Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2018-10-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-360/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-10-18
Bylos Nr.
1A-235-360/2018
Teisminio proceso Nr.
01-1-24016-17
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė
Nuteistasis
D. K.
Nukentėjusysis
S. R.
Advokatai
Remigijus Jakštas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-360/2018 Teisminio proceso Nr. 01-1-24016-17 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.5.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLietuvos respublikos vardu2018 m. spalio 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,dalyvaujant prokurorei Vidai Kaubrytei,nuteistosios D. K. gynėjui advokatui Remigijui Jakštui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. ir jos gynėjo advokato Remigijaus Jakšto apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąją 3 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį dirbant po 10 valandų.

Nuosprendžiu iš D. K. priteista 1741,36 Eur gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o nukentėjusiajai S. R. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteista už tai, kad 2017 m. gegužės 12 d., vakare, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, gyvenamojo namo virtuvėje, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė nenustatytą smūgių skaičių S. R. į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajai S. R. padarė daugybinius galvos-veido sužalojimus, kraujosruvas, galvos smegenų sukrėtimą, kairės pusės 7-8-9-10-11 šonkaulių lūžius; galvos smegenų sukrėtimas ir šonkaulių lūžiai sukėlė nukentėjusiajai S. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Nuteistoji D. K. ir jos gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir D. K. išteisinti. Nurodo, kad nukentėjusioji S. R., kuri iš esmės veda asocialų gyvenimo būdą ir yra labai nepatenkinta, kad apeliantė pranešė policijai apie jos name buvusį naminės degtinės bravorą, kuris buvo sunaikintas, yra suinteresuota apeliantę apkalbėti ir bylos aplinkybes papasakoti sau palankiau, todėl neaišku, kodėl nuosprendyje remtasi išimtinai S. R., jos vyro L. R. tarpusavyje prieštaringais parodymais, teismas tinkamai neištyrė įrodymų visumos ir pilnai jų neįvertino, nepašalino prieštaravimų, padarė prieštaringas išvadas, nevertino kilusių abejonių, sprendimus pagrindė prielaidomis.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra ginčo, kad nukentėjusioji S. R. buvo sumušta, tačiau kyla pagrįstų abejonių, kada ji buvo sumušta ir kas ją sumušė. Nes jei teismas motyvuoja, kad nuteistosios vyras A. K. davė palankius jai parodymus ir buvo suinteresuotas bylos baigtimi, tokiu pačiu pagrindu negalima tikėti ir L. R. parodymais, kuris yra nukentėjusios vyras ir priskirtinas prie asmenų, dar labiau suinteresuotų bylos baigtimi, nes yra vienas asmenų, galėjusių sumušti žmoną. Byloje itin svarbu yra nustatyti konflikto dieną ir laiką. Iš esmės nukentėjusios S. R. sumušimo laikas buvo nustatytas objektyviu įrodymu - apeliantės telefono išklotine bei jos parodymais. Nes pati nukentėjusioji dar 2017-05-17 apie 8 val. tyrėjui T. A. teigia, kad ji buvo sumušta sekmadienį, tai yra 2017-05-14, negali judėti, kvėpuoti, prigrasinta apie įvykį nepranešti. Ją 2017-05-17 išvežusiems medikams ji irgi teigia, kad buvo sumušta 2017-05-14, sekmadienį, bei patikslina, kad tai įvyko apie 12.30 valandą. Dukrai R. R. ji tą pačią dieną teigia, kad buvo sumušta 12 ar 13 dieną, nors dukros, kaip suinteresuotos bylos baigtimi, parodymais irgi yra pagrindas abejoti, nes nelogiška, kad S. R. dviems asmenims tą pačią dieną nurodo, kad buvo sumušta 2017-05-14, o dukrai jau nurodo ankstesnę dieną. Todėl, įskaitant gana asocialų R. būdą, pagrįstai kyla abejonių dėl tikrojo sumušimo laiko ir sumušimų kiekio, kodėl nukentėjusioji nurodo ne tikrąjį sumušimo laiką (tai yra 2017-05-12, penktadienį), o sekmadienį. Tikėtina, kad ji ir buvo sumušta sekmadienį paryčiui savo vyro per eilines išgertuves, tačiau išsiblaivius ir nenorėdama jo apkaltinti ir nepranešė policijai. Nes daugiau negu nelogiškas paaiškinimas, kad ji nepraneša apie konfliktą todėl, kad tariamai bijojo nuteistosios, nors ji jai net nėra skambinusi tomis dienomis, ką įrodo jos telefono skambučių išklotinė. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad ji vengia akistatos su apeliante ir net keturis kartus į ją neatvyksta, iki nebuvo atvesdinta, o akistata taip ir nebuvo atlikta, nors prie pareigūnų net teoriškai neįmanomas joks poveikis nukentėjusiajai. Tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad 2017-10-13 su nukentėjusiąją tyrėjai kalbant telefonu, ji teigia, kad dėl įvykio nieko neprisimena, nors 2018-01-04 apklausta jau staiga viską prisimena ir teigia, kad buvo sumušta 2017-05-12 dieną, smulkiai papasakoja visas aplinkybes, nors tikėtina, kad tos aplinkybės jai buvo daugiau įteigtos tyrėjos, kuri jau buvo apklausus visus kitus liudytojus ir tiesiog jos parodymus pritempė prie nustatytų bylos aplinkybių. Nes tada kyla klausimas, kaip kitaip paaiškinti S. R. dar 2017-08-10 duotus parodymus, kad ji neprisimena, kada ją sumušė. Šių įrodymų visumos kontekste kritiškai vertintini nukentėjusios parodymai, kad ją sumušė apeliantė, nes akivaizdu, kad išsiblaiviusi ji nenori ir bijo apkalbėti ją primušusį savo vyrą, todėl sukuria istoriją, nors realiai jokių objektyvių faktų byloje apie tai nepateikta, išskyrus nuolat neblaivios nukentėjusios parodymus. O tai, kad nukentėjusioji kartu su vyru veda asocialų gyvenimo būdą ir jų parodymais yra pagrindo netikėti, įrodo ne tik paminėti faktai, bet ir aplinkybė, kad net į teismo posėdį 2018-03-20 ji sugeba atvykti vidutinio girtumo ir duoda parodymus, kad 2017-05-14 (sekmadienį) irgi važiavo į parduotuvę su V., tai reiškia, kad tą dieną buvo girtaujama, o posėdyje 2018-04-16 teigia, kad 2017-05-13 irgi buvo girtaujama tariamai dalyvaujant apeliantei, nors pagal teismo padarytas išvadas tą rytą ji jau buvo stipriai sumušta ir kentė skausmus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš dalies net sutinkant su teismo išvada, kad nukentėjusioji maišo sumušimo datą, tačiau visada nurodė, kad ją sumušė D. K., negalima ignoruoti fakto, kad tas vienintelis nuoseklus teiginys yra pasirinkta keršto taktika, siekiant padėti išvengti bausmės ją sumušusiam savo vyrui. Iš kitos pusės, nėra ginčo, kad S. R. buvo sumušta, tačiau analizuojant aukščiau išvardintų įrodymų visumą, kyla natūralus klausimas, kelis kartus buvo sumušta. Kaltinimas pateiktas, kad apeliatė ją sumušė 2017-05-12 nenustatytu laiku, tačiau akivaizdu, kad ji buvo sumušta dar kartą 2017-05-14 sekmadienį, ir nustatyti sužalojimai buvo padaryti sekmadienį, kas ir yra užfiksuota eksperto D. V. išvadose, o ne penktadienį (2017-05-12), kaip teigiama kaltinime. Šias bylos aplinkybes be ekspertizės aktų patvirtina ir kitų byloje esančių įrodymų visuma bei analizė. Apeliaciniame skunde pažymima, kad jokių objektyvių duomenų, kad nuteistoji lankėsi pas R. 2017-05-14, byloje nėra, nė vienas liudytojas to netvirtina. Neginčijama, kad su G. L. 2017-05-12 apeliantė važiavo pas R. parsivežti iš jų sodybos savo vyro, tačiau net jeigu ir būtų mušusi tą vakarą nukentėjusiąją, neabejojama, kad įskaitant tai, kad ji buvo visa kruvina, apeliantė irgi turėjo būti susikruvinusi, susinervinusi ar pan., ir to negalėjo nepastebėti G. L., kuris ją vežė, tačiau jis tokių aplinkybių niekada netvirtino, nors išsamiai nurodė, kad apeliantė su vyru prie automobilio sukonfliktavo. Be to, reikia būti profesionaliu boksininku, kad sugebėti sumušti moterį, sulaužyti jai 5 šonkaulius per 2-5 minučių laikotarpį. Akivaizdu, kad tai turi trukti ilgesnį laiką, turi vykti barniai, ko negalėjo negirdėti kad ir girtas kitame kambaryje miegojęs L. R.. Be to, nėra jokio preteksto nuteistajai papildomai lankytis pas R. sodyboje po tariamo 2017-05-12 įvykusio konflikto, nes jų santykiai po to vakaro tapo konfliktiški.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde abejojama ir V. parodymais: M. V. nurodo, kad S. R. matė 2017-05-14 sumuštą, jos vyras apšėrė gyvulius ir jie abu išvažiavo, o V. V. 2017-09-14 apklaustas teigia, kad 2017-05-13 matė sumuštą nukentėjusiąją, o 2017-11-16 apklaustas jau tvirtina, kad tai įvyko 2017-05-14 ryte. Šie jo parodymai sutampa su jo žmonos parodymais, todėl jo pirminiai vertintini kritiškai. Juo labiau, kad jo parodymai yra su išgalvotais elementais patvirtina ir tas faktas, kad jis kalba apie tariamas apeliantės siųstas grasinančias žinutes jam, tačiau teismui pareikalavus šias pateikti, paaiškėja, kad tokių žinučių nėra. M. V. mirus, R. yra pagrindinis V. V. sugėrovas, todėl natūralu, kad jis yra suinteresuotas liudyti palankiai kaimynams.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pateikta seniūno L. G. apeliantės charakteristika, nes seniūnas yra nukentėjusiosios advokato pusbrolis, todėl natūralu, kad charakterizuoja apeliantę neigiamai, o R. - teigiamai. Tačiau kažkodėl nutyli faktą, kad 2013 ar 2014 metais L. R. yra kirviu sužalojęs kaimyną Č. P., buvo už tai teistas, todėl natūralu, kad negali būti teigiamai charakterizuojamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. nuteista pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. gegužės 12 d., vakare, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, gyvenamojo namo virtuvėje kumščiu sudavė nenustatytą smūgių skaičių S. R. į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajai padarė daugybinius galvos-veido sužalojimus, kraujosruvas, galvos smegenų sukrėtimą, kairės pusės 7-8-9-10-11 šonkaulių lūžius. Taigi pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visumą, nuspręsdamas, kad kaltinimas D. K. yra pagrįstas, nustatė tam tikras nusikaltimo aplinkybes – apytikslį laiką (2017 m. gegužės 12 d. vakaras), vietą – R. gyvenamojo namo virtuvė, veiką bei pasekmes – D. K. nenustatytas smūgių kumščiais skaičius S. R. į įvairias kūno vietas dėl ko nukentėjusiajai buvo sulaužyti 5 šonkauliai, sužalota galva, sukrėstos smegenys.

Byloje yra objektyviai nustatyta, kad 2017 m. gegužės 17 d. S. R. greitąja medicinos pagalba buvo pristatyta į ligoninę, kurioje jai buvo nustatyti daugybiniai sumušimai galvoje bei veide, galvos smegenų sukrėtimas bei 5 kairės pusės šonkaulių lūžiai (b. l. 22-23, t. 1). Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, įvertinęs nuteistosios bei jos gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pats atlikęs įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad S. R. nuosprendyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis sumušė ne kas kitas, o D. K..

Pagal bylos duomenis 2017 m. gegužės 17 d. ryte S. R. telefonu kvietė pagalbą dėl savo sveikatos būklės (sumušto veido, sunkaus kvėpavimo), o atvykusiems pareigūnams bei medikams nurodė, kad ją 2017 m. gegužės 14 d. (sekmadienį) sumušė kaimynė D. K. (b. l. 13-14, 22-23, t. 1). D. K. nuo pat tyrimo pradžios savo kaltę kategoriškai neigė ir iš esmės nuosekliai teigė, kad S. R. namuose lankėsi tik 2017 m. gegužės 12 d. (penktadienį), dieną, kai visi kartu (D. K., A. K., S. R. ir G. S.) grįžo iš (duomenys neskelbtini) , pas S. R. vartojo alkoholio ir vėliau išvyko namo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama 2018 m. sausio 9 d., D. K. nurodė, kad tos pačios 2017 m. gegužės 12 d. dienos vakare ji su G. L. dar buvo nuvykusi į S. R. namus parsivežti ten dar kartą tądien nuėjusio savo vyro A. K., užėjusi į namus mažojoje virtuvėlėje rado tik savo vyrą A. K. ir nė vieno iš R., tada dar į mažąją virtuvėlę užėjo ir G. L., priprašius A. K. važiuoti namo, jie visi trys išėjo ir, įsėdę į automobilį, išvyko (b. l. 8, t. 2). Esmines 2017 m. gegužės 12 d. apsilankymų R. namuose aplinkybes D. K. taip pat papasakojo ir teisiamajame posėdyje (buvo nuvykusi 2 kartus, pirmąjį kartą jie visi vartojo alkoholio ir paskui išvažiavo namo, o antrąjį kartą ji vyko vakare su G. L. parsivežti A. K., tačiau nei vieno iš R. namuose nesutiko). Apeliantės parodymus iš esmės atitinka ir nuoseklūs liudytojos G. S., kuri 2017 m. gegužės 12 d. dieną lankėsi R. namuose kartu su K., parodymai apie tai, kad pavartoję alkoholio ji su K. išvyko namo, S. R. tuomet nebuvo sumušta. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėta, kad A. K. parodymai nėra visai nuoseklūs ir faktiškai palankūs apeliantei, jis ne iškart papasakojo apie antrąjį 2017 m. gegužės 12 d. apsilankymą pas R., antrojoje apklausoje pateikė versiją, kad S. R. tą pati vakarą buvo sumušęs jos vyras L. R.. Kita vertus, A. K. ir nėra visiškai patikimas liudytojas, kadangi yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo parodymai vertingi tiek, kiek atitinka kitus įrodymus, o šiuo atveju jis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek vėlesnėse ikiteisminio tyrimo apklausose pasakojo panašias dviejų tos dienos apsilankymų R. namuose aplinkybes, kaip ir D. K. kategoriškai nurodydamas, kad jo žmona S. R. nemušė, o 2017 m. gegužės 12 d. vakarą atėjusį pas R., kiek vėliau D. K. su G. L. atvažiavo parsivežti namo, tuo metu S. R. jau buvo nuėjusi atsigulti ir virtuvėje jis buvo vienas. Liudytoju apklaustas D. K. vežęs G. L. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nuosekliai parodė, jog paprašytas D. K. (ji jam paskambino telefonu, tai patvirtina ir D. K. telefono išklotinė (b. l. 11-14, t. 2)), nuvežė ją parsivežti vyro iš R., D. K. nuėjus į namo vidų, jis po kelių minučių taip pat užėjo į vidų, kur matė neblaivų A. K., o S. R. nematė, nieko įtartino nepastebėjo.

Iš kaltinamojo akto bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad buvo nustatyta, jog D. K. S. R. turėjo sumušti 2017 m. gegužės 12 d. būtent antrojo apsilankymo vakare metu. Dėl daugybinių S. R. sužalojimų galvoje ir veide, sulaužytų net penkių šonkaulių, galima manyti, jog naudojamas smurtas turėjo būti pakankamai intensyvus, be to, L. R. bei V. V. ikiteisminio tyrimo parodymuose užsimenama, kad S. R. buvusi kruvina. D. K. nusikaltimo padarymo metu buvo 57 metų ir, kaip sprendžiama iš pateikto kaltinimo bei nuosprendžio, sužalojimus apeliantė turėjo padaryti suduodama kumščiais. Vis dėlto ją atvežęs G. L., kuris po kelių minučių įėjo į R. namus, nematė tuo metu jau turėjusios būti sužalotos S. R., nieko įtartino D. K. elgesyje nepastebėjo, apie kraujo dėmes, kurios galėjo likti ant D. K., jei ji iki kraujo sumušė S. R., neužsiminė. Įsitikinti, ar G. L. būtų galėjęs pamatyti, jei kambaryje gulėjo sumušta S. R., nebėra galimybės, kadangi nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pradžioje įvykio vieta proceso veiksmais visiškai nefiksuota, nors, kaip matyti iš bylos duomenų joje 2017 m. gegužės 17 d. lankėsi pareigūnai, gavo informaciją apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, sužalotą asmenį, neieškota galimų pėdsakų (L. R. ir V. V. tyrimo metu buvo užsiminę, kad S. R. buvusi kruvina). Savalaikiai neužfiksavus objektyvių duomenų apie įvykio vietą, galimo nusikaltimo pėdsakų, sudėtinga vertinti, kiek apklaustų asmenų, kurie įvykio metu turėjo ten būti, parodymai atitinka realias aplinkybes ir tokios spragos, įvertinus praėjusį laiką bei nuolatinius parodymų nenuoseklumus, nukentėjusiosios sveikatos būklės pokyčius, nebegali būti pašalintos.

Nukentėjusioji S. R. dėl jos sužalojimo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nuosekli iš esmės dėl vienintelio dalyko (tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje), t. y., kad ją sužalojo D. K., kitas bylai reikšmingas aplinkybes nukentėjusioji pasakojo prieštaringai. Kaip matyti iš pirminių duomenų byloje, S. R., kreipdamasi dėl pagalbos, teigė buvusi sužalota 2017 m. gegužės 14 d. Pirmojoje apklausoje, kuri vyko praėjus trumpiausiam laiko tarpui po įvykio, S. R. nurodė D. K. buvusi sumušta 2017 m. gegužės 14 d. apie pietus, tuo metu ji virtuvėje buvo viena, jos vyras L. miegojo, į kiemą atvažiavus automobiliui, užėjo D. K., nieko nesakiusi trenkė kumščiu į veidą, po to buvo ir daugiau smūgių į įvairias vietas, tačiau ji prarado sąmonę, atsipeikėjo ant fotelio kitame kambaryje (b. l. 43-44, t. 1). Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. liepos 28 d. buvo atlikta S. R. ir A. K. akistata, kurios metu S. R. taip pat neigė, jog 2017 m. gegužės 12 d. A. K. buvo pas juos atėjęs (b. l. 167-168, t. 1). Vėlesnėje 2017 m. rugpjūčio 10 d. apklausoje S. R. nurodė neprisimena tikslaus laiko, kad buvo sumušta D. K., pamena tik suduotą smūgį į veidą, praskeltą lūpą, smūgių laviną į įvairias vietas, tada ji prarado sąmonę (b. l. 58-59, t. 1). Papildomoje apklausoje 2018 m. sausio 4 d. S. R. patikslino, kad D. K. ją sumušė 2017 m. gegužės 12 d. vakare, tuo metu ji su vyru L. ir A. K. gėrė alų, tada L. R. nuėjo miegoti, paskui į kiemą įvažiavo automobilis, į virtuvę įėjo D. K., šaukė, kad užmuš, sudavė kumščiais, po ko atsibudo svetainėje prie fotelio (b. l. 60-61, t. 1). 2018 m. kovo 20 d. vykusiame teisiamajame posėdyje S. R. davė išvis prieštaringus parodymus, tačiau kaip paaiškėjo, į teismą tiek ji, tiek jos vyras L. R. tądien buvo atvykę neblaivūs (b. l. 112-115, t. 2). 2018 m. balandžio 16 d. teisiamajame posėdyje S. R. teigė, kad D. K. ją sumušė tos pačios dienos, kai jie visi važiavo į (duomenys neskelbtini), vakare, jai su A. K. vartojant alkoholį (vyras tuo metu miegojo), atvažiavo D. K. ir ją sumušė, sudavė smūgių į galvą, ji pargriuvo, D. K. toliau ją mušė, netekusią sąmonės dar spardė kojomis (b. l. 138-139, t. 2), A. K. jos, S. R., neužstojo. Siekiant pašalinti prieštarvimus tarp D. K. ir S. R. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu buvo bandyta net keletą kartų atlikti jų akistatą, tačiau to padaryti nepavyko (b. l. 82, t. 1). Iš nukentėjusiosios parodymų sekos akivaizdu, jog ji ne tik painiojosi dėl įvykio datos, sumušimo būdo, bet ir dėl pačių aplinkybių (iš pradžių teigė sumušimo metu buvusi viena, vėliau jau su A. K.). Iš pradžių teigusi, jog D. K. trenkė kumsčiais, vėliau nurodė, kad netekusią sąmonės ją ir spardė, nors tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas, jei nukentėjusioji buvo netekusi sąmonės, kaip suprato, kokiu būdu buvo sužalota. Toks S. R. parodymų nenuoseklumas verčia rimtai abejoti jos pateiktos versijos teisingumu, be to, kyla abejonių, kiek tiksliai nurodytas ir D. K. inkriminuoto nusikaltimo padarymo būdas, kadangi tiek kaltinamajem akte, tiek nuosprendyje nurodyta, kad apeliantė S. R. sužalojo kumščiais.

Nukentėjusiosios vyras L. R., kaip reikia suprasti iš įrodymų visumos, įvykio nematė ir negirdėjo, nes tuo metu miegojo. Jo parodymai taip pat kaip ir jo sutuoktinės, yra visiškai nenuoseklūs. Pirmojoje apklausoje L. R. teigė, kad 2017 m. gegužės 14 d. rytą atsigėręs alaus nuėjo miegoti, o atsikėlęs apie 17 val. vakaro rado svetainėje žmoną ant grindų, galvą padėjusią ant fotelio, jos veidas bei rūbai buvo ištepti krauju, jis ją nuvedė į lovą, o kitą rytą ji pasakė, kad sumušė D. K.. Papildomoje apklausoje L. R. pasakojo, kad A. K. pas juos buvo atėjęs 2017 m. gegužės 12 d. vakare, jie atsigėrė alaus, A. K. pasiliko miegoti, kitos dienos rytą jie dar atsigėrė alaus ir tada jis, L. R., nuėjęs miegoti, o žmona ir A. K. liko virtuvėje, vakare atsikėlęs ir rado svetainėje miegojusią kruviną S. R., ją nuvedė miegoti, o kitos dienos rytą ji pasakė, kad sumušė D. K.. Dar vienoje L. R. apklausoje, vykusioje 2018 m. sausio 4 d., jis tikslino ir įvykio laiką, ir aplinkybes, teigdamas, kad po 2017 m. gegužės 12 d. vykimo į (duomenys neskelbtini) grįžo žmona su K. ir G. S., jie išgėrė alkoholio, tada G. S. ir K. išvažiavo, o jiedu su žmona nuėjo prigulti, vakare atėjo A. K., jie tryse dar atsigėrė alaus ir tada jis, L. R., nuėjo miegoti, o naktį svetainėje rado kruviną gulinčią žmoną, kurią parvedus į miegamąjį, ji sakė, kad sumušė „peklamarė K.“. Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas L. R. papasakojo panašias aplinkybes, kaip ir 2018 m. sausio 4 d. apklausos metu. Tačiau kaip ir A. K. atveju, L. R. negali būti laikomas patikimu liudytoju, kadangi turi suinteresuotumą bylos baigtimi, kita vertus, paties įvykio jis nematė ir negirdėjo. Akivaizdu, jog nei vieno ir R., kurių namuose turėjo būti padarytas D. K. inkriminuotas nusikaltimas, parodymai nėra nuoseklūs, kai kada vieni kitiems prieštaraujantys. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad R. nevengia vartoti alkoholio, įvykio dieną abu buvo jo vartoję ir net ne po kartą, todėl kyla abejonių, kiek adekvačiai jie įsidėmėjo aplinkybes, be kita ko, S. R. patyrė galvos sužalojimų, todėl natūralu, kad ne viską ji gali tiksliai atsiminti. Nagrinėjamu atveju ikiteisminiame tyrime buvo tiriama veika, kuri galėjo būti padaryta išgertuvių metu, todėl, siekiant kuo tiksliau išsiaiškinti bei užfiksuoti galimo konflikto aplinkybes jau nuo pradžių esant esminiams prieštaravimams (nukentėjusioji nurodė ją sumušusį asmenį, kuris kategoriškai neigė tai padaręs), buvo itin svarbu savalaikiai atlikti tyrimui reikšmingus veiksmus, tačiau asmenys, kaip matyti iš bylos duomenų, apklausinėti pradėti tik praėjus dviems mėnesiams ar net daugiau po įvykio (pirmoji L. R. apklausa 2017 m. liepos 12 d. (b. l. 101, t. 1), A. K. pirmą kartą apklaustas 2017 m. liepos 27 d. (b. l. 157, t. 1), D. K. – 2017 m. liepos 27 d. (b. l. 193-, t. 1), G. L. – 2017 m. lapkričio 9 d. (b. l. 174-175, t. 1), todėl natūralu, jog reikšmingas aplinkybes jie gali nurodyti netiksliai, painiotis, juolab, jog pagal bylos duomenis R. nevengia vartoti alkoholio.

Apygardos teismas, siekdamas patikslinti S. R. sužalojimo aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą bei apklausė ekspertą D. V., nustačiusį S. R. sveikats sutrikdymo mastą. Ekspertas D. V. paaiškino, kad pats nukentėjusiosios nematė, išvadą pateikė pagal medicininius dokumentus, kuriuose nebuvo aprašyta kraujosruvų spalva ar kiti požymiai, duomenyse buvo informacija, kad sumušta gegužės 14 d. sekmadienį, taigi padaryti sužalojimai užduotyje nurodytą įvykio laiką (gegužės 14 d.) atitiko, buvo tarpas, kai nukentėjusioji nevyko pas medikus, tačiau iš dokumentų nematoma, ar lūžis padarytas 12 d. ar 14 d., gijimo požymiai prasideda maždaug po savaitės, taip sužalotas žmogus turėjo gulėti, judėjimo galimybės buvo ribotos. Taigi ekspertas tiksliai negalėjo konkretizuoti sužalojimų laiko.

Byloje liudytojais buvo apklausti V. V., kuris lankėsi R. namuose kitą rytą po įvykio ir matė sužalotą S. R., ir kaip teigia, nukentėjusioji jam pasakė, kad D. K. sumušė, taip pat apklausta S. R. dukra R. R., kuri teigė, jog jai paskambinusi mama ir pasakiusi, kad sumušė D. K., mamai liepusi išsikviesti greitąją. Kaip matyti, tiek V. V., tiek R. R. nėra tiesioginiai įvykio liudininkai, tiriamu laiku R. namuose nebuvo ir apie S. R. sužalojimo aplinkybes gali nurodyti tik tai, ką jiems papasakojo S. R..

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (kasacinė byla Nr. 2K-603/2011). Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sutinka su apeliante, kad nagrinėjamoje byloje jos kaltė pagrįsta prielaidomis. Kaltinimas D. K. inkriminuotą nusikaltimą grindžia tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis bei prieštaringais įrodymais, tai kelia pagrįstų abejonių dėl pareikšto kaltinimo tikslumo ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių įrodytumo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų ir bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas tik prielaidomis, negali būti priimamas. Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Ši nuostata ne kartą patvirtinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją ir kt.). Todėl pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad nekaltumo prezumpcijos principas yra ne tik asmens nekaltumo prezumpcija viso proceso metu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, bet ir aukštų kokybinių reikalavimų įtvirtinimas įrodymams, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (kasacinė byla Nr. 2K-606-697/2015). Jau iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje.

Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bei šioje konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesant pakankamai svarių, neabejotinų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones, turi pripažinti, jog besąlygiškai neįrodyta, kad D. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sužalojo S. R., todėl nuosprendis dėl jos nuteisimo naikintinas ir D. K. priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistosios D. K. ir jos gynėjo advokato Remigijaus Jakšto apeliacinį skundą tenkinti.

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 8 d. nuosprendį, kuriuo D. K. pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. K. pagal jai pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nukentėjusiosios S. R. bei Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti.

Teisėjai Savinijus KatauskasDalia KursevičienėEdita Lapinskienė