Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2016-09-19 · Civilinė byla Nr. e2-445-860/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-19
Bylos Nr.
e2-445-860/2016
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-03921-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Saulius Jakaitis
Atsakovas
V. D., O. D., E. D.
Ieškovas
UAB „Medicinos bankas“
Kategorijos
  • 2.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.5.1.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.6.1.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.6.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.7.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.7.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.3.1Rašytinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
  • 3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-445-860/2016Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03921-2015-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.1.2; 2.1.2.6; 2.1.5.1; 2.1.5.2; 2.5.1.6.1; 2.6.1.2.4; 2.6.3; 2.6.5.2.1; 3.1.7.5; 3.1.7.7; 3.2.3.1; 3.2.4.11; 3.2.6.1.
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo19 d.Vilnius
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Saulius Jakaitis,

sekretoriaujant Alesiai Smagurauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovui Povilui Valiukui, atsakovui V. D., atsakovės O. D. atstovui adv. Artūrui Narkevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams V. D., O. D. ir E. D. (už kurią veikia įstatyminė atstovė O. D.), išvadą teikianti institucija – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (proceso eigoje patikslino ieškinio dalyką), kuriuo prašo:

- nuo sudarymo momento pripažinti iš dalies negaliojančiu 2010-05-24 taikos sutarties, sudarytos tarp V. D. ir O. D., 4 punktą ta apimtimi, kuria šiame punkte nustatytas E. D. išlaikymas per mėnesį viršija pusę LR Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos Lietuvoje, galiojusios pareigos mokėti išlaikymą metu;

- iš atsakovų V. D. ir O. D. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-1281-232/12, be kita ko iš V. D. solidariai priteisė 1 265 512,07 Lt (ekvivalentu eurais 366 517,63) negrąžinto kredito, taip pat palūkanų ir delspinigių. Išieškojimą vykdantis antstolis V. Č. 2015-08-10 raštu informavo ieškovą, kad išieškojimas iš V. D. iš esmės yra neįmanomas dėl šių priežasčių: V. D. 2010-05-24 sudarė su O. D. taikos sutartį, kurią tos pačios dienos nutartimi patvirtino Vilniaus rajono apylinkės teismas; šia sutartimi V. D. įsipareigojo O. D. (vaiko motinai) pervesti į banko sąskaitą po 2 500 Lt (ekvivalentu eurais 724,05) kiekvieną mėnesį; duomenų apie kitą V. D. turtą ir pajamas, išskyrus pareigūno pensiją, kuri panaudojama vaiko išlaikymui, nėra. 2015-10-15 duomenimis atsakovo V. D. skola bankui sudaro 700 244,86 Eur. Ieškovas teigia, kad 2010-05-24 taikos sutartimi buvo nuspręsta dėl sutuoktinių tarpusavio teisių ir pareigų išlaikant savo dukrą bei tuo pačiu dėl kitų kreditorių galimybės pretenduoti į savo reikalavimo patenkinimą iš V. D. gaunamų pajamų, nedalyvaujant kreditoriui – UAB Medicinos bankui, tad toks sprendimas neturi res judicata galios ieškovui; pabrėžė, kad ieškovas nebuvo informuotas apie minėtą procesą, V. D. šių aplinkybių neatskleidė ir teismui, kuris tvirtino pateiktą šalių taikos sutartį. Minėta taikos sutartimi buvo pažeisti ieškovo interesai. Akcentavo, kad bankas šiuo metu negali ginti savo teisių remdamasis proceso atnaujinimo institutu, nes jau yra suėjęs (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje nustatytas 5 metų naikinamasis proceso atnaujinimo terminas. Tad bankas savo teises gina teikdamas actio Pauliana ieškinį dėl 2010-05-24 taikos sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 6.66 str.). Akcentavo, kad atsakovų sudaryta ginčijama taikos sutartis atitinka visas CK 6.66 straipsnyje nustatytas būtinas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: ieškovas (kreditorius) turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijama taikos sutartis pažeidžia ieškovo (kreditoriaus) teises; atsakovas V. D. (skolininkas) neprivalėjo sudaryti ginčijamos sutarties tokioje apimtyje, kurioje ji buvo sudaryta; atsakovas (skolininkas) buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaroma taikos sutartis atitinkamoje apimtyje pažeis ieškovo (kreditoriaus) teises. Dėl ieškinio senaties nurodė, kad jam ginčijamos taikos sutarties sudarymo faktas tapo žinomas tik tuomet, kai antstolis pateikė informaciją apie vykdymo eigą iš V. D., t.y. 2015-08-12; atitinkamai nuo šios dienos skaičiuotinas actio Pauliana vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kadangi V. D. pareiga išlaikyti savo dukrą E. D. nekvestionuojama, tad bankas nereiškia reikalavimo pripažinti negaliojančią apskritai visą 2010-05-24 taikos sutartį. Šiuo atveju bankas reiškia reikalavimą pripažinti negaliojančią nurodytą sutartį tiek, kiek ji pažeidžia kreditoriaus interesus, t.y. kurioje nustatytas E. D. išlaikymo dydis viršija pusę LR Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos per mėnesį.

Atsiliepimas

A. O. D. vardu adv. A. N. pateiktame atsiliepime (t.p. patikslintame) nesutinkama su ieškiniu, prašoma jį atmesti; taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo.

Atsiliepime pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo dienai (2010-05-24) ne tik, kad ji subjektyviai nežinojo apie bet kokius atsakovo V. D. sandorius su ieškovu, tame tarpe 2009-07-31 laidavimo sutartį, tačiau tuo metu ir pats ieškovas dar neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą; tad ginčijamas sandoris objektyviai net negalėjo pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, interesų. Ji buvo sąžininga sudarydama ginčijamą sandorį, tad taikos sutartis actio Pauliana pagrindu negali būti nuginčijama. Akcentavo, kad nėra ir kitų būtinų sąlygų actio Pauliana ieškiniui tenkinti (CK 6.66 str.). Dėl šalių sutarto vaikui teiktino išlaikymo dydžio nurodė, kad kiekvienu atveju yra vertinama atskirai, koks išlaikymo dydis konkrečiomis sąlygomis yra būtinas vaiko interesams užtikrinti. Atsižvelgiant į susiklosčiusias faktines aplinkybes, šalys numatė ir atsakovas V. D. sutiko dukros išlaikymui kas mėnesį skirti 2 500 Lt / 724,05 Eur, kas šiuo atveju niekaip nesąlygojo galiojančių teisės aktų pažeidimo. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog ji žinojo, kad ginčijamas sandoris pažeis ieškovo teises; iš pateiktų objektyviai egzistuojančių duomenų nuo pat 2009-07-06, kai buvo sudaryta turto pasidalinimo sutartis, sutuoktiniai nebevedė bendrų finansinių reikalų, o 2013-04-03 santuoka buvo nutraukta O. D. pareiškimu dėl atsakovo kaltės. Atsakovė, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos A. T. 2013-03-28 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013; 2011-07-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2011), akcentavo, kad siekiant sumažinti priteisto iš atsakovo išlaikymo dydį, būtina pateikti įrodymus, jog atsakovo turtinė padėtis po išlaikymo priteisimo ženkliai pablogėjo arba labai sumažėjo vaiko poreikiai, tačiau ieškovas tokių įrodymų nepateikė; be to, išlaikymo dydžio pakeitimas galioja tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o atgal negalioja, tad negali būti tenkinamas ir ieškovo reikalavimas nuo sudarymo momento pripažinti negaliojantį 2010-05-24 taikos sutarties 4 punktą, kurio pagrindu V. D. ir O. D. susitarė dėl šalių nepilnametės dukros E. D. kas mėnesinio išlaikymo dydžio (2 500 Lt). Pažymėjo, kad vaikui priteistino išlaikymo dydis – kuris lygus 1MMA, yra tik orientacinis kriterijus, tad nuo jo galima nukrypti atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

A. V. D. pateiktame atsiliepime (t.p. patikslintame) su ieškiniu nesutiko; prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad jis 2009-07-16 su O. D. sudarė turto pasidalinimo sutartį bei pasirašė povedybinę sutartį, tad nuo tada juos nesiejo jokie šeimos santykiai, išskyrus nepilnametės dukros auklėjimas bei išlaikymas. Teigia, kad atsakovė O. D. nežinojo apie jo 2009-07-31 sudarytą laidavimo sutartį. Pažymėjo, kad pasirašydamas laidavimo sutartį jis sąžiningai klydo, be to, buvo banko suklaidintas. Bankas neturėjo teisės su juo pasirašyti laidavimo sutarties, nes buvo aišku, kad jis realiai negalės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus; tad bankui pačiam tenka dalis rizikos dėl laidavimo sutarties nevykdymo. Bankas piktnaudžiavo savo teise bei dominuojančia padėtimi kredito gavėjo ir jo atžvilgiu. Pažymėjo, kad jis ginčijamos sutarties sudarymo metu dirbo valstybės tarnyboje ir jo darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, buvo 5 600 Lt (1 623 Eur). Šiuo metu jo pasikeitusi turtinė padėtis nesudaro prielaidų teigti, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta specialiai, siekiant išvengti kreditorinių įsipareigojimų ir tapti nemokiu. Ieškovo prašymas pripažinti negaliojančiu taikos sutarties 4 punktą dėl išlaikymo priteisimo nuo sandorio sudarymo momento, t.y. 2010-05-24, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, reglamentuojančioms tėvų pareigą išlaikyti vaikus bei pažeidžia nepilnamečio vaiko teises į išlaikymą (CK 3.192 str. 1 d.); taip pat toks reikalavimas prieštarauja teisės doktrinai bei teismų praktikai. Dėl ieškinio senaties daro išvadą, kad ieškovas apie ginčijamą sutartį žinojo nuo 2014-07-18, nes tuo metu antstolis V. Č., pagal ieškovui išduotą vykdomąjį raštą vykdantis išieškojimą, gavo informaciją iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM apie išieškojimo iš V. D. negalimumą dėl vykdomo kito vykdomojo dokumento dėl išlaikymo išieškojimo. Kadangi ieškovas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą, tad prašo taikyti ieškinio senatį.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje (t.p. patikslintoje) prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Išvadoje nurodė, kad vertinant dviejų kreditorių (banko ir nepilnamečio vaiko) reikalavimo teisę gauti iš atsakovo skolas, mano, jog pirmenybė šioje situacijoje turi nepilnametis vaikas. Remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 str. 1 d.); tai reiškia, kad, esant galimybei taikyti tokį teisinį gynybos būdą, kuris užtikrins, jog bus apsaugoti vaiko interesai, jis turi būti taikomas, nors dėl to atsiradę teisiniai padariniai ir bus nepalankūs kitiems asmenims (Lietuvos A. T. 2011-12-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011). Teigia, kad nesant įrodymų apie iš esmės pablogėjusią atsakovo turtinę padėtį arba sumažėjusius vaiko poreikius, nėra pagrindo kelti klausimo dėl išlaikymo sumažinimo; juo labiau nuo susitarimo dėl išlaikymo pradžios, nes išlaikymo dydžio pakeitimas (sumažinimas) galimas tik ateityje. Akcentavo, kad kreditorius neturi procesinės teisės reikšti reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui sumažinimo (CK 3.201 str.). Ieškovas pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį (patikslintą) pilnai palaikė. Pateikė rašytinę baigiamąją kalbą.

Šalies argumentai

Atsakovės O. D. atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus; prašė taikyti ieškinio senatį. Pateikė rašytinę baigiamąją kalbą.

Atsakovas V. D. su ieškiniu nesutiko, iš esmės nurodė analogiškus argumentus, kurie išdėstyti jo procesiniuose dokumentuose. Prašė taikyti ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

1. Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-05-24 nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2-1468-577/2010, be kita ko patvirtino 2010-05-24 taikos sutartį, sudarytą tarp O. D. ir V. D.. Pagal šios teismo patvirtintos taikos sutarties 4 punktą V. D. įsipareigojo teikti išlaikymą E. D., gim. 2005-01-02, periodinėmis išmokomis, pradedant nuo 2010-03-10 iki vaiko pilnametystės, po 2 500 Lt (724,05 Eur) kiekvieną mėnesį; nustatyta, kad išlaikymo dydis kasmet indeksuojamas LR Vyriausybės nustatyta tvarka.

Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ šios taikos sutarties 4 punktą ginčija toje apimtyje, kurioje nustatytas E. D. teiktinas išlaikymas per mėnesį viršija pusę LR Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos Lietuvoje. Ieškinys yra reiškiamas CK 6.66 straipsnio pagrindu.

2. Pirmiausia pasisakytina dėl ieškovo teisės reikšti ieškinį.

2.1. Atsakovai, taip pat Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, remdamiesi CK 3.201 straipsnio 1 dalimi, kvestionuoja ieškovo teisę pareikšti ieškinį dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo. Tačiau teismas su tokiais byloje dalyvaujančių asmenų argumentais ir aiškinimu nesutinka; jie klysta dėl ieškinio pagrindo ir dalyko.

Kaip matyti iš ieškovo ieškinio ir bylos medžiagos, ieškovas nesiekia pakeisti (sumažinti) atsakovų nepilnametei dukrai E. D. nustatytą išlaikymo dydį dėl esmingai pasikeitusių svarbių aplinkybių, t.y. atsakovų turtinės padėties ar vaiko poreikių. Ieškovas teigia, kad atsakovų sudaryta taikos sutartis, kuri buvo patvirtinta teismo, pažeidė jo, kaip atsakovo V. D. kreditoriaus, teises ir interesus. Iš to seka, kad ieškovas, prašydamas pripažinti atsakovų sudarytą taikos sutartį dalyje negaliojančią, siekia atkurti atsakovo V. D. ginčijamu sandoriu pažeistą mokumą ir sugrąžinti jį į ankstesnę turtinę padėtį bei taip bent iš dalies susigrąžinti skolą. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad ieškovas (būdamas atsakovo V. D. kreditoriumi) turi teisę ginčyti atsakovų sudarytą sutartį sandorių negaliojimo pagrindais, šiuo konkrečiai atveju CK 6.66 straipsniu, reikšdamas actio Pauliana ieškinį. Tad nagrinėjamu atveju CK 3.201 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri apibrėžia konkrečių subjektų ratą, kurie gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, ieškovui netaikytina. Ieškovas aptariamu atveju turi teisę savo teises ginti ir jas gina ne šeimos teisės normomis, bet prievolinės teisės normomis. Ieškinio pagrindas ir dalykas yra ne vaikui nustatyto išlaikymo dydžio sumažinimas, o siekis atkurti V. D. sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad ieškovas (kreditorius) bent iš dalies galėtų patenkinti savo reikalavimą.

2.2. Nagrinėjamu atveju aktualus ir tas aspektas, ar ieškovas apkritai turi teisę ginčyti atsakovų sudarytą taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta įsiteisėjusia teismo nutartimi.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad (duomenys neskelbtini) straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų; teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinių teisių ir pareigų. Ši nuostata reiškia, kad tokiems asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi res judicata galios. Jeigu tokių asmenų teisės yra pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą ((duomenys neskelbtini) str. 1 d. 7 p.) arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti ((duomenys neskelbtini) str. 4 d.) (žr., pvz., Lietuvos A. T. 2010-04-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; ir kt.).

Ieškovas teigia, kad atsakovų 2010-05-24 sudaryta taikos sutartis, konkrečiai jos 4 punktas, kuri buvo patvirtinta tos pačios dienos Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi, pažeidė jo, kaip atsakovo V. D. kreditoriaus, teises ir interesus. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas nedalyvavo teismo procese, kuriame buvo patvirtinta šalių taikos sutartis dėl vaikui teiktino išlaikymo dydžio; ieškovui apie šį procesą nebuvo žinoma, jis neturėjo galimybės į jį įstoti ir pasisakyti atsakovų sudaromos taikos sutarties klausimu; atsakovai nebuvo teismui atskleidę informacijos apie turimą kreditorių ir skolos dydį. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovas apie atsakovų 2010-05-24 sudarytą taikos sutartį sužinojo ne anksčiau kaip 2015-08-10 (plačiau apie tai pasisakyta teismo sprendimo motyvų 5 dalyje). Tad ieškovas savo pažeistas teises jau nebegali ginti proceso atnaujinimo instituto pagalba, nes yra suėjęs (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje nustatytas 5 metų naikinamasis terminas nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo, per kurį gali būti paduodami prašymai dėl proceso atnaujinimo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad įsiteisėjusi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-05-24 nutartis, kuria buvo patvirtinta atsakovų sudaryta taikos sutartis, konkrečiai jos 4 punktas, ieškovui neturi res judicata galios ir ji gali būti ginčijama reiškiant teisme savarankišką ieškinį.

2.3. Padarius priešingą išvadą, iš esmės būtų įteisinta netoleruotina situacija, kuri leistų asmenims (skolininkams), prisidengiant nepilnamečių vaikų interesais, nesąžiningai pažeisti savo mokumą ir taip išvengti arba ženkliai apriboti savo prisiimtų prievolių vykdymą kreditoriams.

Akcentuotina, kad ieškovas neturi jokios kitos galimybės apginti savo pažeistas teises, kaip tik reikšdamas ieškinį dėl taikos sutarties, jos dalies, pripažinimo negaliojančia. Atsakovų ir institucijos, teikiančios išvadą, teiginys, kad ieškovas turėtų kreiptis į CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nurodytus subjektus, pvz., prokurorą, jog šis kreiptųsi į teismą dėl vaikui nustatyto išlaikymo dydžio sumažinimo, nelaikytinas pagrįstu. Ieškovo ginamas interesas yra privatus, o ne viešas, tad jis nesudarytų pagrindo kreiptis prokurorui į teismą dėl priteisto išlaikymo dydžio sumažinimo. Be to, CK 3.201 straipsnio taikymas yra apribotas tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. esmingu atsakovų turtinės padėties ir / arba vaiko poreikių pasikeitimu po ankstesnio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo.

3. Taigi, minėta, ieškovas ginčija atsakovų 2010-05-24 sudarytos taikos sutarties, patvirtintos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-05-24 nutartimi, 4 punktą (tiksliau jo dalį) CK 6.66 straipsnio pagrindu reikšdamas actio Pauliana ieškinį.

LR CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

Lietuvos A. T. praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos A. T. 2012-11-06 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). A. P. suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Lietuvos A. T. nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., minėtą Lietuvos A. T. 2012-11-06 nutartį; 2012-05-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2011-09-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.).

Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

3.1. Dėl ieškovo (kreditoriaus) neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo.

Nagrinėjamu atveju banko (ieškovo) reikalavimo teisė atsakovui V. D. kildinama iš 2009-07-31 laidavimo sutarties Nr. LOAN_38565, sudarytos su V. D., kuria buvo užtikrintas tinkamas 2006-09-19 kredito sutarties Nr. LOAN_38565, sudarytos su T. V., įvykdymas. Byloje nustatyta, kad atsakovams 2010-05-24 sudarant ginčijamą sandorį (taikos sutartį), prievolių įvykdymo terminai pagal minėtą laidavimo sutartį jau buvo suėję. Ieškovas 2010-01-05 ieškiniu be kita ko jau siekė prisiteisti iš viso 424 333,67 Eur skolos. Iš Teismų informacinės sistemos duomenų LITEKO matyti, kad V. D. iki sudarant ginčijamą taikos sutartį, jau buvo žinoma apie banko pareikštus reikalavimus, jo buvo prašoma pateikti atsiliepimą į pareikštą ieškinį. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir pats atsakovas V. D.. Kita vertus, pagal kasacinio teismo praktiką, nėra būtina, kad skolininko prisiimtos prievolės įvykdymo terminas jau būtų praleistas; užtenka konstatuoti faktą, jog kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentas yra ankstesnis, negu ginčijamo sandorio (žr., pvz., minėtą Lietuvos A. T. 2012-11-06 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Taigi, akivaizdu, kad ginčijamos taikos sutarties sudarymo metu (2010-05-24), ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui V. D.. Atsakovai nepagrįstai ieškovo reikalavimo teisės atsiradimo momentą sieja su teismo sprendimo, kuriuo buvo priteista skola, įsiteisėjimu. Teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tik užtikrina, jog kreditorius galės savo reikalavimo teisę įgyvendinti pasinaudodamas valstybės prievartos priemonėmis, bet nepaneigia neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo, kuri iš esmės atsirado nuo laidavimo sutarties sudarymo.

3.2. Dėl ginčijamo sandorio įtakos kreditoriaus teisėms.

Kadangi sudarant ginčijamą sutartį atsakovas apribojo / eliminavo savo galimybes grąžinti ieškovui bent dalį skolos iš savo pareigūno pensijos / kitų gaunamų periodinių išmokų, jokio kito turto į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą atsakovas V. D. neturėjo ir šiuo metu neturi, tad neabejotina, kad toks sandoris pažeidė ieškovo, kaip V. D. kreditoriaus, teises. Kitaip sakant, atsakovui sudarius ginčijamą sandorį, ieškovas prarado galimybę bent iš dalies patenkinti savo reikalavimus iš atsakovo gaunamos pareigūno pensijos, nes pastarasis tapo nemokiu. Byloje taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kad atsakovas V. D. ateityje būtų pajėgus grąžinti ieškovui kitais būdais daugiau kaip 500 000 Eur skolą.

3.3. Dėl skolininko privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį.

Teismas nekvestionuoja, kad atsakovas turi pareigą išlaikyti savo nepilnametę dukrą. Tokia pareiga įtvirtinta teisės aktuose, pvz., CK 3.192 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad atsakovai nustatydami išlaikymo dydį – 2 500 Lt / 724,05 Eur per mėnesį, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir pažeidė kreditoriaus teises. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Sudarant ginčijamą sutartį atsakovo V. D. turtinė padėtis buvo ypač sunki, atsižvelgiant į tai, kad jis neturėjo jokio turto, o skolos vien ieškovui siekė virš 1 200 000 Lt; taip pat byloje yra duomenys, kad atsakovas turėjo ir daugiau skolų. Tad ginčijamu sandoriu išlaikymo dydį nustatant 2 500 Lt / 724,05 per mėnesį, - buvo akivaizdus neatitikimas / neproporcingumas tarp atsakovo V. D. turtinės padėties ir vaiko poreikių. Net ir atsakovui V. D. teigiant, kad sandorio sudarymo metu jo pajamos buvo virš 5 600 Lt (nors tokių įrodymų į bylą nepateikė), tad jis buvo pajėgus mokėti 2 500 Lt išlaikymą savo vaikui, tačiau atsižvelgiant į jo turėtas didžiules skolas, akivaizdu, jog atsakovo V. D. turtinė padėtis buvo sudėtinga ir neatitiko proporcingumo kriterijaus. Tad kyla pagrįstų abejonių dėl tikrosios šalių valios sudarant tokį sandorį.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad sudarant ginčijamą sandorį, jo 4 punktą, jis buvo privalomas tiek, kiek išlaikymo dydis, kurį privalo atsakovas V. D. teikti savo nepilnametei dukrai, neviršijo teismų praktikoje nurodomo pusės orientacinio kriterijaus, į kurį paprastai turi būti atsižvelgiama nustatant išlaikymo dydį, t.y. MMA (minimalios mėnesinės algos).

3.4. Dėl atsakovų sąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį.

CK 6.67 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.

Byloje nustatyta, kad atsakovas V. D. ginčijamą sandorį sudarė su savo sutuoktine O. D.. Tad šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, t.y. siekiant paneigti jų nesąžiningumą, tenka būtent atsakovams.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad atsakovai savo nesąžiningumo prezumpcijos byloje nepaneigė. Atsakovo V. D. nesąžiningumas sudarant ginčijamą sandorį yra akivaizdus CK 6.66 – 6.67 straipsnių taikymo prasme. Jam buvo žinoma apie pradelstą skolą ieškovui, apie tai, kad ieškovas jau buvo pradėjęs teisminį ginčą dėl skolos ir kitų mokėjimų priteisimo, tad jis, turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą, turėjo suprasti ir suprato, jog 2 500 Lt / 724,05 Eur per mėnesį išlaikymo nepilnamečiui vaikui nustatymas pažeis kreditoriaus (ieškovo) teises, nes jis negalės bent dalinai atsiskaitinėti su savo kreditoriumi, o gautos pareigūno pensijos išmokos bus skirtos tik vaiko išlaikymui.

Atsakovė O. D. teigia, kad ji subjektyviai nežinojo apie bet kokius atsakovo V. D. sandorius su ieškovu, tame tarpe 2009-07-31 laidavimo sutartį. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog ji žinojo, kad ginčijamas sandoris pažeis ieškovo teises; iš pateiktų objektyviai egzistuojančių duomenų nuo pat 2009-07-06, kai buvo sudaryta turto pasidalinimo sutartis, sutuoktiniai nebevedė bendrų finansinių reikalų, o 2013-04-03 santuoka buvo nutraukta O. D. pareiškimu dėl atsakovo kaltės.

Tačiau su tokiais atsakovės O. D. argumentais negalima sutikti. Visų pirma, minėta, kad pareiga paneigti jos pagal įstatymą preziumuojamą nesąžiningumą tenka jai pačiai, o ne ieškovui - teikti įrodymus dėl jos nesąžiningumo. Tai, kad atsakovai 2009-07-06 sudarė turto pasidalinimo sutartį automatiškai nepatvirtina tos aplinkybės, jog ji nežinojo apie atsakovo V. D. sudarytą laidavimo sutartį ir iš jos kylančias prievoles. Atsakovai santuoką nutraukė tik 2013 m. O. D. argumentai, kad ji nežinojo apie laidavimo sutartį išimtinai yra grindžiami tik pačios atsakovės ir atsakovo V. D. paaiškinimais bei jų sudarytais dokumentais. Tačiau tiek O. D., tiek V. D. yra tiesiogiai suinteresuoti šios bylos baigtimi. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, teismui nėra pateikta. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad atsakovai ginčijamą sutartį sudarė praėjus trumpam laiko tarpui po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo pagal laidavimo sutartį. Toliau vykdomasis dokumentas pagal atsakovų 2010-05-24 taikos sutartį O. D. buvo išduotas tik 2012-06-27, t.y. iš esmės tuo metu, kai Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 sprendimu tenkino banko ieškinį ir priteisė skolą iš V. D. pagal 2009-07-31 laidavimo sutartį. Dar daugiau, iš bylos matyti, kad realiai vykdymo procesas iš V. D. prasidėjo tik 2013 m. lapkritį, t.y. tuo metu, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2013-10-11 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012-03-22 sprendimą paliko nepakeistą ir ieškovas įgijo galimybę pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš V. D.. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad atsakovai 2009-07-16 buvo sudarę turto pasidalinimo sutartį, siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; tai matyti iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų. Šios aplinkybės leidžia abejoti O. D. teiginiais ir padaryti išvadą, kad O. D. žinojo apie V. D. skolas kreditoriams. Be to, pasirašydamas 2009-07-31 laidavimo sutartį, V. D. pažymėjo, kad dėl šios sutarties sudarymo jo sutuoktinė neprieštarauja ir sutartis nepažeidžia laiduotojo šeimos interesų (laidavimo sutarties 7.1.4 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad ir atsakovė O. D. nepaneigė savo nesąžiningumo prezumpcijos CK 6.66 – 6.67 straipsnių taikymo prasme.

Be to, atsakovų sudaryta sutartis gali būti laikoma neatlygintinė, tad ji gali būti pripažinta negaliojančia nepaisant O. D. sąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.).

Apibendrinant šio sprendimo 3 punkte išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad byloje yra nustatytos visos būtinos sąlygos actio Pauliana instituto taikymui. Taigi, yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį dalyje negaliojančiu.

4. Tiek atsakovai, tiek ir institucija, teikianti išvadą byloje, remdamiesi Lietuvos A. T. praktika, konkrečiai 2013-03-28 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013, ir kitomis panašiomis nutartimis teigia, kad išlaikymo dydis, jį mažinant, gali būti modifikuojamas tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad ginčijama sutartis, jos 4 punktas, negali būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovų ir institucijos, teikiančios išvadą byloje, nurodomose bylose ir šioje byloje faktinės ir teisinės aplinkybės yra skirtingos, t.y. jos ratio decidendi nesutampa. Nurodomose bylose buvo pateikiami išaiškinimai, susiję su CK 3.201 straipsnio taikymu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, minėta, ieškinys yra pareikštas ne dėl priteisto išlaikymo sumažinimo esmingai pasikeitus šalių turtinei padėčiai ir / ar vaiko poreikiams po ankstesnio sprendimo priėmimo, bet CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčijant neteisėtai sudarytą sandorį. Tad nurodytose nutartyse pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo vadovautis.

Jeigu konstatavus, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas neteisėtai, pažeidžiant kreditorių interesus, kaip nagrinėjamu atveju, tačiau nurodant, jog teisinės šio sprendimo pasekmės taikomos tik nuo šio sprendimo įsiteisėjimo, atsižvelgiant išimtinai tik į vaiko interesus, tai nesąžiningai besielgiantiems teisės subjektams būtų sudaromos prielaidos piktnaudžiauti teise, prisidengiant vaiko interesais.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pripažinus ginčijamos taikos sutarties 4 punktą toje apimtyje, kurioje nustatytas E. D. išlaikymo per mėnesį dydis viršija pusę MMA, negaliojančiu nuo jos sudarymo momento būtų pažeisti prioritetiniai vaiko interesai. Vaikui užtikrinamas išlaikymo iš atsakovo V. D. dydis, kuris lygus pusei MMA; į minėtas lėšas ieškovas neturi teisės, kitaip sakant, užtikrinamas pagrįstų vaikui skirtų lėšų prioritetas prieš kitus kreditorius. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis, atsakovo nepilnametė dukra ginčijamoje sutartyje numatyto išlaikymo dydžio – 2 500 Lt / 724,05 Eur per mėnesį, nėra realiai gavusi; jai iš atsakovo gautas išlaikymas kas mėnesį iš esmės neviršija pusę MMA.

5. Atsakovai prašo byloje taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą; šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

Ieškovas teigia, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo 2015-08-12.

Iš byloje esančio antstolio V. Č. 2015-08-10 rašto Nr. 0116/13/04091, kuris adresuotas ieškovui ir kuriame kalbama apie negalėjimą skolos išieškoti iš atsakovo V. D. pensijos, nes kiekvieną mėnesį iš skolininko pensijos nepilnametei dukrai E. D. mokamas išlaikymas po 742,05 Eur (2 500 Lt) nuo 2010-03-10 iki jos pilnametystės, matyti, kad šį raštą ieškovas gavo 2015-08-12. Taip pat byloje yra kitas antstolio V. Č. 2015-08-17 raštas Nr. 0116/13/04091, adresuotas ieškovui, kuriame jau konkrečiai nurodomas nepilnametei mokamo išlaikymo pagrindas (t.y. teismo nutartis; ši nutartis buvo pridėta prie antstolio rašto). Šį raštą ieškovas gavo 2015-08-21, tai matyti iš ieškovo antspaudo, uždėto ant minėto rašto. Byloje yra ir dar vienas antstolio V. Č. 2016-03-07 raštas (pažyma) Nr. 0116/13/04091, adresuotas ieškovui, kuriame aiškiai nurodyta, kad UAB „Medicinos bankas“ iki 2015-08-10 nebuvo informuotas apie Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-05-24 nutartį Nr. 2-1468-577/2010, kurios pagrindu skolininkas privalo mokėti vaikui išlaikymą; iš šios pažymos galima padaryti išvadą, kad antstolis nurodytą informaciją susieja su jo 2015-08-10 raštu, rašytu ieškovui. Ši pažyma laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu ir turinčiu didesnę įrodomąją galią ((duomenys neskelbtini) str. 2 d.). Atsižvelgiant į išdėstytą, laikytina, kad ieškovas apie ginčijamą taikos sutartį bet kokiu atveju sužinojo ne anksčiau kaip 2015-08-10.

Atsakovai teigdami, kad bankas apie ginčijamą sutartį sužinojo anksčiau, remiasi Sveikatos priežiūros tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos 2014-07-18 raštu, kuriuo antstoliui buvo pranešta apie išieškojimą vykdomą E. D. naudai. Tačiau teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad šis raštas niekaip nepagrindžia, jog tokia pati informacija buvo pateikta ir bankui. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog tam tikrą dokumentą galėjo gauti antstolis savaime nereiškia, kad jį gavo ir ieškovas. Atsakovų šie teiginiai vertintini kaip prielaidos, kurios iš esmės paneigtos byloje nustatytais duomenimis, tame tarpe oficialiu rašytiniu įrodymu.

Teismas taip pat byloje nenustatė, kad ieškovas turėjo ir galėjo realiai sužinoti apie ginčijamą sutartį anksčiau, tačiau dėl savo aplaidumo ir nerūpestingumo to nepadarė. Ieškovo elgesys buvo tinkamas ir adekvatus.

Taigi, byloje nustatyta, kad ieškovas apie ginčijamą sutartį sužinojo ne anksčiau kaip 2015-08-10. Ieškovas į teismą su actio Pauliana ieškiniu kreipėsi 2015-10-21, t.y. nepraleidęs CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienų metų ieškinio senaties termino. Kadangi ieškinio senatis nėra praleista, tad ji negali būti taikoma.

6. Atsakovas V. D. taip pat akcentuoja ieškovo nesąžiningumą ir tai, kad bankas neturėjo teisės su juo sudaryti laidavimo sutarties, nes buvo akivaizdu, jog jis laidavimu prisiimtos prievolės niekada negalės įvykdyti. Tačiau teismas pažymi, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tad teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako. Tie klausimai iš esmės buvo sprendžiami kitame procese, kuriame bankas siekė be kita ko prisiteisti skolą iš atsakovo V. D..

7. LR CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovo ieškinys iš esmės yra tenkintas, tad akivaizdu, kad sprendimas yra priimtas ieškovo naudai. Tai reiškia, kad ieškovas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas prieš kreipdamasis į teismą sumokėjo 41 Eur žyminį mokestį.

Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovui UAB „Medicinos bankas“ iš atsakovų V. D. ir O. D. lygiomis dalimis priteistinas 41 Eur žyminis mokestis, t.y. po 20 Eurų ir 50 ct iš kiekvieno atsakovų (CPK 93 str.).

Teismas byloje patyrė 5,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu (pašto išlaidų). Tačiau, kadangi kiekvienam atsakovui tenkanti mokėti šių išlaidų sumą, t.y. po 2,73 Eur (5,47 Eur / 2), yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (3 Eur), šios išlaidos iš atsakovų į valstybės biudžetą nepriteisiamos (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR (duomenys neskelbtini) straipsniu,

nusprendė:

UAB „Medicinos bankas“ ieškinį tenkinti.

Pripažinti iš dalies negaliojančiu 2010-05-24 taikos sutarties, patvirtintos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-05-24 nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2-1468-577/2010, sudarytos tarp V. D. ir O. D., 4 punktą, t.y. toje apimtyje, kurioje nustatytas E. D. išlaikymas per mėnesį viršija pusę LR Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, galiojusios V. D. pareigos mokėti išlaikymą metu (nuo 2010-03-10 iki E. D. pilnametystės).

Priteisti ieškovui UAB „Medicinos bankas“, j.a.k.112027077, lygiomis dalimis iš atsakovų V. D., a.k. (duomenys neskelbtini) ir O. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 20,50 Eur (dvidešimt eurų ir 50 ct) iš kiekvieno atsakovų.

Sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Saulius Jakaitis