Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino ir Aleno Piesliako,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Remiantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis nuosprendžius paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymo atidėjimas panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi, ir P. P. paskirta galutinė 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Nors nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde reiškia tik reikalavimą jam paskirtą bausmę sumažinti arba pakeisti į lengvesnę, tačiau kartu nurodo argumentus, kad jį pirmosios instancijos teismas kaltu pripažino be įrodymų, remiantis tik nukentėjusiosios parodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys ir byloje surinktų įrodymų vertinimo bei pakankamumo klausimais.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje akcentuojama, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokią išvadą ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamais ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-693/2016).

8. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima daryti pagrįstą ir patikimą išvadą, jog P. P. sukėlė savo motinai A. P. fizinį skausmą smaugdamas. Nors nukentėjusioji A. P. duoti parodymus teisme atsisakė, ji, būdama įspėta apie galimybę atsisakyti duoti parodymus, juos davė ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 11-12). Ji patvirtino, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje jos sūnus P. P., reikalaudamas pinigų, rankomis suėmęs jai už kaklo ją smaugė, kas sukėlė jai fizinį skausmą. Analogiškai įvykio aplinkybes ji nurodė ir įvykio dieną atvykusiems policijos pareigūnams (b. l. 5-7), ką patvirtino liudytojos S. O. parodymai bei pareigūnų įvykio dieną daryto vaizdo įrašo apžiūros duomenys (b. l. 19-20). Apie kaltinimą atitinkančius sūnaus veiksmus nukentėjusioji iš karto po įvykio nurodė ir dukrai N. P., ką patvirtina šios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b. l. 14-15). Ji patvirtino, kad nukentėjusioji dėl įvykio jai paskambino iš karto ir verkdama pasakė, kad P. P. ją smaugia ir reikalauja pinigų, dėl ko ji nedelsdama kreipėsi į policiją. Pagrindo abejoti šių asmenų parodymais nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši įrodymų grupė sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo viena kitą, tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus vertino kaip patikimus ir pagrįstai konstatuodamas nusikalstamą P. P. veiką rėmėsi būtent jais, o ne jiems prieštaraujančiais nuteistojo parodymais.

9. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, kad nukentėjusios atžvilgiu buvo taikytas koks nors neteisėtas spaudimas, įvardijamas apeliaciniame skunde. Tuo pačiu nėra ir pagrindo abejoti atliktų proceso veiksmų rezultatais.

10. Apeliantas nurodo, kad jis Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje yra nepagrįstai įvardijamas kaip recidyvistas. Nusikaltimų recidyvas yra reglamentuojamas BK 27 straipsnyje, kuriame numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Taigi, kaip matyti iš pateiktos baudžiamojo įstatymo formuluotės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nuteistąjį P. P. recidyvistu, kadangi jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu konstatuotą nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui net už kelis tyčinius nusikaltimus, kuriuos padarė būdamas pilnametis (2018-05-24 nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 2016-04-18 nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir kt.).

11. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Parenkant P. P. bausmės rūšį bei jos dydį buvo atsižvelgta į tai, kad jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Šiuo atveju reikšminga yra ir tai, kad P. P. smurtinius veiksmus atliko savo motinos, vyresnio amžiaus asmens, atžvilgiu, tačiau sužalojimų jai nepadarė, nesukėlė kitokių žymesnių neigiamų padarinių nukentėjusiosios sveikatai. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Buvo atsižvelgta ir į P. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Jis anksčiau daug kartų teistas už tyčinius nusikaltimus, tame tarpe ne kartą ir už veikas, sietinas su smurto naudojimu. Jam ne kartą skirta laisvės atėmimo bausmė. Skirtos švelnesnės, su laisvės atėmimu nesusijusius bausmės buvo keičiamos griežtesnėmis, o taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas naikinamas. Iš to spręstina, kad skirtos švelnesnės rūšies bausmės, taip pat neilgos trukmės ir netgi ilgesnės trukmės laisvės atėmimo bausmės nedaro P. P. teigiamos įtakos, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas nepasiteisina, nes jis ir toliau nusikalsta. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada parinkti P. P. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

13. Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį keisti ar naikinti nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.