Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Dzedulionio ir Liudmilos Zaborovskos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovėms Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad pirmą kartą pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove UAB „Hansa investicijų valymas“ sudarė 2003-11-13 ir tapo pensijų kaupimo bendrovės valdomo pensijų fondo dalyve bei pensijų fonde kaupia pensijų įmoką (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį). Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 str. 2 d., imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Be to, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.).

Teigia, kad pensijų kaupimo sutartis yra civilinė, o pats pensijų kaupimo institutas turi daug privataus draudimo požymių (savanoriškumas, įmokų dydžio siejimas su rizika ir išmokos dydžiu, palyginti didelė administravimo kaina, rizikos perskirstymas, valstybės garantijų, nepasiteisinus investavimo rizikai, nebuvimas ir kt.). Vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį nedaro jos socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra. Sudarant pensijų kaupimo sutartį, viena iš esminių sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda Fondo valdyba į pensijų fondą, dydis. Pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Reformos įstatymas) 4 str. 1 d. (redakcija, kuri galiojo pareiškėjai sudarant pensijų kaupimo sutartį) imperatyviai nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 %, 2005 metais – 3,5 %, 2006 metais – 4,5 %, nuo 2007 metų – 5,5 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pažymi, kad pensijų kaupimo sutartį sudarė iki pensijų įmokų dydžio sumažinimo (Reformos įstatymo pakeitimų), todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5% nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas ir prieštarauja pensijų kaupimo sutarčiai bei CK 6.157 str. 2 d. Kadangi įstatymai atgal negalioja (Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d., CK 1.7 str. 2 d.), todėl Reformos įstatymo pakeitimai neturi įtakos pensijų kaupimo sutarčiai. Mažesnių pensijų įmokų pervedimas galimas tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė po pensijų įmokų sumažinimo.

Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012-06-29 nutarime pripažino, jog Reformos įstatymo (2009-01-15 redakcija) nuostatos (kuriomis nepagrįstai vadovaujasi Fondo valdyba jai sumažindama pervedamų pensijų įmokų dydį) įsigaliojo ne 2009-01-01, o nuo jų paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos, t. y. 2009-01-17. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009-01-15, 2 straipsnis, kuriame nustatyta Reformos įstatymo 4 str. 1, 3, 4 dalyse (2009-01-15 redakcija) įtvirtintų nuostatų grįžtamoji galia, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012-06-29 nutarime nurodė, kad kaupiamosios pensijų įmokos (valstybinio socialinio draudimo įmokų dalys) buvo pervedamos (mokamos) pensijų fondams kas ketvirtį, per 60 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai Fondo valdybai nustatyta tvarka (iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos) buvo pateikiama informacija apie praėjusį ketvirtį pensijų kaupimo dalyvio gautų draudžiamų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumų apskaičiavimų, taigi minėto ginčijamo teisinio reguliavimo patvirtinimas buvo susijęs su ketvirtinių, t. y. jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.), įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu bei su tų įmokų dydžio nustatymu (keitimu).

Pareiškėja daro išvadą, kad pensijų įmokų dydis nuo 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, iki 3 proc. buvo sumažintas ne nuo 2009-01-01, o nuo 2009-01-17, kai įsigaliojo Reformos įstatymo pakeitimai. Sumažintos 3 proc. įmokos galėjo būti pradėtos skaičiuoti ir pervedamos tik už 2009 m. II ketvirtį (balandžio–birželio mėn.) ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009-04-01 ir vėliau.

Paaiškina, kad atsakovė nuo 2009-01-01 iki 2012-09-14 į jos pensijų fondo sąskaitą nepervedė 1 440,81 Lt dydžio pensijų įmokos. Vadovaudamasi Pensijų kaupimo sutartimi bei Reformos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis sutarties sudarymo metu, Fondo valdyba nuo 2009-01-01 iki 2012-09-14 į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 2 472,28 Lt sumą, tačiau iki šiol nėra pervestos visos priklausančios pensijų įmokos. Nuo 2009-01-01 iki 2009-09-14 į pensijų fondo sąskaitą buvo pervesta 1 031,47 Lt dydžio įmoka.

Nurodo, kad, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų negaudama visų jai priklausančių pensijų įmokų, patyrė 125,88 Lt nuostolių (CK 6.249 str. 1 d.), t. y. negavo pajamų (investicinio pelno). Šia suma būtų padidėjęs jos pensijų fonde esantis turtas, nes už pervestas sumas būtų įsigyta daugiau investicinių fondo vienetų, kurių vertės padidėjimas ir sudaro negautas pajamas (investicinį pelną).

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 57, 61).

Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008-12-18 priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau – Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas), įsigaliojusį 2008-12-30, kurio 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas. Todėl su šio įstatymo nuostatomis ir Biudžeto sandaros įstatyme nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas.

Pažymi, kad Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje (2009 metais galiojusi redakcija) buvo įtvirtinta, kad kaupiamosios pensijų įmokos pervedamos per 60 kalendorinių dienų nuo tos dienos, iki kurios draudėjai Vyriausybės nustatyta tvarka privalo pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigoms informaciją apie kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 „Dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“, 25.5 punktas (2009 metais galiojusi redakcija) nustatė, kad draudėjas pateikia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams duomenis apie apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas. Duomenys pateikiami kiekvieną ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos (t. y. I metų ketvirčio iki balandžio 15 d.). Atsižvelgusi į tai, Fondo valdyba 2009 metų I ketvirčio kaupiamąsias pensijų įmokas apskaičiavo ir pervedė pensijų fondams vadovaudamasi ne tik galiojusiomis Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis, bet ir jau įsigaliojusiomis Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis.

Nurodo, kad pareiškėjos vardu 2009 m. birželio 14 d. buvo pervesta 2009 metų I ketvirčio 216,01 Lt dydžio kaupiamoji pensijų įmoka, kuri apskaičiuota taikant 3 proc. įmokų tarifą nuo jos gautų 7 200,44 Lt draudžiamųjų pajamų 2009-01-01–2009-03-31 laikotarpiu (kaupiamoji pensijų įmoka neskaičiuota nuo 2009-01-12–2009-01-16 laikotarpiu pareiškėjos gautos 488,68Lt ligos pašalpos).

Pažymi, kad 2009 metais duomenys apie apdraustajam asmeniui apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas buvo teikiami kas kalendorinių metų ketvirtį, todėl Fondo valdyba negali tiksliai apskaičiuoti pareiškėjos dienos ar mėnesio kaupiamosios pensijų įmokos dalies. Pareiškėjos kaupiamosios pensijų įmokos 2009-01-01–2009-01-16 laikotarpio skirtumas galėtų būti apskaičiuotas tik pagal jos 2009 metų I ketvirčio vidutines dienos draudžiamąsias pajamas ir sudarytų 23,30 Lt.

Teismo posėdyje atsakovių atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 57).

Motyvuojamoji dalis

Skundo dalis paliktina nenagrinėta, likusi dalis atmestina.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėja ir UAB „Hansa investicijų valdymas“ 2003-11-13 sudarė valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo sutartį, pagal kurią pareiškėja tapo valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondo „Pensija 3“ dalyve.

Pareiškėja 2010-08-16 Fondo valdybai pateikė skundą ir prašė į jos pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009-01-01, t. y. 1 271,43 Lt (b. l. 8–9).

Fondo valdyba 2010-08-24 sprendimu Nr. (10.10)I-4992 pareiškėjos skundo netenkino ir nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį nustato Reformos įstatymo 4 str. ir Fondo valdyba neturi teisės keisti įstatyme nustatyto kaupiamosios pensijų įmokos tarifo. Atkreipė dėmesį, kad laikotarpiui, kai priskaičiuojamos mažesnės pensijų įmokos, atitinkamai bus padidinta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos papildoma pensijos dalis, vadovaujantis Reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi (b. l. 10).

Ginčo dalykas – Fondo valdybos 2010-08-24 sprendimo „Dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo“ Nr. (10.10) 1-4992 teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012-11-05 išnagrinėta byla Nr. I-4-426/2012 pagal J. D. skundą atsakovei Fondo valdybai, kuriame pareiškėja prašė: 1) panaikinti Fondo valdybos 2009-07-02 sprendimą Nr. (10.10) I-4047; 2) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą 2009 metų I ketvirčio pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta į jos pensijų fondo sąskaitą, t. y. 190,56 Lt; 3) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,50 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Teismas 2012-11-05 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja, be kita ko, kelia reikalavimą įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009-01-01 iki 2012-09-14, t. y. 1 440,81 Lt.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 4 p. teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos šioje byloje keliamas reikalavimas pervesti į pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009-01-01 iki 2012-09-14, iš dalies (dėl pensijų įmokos dalies už 2009 metų I ketvirtį) sutampa su administracinėje byloje Nr. I-4-426/2012 2012-11-05 sprendime išnagrinėtu reikalavimu.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nurodyta pareiškėjos skundo dalis paliekama nenagrinėta.

Taigi šioje byloje teismas, be kita ko, nagrinėja pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. II ketvirčio (2009-04-01) iki 2012-09-14.

Pensijų sistemos reformos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2008-12-31, 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m.– 4,5 procento, nuo 2007 m. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

2009-01-15 priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo, be kita ko, buvo pakeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. ir nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 m. – 3 procentai, nuo 2011 m.– 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 2 str. nurodoma, kad įstatymas įsigalioja 2009-01-01, nors oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas tik 2009-01-17. Taigi Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2009-01-15 redakcija) buvo nustatytas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2,5 procento pajamų mažesnis, nei nustatytasis iki 2009 metų).

2009-04-28 priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. pakeitimo įstatymas, kuriuo, be kita ko, buvo pakeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. ir nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, 2007 ir 2008 m. – 5,5 procento, nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 – 3 procentai, nuo 2009-07-01 iki 2009-12-31 ir 2010 m. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009-06-30 (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 m. yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 m. – 6 procentai, nuo 2015-01-01 – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009-07-01, pensijų įmokos dydis nuo 2011-01-01 yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Taigi, kaupiamosios pensijų įmokos dydis nuo 2009-07-01 iki 2009-12-31 ir 2010 m. buvo sumažintas iki 2 procentų.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010-11-15 nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nurodytų teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, 70 str. 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2012-06-29 nutarime, aiškindamas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2009-01-15 redakcijos, įsigaliojusios 2009-01-17) nuostatas, pažymėjo, kad socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, o įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų. Nurodė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. nustatytu reguliavimu sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis. Vadinasi, pakeitus (sumažinus) kaupiamosios pensijų įmokos tarifą – valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalį, kartu proporcingai padidėja kita valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis ir valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, bendras dydis nepakinta. Įstatymų leidėjas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2009-01-15 redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 str. kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų. Teismas akcentavo, kad įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė.

Konstitucinis Teismas analogišką teisės aiškinimą ir vertinimą pateikė ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. redakcijos, įsigaliojusios po 2009-04-28 priimtų pakeitimų, nuostatų atžvilgiu. Taip pat pažymėjo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 str. nustatyta, kad jis įsigalioja 2009-01-01, buvo priimtas 2009-01-15 ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009-01-17. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia.

Konstitucinis Teismas 2012-06-29 nutarimu pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009-01-15 redakcijos 4 str. 1 d. ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009-04-28 redakcijos 4 str. 1 d. tiek, kiek šiose straipsnių dalyse nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai, tačiau taip pat pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009-01-15, 2 str. prieštarauja Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Fondo valdyba, būdama viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pensijų įmokos į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą buvo pervedamos vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis, kurių konstitucingumas iš esmės patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimu.

Be to, nustatyta, kad atsakovė į pareiškėjo sąskaitą pervedė viso 2009 m. I ketvirčio Reformos įstatymo 4 str. 1 d. nurodyto dydžio įmokas, t. y. neatsižvelgusi į tai, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009-01-15 redakcija įsigaliojo 2009-01-17, t. y. įstatymą oficialiai paskelbus „Valstybės žiniose“. Taigi, teismas daro išvadą, kad šešiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2009-01-15 redakcija) nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjos teises. Be to, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. pakeitimas (2009-01-15 redakcija) atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009-01-01, ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris buvo nustatytas šioje įstatymo redakcijoje, nebuvo jokio pagrindo. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80, 6.156, 6.157 str., šalys neturi teisės nustatyti, ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos teiginys, jog Fondo valdyba privalėjo vadovautis ne Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimis, sudarytomis tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių, atmestinas.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarime pateiktu išaiškinimu, daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti Fondo valdybos 2010-08-24 sprendimą Nr. (10.10) I-4992 ,,Dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo”, kadangi jis priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir atitinka Viešojo administravimo 8 str. 1 d. nuostatas.

Skundo reikalavimai, kuriais prašoma įpareigoti atsakovę pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą 2009 metų I ketvirčio nepervestą pensijų įmokos dalį bei į pareiškėjos pensijų fondą vykdyti ne mažesnio kaip 5,5 procentų dydžio pervedimus, skaičiuojamus nuo jos pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti Fondo valdybos 2010-08-24 sprendimą, taigi konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).

Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokių atsakovės neteisėtų veiksmų, taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai buvo padaryta žala. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, jos reikalavimas priteisti žalos atlyginimą atmestinas.

Pareiškėja prašė priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos skundas nepatenkintas, tai netenkinamas ir jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 103 str. 4 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. D. skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą 2009 metų I ketvirčio pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta į jos pensijų fondo sąskaitą palikti nenagrinėtą.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atmesti pareiškėjos J. D. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.