- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-12
- Bylos Nr.
- e2S-720-856/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03725-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Pareiškėjas
- D. M., A. T.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. M. ir A. T. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-8253-1003/2019, kuria nutraukta civilinė byla pagal pareiškėjų D. M. ir A. T. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai D. M. ir A. T. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie tinkamai priėmė J. B., mirusio (data neskelbtina), palikimą: butą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini).
2. Patikslintame pareiškime nurodė, kad pareiškėjų motina I. B. susituokė su J. B. (data neskelbtina). Iki santuokos I. B. įgijo butą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini). Šiame bute gyveno ji su pareiškėjais, o po santuokos sudarymo tame bute gyveno ir J. B. I. B. mirė (duomenys neskelbtini). Nurodytą butą paveldėjo J. B., kadangi pareiškėjai dėl teisinių žinių stokos nežinojo kaip kreiptis į teismą ir tinkamai priimti palikimą. J. B. pažadėjo butą palikti pareiškėjams testamentu, jį pateikė tvirtinti 2012-01-25 notarų biure. Testamentu J. B. įsipareigojo perleisti pareiškėjams butą ir žemės sklypą, kurį paveldėjo asmeniškai. Pareiškėjai neinicijavo teisminio proceso dėl to, kad 2012 metais buvo sudarytas testamentas, kuris atitiko pareiškėjų lūkesčius. Testamentas buvo panaikintas 2013-07-01 dėl neaiškių priežasčių. Pareiškėjai nesikreipė į teismą dėl teisinių žinių stokos. Po I. B. mirties visą turtą (įskaitant ir turtines teises), nepraleidus trijų mėnesių termino, faktiškai pradėjo valdyti pareiškėjai ir J. B. Po J. B. mirties visą turtą (įskaitant ir turtines teises) tinkamai valdė ir prižiūrėjo D. M. ir A. T. Abu pareiškėjai, gyvendami kartu su motina I. B., ja rūpinosi, po jos mirties laidojimo išlaidomis rūpinosi A. T.. Po J. B. mirties jo laidojimo išlaidomis pasirūpino pareiškėjai. Pareiškėja D. M. iki šiol gyvena bute, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini), šiuo adresu yra deklaruota jos gyvenamoji vieta. Pareiškėjas A. T. taip pat buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą nurodytu adresu. Be to, pareiškėjai rūpinasi minėtu turtu, remontuoja butą, moka mokesčius. Daugiau jokių paveldėtojų J. B. neturi.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Turto bankas atsiliepime į patikslintą pareiškimą nurodė, kad pareiškėjų prašymui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto neprieštarauja.
4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjai negali būti J. B. įpėdiniai, neturi teisės į palikimą, kadangi J. B. nėra jų tėvas, o patėvis, jie nebuvo įvaikinti. Pareiškimo argumentai, kuriais grindžia teisę paveldėti turtą, yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą pagal pareiškėjų D. M. ir A. T. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
6. Teismas nurodė, kad CK 5.11 straipsnyje nustatytos šešios įpėdinių eilės paveldėti pagal įstatymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 5.11 straipsnyje nustatytas įpėdinių eilės sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamas, t. y. įstatymų leidėjo nustatytas giminystės ryšys ir laipsnis negali būti aiškinamas išplečiant įstatyminių įpėdinių asmenų sąrašą; nesant įstatyminių ar testamentinių paveldėtojų, mirusio asmens turtą paveldi valstybė. Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra aukštesnės eilės įpėdinių, šie atsisakė palikimo, nepriėmė jo per įstatymo nustatytą terminą, neturi teisės paveldėti CK 5.6 straipsnio pagrindu arba palikėjas testamentu atėmė iš jų paveldėjimo teisę. Pareiškėjai nėra J. B. vaikai, jis yra jų patėvis, jų nesieja giminystės ryšiai, nors mirusysis laikė juos savo vaikais, o pareiškėjai jį laikė savo tėvu. Taigi, pareiškėjai negali būti laikomi J. B. įpėdiniais pagal įstatymą, kadangi nepatenka į CK 5.11 straipsnyje nustatytą įpėdinių eilės sąrašą, o paveldėjimas pagal testamentą nėra galimas, kadangi J. B. galiojančio testamento nėra sudaręs.
7. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai tinkamai priėmė J. B., mirusio (data neskelbtina), palikimą: butą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini), nes jie nelaikytini J. B. įpėdiniais nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, pareiškėjai neturi teisės priimti J. B. palikimą pradėdami jį faktiškai valdyti.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu D. M. ir A. T. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta palikėjo tėvams teisė į privalomąją palikimo dalį, suteikta tik paveldint pagal testamentą (CK 5.15-5.42 straipsniai), o paveldint pagal įstatymą (CK 5.11-5.14 straipsniai) - ne, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, pareiškėjų vertinimu, teisės į privalomąją palikimo dalį nereglamentavimas paveldėjimą pagal įstatymą nustatančiose teisės normose, yra teisės spraga, draudžiama Konstitucijos.
8.2. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
8.3. Po palikėjų mirties pareiškėjams paveldėjimas į jų turtą atsirado palikimą priėmus ir faktiškai jį pradėjus valdyti kaip savo turtą (CK 5.50-5.51 str.), t. y. priėmus palikėjų turtą tokį, kokį jie turėjo visa apimtimi. Priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti, tuo iš esmės palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Tai patvirtina pateikiami buto valdymo dokumentai.
8.4. J. B. jau buvo išreiškęs valią, kad pareiškėjai priimtų turtą testamentu, tačiau nutraukęs testamentą niekam daugiau jo neperleido, todėl daroma išvada, kad pareiškėjai pagal paskutinę išreikštą valią yra vieninteliai ir galimi turto paveldėtojai po J. B. mirties.
8.5. Į notarę dėl I. B. palikimo priėmimo pareiškėjai nesikreipė, todėl laikytina, kad pareiškėjai priėmė palikimą pradėdami turtą valdyti – rūpintis turtu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjai priėmė I. B. ir jos vyro turtą valdyti (valia pareikšta testamentu), nes palikimą priimti iš dalies ar su sąlyga negalima (CK 5.50 str. 1 d. ).
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atskirajame skunde nenurodoma jokių konkrečių teisinių pagrindų, dėl kurių ginčijama nutartis turėtų būti panaikinta ir byla grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kokias konkrečias procesines teisės normas pirmosios instancijos teismas pažeidė, arba kuriuos materialinės teisės aktus pritaikė netinkamai, dėl kurių buvo priimtas neteisėtas procesinis sprendimas.
9.2. Įstatyme nėra nurodyti tokie subjektai kaip kad „kaip tikras tėvas“ arba „kaip tariami įpėdiniai“. Jeigu apeliantai neatitinka įpėdinių statuso, jie negali įgyti teisių ir pareigų, priklausančių tik įpėdiniams. Faktas, kad praeityje apeliantų vardu buvo surašytas testamentas, kuris vėliau buvo panaikintas, negali suteikti apeliantams jokių teisėtų lūkesčių ir teisių į palikimą. Todėl pačių apeliantų daroma išvada, kad jie, nors ir nepatenka į įpėdinių eilę, bet turi būti vieninteliai turto paveldėtojai po J. B. mirties, yra nesuderinama su teisiniu reglamentavimu, o yra tik jų pačių niekuo neparemta ir nepagrįsta nuomonė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas netenkinamas.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
11. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.
12. Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams. Palikimo priėmimo faktai nustatomi vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Jeigu fizinis asmuo savo turto arba jo dalies nepalieka testamentu, tada atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą, kada įpėdiniais pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys, turintys tokią teisę palikimo atsiradimo momentu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.2 straipsnio 1, 2 dalys, 5.11-5.14 straipsniai). Tais atvejais, kai nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra aktyvūs valiniai įpėdinio veiksmai, kuriais įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į visą palikimą, o esant įpėdinių daugetui – į įpėdiniui tenkančią visą jo palikimo dalį sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises).
13. Pagrindinis paveldėjimo pagal įstatymą principas yra palikimo išsaugojimas šeimoje, jo perėjimas nuo tėvų vaikams. Kaip minėta pirmiau, paveldėjimas pagal įstatymą galimas tuomet, kai palikėjas nesudarė testamento, sudarytas testamentas ar jo dalis pripažintas negaliojančiu, testamentas apima ne visą turtą, įpėdinis atsisakė arba nepriėmė palikimo. Skirtingai nei paveldint pagal testamentą, paveldint pagal įstatymą įpėdiniai gali būti tik fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aplinkybės, dėl kurių asmuo negali būti įpėdinis pagal įstatymą, yra nurodytos CK 5.6 straipsnyje, pavyzdžiui, įpėdinis tyčia atėmė palikėjui gyvybę.
14. Įstatyme nustatytos šešios įpėdinių eilės paveldėti pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 5.11 straipsnyje nustatytas įpėdinių eilės sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamas, t. y. įstatymų leidėjo nustatytas giminystės ryšys ir laipsnis negali būti aiškinamas išplečiant įstatyminių įpėdinių asmenų sąrašą; nesant įstatyminių ar testamentinių paveldėtojų, mirusio asmens turtą paveldi valstybė. Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra aukštesnės eilės įpėdinių, šie atsisakė palikimo, nepriėmė jo per įstatymo nustatytą terminą, neturi teisės paveldėti CK 5.6 straipsnio pagrindu arba palikėjas testamentu atėmė iš jų paveldėjimo teisę.
15. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai nėra J. B. vaikai, jis buvo jų motinos sutuoktinis (patėvis), jų nesieja giminystės ryšiai, nors pareiškėjai ir teigia, kad mirusysis laikė juos savo vaikais, o pareiškėjai jį laikė savo tėvu. Taigi, pareiškėjai negali būti laikomi J. B. įpėdiniais pagal įstatymą, kadangi nepatenka į CK 5.11 straipsnyje nustatytą baigtinį įpėdinių eilės sąrašą, o paveldėjimas pagal testamentą nėra galimas, kadangi J. B. galiojančio testamento nėra sudaręs. Be to, apeliacinės instancijos teismas pritaria suinteresuoto asmens atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytam argumentui, jog faktas, kad praeityje apeliantų vardu buvo surašytas testamentas, kuris vėliau buvo panaikintas, negali suteikti apeliantams jokių teisėtų lūkesčių ir teisių į palikimą.
16. Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai tinkamai priėmė J. B. palikimą, nes jie nelaikytini J. B. įpėdiniais nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, pareiškėjai neturi teisės priimti J. B. palikimo pradėdami jį faktiškai valdyti.
17. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog kreipimąsi į Lietuvos Konstitucinį Teismą reglamentuoja CPK 3 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai.
18. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla jokių abejonių, jog paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl šis atskirojo skundo argumentas (prašymas) atmetamas kaip nepagrįstas.
19. Dėl kitų apeliantų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.