodžius „vairavau išgėręs bambalį alaus", tačiau nekreipė dėmesio jo aiškinimą, kad tuos žodžius parašė policijos pareigūnų nurodymu, kai jam surašė protokolą, būdamas streso būsenoje dėl gręsiančios atsakomybės.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti, jog pažeidimas padarytas esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, nes nepatraukus automobilio iš L. D. namo kiemo, automobilis galėjo būti sugadintas asmenų, kurie kėlė triukšmą L. D. kieme. Kartu E. K. teigia, kad bylos nagrinėjimo metu išklausytas policijos komisariato pateiktas garso įrašas parodė, kad L. D. įvykio naktį net tris kartus kvietė policiją dėl kieme vaikščiojančių ir triukšmą keliančių nepažįstamų asmenų, jis nežinojo tų asmenų tikslų ir ketinimų, todėl nebuvo jokios garantijos, kad tie asmenys nesuniokos automobilio, ir nebuvo kito būdo, nei nustumti automobilį į kitą kiemą. Apeliantas teigia, kad pavojus jo turtui – jo tėvui priklausančiam automobiliui – buvo realus ir akivaizdus, todėl jis veikė esant būtinajam reikalingumui. Dėl to mano, kad šios aplinkybės turėjo būti pripažintos jo atsakomybę šalinančiomis arba bent lengvinančiomis (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.), o ne visiškai atmestos. Teigia, kad jis įvykio aplinkybes pripažino ir stengėsi viską nuoširdžiai paaiškinti, tačiau teismas to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, nors už vairavimą esant neblaiviam niekada nėra baustas.
Atsiliepimas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariatas atsiliepimu į E. K. apeliacinį skundą prašo netenkinti apeliacinio skundo ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutarimą, nes E. K. padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinės teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai, ir jokio būtino reikalingumo jam vairuoti transporto priemonę nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniu skundu E. K. iš esmės neginčija faktinių aplinkybių, kad įvykio dieną jį sulaikė policijos pareigūnai (7 b. l.) automobilyje neblaivų (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 1,66 promilės), nušalino nuo transporto priemonės vairavimo (9 b. l.) ir surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 126 str. 4 d. (2 b. l.). Tačiau apeliantas, savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, skundu tikina, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (ATPK 17 str.) ir kad automobilio nevairavo, o stūmė jį. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad apylinkės teismas išanalizavo E. K. keliamas versijas tiek dėl būtinojo reikalingumo sąlygų buvimo/nebuvimo, tiek dėl to, ar vairavo apeliantas automobilį, ar pastarąjį tik stūmė, ir atitinkamai padarė teisingas išvadas dėl apelianto kaltės.
Išanalizavus administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad Joniškio rajono apylinkės teismas išvadą dėl apelianto kaltės padarė tinkamai neįvertinęs faktinių įvykio aplinkybių. Pagal byloje surinktus duomenis, policijos pareigūnai R. D. ir V. R. (30–31 b. l.) betarpiškai matė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. transporto priemonė ,,VW Passat“ judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens. Atvykę policijos pareigūnai rado apeliantą sėdintį automobilio vairuotojo sėdynėje užvestu varikliu. Ir E. K. teismo posėdyje neneigė tos aplinkybės, kad jis sėdėjo automobilyje, kurio variklis buvo užvestas (30 b. l.), nors kartu tikino, kad taip jis bandė išstumti automobilį atbulą iš L. D. kiemo į gretimą kiemą. Dėl tokių apelianto nurodomų aplinkybių pažymėtina, kad elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui yra visiškai aišku, kad vienam asmeniui sėdint automobilyje, jam pačiam pastarąjį dar kažkur nustumti, yra neįmanoma, todėl E. K. iškelta versija jau savaime nelogiška. Be to, pažymėtina, kad paminėtą versiją apeliantas iškėlė tik teisminio bylos nagrinėjimo procese, o rašydamas paaiškinimą ant administracinio teisės pažeidimo protokolo buvo nurodęs – ,,Vairavau išgėręs bambalį alaus.“. Tiesa, vėliau E. K. ėmė tvirtinti, kad pasiaiškinimą ant administracinio teisės pažeidimo protokolo surašė būdamas streso būsenoje, o be to, tai, ką parašyti, jam nurodė policijos pareigūnai. Teismo posėdyje pats apeliantas neneigė, kad prieš įvykį gėrė alų. Jei tikėti tokiais apelianto aiškinimais, reiktų daryti išvadą, kad policijos pareigūnai iš kažkur sužinojo, ką gėrė apeliantas, ir nurodė tai užrašyti paaiškinime, ir stresas E. K. apėmė ne tada, kai po įvykio buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo ir patalpintas į laikino sulaikymo patalpas policijos įstaigoje (7 b. l.), o tuomet, kada buvo paleistas iš administracinio sulaikymo – 2011 m. gruodžio 9 d., 8 val. 30 min. Tokios išvados prasilenktų su elementaria logika. Savo skundu E. K. ypatingai apeliuoja į liudytojos L. D. parodymus, tačiau nėra pagrindo vienareikšmiškai vertinti jos parodymų, kad E. K. stūmė savo automobilį pas kaimynus (32 b. l.). Pirmiausia, E. K., sėdėdamas automobilyje, kartu stumti jo negalėjo, o be to, liudytojais apklausti policijos pareigūnai, artėdami prie L. D. kiemo, aiškiai matė, kad apeliantas automobilį vairavo – sukosi ir vos neįvažiavo į griovį. Dėl to, kas paminėta, liudytojos L. D. parodymai negali būti pripažinti turinčiais tiesioginės apeliantą teisinančios reikšmės, nes dėl objektyvių ar subjektyvių faktorių L. D. galėjo susidaryti klaidingą įspūdį apie įvykio aplinkybes, tuo labiau, kad tada, kai E. K. manevravo automobilį iš kiemo į gatvę, L. D. buvo savo namuose ir įvykį matė tik tiek, kiek gatvę apšvietė atvykstančio policijos automobilio šviesos. Visa tai neabejotinai paneigia apelianto keliamas versijas, kuriomis E. K. tik bando išvengti atsakomybės ir palengvinti savo teisinę padėtį.
Teismas konstatuoja, kad E. K. administracinėn atsakomybėn patrauktas įrodžius automobilio vairavimo faktą ir daryti priešingą išvadą nėra jokio pagrindo.
Kaip jau minėta, apeliantas savo skundu apeliuoja ir į ATPK 17 str. numatytą administracinę atsakomybę šalinantį institutą. ATPK 17 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.
Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Pirmoji, antroji ir trečioji būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos yra realus, akivaizdus gręsiantis pavojus. E. K. tvirtino, kad buvo būtina patraukti jo tėvui priklausantį automobilį iš L. D. kiemo, nes automobilis galėjo būti sugadintas kitų L. D. kieme triukšmaujančių asmenų. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie grėsusį pavojų E. K. tėvo turtui. Pirmiausia pažymėtina, kad pats E. K. atvarė automobilį į L. D. kiemą ir jame paliko, vėliau nutarė automobilį pasiimti, tačiau nei vienu, nei kitu atveju jokių pašalinių asmenų nematė. Reikia pažymėti, kad pats E. K. tiek savo skunde, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog L. D. jam ne sykį skambino ir informavo apie kažkokius asmenis, triukšmaujančius jos kieme, ir apie tai, kad ji iškvietė policiją. Taigi, jei šalia automobilio kitų asmenų nebuvo ir jei E. K. žinojo, kad L. D. iškvietė policiją – apeliantui nebuvo jokios būtinybės neblaiviam tuoj pat vairuoti transporto priemonę, nes jokio akivaizdaus, realaus pavojaus turtui nebuvo, o be to, buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie atitinkamai būtų galėję padėti apsaugoti E. K. tėvui priklausantį turtą.
Nenustačius pirmos, antros ir trečios būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų, kad automobiliui ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo iškilęs realiai, akivaizdžiai gręsiantis pavojus, nėra pagrindo aptarinėti kitų būtinojo reikalingumo sąlygų – galėjo ar negalėjo pavojus būti pašalintas kitomis priemonėmis, ar padaryta žala daugiau/mažiau reikšminga negu išvengtoji žala, nes tokių sąlygų nėra. Nenustačius nei vienos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos E. K. veikoje, nėra teisinio pagrindo spręsti ir klausimą dėl apelianto veikimo pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.). Kartu pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu E. K. kėlė įvairias versijas, kurios buvo paneigtos byloje surinktais įrodymais, aiškiai siekdamas suklaidinti policijos pareigūnus, teismą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tokią jo poziciją laikyti nuoširdžiu apgailestavimu dėl savo elgesio ir prisipažinimu padarius administracinės teisės pažeidimą (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.).
Be to, kas paminėta, skundu apeliantas atkreipia dėmesį į teismo nustatytą jo atsakomybė sunkinančią aplinkybę, teigdamas, kad jis ankščiau nebuvo baustas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Iš tikrųjų, tokių duomenų byloje nėra (11–15 b. l.), tačiau 2011 m. lapkričio 17 d. E. K. buvo baustas už KET pažeidimą (31 km/h viršijo leistiną važiavimo greitį), vadinasi tokios pat rūšies pažeidimą (KET 14 p.), už kurį pripažintas kaltu skundžiamu teismo nutarimu, padarė pakartotinai per metus ir apylinkės teismas pagrįstai šią aplinkybę laikė sunkinančia apelianto atsakomybę (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.).
Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ str. Į šį institutą savo skunde taip pat apeliuoja E. K.. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ str. taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyta minimali ar švelnesnės nuobaudos nei numatyta sankcijoje skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N756-403/2010, N444-633/2011). Teismas, įvertinęs šios bylos medžiagą ir tai, kad nenustatyta jokių apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad pagrįstai nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, konstatuoja, kad aplinkybių, vertintinų pažeidėjo naudai, šioje byloje nėra, todėl taikyti apeliantui ATPK 30¹ str. nuostatas nėra pagrindo.
Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad E. K. pažeidimą padarė (būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, vairavo kelių transporto priemonę) nesant būtinojo reikalingumo sąlygų, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, vadinasi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad jis administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., nepadarė, ir atitinkamai švelninti jo teisinę padėtį, keisti ar naikinti pirmosios instancijos nutarimą, kaip prašoma apeliaciniu skundu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
palikti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutarimą nepakeistą ir E. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.