- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-26
- Bylos Nr.
- PK-1329-953/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-70-3-00073-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Martynas Galvičius
- Kategorijos
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Martynas Galvičius, susipažinęs su J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) skundu dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka P. Ž. atžvilgiu,-
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apylinkės teisme gautas pareiškėjo J. S. pareiškimas privataus kaltinimo tvarka, kuriuo prašoma P. Ž. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. lapkričio 4 d. susipažino su Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojo, vykdančio direktoriaus funkcijas P. Ž. 2014-10-20 raštu Nr. 17/01-2191, kuriame kaip nurodo J. S., ne tik paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, bet ir rašte nurodytais teiginiais yra šmeižiamas ir įžeidinėjamas. J. S. nurodyti teiginiai: „Grįžęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, Jūs nesilaikote gydytojų rekomendacijų.“ „Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atsisakėte nuo gydymo, toliau tęsėte badavimą“. „Jos išvadoje pažymima, kad Jūs dirglus, atsisakote nuo rekomenduojamo gydymo, neklausote medikų argumentų. Elgiatės neadekvačiai savo sveikatos būklei, todėl rekomenduojama gydytojo psichiatro konsultacija“. „Atsisakė gydytojų rekomendacijų, vaistų nevartojote“. „2014-07-04 atsisakė matuotis gliukozės kiekį kraujyje“. „2014-07-12 bei 2014-07-03 atsisakė matuotis gliukozės kiekį kraujyje“. „2014-07-28 nuo medicininės apžiūros atsisakė“. „2014-10-06 apžiūrėtas gydytojų, apžiūros metu ignoravote medikus, kalbėjote pakeltu tonu“. „Vertinant daugkartinius skundus ir pareiškimus, Jūsų nuomone, gydymas nėra užtikrintas todėl, kad laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai neskiria reikalaujamų vaistų tų, kuriuos skirdavo šeimos gydytojas iki įkalinimo“. „Be to, vadovaujantis LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 str. nuostatomis, pacientas turi pareigą rūpintis savo sveikata, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais ir darbuotojais, vykdyti sveikatos priežiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas“. „Kaip matyti iš įrašų Jūsų medicininėje dokumentacijoje, Jūs piktnaudžiaujate savo teise atsisakydamas paskirtų sveikatos priežiūros paslaugų, nuolat atsisakydamas skiriamo gydymo ir reikšdamas teisiškai nepagrįstus reikalavimus dėl gydymo“. J. S. nurodė, kad teiginiai yra išgalvoti ir nepagrįsti, paskleisti tyčia ir sąmoningai, siekiant jį diskredituoti, pažeminti jo orumą. Nurodė, kad be vaistų negalėjo vartoti maisto, todėl buvo verčiamas badauti, buvo žiauriai kankinamas, turėjo išgyventi dvasinius išgyvenimus bei kentėti fizinius skausmus. J. S. nurodė, kad dokumentas buvo paskleistas tretiesiems asmenims plačiai, Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei kitose institucijose. Skunde pateiktas aplinkybes grindžia rašytiniu įrodymu, 2014-10-20 Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kurį prašo teismo išsireikalauti. Remiantis išdėstytu J. S. prašo iškelti bylą P. Ž. atžvilgiu, pagal nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.
Atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą.
Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių. BK 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamos veikos sudėtis leidžia atskirti baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. Šio proceso pradėjimas, nesant duomenų apie galimos nusikalstamos veikos požymius, reikštų nereikalingą lėšų ir proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.
Motyvuojamoji dalis
BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. sprendžiamas skundo priėmimo klausimas ir baudžiamojo proceso privataus kaltinimo tvarka pradėjimo klausimas.
BPK 412 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti privataus kaltinimo tvarka paduodamam skundo (pareiškimo) turiniui keliami reikalavimai, t. y. skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta.
Privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusiojo skundo ar jo atstovo pareiškimo dalis apie nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes, turi būti suformuluota aiškiai ir suprantamai, joje turi atsispindėti esminiai nusikaltimo sudėties požymiai ir elementai, kadangi nukentėjusiojo skundas (atstovo pareiškimas) apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, o nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi turėti veiksmingą galimybę realizuoti teisę į gynybą. Nesant aiškaus kaltinimo, tokios teisės įgyvendinimas taptų neįmanomas. Atsižvelgus į minėtą privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduodamo skundo (pareiškimo) paskirtį ir funkciją jam yra keliami didesni formalūs reikalavimai negu, pavyzdžiui, kreipimuisi, pagal kurį ikiteisminis tyrimas dar tik bus atliekamas.
BK 154 straipsnyje numatyta atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimą. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-171/2013).
Iš J. S. nurodytų teiginių nėra pagrindo daryti išvadą, kad P. Ž. raštu, turėjo tikslą pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl nėra pagrindo ir spręsti, kad jis siekė tyčia pažeminti, paniekinti kaltinamąjį. Šiaulių tardymo izoliatoriaus raštas, kurį pasirašė P. Ž., einantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojo, vykdančio direktoriaus funkcijas, skirtas pačiam J. S., kaip matyti iš pateiktų paties J. S. teiginių, kreipiamasi kreipiniais „Jūs“, „Jūsų“, kas nurodo, kad raštas buvo skirtas pačiam J. S.. Be to, J. S. nurodė, kad raštas buvo išplatintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir kitose institucijose, tačiau tai nelaikytina informacijos paskleidimu, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Todėl J. S. nurodyti motyvai, nelaikytini informacijos paskleidimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme, ir dėl to nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinojo objektyviosios pusės požymio – informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims, bei siekimo paskleista informacija pažeminti asmenį (Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 1A-155-327/2013; Šiaulių apygardos teismo nuosprendis Nr. 1A-407-282/2014).
Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį žeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams, kuriais šiukščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas (2013-06-12 Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-336-387/2013). Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia (2005 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2005; 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385/2005).
Pareiškėjo suformuluotas kaltinimas P. Ž. yra dėl to, kad jis pasijuto įžeistas dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014-10-20 rašto, kurį pasirašė P. Ž.. Teismas tokio rašto nėra gavęs, tačiau iš pateiktų J. S. teiginių galima spręsti, kad raštu buvo pasisakyta/atsakyta dėl J. S. sveikatos priežiūros. Kai matyti iš J. S. pateikto skundo konteksto ir rašte nurodytų teiginių, įvardintų J. S., tarp J. S. ir tardymo izoliatoriaus yra konfliktas dėl sveikatos priežiūros. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog tam, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. būtini visi šios materialios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, tame tarpe ir tyčinė nusikalstama veika bei padariniai – pažeista asmens garbė ir orumas, nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima. P. Ž. veiksmai, t.y., raštas, kuriuo J. S. buvo atsakyta, J. S. atžvilgiu niekaip neįžeidė jo, be to kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įžeidimas turi būti padaromas viešai, o šiuo atveju to nebuvo, todėl šioje byloje, nesant pagrindinių būtinų Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą.
Teismas daro išvadą, kad P. Ž., 2014-10-20 raštu nepaskleidė apie J. S. tikrovės neatitinkančios, paniekinančios ir J. S. pažeminančios informacijos ir jo neįžeidė. Be to, raštas kaip nurodo pats J. S. buvo paskleistas tardymo izoliatoriuje ir kitose institucijose (neįvardijo kuriose), negali būti laikoma informacijos paskleidimu. Konstatuotina, kad nustatytos aplinkybės neatitinka LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. nuostatų, t.y., nėra nusikaltimų sudėties, J. S. skunde nurodyti argumentai neatitinka LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. požymių, todėl atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą (BPK 412¹ straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 408 straipsniu, 412 ¹ straipsniu, 440 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal privataus kaltintojo J. S. skundą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka P. Ž. atžvilgiu.
Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.