Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. P. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1239-1081/2022 pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovui K. P. dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceo kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

8. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios normos pagrindu teismas, preliminariai įvertinęs reikalavimą pagal ieškinio turinį ir ieškovo pateiktą medžiagą, sprendžia, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės realiai būti įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

10. Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo, teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

11. Ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

12. Sprendžiant klausimą dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar neįmanomą civilinių teisių gynybos būdą arba nepagrindė ieškinio faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovės ieškinio reikalavimas dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo yra grindžiamas ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, pateikti nurodomas aplinkybes turintys patvirtinti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmoji sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistuoja.

13. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

14. Sutiktina su apelianto argumentu, kad atsakovo nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių klausimo kontekste nėra preziumuojamas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai susiję su nuosavybės teisių sukūrimu ar nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, kai ginčo objektas yra nekilnojamasis turtas, tokio pobūdžio bylose negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-998-516/2018, 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1336-370/2018, 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-196/2019, 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-790/2020). Tai reiškia, jog tada, kai yra kilęs ginčas dėl konkretaus turto, kurį prašoma gražinti (priteisti) natūra, yra būtina apriboti ginčo turtą valdančio asmens disponavimo turtu teises tam, kad jis būtų išsaugotas ir užkirstas kelias atsakovui jį perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims.Vien tik aplinkybė, kad ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014).

15. Sprendžiant dėl skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašo viešajame registre, draudžiančio perleisti ginčo turtą, pagrįstumo ir teisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju byloje ieškovė ieškiniu prašo pripažinti, kad pastatas – kultūros namai, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); pastatai esantys (duomenys neskelbtini), t. y.: pastatas – gamybinis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – praėjimo punktas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – transformatorinė, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – tirpiklių, degalų, tepalų sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo aikštelė, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – rezervuaras, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – rezervuaras, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), registruoti K. P. vardu, bendros 587 667 Eur vertės, yra bendroji dalinė ieškovės R. D. ir atsakovo K. P. nuosavybė, priklausanti jiems po 1/2 dalį.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės materialiniai teisiniai reikalavimai susiję su ginčo turto galimu teisinio režimo pasikeitimu, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas.

17. Vien aplinkybė, jog apeliantas yra sudaręs testamentą, kuriuo visą savo turtą nusprendęs palikti abiem šalių sūnums, nepaneigia teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo. Apeliantas nurodo, kad dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), jis yra sudaręs tarpininkavimo sutartį su nekilnojamojo turto agentūra, siekdamas šį turtą pelningai išnuomoti, jam pranešta, kad yra atsiradęs labai perspektyvus nuomininkas – užsienio verslo kompanija „(duomenys neskelbtini)“, todėl apelianto įsitikinimu, bet kokia atžyma Nekilnojamojo turto registro išraše apie teismo taikomus apribojamus šiam turtui gali nulemti potencialaus nuomininko apsisprendimą nesudaryti šio sandorio, nuogąstaujant dėl ateityje galinčių iškilti problemų. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentą, kad įrašas apie teismo taikomus apribojimus gali nulemti potencialuas nuomininko apsisprendimą nesudaryti sandorio, atmeta kaip nepagrįstą, paremtą tik paties apelianto subjektyvia nuomone. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėto nekilnojamojo turto nuomos sutartis galimai apsunkintų būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, darytina išvada, jog apeliantas atskirojo skundo argumentais nepaneigė grėsmės egzistavimo galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui.

18. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo, t. y. užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo objektu esančio turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.).

19. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, draudžiantis perleisti nekilnojamąjį turtą, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neproporcingai neapsunkina atsakovo galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu, todėl atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde nurodyta, jog apeliantas sutiktų, kad vietoje nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), teismo būtų areštuotas bet koks kitas jam priklausantis turtas, esantis pas jį ar pas trečiuosius asmenis. Sutinka, kad būtų apribota jo disponavimo teisė į butą, kuriame jis gyvena - (duomenys neskelbtini). Jeigu teismas netenkintų prašymo pakeisti skundžiamą nutartį, apeliantas prašo teismo pareikalauti ieškovės pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo garantiją 50000 Eur sumai. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kitų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimų nesprendžia. Tačiau ši nutartis neatima atsakovui teisės kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

21. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti jos atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.