Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Č. J. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. J. buvo kaltinamas tuo, jog 2015 m. lapkričio 24 d., apie 18.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, D. I. pasiprašė įsileisti apšilti į namus, kurie yra (duomenys neskelbtini), jam būnant D. I. namuose, sėdėdamas šalia jos ant lovos, panaudodamas fizinį smurtą, kambaryje per jėgą paguldydamas ją ant lovos, ją užgulė, taip atimdamas galimybę priešintis, mėgino numauti kelnes, bet nukentėjusioji aktyviai priešinosi ir, nustūmusi jį nuo savęs, nubėgo į virtuvę, ten jis pasivijo nukentėjusiąją ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į veidą, bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu perpjovė dešinę ranką, padarydamas nukentėjusiajai D. I. poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, nosies nugarėlės-skruostų-abiejų akies vokų srityje, smakro apatinio krašto projekcijos kairėje, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pasikėsindamas išžaginti nukentėjusiąją D. I. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusiajai aktyviai pasipriešinus.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu Č. J. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – Č. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., ir nuteisti jį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Taip pat prašo, vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 1 (vieniems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis darbo biržoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, prokurorės apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus ir motyvus, sprendžia, kad prokurorės skundo argumentai, kuriais ji grindžia nesutikimą su apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, yra pagrįsti tik iš dalies.

Ir nors išteisintasis Č. J. neigia nagrinėjamo įvykio laiku iš viso buvęs pas nukentėjusiąją D. I., kolegija sutinka su prokurorės nuomone, kad byloje surinkti įrodymai rodo priešingai. Iš pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji žinojo, iš kur grįžta Č. J. tą vakarą, nes jis jai pasakė, jog buvo pas E. V. ir remontavo televizorių (2 t. 14 b. l.). Tai patvirtino ir kaip liudytojai apklausti Renatas ir L. E., kurie taip pat parodė, jog prieš nagrinėjamą įvykį pavakary Č. J. buvo pas juos, remontavo televizorių apie 1,5 valandos, jam buvo sumokėta alumi (1 t., 40–42, 44–46 b. l., 2 t., 5 b. l.). Be to, D. I. namuose buvo rasta šviesą atspindinti liemenė, ant kurios rastas Č. J. priklausantis DNR profilis (1 t., 14, 67–69 b. l.), nors iš pačios nukentėjusiosios, jos sūnaus S. I. ir Č. J. parodymų matyti, kad Č. J. D. I. namuose nesilankydavo, pats Č. J. paaiškinti, kaip D. I. namuose atsirado šviesą atspindinti liemenė, negalėjo (1 t., 120–121, 127–129, 131–133, 2 t., 5 b. l.). Atsižvelgiant į tai, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, išteisintojo versija, jog jo nagrinėjamo įvykio metu nebuvo D. I. namuose, atmetama, kadangi ją paneigia byloje surinkti įrodymai. Taip pat pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Č. J. teiginius, jog nukentėjusiosios sūnus jį apkalba iš keršto dėl galimai prieš metus buvusio konflikto. Šiuo atveju svarbus yra ir paties Č. J. parodymų prieštaringumas – akistatos metu jis tvirtino, kad apie įvykį nieko negali prisiminti, nes buvo labai girtas, vėliau jis teigė, kad iš viso tuo metu nevartojo alkoholio (1 t., 120–121, 125–126 b. l.), o teisme tvirtino, jog tą dieną alkoholio buvo išgėręs (2 t., 5 b. l.). Taigi, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Č. J. nagrinėjamo įvykio metu buvo D. I. namuose.

Prokurorės apeliacinis skundas dėl Č. J. išteisinimo dėl pasikėsinimo išžaginti (BK 22 str. 1 d.) yra grindžiamas tuo, kad, pasak prokurorės, apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, su kuo, kaip minėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka tik iš dalies.

Pažymėtina, kad byloje yra vienų kitiems prieštaraujančių duomenų, tačiau aukštesnės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą bei nuodugniai ir išsamiai išanalizavęs apylinkės teisme ištirtus įrodymus, vertina ir remiasi tik tais įrodymais, kurie papildo vieni kitus, atitinka objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus atmeta kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Pagal BK 149 str. 1 d. atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. To paties nutarimo 14 punkte nurodyta, kad neatsako pagal BK 149 ar 150 straipsnį už padarytą veiką asmuo, savo noru nutraukęs pradėtą išžaginimą ar seksualinį prievartavimą suvokdamas, kad gali tai pabaigti. Savanoriškas atsisakymas galimas rengimosi ir pasikėsinimo padaryti nusikaltimą stadijose iki lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo pradžios momento. Atsisakymas pabaigti nusikaltimą laikomas savanorišku, jei kaltininkas suvokia, kad gali pabaigti pradėtą nusikaltimą be pavojaus savo sveikatai ar saugumui.

Kaip matyti iš kaltinimo, Č. J. pasikėsinimu išžaginti buvo kaltinamas dėl to, kad jis, sėdėdamas šalia D. I. ant lovos, panaudodamas fizinį smurtą, kambaryje per jėgą paguldydamas ją ant lovos, ją užgulė, taip atimdamas galimybę priešintis, mėgino numauti kelnes, o D. I. tam aktyviai priešinosi, nustūmė nuo savęs Č. J. ir pabėgo į virtuvę.

Kaip minėta anksčiau, pats Č. J. buvimą pas D. I. išvis neigė viso ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu, o nukentėjusioji teismui parodė, jog Č. J., būdamas pas ją, pradėjo prie jos priekabiauti, užvertė ant lovos, viena ranka ją užspaudė, pradėjo mauti kelnes, vieną klešnę numovė iki galo, ji jį pastūmė, jis atsitrenkė į spintą, o ji (D. I.) pabėgo į virtuvę. Č. J. atėjo į virtuvę ir pradėjo ją mušti, rankomis daužė veidą ir galvą, kai ji gynėsi, kažkokiu daiktu perpjovė ranką, po to išsigando ir pabėgo (2 t., 14–15 b. l.). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme D. I. parodė, kad išteisintasis parvertė ją ant lovos ir pradėjo mauti kelnes, nieko nesakė, nieko nekalbėjo, tik labai keikėsi, žodžių apie savo ketinimus neišsakė, kelnių nenumovė, ji nepasidavė, jį nustūmė, jis atsitrenkė į spintą, kol išteisintasis atsikėlė, ji išsprūdo ir nubėgo į virtuvę, ten susitvarkė kelnes. Č. J. atėjo į virtuvę, pradėjo ją mušti ir daužyti, sudavė į galvą, į veidą, keikėsi, rankoje turėjo kažkokį daiktą, ji rankomis dengėsi veidą, kažkuo perpjovė jai ranką. Virtuvėje kelnių nebemovė, išžaginti nebesikėsino, tik mušė, o po to dingo. Pasak nukentėjusiosios, Č. J., jei būtų norėjęs, būtų galėjęs ir virtuvėje mauti kelnes, ji nebūtų apsiginusi, kodėl jis virtuvėje nieko nebedarė, ji nesuprato (2 t., 65 b. l.).

Ir nors išteisintajam kaltinime buvo inkriminuotas fizinio smurto panaudojimas siekiant nukentėjusiąją išžaginti, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiajai Č. J. sudavė smūgius į galvą ir į veidą, bei perpjovė dešinę ranką po to, kai nukentėjusioji jau buvo virtuvėje, kur išteisintasis jos išžaginti jau nesiekė. Pagal susiformavusią teismų praktiką, žaginimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Byloje nustatyta, kad Č. J. pervertė nukentėjusiąją ant lovos, prispaudė ir bandė numauti kelnes, bet D. I. išteisintąjį nustūmė ir nubėgo į virtuvę, o virtuvėje išteisintasis ją jau tik mušė, bet išžaginti nesikėsino. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 1772/15(04) matyti, kad nukentėjusiajai sužalojimai nustatyti tik veido ir galvos srityje (1 t., 61–62 b. l.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudojamas ne pasipriešinimui įveikti, o dėl to, kad D. I. nesutiko lytiškai santykiauti su išteisintuoju, juolab, kad ir pati nukentėjusioji parodė, kad išteisintasis išvadino ją necenzūriniais žodžiais ir sakė: ,,......, tu visiems duodi, o man neduodi“ (2 t., 15, 65 b. l.). Vertindama byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasi nukentėjusiosios parodymais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai D. I. nesutikus lytiškai santykiauti ir atstūmus jį nuo savęs, Č. J. pats atsisakė nuo savo ketinimų, todėl jo veiksmuose nėra BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Dėl to prokurorės prašymas pripažinti Č. J. kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti D. I. atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismų praktikoje laikoma, kad padarytoje išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymius turinčioje veikoje, nuo kurios pabaigimo asmuo vėliau savanoriškai atsisakė, gali būti sveikatos sutrikdymų, turto sunaikinimo, sugadinimo arba kitos nusikalstamos veikos požymių, atsiradusių dėl smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo ar kitokių panašių veiksmų. Tokiu atveju asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už šiuos sukeltus padarinius.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad Č. J. įvykio metu ir įvykio vietoje nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Iš 2016 m. sausio 22 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atlikus medicininius tyrimus, nustatyta, jog D. I. buvo padarytos kraujosruvos kaktos dešinėje, nosies nugarėlės-skruostų-abiejų akies vokų srityje, smakro vidurio linijoje, smakro apatinio krašto projekcijos kairėje; sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar galimai paviršiais, mažiausiai 4 trauminių poveikių metu; sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., 61–62 b. l.). Be to, kaltinime Č. J. be sužalojimų, nurodytų specialisto išvadoje, buvo inkriminuota ir tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu D. I. perpjovė ranką. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas sužalojimas nėra užfiksuotas specialisto išvadoje ir be pačios nukentėjusiosios parodymų byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog toks sužalojimas nukentėjusiajai buvo padarytas, aplinkybė, jog įvykio metu buvo perpjauta ir nukentėjusiosios ranka iš kaltinimo šalinama.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai ir jų visuma leidžia daryti išvadą, jog minėtoje specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus nukentėjusioji patyrė dėl neteisėtų ir tyčinių kaltinamojo Č. J. veiksmų kai jis, nukentėjusiajai nesutikus su juo lytiškai santykiauti, supykęs panaudojo smurtą prieš ją ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

Įvertinusi bylos duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas Č. J., t. y. nukentėjusiosios D. I., liudytojų Renato ir L. E. parodymus, specialistų išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų pakanka pripažinti, jog Č. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir visapusiškai įvertinusi byloje įrodymus, nustatė, kad

Č. J. 2015 m. lapkričio 24 d., apie 18.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, D. I. namuose, esančiuose Šaukoto II kaime, Radviliškio r., dėl nukentėjusiosios atsisakymo lytiškai santykiauti kilus konfliktui, kumščiu sudavė D. I. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, nosies nugarėlės-skruostų-abiejų akies vokų srityje, smakro apatinio krašto projekcijos kairėje, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo Č. J. asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59 straipsnis). Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad įvykio metu Č. J. buvo neblaivus (nukentėjusiosios, liudytojų, iš dalies paties kaltinamojo parodymais), jis elgėsi agresyviai, keikėsi, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad kaltinamojo neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir ši aplinkybė, t. y. kad Č. J. padarė nusikalstamą veiką, apsvaigęs nuo alkoholio, pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skirdamas bausmę Č. J., teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Kaltinamasis Č. J. anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs (1 t., 138 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t., 140–143 b. l.), nevedęs, niekur nedirba, charakterizuojamas kaip nevengiantis alkoholio. Charakteristikoje taip pat nurodoma, kad jis darbo biržoje neregistruotas, neturi jokių pajamų, materialiai jį remia motina (1 t., 145 b. l.). Č. J. padarė tyčinę nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltinamojo Č. J. asmenybę, į jo nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bus pasiekta Č. J. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus griežtesnę negu švelniausia šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšį – laisvės apribojimą (BK 48 straipsnio 1 dalis), nustatant didesnį laisvės apribojimo bausmės dydį negu BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas minimalus, kartu įpareigojant paskirtos laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tam tikru laiku būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas) bei pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje (BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktas).

Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017-04-11 pažyma Nr. (2.19) NTP-7-4387, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam Č. J., išlaidas sudaro 163,05 Eur dydžio advokato užmokestis, kurį prašoma priteisti iš Č. J. valstybės naudai (2 t., 90 b. l.). BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai valstybė turi pareigą užtikrinti gynėjo dalyvavimą kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, Č. J. turtinę padėtį (oficialiai niekur nedirba, finansiškai remiamas motinos) bei vadovaujantis teismine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014), už nuteistajam Č. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą išlaidos iš jo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, kolegija

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendį Č. J. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Č. J. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant paskirtos laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu (BK 48 straipsnio 1, 2 dalys, 6 dalies 1 punktas) ir pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje (BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. b) pp. 66 str. 1 d. 2 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginus dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2), į bausmę įskaityti laiką, kurį Č. J. išbuvo laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. gruodžio 4 d. 15.00 val. iki 2015 m. gruodžio 5 d. 10.25 val. (1 diena).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymą dėl 163,05 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš Č. J. atmesti.