Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017-03-15 iki 2019-05-06.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir 11¹.2 punktas numato ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Bylos duomenimis nustatyta (1 t., b. l. 184–187, 189–196, 2 t., b. l. 1–2, 57–60, 62), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017-03-15 iki 2017-03-20 gyveno karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m, o miegamųjų vietų buvo 13, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2017-03-21 iki 2017-07-03 buvo paskirtas gyventi į 2 būrį 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 52,09 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017-07-04 iki 2018-11-11 buvo paskirtas gyventi į 3 būrį 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 66,56 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2018-11-12 iki 2019-05-06 buvo paskirtas gyventi į 11 būrį 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 14,60 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,87 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2019-03-18 iki 2019-03-22 pareiškėjas atliko nuobaudą kamerų tipo patalpose, kurioje jam teko 8,01 kv. m gyvenamojo ploto.

Ginčo dėl miegamųjų vietų nėra, kadangi pareiškėjas nurodė tapačius skaičius. Dėl patalpų ploto ginčo taip pat nėra. Atsižvelgiant į tai, jog pagal bylos duomenis ir pareiškėjo nurodytą gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių, konstatuotina, kad bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,17 iki 4,87 kv. m ploto ir turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m) pažeista nebuvo.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017-03-15 iki 2017-03-20 teko 3,13 kv. m (6 paras trūko 0,47 kv. m ploto kamerų tipo patalpose) ploto kamerų tipo patalpoje. Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016-10-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016 ir kt.).

Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017-04-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017). Todėl pareiškėjo argumentai dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių (tualete), inventoriaus ir kitų pažeidimų lieka nustatyti laikotarpiu nuo 2017-03-15 iki 2017-03-20, kai buvo nustatyta, jog pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis plotas nei numato teisės aktai.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad 3 sektoriaus patalpos yra negyvenamos, pažymima, jog nuo 2017-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-23 įsakymu Nr. D1-713 patvirtintas Statybos techninio reglamento STR. 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, kuris išskiria gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus (5.1 p.) bei numato, jog prie negyvenamųjų pastatų priskiriami specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (7.16 p.). Todėl tai, jog Pataisos įstaigos 3 sektoriaus pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-04-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, buvo per mažos patalpos maistui susidėti, per mažos virtuvėlės bei per mažai šaldytuvų, todėl visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai, maistas buvo laikomi gyvenamoje patalpoje, kas dar labiau mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys bei kituose punktuose numatyta, jog turi būti įrengimai kambariai maistui susidėti bei virtuvėlės, tačiau teisės aktuose nėra numatyta kokio ploto turi būti įrengiamos patalpos.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo norma), 2.9 punkte numatyta buitinis šaldytuvas pagal poreikį.

Atsakovės atstovas neginčijo aplinkybės, kad Pataisos įstaigos 2–ajame sektoriuje nebuvo įrengta laisvalaikio kambario. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį. Atsakovas nurodė, jog 3 sektoriuje 11 būryje buvo įrengtas laisvalaikio kambarys, o virtuvėlėse buvo šaldytuvai. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi į atsakovą, jog trūksta vietos susidėti maistą byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

Nurodė, jog nebuvo užtikrintas privatumas 2 ir 3 būrio sanitariniuose mazguose, buvo netinkama ventiliacija, patalpos nešvarios, per mažai sanitarinių įrenginių. Dušo patalpose taip pat nebuvo užtikrintas privatumas.

Atsakovės atstovė nurodė, jog privatumas buvo užtikrinamas būrio tualetuose buvo įrengtos kabinos, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m. Atsakovas pažymėjo, jog 2 būryje buvo įrengta 5 unitazai ir 3 pisuarai, 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo galvutė, o 3 būryje 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 1 kojų plautuvė (1 t., b. l. 193–196). Pažymoje nurodė (2 t., b. l. 1), jog ginčo laikotarpiu 2 būryje buvo 33 nuteistieji, o 3 būryje nuo 31 iki 48 nuteistųjų.

Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nustatyta, kad tualete turi būti įrengta po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras, praustuvę penkiolikai asmenų. Laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-06-07 teisės aktai nereglamentavo kiek sanitariniame mazge turi būti įrenginių.

Atsižvelgiant į pateiktus atsakovė duomenis apie būriuose buvusius nuteistuosius bei į teisės aktuose nustatytas normas, teisė aktai nebuvo pažeisti ir sanitariniame mazge bei prausykloje buvo pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-19 sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-10-09 sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015-03-10 sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Pareiškėjui būnant 2, 3 ir 11 būriuose privatumas buvo užtikrintas, kadangi ir pats pareiškėjas skunde nurodo, jog sanitarinis mazgas buvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos.

Pareiškėjas teigia, jog duše nebuvo užtikrintas privatumas. Atsakovas nurodęs, jog teisės aktai nenumato, jog dušinėje turi būti įrengtos pertvaros. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Tačiau pažymėtina, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo.

Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą neginčijo, kad pastatų, kuriuose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Į bylą pateiktoje pažymoje (1 t., b. l. 193–196) nurodyta, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas 2 ir 3 būriuose, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios nematomos skaidulos. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Trečiojo sektoriaus stogo dangoje nėra asbestinio šiferio.

Pažymėtina, kad minėtoje pažymoje teigiama, kad asbesto pavojus atsiranda tuo atveju, kai asbestiniai statiniai, konstrukcijos ar gaminiai yra ardomi, laužomi ar apdorojami. Tačiau atsakovė nepaneigė pareiškėjo pateiktų duomenų, jog buvo vykdoma trečiojo sektoriaus renovacijos darbai.

Iš aukščiau nurodytų aplinkybių, akivaizdu, kad pareiškėjo buvimo pataisos namuose laikotarpiu ginčo statiniuose vyko stogo remonto darbai, kurių metu buvo ardomas asbesto–šiferio stogas, todėl smulkiosios asbesto dalelės galėjo patekti į pareiškėjo gyvenamąją aplinką, todėl jo argumentai dėl nesaugios, sveikatai pavojingos aplinkos byloje iš esmės nepaneigti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 73¹ punkte nurodyta, nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: 73¹.1 kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; 73¹.2 kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Iš šių Taisyklių nuostatų matyti, kad jose įtvirtintas imperatyvas rakinti nuteistuosius kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose. Duomenų apie tai, jog būriuose buvo įrengti iškvietimo mygtukai atsakovė į bylą nepateikė, todėl lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos rakinti pareiškėją būryje.

Pareiškėjas teigia, jog jis buvo rakinamas trečiajame sektoriuje gyvenamojoje patalpoje, gyveno kamerų tipo patalpoje, tačiau atsakovė nurodė, jog pareiškėjui buvo taikoma 3-io sektoriaus nuteistųjų, poilsio dienomis bei nedirbančių nuteistųjų, dienotvarkė, patvirtinta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2018-10-08 įsakymu Nr. V-515 (2 t., b. l. 27) iš kurios matyti, jog gyvenamosios patalpos rakinamos tik nuo 20.30 iki 8.40 val. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo rakinamas 21 val. per parą atmestini.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose 6 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus kamerų tipo patalpose (trūko 0,47 kv. m gyvenamojo ploto). Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai (dėl asbesto, aliarminių mygtukų nebuvimo ir kt.), todėl konstatuoja, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 100 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti J. S. (J. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 100 Eur ( vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.