- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-10
- Bylos Nr.
- eA-220-552/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01539-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos probacijos tarnybai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. D. skundą atsakovui Lietuvos probacijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos probacijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2022 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. S-444 (toliau – ir Sprendimas); 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu įvertinti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
2. Pareiškėja skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėja paaiškino, kad užima vyriausiosios specialistės (pataisos pareigūnės) pareigas Tarnyboje ir turi didesnį nei 20 metų stažą. Pareiškėja tikėjosi bei turėjo teisėtą lūkestį, kad tarnybos pradžioje galiojusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo redakcija, kuri nustatė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie ištarnavo vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse 20 ir daugiau metų, nesikeis. Atitinkamai, pareiškėja manė, kad, įgijus 20 metu tarnybos stažą, ji galės išeiti iš tarnybos ir gauti pareigūnės pensiją. Todėl pareiškėja 2022 m. kovo 21 d. raštu kreipėsi į Tarnybos direktorių, prašydama atleisti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjos prašymas buvo atmestas, vadovaujantis, be kita ko, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, jog pareigūnai, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 13 ir daugiau metų, bet mažiau nei 14 metų, teisę į valstybinę pareigūnų ir karių pensiją įgyja ištarnavę 23 metus ir 6 mėnesius. Pareiškėjos manymu, šia teisės nuostata, kuri pažeidžia Konstituciją, grindžiamas Sprendimas yra neteisėtas.
2.2. Pareiškėja, remdamasi Konstitucijos nuostatomis bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija pažymėjo, kad Įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; įstatymų leidėjas turi platesnę diskreciją nustatant valstybinių pensijų skyrimą, o valstybei pensinio aprūpinimo santykiuose kyla pareiga laikytis, be kita ko, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo principų, kurie, pareiškėjos manymu, šiuo atveju buvo pažeisti. Pareiškėja taip pat neturi duomenų apie reikšmingas aplinkybes, kurios turėjo įtakos 2016 m. įstatymo pakeitimus ir buvusio objektyvaus poreikio prailginti tarnybos terminą pensijai įgyti.
2.3. Pareiškėjos manymu, nuo 2016 m. įsigalioję įstatymo pakeitimai turėtų būti aktualūs tik naujai pradėjusiems tarnauti pareigūnams, t. y. tiems, kurių tarnyba prasidėjo po 2016 m. sausio 1 d., priešingu atveju neužtikrinamos pareigūnų socialinės garantijos.
2.4. Pareiškėja teigė, kad nors Sprendimas pagal teisinį reguliavimą yra teisėtas, tačiau, atsižvelgiant į aktualų teisinį reguliavimą bei Konstitucinio Teismo praktiką, kyla abejonių, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
3.1. Pareiškėjos prašymo pateikimo metu neegzistavo jame nurodytas teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostata, nes pareiškėja neturėjo teisės aktais nustatyto stažo pensijai gauti (pareiškėjos vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei prašymo pateikimo dienai buvo 20 m. 2 mėn. 12 d., o, siekdama būti atleista iš vidaus tarnybos šiuo pagrindu, turi būti ištarnavusi 23 metus ir 6 mėnesius). Pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas įsigaliojo 2016 m., todėl šis jis negalėjo būti laikomas siurpriziniu.
3.2. Dėl pareiškėjos kvestionuojamos nuostatos (Įstatymo 3 str.) Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs 2016 m. sausio 26 d. nutarime, vertindamas ankstesnės šio Įstatymo straipsnio redakcijos atitiktį Konstitucijai.
3.3. Palyginus Įstatymo 3 straipsnyje (2015 m. birželio 25 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su pirmiau galiojusiu teisiniu reguliavimu, matyti, kad pasikeitė tik tai, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra skiriama ir mokama, jei asmuo ištarnauja vidaus reikalų ir kitose nurodytose sistemose (muitinės sistemoje dirbdamas tik tam tikrą darbą) bei institucijose ne 20 metų ir daugiau, o 25 metus ir daugiau. Be to, nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį tam tikriems pareigūnams ir kariams, atsižvelgiant į jų tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, reikalavimas būti ištarnavusiems 25 metus netaikomas.
3.4. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, kadangi, ištarnavusi Įstatyme nurodytą laiką pareiškėja įgis teisę nutraukti tarnybos santykius Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu, jai Įstatymo nustatyta tvarka bus paskirta valstybinė pensija, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą neturi teisinio ir faktinio pagrindo.
3.5. Nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl teisėtų lūkesčių principo ir pažymėjo, kad lūkestis, jog per 20 metų pareigūnų pensijų skyrimo teisinis reglamentavimas nepasikeis, o išliks identiškas buvusiam pareiškėjai pradedant tarnybą, vertintinas kaip neatitinkantis racionalumo kriterijaus. Aptariamu atveju ilgindamas tarnybos laiką pensijai skirti įstatymų leidėjas tai padarė taikydamas pereinamąjį laikotarpį ir Įstatyme įtvirtino kompensacinį mechanizmą. Už naujuoju teisiniu reglamentavimu nustatytą ilgesnį tarnybos laikotarpį pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, pareiškėja gaus ne po 1 procentą, o po 1,5 procento darbo užmokesčio, tai ne tik turi kompensacinę reikšmę, bet ir teigiamą įtaką būsimos pareiškėjos pensijos dydžiui, be to, Įstatyme tarnybos laikas pensijai skirti ilginamas palaipsniui, atsižvelgiant į Įstatymo įsigaliojimo dieną pareigūno ar kario turimą tarnybos stažą. Taip pat buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį tam tikriems pareigūnams ir kariams, atsižvelgiant į jų tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, reikalavimas būti ištarnavusiems 25 metus netaikomas. Pareiškėjos siekis ginčyti žinomai teisėtą sprendimą neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 straipsnio 2 dalies ir galėtų būti vertinamas kaip asmens piktnaudžiavimas administraciniu procesu. Neaišku, kokią pareiškėjos teisę ar įstatymų saugomą interesą pažeidė Sprendimas, nes nutraukti vidaus tarnybos santykius galima ir kitais pagrindais, o sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo ir jos dydžio nustatymo priima ne atsakovas, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (nepriklausomai nuo pareigūno prašyme ir atleidimo iš vidaus tarnybos įsakyme nurodyto tarnybos santykių nutraukimo pagrindo, o atsižvelgdamas išimtinai į pareigūno turimą stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti). Sprendimas yra teisėtas (tai skunde nurodė ir pati pareiškėja) ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, todėl byla dėl jo panaikinimo turėtų būti arba nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, arba pareiškėjos skundas atmestinas.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:
Šalies argumentai
5.1. Pareiškėja 2022 m. kovo 21 d. prašymu Tarnybos prašė atleisti ją iš vidaus tarnybos savo noru dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (Statuto 72 str. 1d. 13 p. pagrindu) nuo 2022 m. balandžio 29 d.
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Tarnyba skundžiamu Sprendimu pranešė pareiškėjai, kad jos prašymo tenkinti negali, nes neegzistuoja prašyme nurodytas teisinis pagrindas – Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostata. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja neturi būtino stažo, siekiant išeiti į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (jos vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei prašymo pateikimo dienai yra 20 m. 2 mėn. 12 d., o reikalingas stažas minėtai pensijai skirti turėtų sudaryti 23 m. ir 6 mėn.).
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų 2020 m. gruodžio 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1450 (toliau – ir Nuostatai), taip pat Statuto nuostatas, pažymėjo, kad pareiškėjos turėtas tarnybos laikas pensijai skirti buvo 13 m. 11 mėn. 22 d., todėl šiuo atveju taikytina Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad pareigūnams ir kariams, kurie priimti į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d. ir kurių tarnybos laikas pensijai skirti, apskaičiuotas šio įstatymo nustatyta tvarka, 2016 m. sausio 1 d. yra 13 ir daugiau metų, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama, kai jie vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje ištarnauja 23 metus ir 6 mėnesius .
7. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu santykio reglamentavimu. Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardintos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų; jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu. Nustatant valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus ir sąlygas bei pensijos dydžius privaloma paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad skaičiuojant pensiją, už kiekvienus tarnybos metus, kiek pagal naują teisinį reguliavimą pailgėja tarnybos metų skaičius, reikalingas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, mokama po 1,5 procento pareigūno ar kario gauto darbo užmokesčio (Įstatymo 7 str. 3 d.). Įstatyme tarnybos laikas pensijai skirti ilginamas palaipsniui, atsižvelgiant į Įstatymo įsigaliojimo dieną pareigūno ar kario turimą tarnybos stažą. Nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį tam tikriems pareigūnams ir kariams, atsižvelgiant į jų tarnybos stažą valstybinei pensijai skirti, reikalavimas būti ištarnavusiems 25 m. netaikomas. Teismas konstatavo, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos atitinka konstitucinius teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Todėl teismas netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
III.
8. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinti, panaikinant skundžiamą Sprendimą; 2) Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
9. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Pareiškėja neneigė Sprendimo teisėtumo pagal Įstatymą ar Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Pareiškėja Sprendimą ginčijo tuo aspektu, kad teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaujantis priimtas Sprendimas, prieštarauja Konstitucijai.
9.2. Valstybės suteikta garantija – po 20 metų tarnybos įgyti teisę į pareigūno pensiją – neturėtų būti keičiama taip, kad pareiškėjos padėtis pablogėtų. Tačiau dėl įstatymo pakeitimo, pareiškėja „į pensiją“ galės išeiti ne po 20 metų, o po 23 metų ir 6 mėnesių. Tokiu būdu bloginama pareiškėjos padėtis, o tai lemia teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Pareiškėja šiuo aspektu pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, bei, remdamasi Konstitucijos 52 straipsniu ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pažymi, kad pradėjusi tarnybą Lietuvos probacijos tarnyboje, atsižvelgdama į tarnybos pradžioje ir didžiąją dalį tarnybos laiko buvusį teisinį reguliavimą dėl pareigūnų valstybinių pensijų, turėjo teisėtą lūkestį, kad po 20 metų tarnybos galės ją baigti ir gauti valstybinę pensiją.
Žemesnės instancijos teismas
9.3. Pirmosios instancijos teismo nurodytas pensijos skaičiavimas (kad prailgintas tarnybos laikas pensijai gauti nuo 20 iki 25 m. kompensuojamas nežymiai padidinta pensija už šį laikotarpį) taikomas visiems pareigūnams, nepriklausomai nuo to, ar jie pradėjo tarnauti iki, ar po 2016 m. sausio 1 d., todėl to negalima laikyti kompensacija (Įstatymo 7 str. 2–3 d.), atitinkamai teismas nepagrįstai aptariamas aplinkybes vertino kaip pareiškėjai suteiktą privilegiją.
9.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą, o tai lėmė tik formalaus teisingumo užtikrinimą bei netinkamą bylos išnagrinėjimą. Teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl argumentų, patvirtinančių Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies prieštaravimą Konstitucijai.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei teigia, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Pareiškėja, manydama, kad toks atsakovo sprendimas pažeidžia jos teisėtą lūkestį ištarnavus 20 metų, gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kreipėsi į teismą.
13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs, jog pagal Įstatymo ir Statuto nuostatas pareiškėja turės teisę į valstybinę pensiją, tik ištarnavusi 23 metus ir 6 mėnesius. Teismas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti valstybinių pensijų skyrimo sąlygas bei jas keisti, todėl nematė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tokio teisinio reguliavimo teisėtumo.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, jog teismas nepagrįstai atsisakė tikrinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies teisėtumą ir todėl priėmė neteisingą sprendimą.
15. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Šioje byloje nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų
16. Apeliantė neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, t.y. kad ji ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu buvo ištarnavusi vidaus tarnyboje 20 metų 2 mėnesius ir 12 dienų. Savo poziciją ji grindžia iki 2016 metų sausio 1 dienos galiojusios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, numačiusiomis, kad pareigūnai įgyja teisę į valstybinę pensiją, kai jie ištarnauja 20 ir daugiau metų. Nauja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio redakcija pailgino pareigūnams tarnybos laiką, būtiną teisei į valstybinę pensijai iki 25 metų bei numatė pereinamąjį laikotarpį pareigūnams, kurių tarnybos laikas 2016 m. sausio 1 d. buvo 11 metų ir daugiau. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėja įgyja teisę į valstybinę pensiją ištarnavusi 23 metus ir 6 mėnesius, taigi, net ir apeliantė pripažįsta, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ( atitinkantis aktualių teisės normų reikalavimus) ir pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
17. Vertindama pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, susijusius su pareigūnų ir karių valstybinių pensijų reglamentavimo ydingumu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Įstatymo nuostatų, reikšmingų nagrinėjamoje byloje, atitikimo Konstitucijai: šiuo aspektu primintina, kad oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje, aiškinant teisės aktų, reglamentuojančių valstybines pensijas, tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybines pensijas, be kita ko, pažymima, jog Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir mokamos iš valstybės biudžeto (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d., ., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimus); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą; 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
18. Konstitucinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį, arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai; neatsižvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (2003 m. liepos 4d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).
20. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, nurodo, jog minėta Įstatymo nuostata galbūt buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai, tačiau daugiau teisiškai aiškių bei konkrečių argumentų, pagrindžiančių pateiktą prašymą, nepateikia. Pareiškėja, pradėdama tarnauti ir vėliau tęsdama tarnybą, įgijo teisėtą lūkestį, kad jai už tarnybą, esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms, bus paskirta ir mokama valstybinė pensija, tačiau negalėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybinių pensijų skyrimo sąlygos ar jų dydis nebus keičiamas. Kiti pareiškėjos argumentai yra susiję su Įstatymo keitimo ekonominiu pagrindimu, tikslingumu ir panašiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos prašymas dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai ištyrimo nėra pagrįstas konkrečiais teisiniais argumentais, taip pat vadovaudamasi anksčiau pateikta aktualia nagrinėjamam ginčui Konstitucinio Teismo jurisprudencija, sprendžia, kad šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės normų teisėtumo, todėl netenkina minėto pareiškėjos prašymo.
21. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.