Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nutarimo A. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. Z. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Tonermanas“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, leido dirbti A. K. nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. ir L. Z. 2010 m. lapkričio 12 d., nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių bei apie asmenų įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais A. Z. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010).

Protokole nurodyta, kad A. Z., būdamas Bendrovės direktoriumi, Bendrovėje leido dirbti A. K. nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. ir L. Z. patikrinimo dieną (2010 m. lapkričio 12 d.), esant darbo sutarties požymiams, tačiau nesudarius rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui (b. l. 2-3). Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl A. K. nelegalaus darbo nutraukė, nenustačius administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, teisėjų kolegija patikrino pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį, kuria apeliantas pripažintas kaltu dėl L. Z. nelegalaus darbo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto veiksmuose dėl L. Z. darbo yra visi būtini nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.

Kaip pirminiame paaiškinime VDI inspektoriams nurodė L. Z., su ja darbo sutartis sudaryta nebuvo: susirgus meistrui R. S., 2010 m. rugsėjo mėn. apelianto prašymu ji priėmė užsakymus dėl rašalo kasečių pildymo. Darbo užmokesčio apeliantas jai nemokėjo (b. l. 2, 13, 15). Liudytojai VDI inspektoriai M. I. ir J. G. paaiškino, kad pagal A. K. skundą nuvykus į Bendrovę, iš inspektorių užsakymą dėl rašalo kasetės užpildymo priėmė L. Z.. L. Z. pasakė kainą, o inspektoriams pasiteiravus, kaip greitai kasetė bus užpildyta, L. Z. atsakė, kad kitą dieną. L. Z. teiravosi, ar bus reikalinga PVM sąskaita – faktūra (b. l. 50, 68-69). Nors L. Z. nurodė, jog apeliantas 2010 m. rugsėjo mėn. paprašė jos pavaduoti sergantį darbuotoją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patikrinimas atliktas 2010 m. lapkričio 12 d., t. y. jau po daugiau nei mėnesio nuo minėto apelianto kreipimosi į L. Z. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė liudija, kad L. Z. darbines funkcijas Bendrovės naudai, t. y. užsakymų dėl rašalo kasečių pildymo priėmimas, atlikdavo reguliariai. Šią išvadą taip pat patvirtina ir A. K. paaiškinimas, kad jo darbo Bendrovėje metu kartu nuolat dirbo apelianto motina L. Z. ir sūnus R. S. (b. l. 6).

Apeliaciniame skunde A. Z. nurodytą aplinkybę, kad jo motina L. Z. Bendrovėje realiai nedirbo bei kad Bendrovės patalpose veikla nebuvo vykdoma (b. l. 95-98), teisėjų vertina kritiškai, kadangi ją paneigia minėtų liudytojų J. G. bei M. I. parodymai, 2010 m. lapkričio 12 d. nelegalaus darbo tyrimo aktas (b. l. 15), L. Z. pirminis paaiškinimas (b. l. 13). Teisėjų kolegijos nuomone, išanalizuoti įrodymai patvirtina, kad tarp L. Z. ir A. Z. buvo susitarimas dėl konkrečių darbo funkcijų atlikimo bei kad L. Z. darbines funkcijas atliko paklusdama nustatytai darbo tvarkai, t. y. dirbo nurodytomis valandomis (nuo 9 iki 14 val., b. l. 13), klientų teiravosi dėl PVM sąskaitos – faktūros išrašymo, buvo įgaliota priimti sprendimus dėl paslaugos kainos sumažinimo ir pan. (b. l. 50, 68-69). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, kad dėl atlyginimo su L. Z. nebuvo tartasi ar byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. Z. realaus darbo faktas Bendrovės naudai, esant darbo teisinių santykių požymiams, bet įstatymų nustatyta tvarka nesudarius rašytinės darbo sutarties bei apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui, byloje įrodytas.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.