- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-142-340/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- E., E. V.
- Atsakovas
- T. K., G. K., A. K.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovams T. K., G. K., G. K. ir A. K., dėl nuosavybės teisės pripažinimo, tretysis asmuo Vilniaus m. 41-ojo notarų biuro notarė V. Z..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu esančių piniginių indėlių AB SEB banke, ½ dalį negyvenamųjų patalpų – kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), į kilnojamąjį 9570 Lt vertės turtą, bei priteisti atsakovams iš jos ½ kilnojamojo turto vertės 4785 Lt piniginę kompensaciją. Nurodė, kad susipažino su V. K. 1999 metais, vėliau jų santykiai peraugo į artimesnį bendravimą ir jie nusprendė gyventi kartu kūrybinėse dirbtuvėse, (duomenys neskelbtini), kur ieškovė deklaravo savo gyvenamą vietą. Bendromis pastangomis ir lėšomis atliktas kapitalinis patalpų remontas, įsigijo kilnojamųjų daiktų – lovą, spintą, dvi komodas, du stalus, kėdes, šaldytuvą, skalbimo mašiną ir elektrinę viryklę, kurias pirko išsimokėtinai per AB „Ūkio bankas“, dulkių siurblį, DVD grotuvą, muzikinį centrą, kompaktinių diskų rinkinį, televizorių, kompiuterį, lentynas, automobilį Opel Astra. Nurodė, jog su V. K. kartu gyveno nuo 1999 metų ir sudarė faktinę šeimą, kartu tvarkė buitį, įsigijo baldus, gerino gyvenimo sąlygas. Ieškovei apsigyvenus dirbtuvėse, buvo išreikšta jos žodinė valia dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo ir tuo pagrindu turtas buvo įgyjamas bendrai. Kad ieškovė ir V. K. gyveno kartu kaip šeima, kūrė bendrą turtą, patvirtina bylos rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad V. K. iki mirties buvo santuokoje su A. K.. Ieškovė neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti V. K. turtą bendru su ieškovės turtu, bei reikalauti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nurodė, jog iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškovė neturėjo galimybės prisidėti prie V. K. priklausiusio turto įsigijimo ar pagerinimo, kadangi negaudavo tam pakankamai lėšų. Pažymi, kad V. K. ir ieškovė dar nebuvo pažįstami, kai V. K. įsigijo nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti šio dalies; ieškovė neįrodė, kad ji savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie turto pagerinimo; atliktų pagerinimų vertės taip pat neįrodė.
Tretysis asmuo Vilniaus m. 41-ojo notarų biuro notarė V. Z. prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2009-04-22 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies;
nustatė, kad elektrinė viryklė 400 Lt vertės, ir skalbimo mašina 450 Lt vertės, yra E. V. asmeninė nuosavybė;
kitoje dalyje E. V. ieškinį T. K., G. K., G. K. ir A. K., tretysis asmuo Vilniaus m. 41-ojo notarų biuro notarė V. Z., dėl nuosavybės teisės pripažinimo atmetė;
Žemesnės instancijos teismas
panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-10-15 nutartimi, ištaisyta 2008-10-28 nutartimi, uždėtą areštą V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu registruotoms negyvenamosioms patalpoms – kūrybinėms dirbtuvėms, esančioms (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu AB SEB banke esantiems piniginiams indėliams 15 000 Lt sumai;
priteisė iš E. V. į valstybės biudžetą 1 030,55 Lt žyminio mokesčio; 84,31 Lt pašto išlaidų;
priteisė iš E. V. G. K. 1 975,64 Lt teisinės pagalbos išlaidų;
priteisė iš T. K., G. K., G. K. ir A. K. E. V. 12,18 Lt teisinės pagalbos išlaidų, iš kiekvieno po 3,05 Lt;
priteisė iš T. K., G. K., G. K. ir A. K. į valstybės biudžetą 25,50 Lt žyminio mokesčio, iš kiekvieno po 6,38 Lt bei 1,04 Lt pašto išlaidų, iš kiekvieno po 0,26 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad V. K. nuo 1978-10-06 buvo santuokoje su A. K., ši santuoka nenutraukta, nėra duomenų, kad būtų pradėtas procesas dėl šios santuokos nutraukimo, nėra duomenų, kad sutuoktiniai būtų pasidalinę bendrąją jungtinę nuosavybę ar ši teisė būtų pasibaigusi kitokiu būdu, kaip numatyta CK 3.87 str. 2 d. Teismas konstatavo, jog ieškovė reiškia reikalavimą atsakovams dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ½ V. K. vardu registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto dalį, kaip gyvenant kartu pagerintą bei įgytą bendrosios jungtinės nuosavybės turtą; tačiau bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas taikomas tik sutuoktinių turtui; partnerystės santykiai reguliuojami remiantis įstatymo normų, kurios taikomos sutuoktinių santykiams, analogija, tačiau tik tuomet, jei partneriai nėra santuokose su kitais asmenimis. Teismas konstatavo, jog pagal nusistovėjusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nesusituokę ir neįregistravę partnerystės, nors ir gyvenantys kartu, asmenys gali įrodinėti teisę į nuosavybę tik atsižvelgiant į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, kaip į bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovės ir V. K. santykiams negali būti taikomas sugyventinių statusas, jų tarpusavio santykiai laikyti nešeiminiais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad V. K. būtų ketinęs nutraukti santuoką su atsakove A. K.. Byloje nustatyta, kad kūrybinės dirbtuvės (duomenys neskelbtini) V. K. buvo suteiktos kūrybinei veiklai, o 1993 metais privatizuotos V. K. esant santuokoje su atsakove A. K., todėl, nors šios patalpos registruotos vieno sutuoktinio vardu, laikytinos jų bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą į V. K. vardu įgytą ar sukurtą ir (duomenys neskelbtini) esantį turtą, kritiškai vertino liudytojų J. M., M. J., G. Š., A. D. parodymus. Liudytojai patvirtino 1-2 kartus lankęsi ginčo patalpomis, matę ieškovę ir V. K., tačiau jų apsilankymai epizodiniai, parodymai nekonkretūs, nė vienas liudytojas nenurodė, jog jiems žinoma, kad ieškovė būtų nupirkusi šiame būste esančius daiktus ar apmokėjusi statybinių medžiagų šių patalpų remontui ar kitokias sąskaitas. Teismas nustatė, kad rašytinio susitarimo dėl bendros veiklos kurti bendrąją dalinę nuosavybę tarp ieškovės ir V. K. nebuvo; nepateikta ir kitokių rašytinių įrodymų dėl bendros veiklos kuriant bendrąją dalinę nuosavybę, lėšų investavimo, atliktų remonto darbų apimties, vertės, įsigytų remontui medžiagų, bendrai įsigytų kilnojamųjų daiktų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė ir V. K. nesukūrė ir negalėjo sukurti sugyventinių statusą atitinkančių santykių, nes V. K. buvo vedęs ir neketino nutraukti santuokos; V. K. leido ieškovei apsigyventi kūrybinėse dirbtuvėse ir 2004-06-11 deklaruoti gyvenamąją vietą, priimdamas ieškovę į patalpas (duomenys neskelbtini), kaip laikiną gyventoją, kuri iš savo asmeninių lėšų įsigijo ir šiose patalpose laikė bei naudojosi elektrine virykle ir skalbimo mašina. Duomenų, kad gyvendama ginčo patalpose, ieškovė būtų įsigijusi kitokių kilnojamųjų daiktų, byloje nepateikta. Teismas nustatė, kad ieškovės pajamos 2001-2008 metais buvo vidutiniškai nuo 28,37 Lt iki 654,67 Lt per mėnesį, o antstolis 2001 – 2007 metais vykdomojoje byloje išieškotojo A. S. naudai iš ieškovės išieškojo 4 092,20 Lt; todėl, teismo nuomone, neįtikėtina, kad gaudama mažas pajamas, turėdama mokėjimo įsipareigojimų bankui bei vykdomojoje byloje, ieškovė galėjo savo lėšomis įsigyti dar kokį nors turtą ar savo lėšomis prisidėti prie patalpų pagerinimo. Duomenų, kad 1999-2007 metais ieškovė būtų turėjusi kitų pajamų (dovanojimo, paveldėjimo ir kt. pagrindu) byloje nėra. Be to, byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų apie ginčo patalpų vertės padidėjimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kurios suteiktų įstatyme įtvirtintą teisinį pagrindą bendraturčiams reikalauti atidalijimo iš bendrosios jungtinės arba bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovės ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo tenkintas tik dalyje dėl ieškovės asmeninių daiktų; kitoje dalyje jos ieškinys atmestas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo patenkinti apeliacinį skundą ir Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2009-04-22 sprendimą panaikinti ir civilinę bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantės nuomone, sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pagal byloje surinktus įrodymus yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad teismas netinkamai teisiškai įvertino nurodytas faktines ieškinio aplinkybes. Pažymi, kad ieškinys buvo grindžiamas partnerystės teisiniais santykiais, kurie nėra tapatūs sutuoktinių teisiniams santykiams ir tuo aspektu nėra svarbu, ar faktiniai sugyventiniai tuo pačiu metu yra kitoje santuokoje, ar ne, įstatymai to nedraudžia. Nurodo, jog yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus faktinių sugyventinių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukurti dalinę nuosavybę, kadangi su V. K. kaip sugyventiniai gyveno nuo 1999 m. pabaigos iki jo mirties. Pažymi, kad ieškinys grindžiamas ne CK 3.229-3.235 str., o CK 6.969-6.982 str. nuostatomis, todėl pateikti įrodymai bei argumentai turėtų būti vertintini šiuo aspektu. Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir liudytojų parodymus, kad ilgą laiką su V. K. gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai; neargumentuotai nurodė, kad apeliantė buvo priimta kaip laikina gyventoja. Nurodo, jog ieškinys, dėl nuosavybės teisės pripažinimo juridiškai kvalifikuotinas kaip kylantis iš jungtinės veiklos sutarties ir motyvuojamas bendru gyvenimu kartu. Ginčo patalpos įgytos santuokos metu, tačiau buvo skirtos V. K. asmeniniams poreikiams; tik apeliantei pradėjus gyventi kartu, patalpos pradėtos gerinti ir įrenginėti, tam buvo naudojamos abiejų lėšos ir darbas; po 2005-2006 m. atlikto kapitalinio remonto patalpų vertė žymiai išaugo. Įstatymas preziumuoja, kad partnerių įnašai lygūs, sukurtas turtas bendroji dalinė nuosavybė, todėl apeliantei priklauso ½ dalis turto įgyto bendro gyvenimo metu su V. K.. Pažymi, kad apeliantės faktiškai gaunamos pajamos sudarė maždaug 1 200 Lt per mėnesį; teismas privalėjo suteikti galimybę pateikti papildomus įrodymus; taip pat kilus abejonių dėl liudytojų parodymų, privalėjo siūlyti pateikti papildomus įrodymus, pats imtis priemonių iškilusioms abejonėms pašalinti. Teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad apeliantė su V. K. kaip faktiniai sutuoktiniai veikė jungtinės veiklos pagrindais ir įgijo bendrą turtą, kuris nuosavybės teise priklauso abiems; tinkamai neargumentavo, kodėl atmetė liudytojų parodymus ir laikė, kad ieškinio reikalavimai neįrodyti. Taip pat teismas netinkamai pritaikė CK normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinio nuosavybę; A. K. išreiškė valia, kad kūrybines dirbtuves V. K. įsigytų asmeninėn nuosavybėn, šis turtas ir įregistruotas, kaip asmeninė nuosavybė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti galioti. Pažymi, kad ieškovo pareiga pateikti ir suformuluoti ieškinį, teikti įrodymus, o ne teismo; teismo vaidmuo nėra aktyvus tokios kategorijos bylose. Nurodo, jog V. K. iki mirties buvo santuokoje, todėl turtas bendroji junginė nuosavybė su sutuoktine. Ieškovė neįrodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo; neįrodė partnerystės ar jungtinės veiklos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, materialinės teisės normų bei procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimu ir taikymu byloje; o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepadėjo jai, kaip ieškovei įgyvendinti jos procesinės teisės; CPK 135 str. 1 d. 2 p. norma reikalauja, kad ieškovas nurodytų faktinį ieškinio pagrindą, tuo tarpu teismas privalo nustatyti bylos faktines aplinkybės ir jas teisiškai įvertinti. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija; aplinkybes, kuriomis ieškovas pagrindžia savo ieškinį (ieškinio faktinį pagrindą) privalo nurodyti teismui pats ieškovas, teismas neturi prievolės pats nustatyti bylos faktines aplinkybes; t. y. apeliantė be pagrindo plečiamai aiškina CPK 135 str. 1 d. 2 p. nuostatas. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla nepriskiriama prie šeimos bylų kategorijos, kuriose įstatymas leidžia teismui pačiam rinkti įrodymus, išeiti už ieškinio ribų ir kt. (CPK 376 str.).
Apeliantės argumentas, jog teismas netinkamai teisiškai įvertino jos ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, atmetamas, kaip nepagrįstas. Apeliantė savo skunde nurodė, kad jos ieškinys yra grindžiamas partnerystės teisiniais santykiais (1964 m. CK 472, 473 str., CK 6.969-6.982 str.) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kai nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendras ūkio tvarkymas gali būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją nuosavybę. Apeliantė teigia, kad teismas be pagrindo atmetė jos ieškinį dėl motyvo, kad jai negali būti taikomas sugyventinės statusas, kadangi V. K. santuoka su A. K. nebuvo nutraukta. Apeliantės vertinimu, jungtinės veiklos teisinių santykių atsiradimui nesvarbu, ar sugyventiniai (partneriai) yra kitoje įregistruotoje santuokoje. Šis skundo argumentas atmetamas. Priešingai, nei teigia apeliantė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iš esmės suformuotoje praktikoje buvo pabrėžiama, jog tik nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2007 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2007 ir kt.). Jeigu vienas iš kartu gyvenančių asmenų tuo pačiu metu buvo registruotoje santuokoje galioja prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 str.); ši prezumpcija, kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti nuginčyta, tačiau nagrinėjamoje byloje tokia prezumpcija paneigta nebuvo.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad miręs (duomenys neskelbtini) V. K. nuo 1978-10-06 buvo įregistravęs santuoką su A. K., ginčo kūrybinės dirbtuvės buvo įregistruotos jo vardu 1993-01-12, ieškovė (apeliantė) pradėjo gyventi V. K. jo kūrybinėse dirbtuvėse nuo 1999 m. Apeliantė pripažįsta, kad kūrybinės dirbtuvės buvo privatizuotos iki jos santykių su V. K. pradžios, santuoka nutraukta nebuvo, sutuoktinių turtas padalintas taip pat nebuvo; tokiu būdu nagrinėjamoje byloje galioja prezumpcija, jog kūrybinės dirbtuvės priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis V. K. ir A. K.. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar V. K. šeima su A. K. buvo iširusi ir, ar buvo susiklostę jungtinės veiklos teisniai santykiai tarp ieškovės ir V. K. nuo 1999 m.; taip pat teisiškai reikšmingas faktas, ar kūrybinės dirbtuvės buvo iš esmės pagerintos (atliktas pertvarkymas ar rekonstrukcija buvo tokio masto, kad nekilnojamojo daikto vertė ženkliai padidėjo).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta byloje surinktų įrodymų analize bei padaryta išvada, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, kurios suteiktų įstatyme įtvirtintą teisinį pagrindą pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį V. K. turto. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad liudytojų J. M., M. J., G. Š. bei A. D. parodymai apie V. K. ir ieškovės santykius ir V. K. dirbtuvių remontą nekonkretūs, visų liudytojų bendravimas su V. K. ir apsilankymas kūrybinėse dirbtuvėse (duomenys neskelbtini) buvo epizodinis; liudytojų parodymai apie tai, kad ieškovė ir V. K. tvarkė bendrą ūkį pagrįsti ne faktais, bet jų nuomone; liudytojai negalėjo konkretizuoti, kada ir koks remontas buvo atliktas V. K. kūrybinėse dirbtuvėse, kieno lėšomis. Liudytojo J. M. parodymai apie tai, kad jis matė E. V. maišant dažus, neįrodo fakto, kad dirbtuvėse buvo atliktas kapitalinis remontas ar patalpos buvo iš esmės pertvarkytos ir, kad ji darbu prisidėjo prie tokio remonto ar pertvarkymo; liudytojos A. D. parodymai nėra reikšmingi, nes apie ieškovės santykius su V. K. buvo žinoma tik iš pačios ieškovės žodžių. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad liudytojų parodymai neįrodo, jog V. K. ir A. K. šeima buvo iširusi, o tarp ieškovės ir V. K. buvo jungtinės veiklos santykiai, susitarimas kartu tvarkyti bendrą ūkį bei atlikti jo vardu įregistruotų kūrybinių dirbtuvių kapitalinį remontą arba rekonstrukciją bendromis lėšomis ir asmeninėmis pastangomis. Ieškovės liudytojų parodymai nepaneigia atsakovės A. K. paaiškinimo, kad jos santykiai su sutuoktiniu nebuvo nutrūkę – V. K. turėjo nuotykių, tačiau ji priimdavo sutuoktinį tokį, koks jis yra; jis materialiai išlaikė A. K. nuo 2005 m. iki jo mirties, palaikė santykius su ja, vaikais ir anūkais, darė remontą kūrybinėse dirbtuvėse iš paveldėtų po jo močiutės mirties pinigų, padedant sūnui T. K.. Byloje taip pat nustatyta, kad V. K. palaidojo sutuoktinė ir vaikai, E. V. dalyvavo rituale viešnios teisėmis; tai irgi patvirtina, jog K. šeima nebuvo iširusi. Apeliantė nurodo, kad A. K. ir kitiems V. K. šeimos nariams buvo žinoma, jog ji gyveno su V. K. ir jie su tokia situacija susitaikė, tačiau šeimos narių žinojimas apie ieškovės nurodytas V. K. asmeninio gyvenimo aplinkybes, neįrodo jungtinės veiklos teisinių santykių buvimo, o asmenų bendro gyvenimo su susituokusiu asmeniu faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t. y. tik šis faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą, pinigines lėšas atsirasti.
Apeliacinio skundo argumentai dėl jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto nuosavybės teisės pripažinimo.
Apeliantė pripažįsta, kad kūrybinės dirbtuvės buvo privatizuotos 1993 m., iki jos santykių su V. K. atsiradimo pradžios, tačiau teigia, jog tai buvo nepritaikytos gyvenimui kūrybinės dirbtuvės, o jiems pradėjus gyventi kartu nuo 1999 m., patalpos buvo iš esmės pertvarkytos, pagerintos, pritaikytos gyvenimui. Apeliantė teigia, kad buvo atliktas patalpų kapitalinis remontas – pakeistas vandentiekio įvadas, sutvarkytas sanitarinis mazgas, išgriauta siena; toks remontas kainavo nemažai pinigų, po tokio kapitalinio remonto kūrybinių dirbtuvių vertė žymiai išaugo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginiai – remontas kainavo nemažai pinigų, patalpų vertė žymiai padidėjo – liko neįrodyti; VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenimis patalpos (duomenys neskelbtini) yra negyvenamosios, jų paskirtis – kūrybinės dirbtuvės, bendras plotas – 31,59 kv.m (b.l. 17); įregistruotų duomenų apie paskirties pakeitimą į gyvenamąsias patalpas, apie jų ploto ar vertės padidėjimą, perplanavimą nėra; be aptartų liudytojų parodymų, kitų duomenų apie V. K. turto esminį pagerinimą taip pat nepateikta. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo motyvu, jog ieškovė ir negalėjo prisidėti prie patalpų remonto ir esminio pagerinimo, nes neturėjo pakankamai pajamų; apeliantė teigia, kad jos faktinės pajamos buvo didesnės, apie 1 200 Lt per mėnesį; jeigu teismui kilo abejonių dėl įrodymų pakankamumo, teismas privalėjo suteikti jai galimybę teikti papildomus įrodymus. Teismas to nepadarė, pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo“ nuostatas. Apeliantė klaidingai aiškina CPK 179 str. bei paminėto Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo nuostatas; teismas turi teisę savarankiškai rinkti įrodymus tik tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais; teismo teisė pasiūlyti šalims teikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.) nepaneigia civiliniame procese įtvirtinto rungimosi principo (CPK 12, 175 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės interesus procese atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas, t. y. jos pareiga įrodinėti tam tikras teisiškai reikšmingas aplinkybes nagrinėjamoje byloje jai buvo žinoma; įstatymas riboja teisę teikti įrodymus apeliacijoje, tačiau įstatymo numatytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina naujus įrodymus (CPK 314 str.). Apeliantė nepasinaudojo teise teikti įrodymus apeliacinės instancijos teismui, ji pasirinko kitą poziciją – reikalauti grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes, jos vertinimu dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių taikymo (CPK 176, 183, 175 str.) liko neatskleista bylos esmė (CPK 359 str. 3 d.).
Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas CPK 175, 183 str. nuostatų; teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog ieškovės ieškinys neįrodytas. Teismas gali perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu konstatuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d.) buvimą, arba nagrinėjamos bylos esmė liko neatskleista ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d.) byloje nėra, bylos esmė atskleista ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui; įrodymų, paneigiančių teismo išvadų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismui nepateikta, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Apeliantė sumokėjo dalį žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą, 1 893,55 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas buvo teismo nutartimi atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo (b.l. 41, t.2). Atmetus apeliacinį skundą, atidėta žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš apeliantės (CPK 96 str.).
Iš apeliantės valstybei priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame bei apeliacinės instancijos teismuose (b.l. 38, 55, t.2) (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimą paliki nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės E. V. valstybės biudžetui 1 893,55 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt tris litus 55 centus) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.
Priteisti iš ieškovės E. V. 93,40 Lt (devyniasdešimt tris litus, 40 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).