Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-782-200/2013

Teisėjas Valerij Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02294-2013-9

2013 m. lapkričio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės, teisėjų Rositos Patackienės, Arūno Kisieliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-19 nuosprendžio, kuriuo I. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri pagal BK 64¹ str. nuostatas sumažinta vienu trečdaliu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. K. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-09-16 apie 12 val. parduotuvės „Express Market“, esančios Savanorių pr. 68, Vilniuje, tarnybinėse patalpose pasikėsino pagrobti L. A. priklausantį 440 Lt vertės turtą: jis, įėjęs į tarnybinį kabinetą, pasiėmė nuo stalo 420 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 3“ su SIM kortele, 20 Lt vertės piniginę ir nuėjo į prekybos salę, kur buvo sulaikytas parduotuvės darbuotojo.

Teismo posėdžiu metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. LR BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti LR BK 54 str. LR BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už pasikėsinimą padaryti nesunkų tyčinį nusikaltimą. Apeliantas šiuo nuosprendžiu nuteistas ne pirmą kartą – praeityje jis teistas net 25 kartus, iš kurių daugiausia už tos pačios rūšies, tai - nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą. Skundžiamame nuosprendyje nurodytą nusikaltimą jis padarė teistumui neišnykus, jo nepanaikinus, po bausmės atlikimo praėjus trumpam laikotarpiui. Be to, I. K. ne kartą baustas ir administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. Jis nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Nustatytos išvardintos aplinkybės rodo, jog apeliantas linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, siekiantis pragyventi iš nusikalstamais veiksmais įgyto turto, todėl yra socialiai pavojingas. Nepaisant to, kad pirmos instancijos teisme prokuroras prašė apeliantui paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - areštą, pirmosios instancijos teismas I. K. kaip recidyvistui paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Apygardos teismas nesutinka su apelianto nuomone, kad aplinkybė, jog jis pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios, turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas savo sprendimą nepripažinti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagrindė išsamiais argumentais, kurių nepaneigia apeliacinio skundo motyvai. Byloje nustatyta, kad I. K. mėgino išvengti sulaikymo, sulaikytas neigė atlikęs nusikalstamus veiksmus, kas neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl apelianto nuoširdaus gailesčio ir tuo pačiu pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai parinko I. K. ne tik bausmės rūšį, bet ir jos dydį. Byloje nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgęs į tai bei į kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes apylinkės teismas apeliantui už pasikėsinimą padaryti nesunkų tyčinį nusikaltimą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu net nesiekia sankcijoje numatyto vidurkio, juolab, kad pritaikytos ir BK 64¹ str. nuostatos, t. y. bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Taigi paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo I. K. apeliacinį skundą.