Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Swedbank investicijų valdymas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–7), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2009-07-02 sprendimą Nr. (10.10) I-4047; 2) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį, t. y. 190,56 Lt; 3) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,50 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pareiškėja taip pat pateikė teismui prašymą, kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. nuostatų konstitucingumo.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad 2003-11-13 sudarė pensijų kaupimo sutartį (toliau – ir Pensijų kaupimo sutartis) su pensijų kaupimo bendrove „Hansa investicijų valdymas“ ir šios sutarties pagrindu tapo pensijų kaupimo bendrovės fondo dalyve. Nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 6.157 str. 2 d., imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda Fondo valdyba į pensijų fondą, dydis. Pensijų sistemos reformos įstatymo (2002-12-03 redakcija, įsigaliojusi 2003-01-01) 4 str. 1 d. imperatyviai nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 %, 2005 metais – 3,5 %, 2006 metais – 4,5 %, nuo 2007 metų – 5,5 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Kadangi įstatymas atgal negalioja, Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai neturi įtakos Pensijų kaupimo sutarčiai, nes ji sudaryta iki Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų priėmimo. Be to, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Kadangi pensijų kaupimo sutartis sudaryta iki pensijų įmokų dydžio Pensijų sistemos reformos įstatyme pakeitimo (sumažinimo), mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,50 % nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas.

Nurodo, kad Fondo valdyba laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31 turėjo pervesti 406,57 Lt sumą, tačiau už minėtą laikotarpį buvo pervesta 216,01 Lt dydžio įmoka, t. y. 190,56 Lt mažiau.

Pareiškėjos teigimu, Fondo valdyba nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu, nes minėtos nuostatos taikytinos tik asmenims, sudariusiems sutartis iki nurodytų Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų paskelbimo (įsigaliojimo). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo formuojama praktika, teisės aktų pakeitimais negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėja nurodo, kad buvo įgijusi teisę kaupti pensijų dalį nustatyto dydžio įmokomis, todėl minėtu teisiniu reguliavimo pakeitimu buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Ginčo atveju taip pat buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo, lygybės prieš įstatymą, teisės į pensiją principai, o Seimas, nustatydamas, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai įsigaliojo iki paties įstatymo paskelbimo, pažeidė Konstitucijos nuostatas.

Atsakovė Fondo valdyba teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 20–22) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 str. 7 d., atsakovė privalo registruoti tarp pensijų kaupimo bendrovių ir dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis Pensijų kaupimo sutarčių registre. Pagal Pensijų kaupimo sutarčių registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2007-09-26 nutarimu Nr. 1037, 9 p., Fondo valdyba yra vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, kuri kartu yra ir registro tvarkymo įstaiga. Tvarkydama šį registrą ir registruodama pensijų kaupimo sutartis, Fondo valdyba privalo užtikrinti kiekvieno dalyvio dalyvavimo pensijų kaupime nepertraukiamumą. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 10 str. 2 d., Fondo valdyba, remdamasi jos tvarkomame Pensijų kaupimo sutarčių registre esančia informacija apie dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis bei jų pasirinktus pensijų fondus, priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas už kiekvieną dalyvį turi pervesti atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Pensijų įmokų, kurias privalu pervesti pensijų fondams, dydžiai yra patvirtinti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 – 3 procentai, nuo 2009-07-01 iki 2009-12-31 ir 2010 m. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, 2012–2014 m. 6 procentai, nuo 2015-01-01 – 5 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 3 d. (galioja nuo 2009-01-01) yra nustatyta, kad nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei savarankiškai dirbančių asmenų, kaip jie apibrėžti Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 m. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 m. yra 1 procentas, 2010 m. – 2 procentai. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. labai aiškiai įvardija asmenų kategorijas, datas bei pensijų įmokų dydžius, kuriuos reikia pervesti pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Fondo valdyba, patikrinusi pareiškėjai apskaičiuotų ir pervestų pensijų įmokų dydžius, klaidų nenustatė. Todėl atsakovė mano, kad pareiškėjos teiginys, jog po 2009-01-01 turėjo būti taikomos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. nuostatos, galiojusios iki 2009-01-01, t. y. toliau pervedant 5,5 procento dalyvio pajamų pensijų įmokas, yra nepagrįstas, nes Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009-01-01, neišskiria asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009-01-01, ir nenustato jiems atskiro pensijų įmokos tarifo.

Nurodo, kad Fondo valdyba nėra ir negali būti laikoma pareiškėjos sudaryto pensijų kaupimo sutarties šalimi ir tokių sutarčių sudarymas atsakovei sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais – užregistruoti šią sutartį, pervedinėti įstatymo nustatyto dydžio pensijų įmokas ir pan. Be to, pagal Civilinio kodekso 1.80, 6.156, 6.157 str., šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms – tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės. Asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo („socialinio solidarumo sistemos“) finansų sąskaita. Todėl, pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.37–4.38 str., Pensijų kaupimo įstatymo 9 str., Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 str. 10–11 d. nuostatomis, mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas – pensijų kaupimo dalyviui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik Pensijų fondą sudarančio pensijų turto, t. y. už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, dalis, nustatoma pagal jo pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių. Todėl pensijų įmokų dydžio keitimas niekaip neįtakoja (neriboja) pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisių į nuosavybės objektą. Fondo valdyba pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų nepažeidė, nes jos veiksmai buvo paremti galiojančiais teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad J. D. ir UAB „Hansa investicijų valdymas“ 2003-11-13 sudarė socialinio pensijų kaupimo sutartį, pagal kurią pareiškėja tapo valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondo Pensija 3 dalyve (b. l. 22).

Pareiškėja 2009-06-18 kreipėsi į Fondo valdybą su skundu, kuriame prašė pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį, t. y. 190,56 Lt (b. l. 10–12).

Fondo valdybos 2009-07-02 sprendimu Nr. (10.10)I-4047 pareiškėjos skundas atmestas (b. l. 8). Minėtu sprendimu pareiškėjai išaiškinta, kad atsakovė, pervesdama draudimo įmokas, vadovavosi Pensijų reformos įstatymo 4 str. nuostatomis.

Byloje spręstinas ginčas dėl J. D. skundo reikalavimų panaikinti Fondo valdybos 2009-07-02 sprendimą, įpareigoti atsakovę pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą už 2009 m. I ketvirtį nepervestą pensijų įmokos dalį bei įpareigoti atsakovę pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,50 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pagrįstumo ir teisėtumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant J. D. reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Fondo valdybos 2009-07-02 sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Pensijų sistemos reformos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2008-12-31, 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m.– 4,5 procento, nuo 2007 m. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

2009-01-15 priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo, be kita ko, buvo pakeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d., nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 m. – 3 procentai, nuo 2011 m.– 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 2 str. nurodoma, kad įstatymas įsigalioja 2009-01-01, nors oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas tik 2009-01-17. Taigi Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2009-01-15 redakcija) buvo nustatytas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2,5 procento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų).

2009-04-28 priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. pakeitimo įstatymas, kuriuo, be kita ko, buvo pakeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d., nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, 2007 ir 2008 m. – 5,5 procento, nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 – 3 procentai, nuo 2009-07-01 iki 2009-12-31 ir 2010 m. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009-06-30 (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 m. yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 m. – 6 procentai, nuo 2015-01-01 – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009-07-01, pensijų įmokos dydis nuo 2011-01-01 yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Taigi, kaupiamosios pensijų įmokos dydis nuo 2009-07-01 iki 2009-12-31 ir 2010 m. buvo sumažintas iki 2 procentų.

Iš teismui pateikto skundo motyvų bei argumentų matyti, kad iš esmės ginčas kilęs dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. nuostatų, kurios, kaip minėta, buvo pakeistos 2009-01-15 ir 2009-04-28, taikymo ir aiškinimo. Todėl nagrinėjamo ginčo atveju yra reikšmingi Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateikti išaiškinimai.

Konstitucinis Teismas 2012-06-29 nutarime, aiškindamas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2009-01-15 redakcijos, įsigaliojusios 2009-01-17) nuostatas, pažymėjo, kad socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, o įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų. Nurodė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. nustatytu reguliavimu sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis. Vadinasi, pakeitus (sumažinus) kaupiamosios pensijų įmokos tarifą – valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalį, kartu proporcingai padidėja kita valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis ir valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, bendras dydis nepakinta. Įstatymų leidėjas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2009-01-15 redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 str. kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų. Teismas akcentavo, kad įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė.

Konstitucinis teismas analogišką teisės aiškinimą ir vertinimą pateikė ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. redakcijos, įsigaliojusios po 2009-04-28 priimtų pakeitimų, nuostatų atžvilgiu. Taip pat pažymėjo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 str. nustatyta, kad jis įsigalioja 2009-01-01, buvo priimtas 2009-01-15 ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009-01-17. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia.

Konstitucinis teismas 2012-06-29 nutarimu pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009-01-15 redakcijos 4 str. 1 d. ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009-04-28 redakcijos 4 str. 1 d. tiek, kiek šiose straipsnių dalyse nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai, tačiau taip pat pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009-01-15, 2 str. prieštarauja Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Fondo valdyba, būdama viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pensijų įmokos į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą buvo pervedamos vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis, kurių konstitucingumas, iš esmės patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimu. Be to, iš ginčo šalių išdėstytos pozicijos matyti, kad atsakovė pervedė Reformos įstatymo 4 str. 1 d. nurodyto dydžio įmokas į pareiškėjos sąskaitą už visą 2009 m. I ketvirtį, t. y. neatsižvelgusi į tai, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009-01-15 redakcija įsigaliojo 2009-01-17, t. y. įstatymą oficialiai paskelbus „Valstybės žiniose“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šešiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2009-01-15 redakcija) nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjos teises. Be to, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. pakeitimas (2009-01-15 redakcija) atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009-01-01, ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris buvo nustatytas šioje įstatymo redakcijoje, nebuvo jokio pagrindo. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80, 6.156, 6.157 str., šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog Fondo valdyba privalėjo vadovautis ne Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimis, sudarytomis tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių.

Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad Fondo valdyba 2009-07-02 sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, priimtas sprendimas pagal Viešojo administravimo 8 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Skundo reikalavimai, kuriais prašoma įpareigoti atsakovę pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą už 2009-01-01 I ketvirtį nepervestą pensijų įmokos dalį bei į pareiškėjos pensijų fondą vykdyti ne mažesnio kaip 5,50 procentų dydžio pervedimus, skaičiuojamus nuo jos pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, yra išvestiniai reikalavimo panaikinti Fondo valdybos 2009-07-02 sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjos J. D. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.