Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. B. (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. 2014-11-26 apie 21.00 val., Sodų g. 22, Vilniuje, prie „Lukoil“ degalinės automobilyje „BMW 730“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sudavė nukentėjusiajam R. K. ne mažiau 10 kartų į galvos sritį, po ko vėliau pradėjo smaugti ir grasinti „atvažiuosiu ir užmušiu, išvešiu į mišką“, taip panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį R. K., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai reikalavo iš nukentėjusiojo R. K. 600 litų už darbą, pagal 2014-10-28 pasirašytą tarpininkavimo paslaugų sutartį ir 1500 litų už neva patirtus nuostolius, bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį sumušimo žyme kaktoje, dešiniajame rieše ir dešinėje blauzdoje.

Apklaustas teisme kaltinamasis T. B. parodė, kad kaltę dėl pareikšto kaltinimo pripažįsta pilnai. Jis, T. B. susitiko su nukentėjusiuoju, paprašė pinigų, sudavė kelis kartus ir nuvežė namo. Vakare susitarė, kad susitiks, nukentėjusysis buvo su policija. Pasak T. B., buvo pasirašyta su R. K. sutartis, pastarasis jam nesuteikė dėl lizingo paslaugų. Nesutinka, kad jis, T. B. sakė, jog užmuš, sakė, kad tau bus blogai. Jis, T. B. sakė, kad reikia pinigų, jei neduos bus blogai. Pasikarščiavo, nepagalvojo apie pasekmes. Jam, T. B. ta suma neatlyginta. T. B. teigimu, jis kalbėjo su nukentėjusiuoju, pastarasis nenorėjo, kad atlygintų žalą, sumokėjo nukentėjusiojo gydymo išlaidas ligonių kasoms. Dėl civilinio ieškinio sutinka. T. B. paaiškino, kad jis nevežė nukentėjusiojo bagažinėje, vežė pastarąjį šalia, keleivio vietoje, jis nukentėjusįjį laikė, jis geruoju pastarąjį parvežė namo. Iš pradžių buvo konfliktas, jis, T. B. sudavė smūgių, kiek jų sudavė neatsimena, rankomis nukentėjusįjį mušė iš kumščio. Pasak T. B., jis prašė, kad grąžintų 600 Lt ir dar buvo davęs 500 Lt, gavosi 1100 Lt nuostolio. Kai važiavo nuo Sodų g. 22 iki nukentėjusiojo namų, Liepkalnio g., nukentėjusysis sėdėjo šalia jo, T. B.. Jis, T. B. grasino nukentėjusiajam pačioje jų susitikimo pradžioje. Jis, T. B. dabar atsiprašo nukentėjusiojo. Prašo, kad būtų galima atlyginti ieškinį dalimis. Anot T. B., žinojo, kad nukentėjusysis reikalauja pinigų, jis galvojo, kad reikia iš karto atnešti visą sumą. Jis, T. B. dirbantis, turi savo įmonę, pajamos minimalios. Lapkričio 26 d. jis, T. B. susitiko su R. K. išsiaiškinti dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Prarado savitvardą. Turėjo omenyje nukentėjusiajam sakydamas, kad bus blogai, nes kreipsis į teismą. Gailisi dėl tokio poelgio.

Kadangi kaltinamasis po kaltinamojo akto paskelbimo prisipažino padaręs inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir pageidavo tuoj pat duoti parodymus bei sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, teismas, įvykdęs Lietuvos Respublikos BPK 291 str. reikalavimus ir apklausęs kaltinamąjį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 273 str., su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinkant proceso dalyviams, įrodymų tyrimą nutraukė.

R. K. medicininių dokumentų apžiūros protokolo duomenimis, 2015-02-25 atlikta R. K. medicininių dokumentų apžiūra, kurios metu nustatyta, kad R. K. nustatyta sumušimo žymės kaktoje, dešiniame rieše ir dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai aptariamo įvykio metu, t.y. 2014-11-26 ir pagal turimus duomenis vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. ( b.l. 38-39)

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šio straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.

Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Savavaldžiavimą kvalifikuojančiais požymiais pagal BK 294 straipsnio 2 dalį yra pripažįstami psichinės ar fizinės prievartos panaudojimas savavaldžiaujant. Psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.

Teismas įvertinęs byloje esančių faktinių duomenų visetą, konstatuoja, kad kaltinamasis savavaldžiavo panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, o būtent T. B. automobilyje sudavė nukentėjusiajam R. K. ne mažiau 10 kartų į galvos sritį, po ko vėliau pradėjo smaugti ir grasinti „atvažiuosiu ir užmušiu, išvešiu į mišką“, taip panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį R. K., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai reikalavo iš nukentėjusiojo R. K. 600 litų už darbą, pagal 2014-10-28 pasirašytą tarpininkavimo paslaugų sutartį ir 1500 litų už neva patirtus nuostolius, bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį sumušimo žyme kaktoje, dešiniajame rieše ir dešinėje blauzdoje. Byloje nustatyta, kad 2014-10-28 buvo sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo R. K., kaip paslaugų teikėjas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujama direktoriaus T. B., kaip paslaugų gavėjas. Pagal sutartį paslaugos teikėjas turėjo teikti tarpininkavimo paslaugas, siekiant gauti paskolą, o paslaugos gavėjas – sumokėti 500 litų dydžio avansinį atlyginimą plius PVM, o paslaugą suteikus dar 200 litų plius PVM. R. K. parodė, kad paslaugų minėtai įmonei suteikti negalėjo, kadangi T. pateikė melagingus duomenis apie savo įmonės kreditingumo istoriją, T. B. turėjo daug skolų, o jie bendravo su privačiais kreditoriais ir su kredito unijomis, T. B. vis delsė su dokumentų apie įsiskolinimus pateikimu. Kreditoriai patikrino T. B. įsiskolinimus ir prašė papildomų dokumentų, o T. B. jų neteikė. Avansas 500 litų buvo sumokėtas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. T. B. pasiūlė R. K. susitikti dėl šių reikalų. Susitikimo su R. K. metu, T. B. siekdamas įgyvendinti savo pretenzijas ir reikalavimus, sudavė R. K. nemažiau dešimt smūgių į galvos sritį, vėliau savo išsakytais žodžiais bei veiksmais stipriai įbaugino nukentėjusįjį R. K., kuriam susidarė įspūdis, kad grasinimas gali būti įvykdytas, juo labiau po panaudoto smurto jo atžvilgiu. Kaltinamojo grasinimas buvo efektyvus, suvoktas kaip realus pavojus. Byloje įrodyta, kad nukentėjusiajam T. B. buvo panaudota psichinė prievarta. Kaip minėta padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. Byloje įrodyta, kad nukentėjusiajam buvo panaudota psichinė prievarta, sukeliant didelę žalą, psichinius padarinius – buvo išsigandęs, labai blogai jautėsi, buvo stipriai sukrėstas, bijojo T. B.. Kreiptinas dėmesys ir kaltinamojo ir nukentėjusiojo fizinius duomenis, akivaizdu, kad T. B. fiziškai žymiai stipresnis už R. K.. Fizinės prievartos panaudojimą nukentėjusiajam be aukščiau aptartų kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojos parodymų ikiteisminio tyrimo metu patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad R. K. nustatyta sumušimo žymės kaktoje, dešiniame rieše ir dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai aptariamo įvykio metu, t.y. 2014-11-26 ir pagal turimus duomenis vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Byloje įrodyta, kad nukentėjusiajam savavaldžiaujant buvo panaudota ir psichinė, ir fizinė prievarta, kuria buvo padaryta didelė žala nukentėjusiajam. Kaltinamojo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. Kaltinamasis T. B. suvokė, kad jis neteisėtomis priemonėmis, nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, vykdė savo teisę, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų bus padaryta didelė žala nukentėjusiajam ir sąmoningai savo veiksmais leido tokiems padariniams atsirasti.

Skirdamas bausmę T. B., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d., teismas atsižvelgia į tai, kad jo padaryta veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, veika tyčinė. Teismas taip pat atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kėsinimo dalyką. Tiriant T. B. asmenybę nustatyta, kad neteistas, baustas administracine tvarka, vidurinio išsilavinimo, jauno amžiaus, nevedęs, dirbantis, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė, į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus T. B. laisvės atėmimą.

Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis BK 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas įvertina tai, kad yra viena T. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, ir mano, kad T. B. skirtina bausmė mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

BK 64¹ str. įtvirtinta, kad kai asmuo prisipažįsta kaltu bei byloje atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam skirta bausmė, tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Teismas atsižvelgęs į šią įstatymo normą, taip pat į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad T. B. skiriama bausmė sumažintina 1/3.

BK 75 str. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 str. taikymo, turi vadovautis Lietuvos Respublikos BK 41 ir 54 str. nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis šiais ir kitais duomenimis, gali būti daroma išvada, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. apibrėžta bausmės paskirtis gali būti pasiekta be realaus laisvės atėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-404/2007, 2K-160/2009). Lietuvos Aukščiausiojo teismo Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgoje (BK 75 str. ir 92 str.) nurodyta, kad nors BK 75 str. nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas arba kuriems nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais.

Kadangi kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dirba, jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą, teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai civilinį ieškinį, įvertinęs šias aplinkybes, manytina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, tikslinga bausmės vykdymą atidėti, suteikiant kaltinamajam šansą pasitaisyti, paskiriant pareigas: tęsti darbą bei per vienerius metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. K. priteistą neturtinę žalą.

T. B. taikytą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. K. teisme pareiškė civilinį ieškinį, kurio prašo priteisti R. K. 2000 eurų iš T. B. neturtinės žalos, nes dėl T. B. fizinio smurto R. K. ne tik patyrė didelį fizinį skausmą, baimę, šoką, bet ir turėjo ilgai gydytis, išgyventi nepatogumus tiek darbe, tiek bendraujant socialinėje aplinkoje.

Pagal CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas pripažįsta, kad dėl kaltinamojo T. B. nusikalstamos veikos R. K. buvo padaryta neturtinė žala, nes jis patyrė dvasinius išgyvenimus, patyrė fizinį skausmą, šoką, nepatogumus tiek darbe, tiek bendraujant socialinėje aplinkoje, kuriuos jaučia iki šiol ir jaus visą likusį gyvenimą, mano, kad nurodyta neturtinė žala šiuo konkrečiu atveju yra pagrįsta. Teismas vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nustatytais kriterijais, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens kaltę, jos formą, kaltinamojo turtinę padėtį, dirbantis, jauno amžiaus, įvertinus aukščiau aptartas nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą bus pasiekta priteisiant visą prašomą neturtinės žalos dydį.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. atstovas advokatas Edmundas Jonušas prašo priteisti 300 eurų bylinėjimosi išlaidų. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Baudžiamojoje byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad R. K. sumokėjo advokatui E. Jonušui 300 eurų už atstovavimą. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, teismas vertina, kad išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra realios ir pagrįstos, todėl prašoma priteisti advokato paslaugoms apmokėti suma priteistina iš T. B..

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 89,02 eurų civilinį ieškinį byloje. Teisme gautas Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktoriaus raštas, kuriame nurodyta, kad T. B. atlygino už nukentėjusiojo gydymą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą turtinę žalą, todėl Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsisako civilinio ieškinio.

Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nukentėjusįjį byloje atstovavo advokatas. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas teismo buvo pripažintas būtinu, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, tai atvejais, kai gynėjo dalyvavimą teismas pripažįsta būtinu, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, išlaidos, susijusios su advokato darbo apmokėjimu nepriteisiamos (kasacinė byla Nr. 2K–322/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

T. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimo 6 mėnesiams bausmę. Paskirta bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsniu, sumažintina vienu trečdaliu ir skirtina sumažinta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams, paskiriant tuo laikotarpiu pareigas: tęsti darbą bei per vienerius metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. K. priteistą neturtinę žalą.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

T. B. taikytą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti visiškai, priteisti iš T. B. atlyginti 2000 eurų dydžio neturtinę žalą nukentėjusiojo naudai.

Priteisti iš kaltinamojo T. B. 300 eurų nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo paslaugoms apmokėti.

Netenkinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.