Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-525-150/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-09-23
Bylos Nr.: 1A-525-150/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00872-2015-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta, Rūta Mickevičienė (pran.)
Nuteistasis: V. N.
Advokatai: Ričardas Girdziušas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-525-150/2016Proceso Nr. 1-03-2-00872-2015-1

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.1.8.1.;1.2.4.2.; 1.2.22.1.; 2.1.7.4.(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teisėjų Aloyzo Kruopio ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,nuteistajam V. N., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į V. N. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje-suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.

V. N. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7-8 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 7-8 punktus bei BK 253 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. gegužės 5 d. būdamas Kaune, neteisėtai, neturėdamas leidimo su savimi nešiojosi ir laikė: 1) pramoninės gamybos pusiau automatinį 7,65 mm kalibro pistoletą „MAUSER“ mod. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 7,65 mm kalibro „BROWNING“ šoviniais, priskiriamą B kategorijos šaunamiesiems ginklams; 2) 8 vnt. – 7,65 mm kalibro „BROWNING“ pramoninės gamybos šovinius, priskiriamus A ir B kategorijos šaudmenims, kurie 2015 m. gegužės 5 d. asmens kratos metu buvo rasti ir paimti, bei garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė: 3) pramoninės gamybos dujinį revolverį „RECK“ Mod. AGENT Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro 9 mm R BLANK dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams; 4) pramoninės gamybos .45 kalibro dujinį revolverį „UMAREX“ Mod. MAUSER MAGNUM (VFR), skirtą šaudyti .45 kalibro .45 R BLANK dujiniais, ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams; 5) pramoninės gamybos pusiau automatinį 8 mm kalibro dujinį pistoletą „BRUNI“ mod. POLICE Nr. (duomenys neskelbtini) (Italija), skirtą šaudyti 8 mm kalibro 8 mm BLANK dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams; 6) pramoninės gamybos pusiau automatinį 9 mm kalibro dujinį pistoletą „ZORAKI“ mod. 914 Nr. (duomenys neskelbtini) (Turkija), skirtą šaudyti 9 mm kalibro 9 mm PA dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams; 7) pramoninės gamybos pusiau automatinį 9 mm kalibro dujinį pistoletą „BLOW“ mod. COMPACT Nr. (duomenys neskelbtini) (Turkija), skirtą šaudyti 9 mm kalibro 9 mm PA dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams; 8) pramoninės gamybos pusiau automatinio 9 mm kalibro dujinio pistoleto „BLOW COMPACT“ Nr. (duomenys neskelbtini) (Turkija), skirto šaudyti 9 mm kalibro 9 mm PA dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, rėmą, su jame sumontuota C kategorijos šaunamojo ginklo pagrindine dalimi – vamzdžiu, laikoma šaunamuoju ginklu, t. y. laikė ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, kurie 2015-05-06 kratos metu buvo rasti ir paimti.

V. N. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje.

V. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. balandžio 9 d., apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, viešoje vietoje, kurioje buvo kitų žmonių, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia be jokio pateisinamo pagrindo, t. y. iš chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto savadarbiu būdu perdirbto ir civilinėje apyvartoje draudžiamo 8 mm kalibro dujinio pistoleto IŽ 79-8 „Baikal“, pritaikyto šaudyti pramoninės gamybos 9 mm kalibro „ Browning“ 9x17 mm šoviniais, iššovė ne mažiau kaip 4 kartus nukentėjusiajam G. T. į dešinės ir kairės kojų sritis, padarė vieną šautinį kiaurinį dešinės blauzdos sužalojimą, vieną šautinį kiaurinį dešinės šlaunies sužalojimą ir vieną aklą šautinį kairės šlaunies sužalojimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat aklą šautinį kairės blauzdos sužalojimą su kairio šeivikaulio ir kairio blauzdikaulio kūnų atvirais lūžimais, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo pat metu, tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, V. N. padarius G. T. sunkų kūno sužalojimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, toje pačio vietoje iššaudami ne mažiau kaip 1 kartą į V. S. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto šaunamojo ginklo, pritaikyto šaudyti 9 mm 9x19 „Luger“ tipo šoviniais, ir nenustatytu automobiliu užvažiavę ant V. S. kojos, padarė jam kairės pėdos sumušimą, taip pasikėsino padaryti V. S. sunkų kūno sužalojimą, tačiau nusikalstamos veikos nespėjo baigti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes V. S. sugebėjo pabėgti iš įvykio vietos. Tokiu būdu V. N. bendrais veiksmais su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu dėl chuliganiškų paskatų padarė sunkų kūno sužalojimą G. T. ir pasikėsino padaryti sunkų kūno sužalojimą V. S..

V. N. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7-8 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 7-8 punktus neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Be to, V. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. balandžio 9 d., apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, sunkaus kūno sužalojimo padarymo G. T. metu ir kėsinantis padaryti sunkų kūno sužalojimą V. S., neteisėtai, neturėdamas leidimo prie savęs laikė ir nešiojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą savadarbiu būdu perdirbtą ir civilinėje apyvartoje draudžiamą 8 mm kalibro dujinį pistoletą IŽ 79-8 „Baikal“, pritaikytą šaudyti pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Browning“ 9x17 mm šoviniais, ir ne mažiau kaip 4 (keturis) 9 mm kalibro „Browning“ 9x17 mm šovinius, tinkamus šaudyti šiuo pistoletu.

V. N. išteisintas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį dėl V. N. išteisinimo ir priimti šioje dalyje naują apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. V. N.:

Žemesnės instancijos teismas

pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 7-8 punktuose, ir jam paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę,

pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 7-8 punktuose, bei jam paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę,

pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir V. N. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šią bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, ir V. N. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams ir 6 mėnesiams.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras taip pat prašo tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad skundžiama Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalis neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, suabejojęs kaltinančių įrodymų objektyvumu, nepagrįstai vertino atskirai kiekvieną iš surinktų įrodymų ar tik jų dalį, naudingą V. N., neanalizuodamas jų visumos. Nagrinėjamu atveju be pagrindo sureikšmintos liudytojų A. Ž., L. Š., V. S., A. J. ir R. B. parodymų atskiros dalys. Teismas tik akcentavo abejones dėl atskirų įrodymų patikimumo, tačiau neišnaudojo visų galimybių pašalinti nustatytus prieštaravimus, taip pat skundžiamame nuosprendyje neatliko byloje surinktų duomenų lyginamosios analizės, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimą.

Pasak prokuroro, V. N. buvimą įvykio vietoje ir įvykio metu patvirtino pats nuteistasis teisme, jo mobiliojo ryšio telefonų abonentų išeinančių ir įeinančių skambučių bei SMS žinučių išklotinė, kuria remiantis, jo mobiliojo ryšio telefonų numeriai prieš pat nusikaltimą veikė netoli nusikaltimo vietos. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad nusikaltimo darymo metu V. N. mobiliojo ryšio telefonų abonentai buvo išjungti, o po įvykio jis nesilankė namuose, kas leidžia daryti išvadą dėl nuteistojo slapstymosi. Nukentėjusysis G. T., apklausiamas teisiamajame posėdyje, parodė, kad likus kelioms valandoms iki įvykio jis buvo susitaręs susitikti su V. N.. Abu asmenys nenurodė tokios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu. V. N., G. T. ir V. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė nenuoseklius ir tarpusavyje prieštaraujančius parodymus. Liudytojas V. S. teigė, kad išėjus iš G. T. namų, jie planavo važiuoti tvarkyti savo reikalus ir nukentėjusysis nekalbėjo apie jokį susitikimą prie šio gyvenamosios vietos. Todėl V. N. ir G. T. parodymai dėl planuoto susitikimo įsigyti apsauginę medžiagą vertintini kritiškai, kaip bandydamas padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusysis, išeidamas iš namų, neturėjo jokio apsauginės medžiagos pavyzdžio, kurį ketino įsigyti V. N.. Tai, kad nukentėjusysis nelinkęs duoti objektyvių parodymų, patvirtino bylos teisminiame procese apklausti pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, kur G. T. vengė paaiškinti įvykio aplinkybes.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad remiantis G. T. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, įvykio vietoje buvo du vyriškos lyties nukentėjusįjį užpuolę asmenys, kurie vėliau buvo pastebėti bėgantys iš įvykio vietos, ir mažiausiai vienas asmuo su automobiliu persekiojęs V. S.. Ikiteisminiame tyrime nustatyta vienuolika nešališkų liudytojų, t. y. A. J., N. P., A. Ž., S. A., T. M., V. J., D. J. V., J. V., A. K., L. Š., A. B., taip pat policijos pareigūnai R. B. ir A. K., kurie apklausti baudžiamajame procese, patvirtino, kad jie matė tik du šaudžiusius ir bėgusius iš įvykio vietos asmenis. Liudytojų apibūdinti tokių asmenų požymiai sutapo. Liudytojas L. Š. parodė, kad šaudę asmenys buvo atitinkamai apie 25 ir apie 30 metų amžiaus bei 170 ir 180 cm ūgio, tamsiai apsirengę, turėjo užsidėję kepuraites su snapeliais. Panašius užpuolusių asmenų išvaizdos bruožus nurodė liudytoja J. V. ir ikiteisminiame tyrime apklaustas G. T.. Iš apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusiojo užpuolime dalyvavęs vienas iš asmenų buvo tamsaus gymio. Liudytoja A. Ž. atpažino V. N., kaip vieną iš bėgusių asmenų, kuris mūvėjo kepuraitę su snapeliu ir buvo tamsaus gymio. Šio amžius ir kūno sudėjimas, apranga, tamsūs veido bruožai atitinka liudytojų nurodyto vieno iš šaudžiusių ir bėgusių asmenų požymius. G. T. teisiamajame posėdyje nurodytus kitokius užpuolusių asmenų požymius, neatitinkančius V. N. išorės požymius, paneigė bylos teisminiame procese apklausti liudytojai. Be to, ant nuteistojo namuose rastos kepuraitės nustatyta šūvio pėdsakų, savo chemine sudėtimi tapačių su įvykio vietoje rastų tūtelių ir paimtų kulkų šūvio pėdsakais. Iš V. N. gyvenamosios vietos paimti tamsūs drabužiai ir kepuraitė su snapeliu atitinka liudytojų parodymuose nurodytą užpuolusių asmenų aprangą. Teismas, konstatuodamas, kad automobilis galimai atsitiktinai susidūrė su bėgusiu V. S., rėmėsi tik prielaida, nes liudytoja A. J. nurodė, kad transporto priemonė važiavo V. S. iš paskos, nuo važiuojamosios dalies užvažiavo ant borto, nepavijusi liudytojo apsisuko ir grįžo ta pačia kryptimi, iš kur buvo atvažiavusi. Liudytojas R. B. taip pat patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą, buvę liudytojai teigė, kad automobilis persekiojo bėgusį V. S.. Prokuroras daro išvadą, kad minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, papildo vieni kitus, nekelia abejonių ir leidžia atkurti įvykio eigą.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, V. N. nurodyta aplinkybė, kad jis sulaikymo dieną buvo šaudykloje, kur šaudė lygiavamzdžiu šautuvu, yra paneigta, nes artimo šūvio pėdsakai buvo rasti ne ant nuteistojo tą dieną vilkėtų drabužių, o ant jo gyvenamojoje vietoje buvusių rūbų, kurių išorinė išvaizda artima liudytojų nurodytiems G. T. užpuolusių asmenų drabužiams. Be to, dalyvavimas šaudykloje nėra patvirtintas jokiais objektyviais duomenimis, išskyrus abstrakčiais A. J. parodymais. Tokia aplinkybė neužfiksuota šaudyklos registracijos žurnale, kurio kopija yra byloje. Todėl teismas nepagrįstai pripažino A. J. parodymus, kaip patvirtinančius V. N. versiją. Prokuroras pabrėžia, kad nuteistasis buvo sulaikytas su šaunamuoju ginklu, kas patvirtina, kad jis siekė apsisaugoti nuo užpultų asmenų keršto.

Apibendrinus apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. N. padarė inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo veiksmuose kitų žmonių gyvybei pavojingumo požymį patvirtino baudžiamajame procese apklausti liudytojai, kurie buvo išsigandę, jautėsi nesaugiai, nes girdėjo šūvius ir matė sužalotą nukentėjusįjį. Be to, netoli įvykio vietos buvo vaikai, kurie, išgirdę šūvius, bėgo slėptis į kiemus, kas paneigia V. N. parodymus, kad vaikai bėgo pasižiūrėti šaudančių petardų. Dėl chuliganiškų paskatų požymio prokuroras nurodo, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens ir jo bendrininkų veiksmai viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje sunkiai sužalojant G. T. ir kėsinantis sužaloti V. S. atitinka šio nusikaltimo pavojingumą didinančio požymio turinį.

Dėl minėtų argumentų, apelianto nuomone, skundžiama išteisinamojo nuosprendžio dalis turi būti panaikinta ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Šalies argumentai

Nuteistojo V. N. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir V. N. bausmę, paskirtą už BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, sumažinti iki ketverių metų, jos vykdymą atidedant BK 75 straipsnio pagrindu.

Apeliantas nurodo, kad teismas paskyrė V. N. bausmę, kuri dėl savo griežtumo, yra aiškiai neteisinga. Tokia išvada daroma cituojant BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio ir BK 61 straipsnio nuostatas bei aplinkybes, į kurias skundžiamame nuosprendyje buvo atsižvelgta nuteistajam parenkant bausmės dydį (apeliacinio skundo 2 lapas, t. 5, b.l. 10). Skundžiamame nuosprendyje pripažinta viena V. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgęs į tai, teismas turėjo įvertinti BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad tokiu atveju paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis, ar su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Nuteistasis savo noru, o ne verčiamas neginčijamų įrodymų papasakojo apie padarytą nusikaltimą, kas sudaro pagrindą jam neskirti bausmės, susijusios su realiu jos vykdymu.

Pasak V. N. gynėjo, teismas konstatavo, kad ginamasis neteisėtai laikė ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, kurie 2015 m. gegužės 6 d. kratos metu buvo rasti ir paimti, tačiau nuteistojo veiksmuose formaliai yra sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 2 dalyje, požymių. Nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įvertinta, kokią realią grėsmę visuomenės saugumui darė šis nusikaltimas, nes V. N. neteisėtai laikyti šaunamieji ginklai, nors ir buvo pripažinti šaunamaisiais, nekėlė baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams tokio pavojaus, kokį paprastai kelia sunkus nusikaltimas. Apeliacinio skundo trečiame lape cituojamos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 2 straipsnio 21 dalies nuostatos dėl ginklų, jų priedėlių ir šaudmenų klasifikacijos į keturias (A-D) kategorijas (t. 5, b.l. 11) ir teigiama, kad V. N. neteisėtai nedisponavo nė vienu pavojingiausiai A kategorijai priskiriamu ginklu. Dauguma šių ginklų priklauso C kategorijai. Nors baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo nešiojosi aštuonis šovinius, kurie gali būti priskiriami A ir B kategorijos šaudmenims, tačiau jų rastas kiekis, charakteristikos, paskirtis, smogiamoji ir griaunamoji galia neduoda pakankamo pagrindo manyti, kad šoviniai kėlė ypatingą pavojų. Be to, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kiekvienas asmuo, atitinkantis teisės aktuose numatytus reikalavimus, turi teisę įsigyti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis laikantis nustatytos tvarkos. Tai reiškia, kad šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymas civilinėje apyvartoje nėra uždraustas. V. N. gynėjo manymu, teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio ir į nuteistojo neteisėtai laikytų ginklų kokybę, nes Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadose nurodyta, kad visiškai tinkami šaudyti yra tik du ginklai. Specialistai nekonstatavo, kad tirti kiti ginklai yra netinkami naudoti, tačiau surašytose išvadose esanti nuoroda, kad iš daugelio ginklų negalima šaudyti, leidžia daryti išvadą, kad jais nėra galimybės sukelti staigios ir realios grėsmės BK 253 straipsniu saugomiems gėriams. V. N. pripažintas kaltu pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį taip pat už neteisėtą šaunamojo ginklo rėmo su jame sumontuota pagrindine dalimi – vamzdžiu – laikymą. Remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 51 dalimi, net ir pagrindinės šaunamojo ginklo dalys prilyginamos šaunamiesiems ginklams, o neteisėtas disponavimas tokiomis dalimis užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tačiau vertinant pačius šaunamuosius ginklus ir jų pagrindines dalis keliamo pavojaus žmogui, visuomenei ar valstybei prasme, akivaizdu, kad tas pavojus yra skirtingas. Be to, atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus, nustatyta, kad visi garaže rasti ginklai yra skirti šaudyti dujiniais ar garsiniais šoviniais. Iki 2011 m. kovo 1 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos įsigaliojimo V. N. laikyti ginklai galėjo būti priskirti mažiausią pavojų keliančių ginklų kategorijai, o nuo minėtos dienos asmenys, laikę šiuos ginklus, privalėjo iki 2014 m. liepos 1 d. nustatyta tvarka pateikti prašymą gauti leidimą teisėtai disponuoti tokiais daiktais. V. N. gynėjo teigimu, ginamojo padaryto nusikaltimo pavojų mažina ir tos aplinkybės, kad šaunamieji ginklai buvo laikomi garaže, į kurį patekimo galimybė yra apribota, byloje nenustatyta, kad šie daiktai buvo panaudoti ar su jais padaryti kiti BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikalstami veiksmai.

Esant minėtoms aplinkybėms, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad teismui nebuvo jokių kliūčių paskirti V. N. minimalią BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams. Dėl bausmės vykdymo atidėjimo apeliantas nurodo, kad V. N. teistumai yra išnykę, jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, kas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nenusikals ir ateityje. Tokį manymą sustiprina aplinkybės, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo yra vedęs ir turi du nepilnamečius vaikus. Todėl sumažinus V. N. paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki ketverių metų, nuteistojo gynėjo teigimu, yra pagrindas ginamajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis V. N. ir jo gynėjas prašė nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendis keičiamas, nes nuteistajam neteisingai paskirta bausmė (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

BPK 305 straipsnio 3 dalies 3-4 punktuose reglamentuota, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodymų įvertinimo motyvai; 2) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, priimdamas išteisinamą nuosprendį dėl V. N., kuris buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 7-8 punktuose, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 7-8 punktuose bei BK 253 straipsnio 1 dalyje, tinkamai įvertino kiekvieną byloje surinktą įrodymą atskirai ir jų visumą bei padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, patvirtinančių V. N. kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013, 2K-80-942/2015).

Prokuroras, nesutikdamas su V. N. išteisinimu, apeliaciniame skunde analizuoja byloje surinktus įrodymus ir daro išvadą, kad, jo nuomone, įrodymų visumos pakanka priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pabrėžtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad 2015 m. balandžio 9 d., apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo užpultas G. T., į kurį buvo šaudyta, tačiau kyla esminis klausimas, ar būtent V. N. prisidėjo prie nusikalstamų veiksmų padarymo.

Nukentėjusysis G. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. N. nebuvo tarp tų asmenų, kurie užpuolė ir šaudė į jį. Be to, asmens balsas, kuris pasakė G. T. eiti su užpuoliku, nebuvo pažįstamas nukentėjusiajam (t. 4, b.l. 126-127). G. T. ikiteisminiame tyrime taip pat davė analogiškus parodymus (t. 2, b.l. 58-61). Nukentėjusysis bylos teisminiame procese iš tikrųjų papasakojo naujas aplinkybes, kad jis nagrinėjamo įvykio rytą telefoninio pokalbio metu susitarė susitikti apie 12.30 val. su nuteistuoju, kurio pravardė „(duomenys neskelbtini)“, dėl G. T. prekiautos bipoliarinės medžiagos. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis būtų suinteresuotas duoti V. N. palankius parodymus, byloje nėra duomenų, kad jie tarpusavyje tarėsi siekdami suderinti bendrą poziciją. V. N. teisiamajame posėdyje nurodė tokią pačią versiją dėl susitarimo susitikti su nukentėjusiuoju verslo reikalais. Nuteistasis, beeidamas į susitikimo vietą, pamatė du vyrus besiartinančius prie G. T., netrukus įvyko apsistumdymas, kelis kartus šauta į nukentėjusįjį. Tuo metu V. N. sustojo, o šaudę vyrai pradėjo bėgti į tą pusę, kur stovėjo nuteistasis. Pastarasis išsigando ir pasišalino iš įvykio vietos (t. 4, b.l. 129-131). Nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime nenurodė, kad jis 2015 m. balandžio 9 d., apie 12.30 val., buvo susitaręs susitikti su V. N. (t. 2, b.l. 58-61), o baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo šioje baudžiamojo proceso stadijoje apskritai atsisakė duoti parodymus dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Kita vertus, vien bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. N. ir G. T. iškelta versija dėl susitikimo, kuri nebuvo nurodyta ikiteisminiame tyrime, neįrodo nuteistojo kaltės padarius inkriminuotus nusikaltimus. Visų pirma pasakytina, kad BPK 21 straipsnio 4 dalis numato įtariamojo teisę duoti parodymus ar tylėti. Taigi, V. N. neturėjo procesinės pareigos papasakoti nusikaltimo, kurio padarymu jis yra įtariamas, aplinkybių. Nukentėjusysis G. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis ikiteisminiame tyrime neužsiminė apie sutartą susitikimą su V. N., nes nebuvo klausiamas apie tai (t. 4, b.l. 127). Liudytojas V. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad išėjus iš G. T. namų, šis turėjo nuvežti liudytoją į servisą ar namo (t. 4, b.l. 112-113). V. S. neparodė, kad G. T. pranešė jam apie kokį nors sutartą susitikimą netoli nukentėjusiojo gyvenamosios vietos. Kita vertus, liudytojas neužsiėmė tuo pačiu verslu kaip ir G. T., todėl nėra aišku, kodėl šis turėjo pasakoti V. S. apie suplanuotą verslo susitikimą. Liudytojas taip pat parodė, kad nukentėjusiajam per porą valandų iki įvykusio susišaudymo niekas neskambino (t. 4, b.l. 113). G. T. ir V. N. parodymai dėl bendravimo telefonu dienos yra prieštaringi, nes nukentėjusysis teigė, kad jam paskambino nuteistasis nagrinėjamos įvykio dienos rytą (t. 4, b.l. 126-127), o baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo tvirtino, kad telefoninis pokalbis įvyko dieną prieš, t. y. 2015 m. balandžio 8 d. (t. 4, b.l. 129-131), tačiau vien toks V. N. ir G. T. parodymų netikslumas nėra pakankamas pagrindas atmesti visus jų parodymus kaip nepagrįstus. Be to, pats liudytojas V. S. baudžiamajame procese patvirtino V. N. ir G. T. parodymus, kad tarp nukentėjusįjį užpuolusių asmenų nebuvo nuteistojo (t. 2, b.l. 96-97, t.4, b.l. 112-113). Pasak prokuroro, G. T., išeidamas iš namų, neturėjo jokio apsauginės medžiagos pavyzdžio, kurį ketino įsigyti V. N., tačiau tai neįrodo, kad pastarasis nebuvo suinteresuotas įsigyti šią medžiagą, o susitarimo tarp jo ir nukentėjusiojo susitikti realiai nebuvo. Apeliantas akcentuoja, kad tą aplinkybę, jog nukentėjusysis nelinkęs duoti objektyvių parodymų, patvirtino bylos teisminiame procese apklausti pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, kur G. T. vengė paaiškinti įvykio aplinkybes. Pabrėžtina, kad kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į stresinę situaciją. Byloje nustatyta, kad G. T. buvo padaryti sužalojimai abiejose kojose (t. 2, b.l. 43-44). Natūralu, kad būnant tokios sveikatos būklės, asmeniui visų pirma rūpi gauti tinkamą medicininę pagalbą, o ne duoti detalius parodymus apie užpuolimo aplinkybes. Liudytojas A. B. teisiamajame posėdyje davė parodymus, kad nukentėjusysis dėl kraujuojančių kojų prašė skubiai vežti jį į ligoninę (t. 4, b.l. 127). Todėl G. T. elgesys bendraujant su policijos pareigūnais neturi reikšmės vertinant jo parodymus byloje. Be to, byloje nenustatyta, kad tarp G. T. ir V. N. buvo susiklostę tam tikri santykiai, dėl kurių nukentėjusysis galėtų vengti įvardyti nuteistąjį, kaip šaudžiusį į G. T.. Atsižvelgiant į tai, G. T. parodymų, kuriais galima būtų identifikuoti V. N. padarius nusikaltimus, nedavimas nereiškia, kad nukentėjusysis bando padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, kaip tvirtinama prokuroro apeliaciniame skunde. Antra vertus, nėra duomenų, kad V. N. turėjo asmeninį suinteresuotumą sužaloti G. T.. Nagrinėjamu atveju neįtikėtina, kad nuteistasis be jokios svarios priežasties dienos metu, rizikuodamas būti atpažintas kitų asmenų, imtųsi priemonių kėsintis į nukentėjusiojo sveikatą.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad remiantis G. T. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, įvykio vietoje buvo du vyriškos lyties nukentėjusįjį užpuolę asmenys, kurie vėliau buvo pastebėti bėgantys iš įvykio vietos, ir mažiausiai vienas asmuo su automobiliu persekiojęs V. S.. Vien nukentėjusiojo nurodytas jį ir V. S. užpuolusių vyrų skaičius niekaip neleidžia grįsti V. N. kaltės padarius inkriminuotus nusikaltimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. N. nagrinėjamo įvykio dieną buvo 36 metų amžiaus, apie 175-180 cm ūgio, o jo kūno sudėjimas vidutinis (t. 3, b.l. 75-77). Byloje apklausti asmenys nevienodai ir nedetaliai apibūdino G. T. užpuolusius asmenis. Nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime parodė, kad su juo susigrūmęs vyras buvo G. T. ūgio, taip pat panašaus kūno sudėjimo, o apsirengęs tamsiais drabužiais su kapišonu ar kepure (t. 2, b.l. 58-61). Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje teigė, kad jį užpuolęs asmuo buvo aukštesnis (t. 4, b.l. 126). Šie G. T. parodymai nėra detalūs ir nepatvirtina V. N. tapatybės. Kitas nagrinėjamo įvykio tiesioginis liudytojas V. S. ikiteisminiame tyrime nurodė, kad vyrai, bėgę prie G. T., buvo apie 30-40 metų, atletiško kūno sudėjimo, vieno iš jų ūgis gal apie 180-190 cm, kito ūgio neįsidėmėjo (t. 2, b.l. 96-97). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas paaiškino, kad užpuolikai buvo aukštesni ir stambesni, sveriantys apie 90-100 kg (t. 4, b.l. 112-113). Analizuojant byloje esančias V. N. nuotraukas, negalima daryti išvados, kad jis yra atletiško ar stambaus kūno sudėjimo, todėl V. S. pateiktas G. T. užpuolusių vyrų apibūdinimas neatitinka nuteistojo išorės. Prokuroras apeliaciniame skunde deklaratyviai konstatuoja, kad ikiteisminiame tyrime nustatyta vienuolika nešališkų liudytojų (jie konkrečiai įvardyti apeliacinio skundo 5 lape, t. 5, b.l. 5), kurie apklausti baudžiamajame procese, patvirtino, kad jie matė tik du šaudžiusius ir bėgusius iš įvykio vietos asmenis, o šių apibūdinti išorės požymiai sutapo. Pirmiausia pasakytina, kad apeliantas prie tokios liudytojų grupės papildomai priskiria ir policijos pareigūnus R. B. bei A. K., kurie tiesiogiai nestebėjo G. T. užpuolimo aplinkybių. Liudytojas R. B. ikiteisminiame tyrime tik išdėstė, kad jam, būnant įvykio vietoje, kažkokia moteris sakė, jog vienas iš užpuolikų buvo tamsaus gymio, o kitas – su juoda barzda (t. 2, b.l. 5-6). Neidentifikuotos moters nurodytomis aplinkybėmis, kurias pasakojo liudytojas R. B. ikiteisminiame tyrime, negalima remtis byloje, nes tokio pobūdžio parodymai nėra patikimi ir jų negalima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Liudytojas A. K. baudžiamajame procese išdėstė aplinkybes, susijusias išskirtinai su G. T. bendravimu po nagrinėjamo įvykio (t. 2, b.l. 10-11, t. 4, b.l. 98). Tokiu būdu šie liudytojai iš esmės nežino jokių bylai reikšmingų aplinkybių.

Byloje liudytoja A. Ž. atpažino V. N., kurį 2015 m. balandžio 9 d. matė (duomenys neskelbtini), Kaune (t. 2, b.l. 120-122, t. 3, b.l. 75-78). Vėliau, atliekant parodymų patikrinimą vietoje ir 2015 m. birželio 26 d. apklausą, ji ėmė tvirtinti, kad matė nuteistąjį prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l.124-139, 140). A. Ž. pirminėje apklausoje neapibūdino jokių užpuolikų išorinių požymių (t. 2, b.l. 116). Remiantis liudytojos 2015 m. balandžio 14 d. apklausoje duotais parodymais, ji, eidama gatve prekybos centro link, išgirdo du šūvius, tačiau nematė, kas šaudė. Po pirmų dviejų šūvių ji pastebėjo labai greitai bėgantį vyrą, tamsesnės veido odos, 25-28 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, apsivilkusį tamsiai mėlynos spalvos striuke iki liemens, tamsios spalvos sportinėmis kelnėmis ir užsidėjusį tamsios spalvos kepuraitę su snapeliu. Pabrėžtina, kad vyrui pradėjus bėgti, A. Ž. išgirdo dar du šūvius iš anksčiau girdėtos šūvių pusės, tačiau nubėgantis vyras nešaudė. Vyras užbėgo už namo, esančio (duomenys neskelbtini). Liudytoja per kelių minučių laikotarpį taip pat pamatė, kad vieną keturiasdešimtmetį vyrą persekioja automobilis (t. 2, b.l. 117-118). Atliekant A. Ž. parodymų patikrinimą vietoje, ši liudytoja nebuvo nuosekli dėl bėgusio V. N. judėjimo krypties, nes prie 2015 m. balandžio 14 d. apklausos protokolo pridėtame plane užfiksuota, kad pastebėtas vyras iš karto bėgo nuo liudytojos tarp gyvenamųjų namų, o atliekant parodymų patikrinimo veiksmą, ji parodė, kad nuteistasis iš pradžių bėgo jos link, tačiau sustojo. Po to, V. N. pastovėjęs apsisuko ir pradėjo bėgti atgal (duomenys neskelbtini) g. link. Nuteistajam nubėgus, A. Ž. netrukus iš tos pačios pusės išgirdo kitus du šūvius (t. 2, b.l. 124-139). Papildomoje 2015 m. birželio 26 d. apklausoje liudytoja nurodė aplinkybes, kurias ji papasakojo atliekant parodymų patikrinimą vietoje, be to, patikslino, kad nuo to momento, kai ji matė V. N. paskutinį kartą, praėjus maždaug vienai minutei ji išgirdo du šūvius iš tos pačios pusės (t. 2, b.l. 140). Kaip minėta, A. Ž. 2015 m. balandžio 14 d. apklausoje kategoriškai nurodė, kad paskutinius du šūvius negalėjo iššauti jos matytas vyras, nes šis tuo metu dar buvo liudytojos matymo lauke, kita vertus, paskutinėje apklausoje ikiteisminiame tyrime ji jau nurodė, kad išgirdo aptariamus šūvius praėjus tam tikram laiko tarpui po to, kai V. N. pasislėpė tarp gyvenamųjų namų (A. Ž. nebebuvo matomas). Apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja taip pat patvirtino, kad praėjus vienai-dviems minutėms po šūvių, ji matė bėgantį V. N. nuo šūvių pusės, po to jis apsidairė ir nubėgo tarp gyvenamųjų namų (t. 4, b.l. 112). Taigi, ši liudytoja baudžiamajame procese nepatvirtino, kad ji matė V. N., šaudantį į G. T.. Kaip minėta, nuteistasis teisiamajame posėdyje neneigė, kad jis buvo netoli G. T. užpuolimo vietos, tačiau greitai pasišalino iš ten dėl prasidėjusio šaudymo (t. 4, b.l. 129-131). Vien V. N. bėgimas nuo šūvių pusės savaime neįrodo, kad jis nusikalstamais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį. Liudytoja S. A., kuri kartu su A. Ž. ėjo gatve, nematė, kad koks nors asmuo bėgo po išgirstų šūvių (t. 2, b.l. 142-145, t. 4, b.l. 111-112). Liudytoja A. J. baudžiamajame procese papasakojo aplinkybes, kai automobilis važiavo paskui bėgusį vyrą, tačiau nežinojo informacijos apie V. N. veiksmus (t. 2, b.l. 102-107, t. 4, b.l. 113). Liudytoja N. P. ikiteisminiame tyrime parodė, kad ji, bylai reikšmingu laiku dirbdama kioske, matė, kad pro kioską prabėgo du vyrai ir vėliau ji išgirdo šūvius. Liudytoja apibūdino vyrus kaip 28-32 metų amžiaus, tamsesnės odos spalvos, apie 170 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, vyrų plaukai buvo trumpai kirpti, jie buvo tamsiai apsivilkę. Ji gerai neįsidėmėjo vyrų, todėl negalėjo atpažinti. N. P. nepastebėjo, kad vyrai ką nors nešėsi (t. 2, b.l. 110-114). Liudytoja nenurodė detalesnių parodymų ir teisiamajame posėdyje (t. 4, b.l. 127). Kaip galima suprasti iš N. P. parodymų, ji matė kelis vyrus prieš pasigirstant šūviams. Liudytoja nestebėjo šaudymo aplinkybių, todėl negalima kategoriškai tvirtinti, kad šaudė būtent jos matyti vyrai. N. P. neparodė, kad šie praeiviai buvo užsidėję galvos apdangalus, nors A. Ž., kaip minėta, apibūdino, kad V. N. buvo su kepuraite, turinčia snapelį. N. P. stebėtų vyrų bendro pobūdžio išorinis apibūdinimas nėra pakankamas identifikuoti konkrečius asmenis, tuo labiau kad pati liudytoja pripažino, kad ji tinkamai neįsiminė asmenų, kad juos galėtų atpažinti. Liudytoja J. V. baudžiamajame procese nematė G. T. sužalojimo aplinkybių ir po to bėgusių užpuolikų (t. 2, b.l. 162-168, t. 4, b.l. 98-99). Todėl prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad ši liudytoja nurodė panašius užpuolusių asmenų išvaizdos bruožus kaip liudytojas L. Š. yra atmetamas, nes nepagrįstas. To nenurodė ir liudytojai A. B. bei A. K. (t. 2, b.l. 169, 176-177, t. 4, b.l. 127).

Prokuroras apeliaciniame skunde akcentuoja liudytojo L. Š. parodymus, kad šaudę asmenys buvo atitinkamai apie 25 ir apie 30 metų amžiaus bei 170 ir 180 cm ūgio, tamsiai apsirengę, turėjo užsidėję kepuraites su snapeliais. Visų pirma pasakytina, kad liudytojas L. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad praėjus kelioms sekundėms po išgirstų šūvių jis pamatė du vyrus, bėgančius nuo vietos, kurioje aidėjo šūviai. Atstumas tarp abiejų vyrų ir jo buvo gal 100 metrų. Be to, pasak L. Š., aplinkoje buvo jaučiamas pavojus dėl savo gyvybių (t. 4, b.l. 99). Taigi, L. Š. tiesiogiai nestebėjo šaudymo į G. T. aplinkybių, liudytojas staiga pamatė bėgančius vyrus, kurie buvo pakankamai toli nuo jo, kas leidžia abejoti, kad L. Š. galėjo tiksliai įsiminti abiejų vyrų išvaizdą, kuri leistų detaliai nustatyti asmenų amžių ir ūgį, tuo labiau kad liudytojas pripažino, kad tuo metu dėl išgirstų šūvių jis juto pavojų. Analizuojant liudytojo apklausų, duotų ikiteisminiame tyrime, protokolų ir jų priedų turinį, matyti, kad jis taip pat ilgą laiką negalėjo stebėti abu vyrus, nes jie nubėgo į gyvenamųjų namų vidinius kiemus (t. 2, b.l. 171-172, 173-174). Esant tokiai situacijai, net stebint asmenis iš artimesnio atstumo nei 100 metrų pakankamai sudėtinga įsidėmėti jų išvaizdą, jei prieš tai stebintysis sąmoningai neturėjo tikslo užfiksuoti tokios informacijos atmintyje. L. Š. teigimu, vienas iš bėgančių vyrų buvo tamsesnės odos spalvos, kita vertus, tokia asmens odos savybė nėra ypatingas bruožas, leidžiantis kategoriškai identifikuoti konkretų asmenį. Be to, kaip minėta, liudytoja N. P. ikiteisminiame tyrime parodė, kad dar prieš šaudymą ji matė du vyrus, kurie abu buvo tamsesnio gymio. Remiantis A. Ž. parodymais, ji matė tik vieną bėgantį V. N., o L. Š. stebėjo du bėgančius vyrus. Byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš G. T. užpuolikų buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, po to sugrįžo ten ir kartu su kitu bendrininku pabėgo. Liudytojas L. Š. pirminėje apklausoje apibūdino abiejų vyrų vilkėtą aprangą. Pasak liudytojo, vienas vyras, kurio amžius apie 30 metų, ūgis apie 180 cm, kūno sudėjimas vidutinis, o oda tamsesnė, vilkėjo juodos spalvos sportinį bliuzoną, kuris buvo iki liemens, o ant šio rūbo priekinės dalies kairės pusės, krūtinės lygyje, iki bliuzono vidurio buvo dvi plačios juostos, t. y. viena – baltos spalvos, o kita – raudonos spalvos (t. 2, b.l. 171). Liudytoja A. Ž. ikiteisminiame tyrime taip pat gana detaliai apibūdino V. N. vilkėtus drabužius, tačiau ji neparodė, kad ant nuteistojo viršutinio drabužio buvo kokios nors išskirtinės detalės (pavyzdžiui, juostos), tuo labiau kad liudytoja taip pat matė V. N. iš priekio (t. 2, b.l. 117-118). Kitas L. Š. apibūdintas vyras buvo apie 25 metų amžiaus, apie 170 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, o jo vilkėti drabužiai buvo juodi (t. 2, b.l. 171). Liudytojas neparodė, kad šio asmens oda buvo tamsesnė, todėl negalima teigti, kad ir kitas bėgęs vyras galėjo būti V. N.. Liudytoja D. J. V., gyvenanti daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, parodė, kad ji matė prabėgančius du vyrus, todėl negalėjo įsidėmėti veidų. Abu asmenys buvo apsivilkę tamsiai. Vieno iš vyrų tamsiai mėlynos spalvos striukės, atrodo, nugarinėje dalyje buvo raudonos ir baltos spalvos juostos (t. 2, b.l. 157-160). Ši liudytoja bylos teisminiame procese nenurodė jokių papildomų aplinkybių (t. 4, b.l. 98). Taigi, gretinant liudytojų L. Š. ir D. J. V. parodymus, jie nebuvo visiškai tikslūs dėl vieno iš bėgančių vyrų dėvėtos striukės esančių juostų buvimo vietos.

Liudytoja T. M. ikiteisminiame tyrime teigė, kad ji, nagrinėjamo įvykio metu būdama gyvenamojo namo bute, pamatė, kad po šūvių nuo G. T. pradėjo bėgti du vyrai į priešingą pusę nei parduotuvė „Iki“. Jie buvo apie 180 cm ūgio, liekno kūno sudėjimo, apsivilkę tamsios spalvos drabužiais, striukėmis ar bliuzonais iki liemens (t. 2, b.l. 147-148, 149-150). Liudytoja teisiamajame posėdyje nurodė panašias aplinkybes dėl bėgusių vyrų elgesio (t. 4, b.l. 99). T. M. bendrais bruožais apibūdino G. T. užpuolikus ir nenurodė jokių išskirtinių jų bruožų, taip pat neteigė, kad kuris nors iš jų buvo tamsesnės odos spalvos. Liudytoja V. J. ikiteisminiame tyrime parodė, kad ji, būdama to paties namo, kurio gyventoja taip pat yra T. M., bute, išgirdo šūvius. Liudytoja pasižiūrėjo per langą ir matė du bėgančius vyrus, kurių ūgis apie 180-190 cm., vidutinis kūno sudėjimas, apranga sportinė ir neryški, ant galvos buvo kažką užsidėję. V. J. susidarė įspūdis, kad bėgantys vyrai buvo jauni (t. 2, b.l. 152-155). Liudytoja davė panašius parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 4, b.l. 100). Pastebėtina, kad abi liudytojos neparodė, jog kuris nors vienas iš G. T. užpuolikų bėgo teritorija, esančia tarp namų, pažymėtų Nr. (duomenys neskelbtini) (jame yra T. M. ir V. J. butai) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune. T. M. ir V. J. ikiteisminiame tyrime kategoriškai nurodė, kad abu vyrai greitai judėjo priešinga kryptimi. Šių liudytojų parodymai dėl užpuolikų bėgimo krypties atitinka anksčiau aptartus liudytojo L. Š. ir D. J. V. parodymus. Kita vertus, liudytoja A. Ž., duodama parodymus ikiteisminiame tyrime, tvirtino, kad ji pastebėjo V. N. teritorijoje tarp minėtų pastatų, t. y. V. N. bėgo namo, kuriame yra T. M. butas, link ir jį paliko užnugaryje. Tai įrodo ir prie jos apklausos ar parodymų patikrinimo vietos protokolų pridėti planai (t. 2, b.l. 124-127, 139). Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad prie G. T. buvo priėję trys užpuolikai. Tokios aplinkybės nenurodė nukentėjusysis ar kiti liudytojai. Be to, V. N. objektyviai negalėjo bėgti vienu metu skirtingomis kryptimis.

Anksčiau išanalizuoti liudytojų parodymai, kuriais prokuroras remiasi apeliaciniame skunde, nėra pakankami, kad leistų daryti neabejotiną išvadą, jog būtent V. N. šaudė į G. T.. Kaip minėta, liudytojos A. Ž., atpažinusios nuteistąjį, parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs baudžiamajame procese, be to, jie iš dalies prieštarauja kitų liudytojų parodymams dėl V. N. ir G. T. užpuolusių vyrų judėjimo krypties. Daugelis liudytojų negalėjo konkrečiau apibūdinti iš įvykio vietos bėgusių vyrų išorės požymių, jų išskirtinumo, kad būtų galima kategoriškai daryti išvadą, jog vienas iš asmenų buvo V. N.. Liudytojų įvardytas užpuolikų amžius, kūno sudėjimas ar vieno iš jų tamsūs veido bruožai leidžia daryti tik prielaidą dėl V. N. galimai darytų nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį, tačiau to nepakanka, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Byloje taip pat nenustatyta, kad V. N. vilkėjo išskirtinius drabužius, leidžiančius jį identifikuoti kaip būtent asmenį, šaudžiusį į G. T.. L. Š. parodymai, kuriais jis apibūdino bėgusių vyrų išorę ir aprangą, visų įrodymų kontekste dėl anksčiau aptartų argumentų negali būti vertinami kaip besąlygiškai įrodantys nuteistojo kaltę padarius inkriminuotus nusikaltimus.

Pasak prokuroro, V. N. buvimą įvykio vietoje ir įvykio metu patvirtina jo mobiliojo ryšio telefonų abonentų išeinančių ir įeinančių skambučių bei SMS žinučių išklotinė, kuria remiantis, nuteistojo mobiliojo ryšio telefonų numeriai prieš pat nusikaltimą veikė netoli nusikaltimo vietos. Vien ta aplinkybė, kad V. N. buvo netoli G. T. užpuolimo vietos, neįrodo, kad nuteistasis realiai padarė kokius nors nusikalstamus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, apelianto akcentuojami rašytiniai įrodymai nepaneigia skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio dalies išvadų. Be to, prokuroras nepagrįstai sureikšmina tas aplinkybes, kad nusikaltimo darymo metu V. N. mobiliojo ryšio telefonų abonentai buvo išjungti, o po įvykio jis nesilankė namuose, dėl ko konstatuojama, kad nuteistasis slapstėsi. Atlikus V. N. asmens kratą, iš jo paimti du mobiliojo ryšio telefonai, kurių IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 108-112, b.l. 113-114). Pirmajame mobiliojo ryšio telefone buvo naudojami telefonų numeriai Nr. (duomenys neskelbtini) (veikė nuo 2015 m. balandžio 18 d., 12:25:29 val., iki 2015 m. balandžio 24 d., 20:52:03 val.), Nr. (duomenys neskelbtini) (veikė nuo 2015 m. balandžio 5 d., 22:43:14, iki 2015 m. balandžio 9 d., 11:48:14 val.), Nr. (duomenys neskelbtini) (veikė nuo 2015 m. balandžio 12 d., 18:12:38 val., iki 2015 m. balandžio 12 d., 20:45:02 val.) (t. 3, b.l. 59). Antrajame mobiliojo ryšio telefone buvo naudojamas telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (veikė nuo 2015 m. kovo 2 d., 19:56:03 val., iki 2015 m. balandžio 18 d., 05:52:53 val. (t. 3, b.l. 62). Analizuojant minėtą informaciją, akivaizdu, kad pastarasis mobiliojo ryšio telefonas buvo naudojamas nuolat tiek prieš G. T. užpuolimą, tiek ir po to. Dėl pirmojo mobiliojo ryšio telefono pasakytina, kad jis nebeveikė (2015 m. balandžio 9 d., 11.48 val.) likus dar pakankamai ilgam laikui iki nagrinėjamo įvykio (2015 m. balandžio 9 d., apie 12.30 val.). Paskutinė šio mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie telekomunikacijos bokšto vieta buvo ganėtinai toli nuo nusikaltimo padarymo vietos (t. 3, b.l. 64). V. N. teisiamajame posėdyje iškelta versija, kad aptariamas mobiliojo ryšio telefonas išsikrovė (t. 4, b.l. 130), nėra paneigta byloje surinktais įrodymais. Tai, kad šis mobiliojo ryšio telefonas nagrinėjamo įvykio dieną daugiau nebeveikė, savaime nepatvirtina V. N. bandymo sutrukdyti nustatyti jo buvimo vietą. Prokuroras apeliaciniame skunde kelia niekuo nepagrįstą prielaidą, kad po G. T. užpuolimo V. N. slapstėsi vien siedamas tokią aplinkybę su nuteistojo nesuradimu jo gyvenamojoje vietoje.

2015 m. gegužės 5 d. atlikus V. N. asmens kratą, taip pat jo gyvenamosios vietos kratą, buvo paimti tamsios spalvos drabužiai ir kepuraitės (t. 1, b.l. 167-168, t. 3, b.l. 108). Taigi, šie procesiniai veiksmai atlikti praėjus beveik vienam mėnesiui nuo G. T. užpuolimo, todėl negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad nuteistasis tais pačiais drabužiais vilkėjo ir nagrinėjamo įvykio dieną. Iš V. N. paimta apranga nėra išskirtinė, juodos (mėlynos) spalvos drabužių turi nemažai žmonių, todėl vien tokią rastą aprangą sieti kaip V. N. kaltės įrodymą nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl liudytojų parodymų, susijusių su G. T. užpuolusių asmenų aprangos nurodymu, vertinimo ir detaliau nebekartoja. Specialistas, tyręs iš V. N. paimtus drabužius, nustatė, kad ant jų yra rasta šūvio pėdsakų dalelių, kurių cheminėje sudėtyje yra švino, stibio ir bario, taip pat kai kur alavo (t. 1, b.l. 94-97, 180-181). Atlikus lyginamąjį ant drabužių rastų ir kulkų, tūtelių šūvio pėdsakų dalelių cheminių sudėčių tyrimą, nustatyta, kad šios cheminės sudėtys (švino, stibio ir bario) yra vienarūšės (t. 1, b.l. 94-97, 186). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo apklaustas specialistas T. Sadauskas, kuris paaiškino, kad šūvio pėdsakų dalelių cheminės sudėties nustatymas neleidžia identifikuoti konkretaus ginklo, o turi būti rasta kulta, ginklas ir tik tada galima daryti išvadą, kad iš tokio ginklo buvo iššauta. Švino, stibio ir bario yra visuose populiariausiuose šoviniuose (t. 4, b.l. 133-134). Tokiu būdu vienarūšių cheminės sudėties dalelių nustatymas įvykio vietos apžiūroje rastose kulkose, tūtelėse ir ant V. N. priklausančių drabužių savaime nepagrindžia nuteistojo dalyvavimo padarant nusikaltimus, juolab nuteistojo apranga buvo paimta praėjus beveik vienam mėnesiui po G. T. užpuolimo. Be to, kaip teisingai pastebėjo apygardos teismas, ant kai kurių V. N. drabužių buvo rasta papildomai alavo, nors tokios cheminės medžiagos nebuvo nei ant tūtelių ir kulkų, rastų įvykio vietoje, nei ant G. T. kelnių (t. 1, b.l. 91-92). Byloje nerastas ginklas, iš kurio šaudyta į nukentėjusįjį, o tokiu ginklu nebuvo V. N. asmeninės kratos metu paimtas pistoletas „MAUSER“. Niekuo nepagrįstas prokuroro tvirtinimas, kad nuteistasis buvo sulaikytas su šaunamuoju ginklu, nes jis siekė apsisaugoti nuo užpultų asmenų keršto. Byloje nenustatytas konkretus V. N. tikslas nešiojantis su savimi minėtą ginklą. Nuteistasis teisiamajame posėdyje iškėlė versiją, kad jis sulaikymo dieną buvo šaudykloje ir šaudė iš lygiavamzdžio šautuvo. Be to, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo ir anksčiau lankėsi minėtoje vietoje bei šaudė iš skirtingo pobūdžio ginklų (t. 4, b.l. 129). Liudytojas A. J. baudžiamajame procese patvirtino, kad jis pardavė lygiavamzdį šautuvą „Saiga 12“. V. N. ir dar vienas asmuo dalyvavo perkant ginklą. Jie nuvyko į šaudyklą išbandyti lygiavamzdį šautuvą. Abu pirkėjai šaudė iš aptariamo ginklo (t. 4, b.l. 127-128). Liudytojas A. J. nurodė analogiškas aplinkybes ikiteisminiame tyrime (t. 3, b.l. 21-22). Nenustatyta, kad A. J. yra suinteresuotas duoti V. N. naudingus parodymus, šio liudytojo parodymai iš esmės atitinka nuteistojo parodymus, kurie nėra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Pasak prokuroro, V. N. iškeltą versiją paneigia ta aplinkybė, kad artimo šūvio pėdsakai buvo rasti ne ant nuteistojo tą dieną vilkėtų drabužių, o ant jo gyvenamojoje vietoje buvusių rūbų. Pastebėtina, kad V. N. asmens krata buvo atlikta 2015 m. gegužės 5 d., nuo 18.48 val. iki 19.15 val. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Būtent šio procesinio veiksmo metu iš jo paimta juodos spalvos striukė, juodos spalvos megztinis, mėlynos spalvos džinsai, juodos spalvos marškinėliai ir tamsiai mėlyna kepuraitė (t. 3, b.l. 108). Minėti daiktai buvo pateikti ištirti specialistui. Ant visų drabužių, išskyrus tamsiai mėlyną kepuraitę, rasta šūvio pėdsakų (t. 1, b.l. 94-97, 180-181). Atlikus kratą V. N. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, iš nuteistojo drabužių paimta tik juoda kepuraitė (t. 1, b.l. 167-168). Tai paneigia prokuroro apeliacinio skundo teiginį, kad prieš atliekant V. N. kratą, jis nevilkėjo drabužių, ant kurių buvo artimo šūvio pėdsakų. Be to, minėtas procesinis veiksmas buvo atliekamas vakare, todėl iki tol nuteistasis objektyviai turėjo galimybę lankytis šaudykloje. Priešingos išvados neleidžia daryti ta aplinkybė, kad, pasak prokuroro, V. N. dalyvavimas aptariamoje vietoje neužfiksuotas šaudyklos registracijos žurnale.

Konstatuotina, kad apygardos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių, kad V. N. prisidėjo prie inkriminuotų nusikaltimų padarymo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra vienareikšmiškų duomenų, jog nuteistasis darė bendrus nusikalstamus veiksmus su kitais asmenimis, prokuroro apeliacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su apygardos teismo išvada, kad automobilis įvykio vietoje galimai atsitiktinai susidūrė su bėgusiu V. S., neturi reikšmės priimto išteisinamojo nuosprendžio dėl V. N. teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apelianto argumentai atmetami. Pažymėtina, kad byloje nuteistasis nebuvo kaltinamas vairavęs automobilį, kuriuo buvo sužalotas V. S.. Be to, nenustatytas kitas asmuo, kuris galėjo padaryti tokį nusikaltimą, ir jo bei V. N. susitarimas įvykdyti nusikalstamą tikslą.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl V. N. paskirtos bausmės pagal BK 253 straipsnio 2 dalį

V. N. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo ginamajam paskirta laisvės atėmimo bausmė pagal BK 253 straipsnio 2 dalį yra per griežta. Šio straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo ketverių iki aštuonerių metų. Apygardos teismas paskyrė V. N. šiek tiek mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei numatytas straipsnio sankcijos vidurkis – 5 metus.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Teisėjų kolegija pritaria V. N. gynėjui, kad apygardos teismas tinkamai neįvertino nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Skundžiamame nuosprendyje tik nurodyta, kad nuteistajam parenkant bausmę, atsižvelgiama, jog jis padarė sunkų nusikaltimą (skundžiamo nuosprendžio 16 lapas, t. 4, b.l. 167). BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais sudėtis, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla be kita ko asmeniui, kuris, neturėdamas teisėto leidimo, laikė, nešiojo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus. BK 253 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas diferencijavo bausmių griežtumą atsižvelgiant į neteisėtai disponuotą nusikalstamos veikos dalyko (šaunamųjų ginklų) kiekį. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme aprašytos nusikalstamų veikų sudėtys yra abstrakčios, jose numatyti būtinieji požymiai, kurie turi būti nustatyti ir kurių visumos pakanka siekiant asmenį pripažinti kaltu ir jam paskirti bausmę. Kita vertus, nusikalstamų veikų, kurios pagal BK yra vertinamos pagal tą patį straipsnį, padarymo aplinkybės realiame pasaulyje būna skirtingos. V. N. nuteistas už neteisėtą disponavimą 7 šaunamaisiais ginklais. Formaliai žiūrint, nuteistojo neteisėtai disponuotų šaunamųjų ginklų kiekis pakankamai žymiai viršija mažiausią tokių daiktų kiekį, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Tačiau būtina įvertinti šaunamųjų ginklų charakteristiką, jų kokybę. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 21 dalis numato, kad ginklai, jų priedėliai ir šaudmenys priskiriami pagal jų pavojingumą vienai iš kategorijų (A, B, C arba D). Pavojingiausi yra A kategorijos ginklai, jų priedėliai ir šaudmenys, mažiausiai pavojingi – D kategorijos ginklai ir šaudmenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad nė vienas iš V. N. neteisėtai disponuotų šaunamųjų ginklų nėra priskiriamas aukščiausiajai – A – kategorijai. Nuteistasis su savimi nešiojosi vieną pistoletą „MAUSER“, priskiriamą B kategorijos šaunamiesiems ginklams, o kiti 6 neteisėtai garaže laikyti šaunamieji ginklai priskiriami C kategorijai (t. 1, b.l. 65-77, 126-131). Taigi, dauguma šių daiktų dėl savo charakteristikų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra laikomi mažesnio pavojingumo. Be to, garaže rastus šaunamuosius ginklus tyręs specialistas nustatė, kad trys iš šių daiktų dėl nustatytų trūkumų yra netinkami šaudyti, o vienas šaunamasis ginklas iš dalies tinkamas šaudyti dėl paleidžiamojo skeliamojo mechanizmo gedimo, kas leidžia daryti išvadą, jog jie nėra tokio pačio pavojingumo kaip visiškai tinkami šaudyti šaunamieji ginklai (t. 1, b.l. 126-131). Pastebėtina, kad garaže rasti ne tik netinkami šaudyti dujiniai pistoletai, bet ir aptiktas dujinio pistoleto „BLOW COMPACT“ rėmas su vamzdžiu. Nors remiantis minėto įstatymo 2 straipsnio 50 dalimi, pastarasis daiktas taip pat vertinamas kaip šaunamasis ginklas, tačiau akivaizdu, kad jis savo esme kelia mažesnį pavojingumą nei pilnos konstrukcijos šaunamieji ginklai. Skundžiamame nuosprendyje aprašant V. N. padaryto nusikaltimo aplinkybes, jam inkriminuotas taip pat neteisėtas disponavimas 8 vnt. „BROWNING“ pramoninės gamybos šoviniais. Pabrėžtina, kad šaudmenys buvo pistoleto „MAUSER“, rasto atlikus nuteistojo asmens kratą, dėtuvėje, t. y. buvo skirti būtent šiam šaunamajam ginklui. Pačių šaudmenų kiekis ar jų sprogstamoji galia nėra didelė, byloje nenustatyta, kad nuteistasis neteisėtai disponavo daugiau tokio pobūdžio daiktais. Atsižvelgiant į tai, V. N. inkriminuotas šaudmenų skaičius itin nedidina jo padaryto nusikaltimo pavojingumo. Pritartina nuteistojo gynėjui, kad sprendžiant dėl jo ginamojo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, atsižvelgtina į didelės daugumos rastų šaunamųjų ginklų laikymo vietą – garažą, į kurį tretiesiems asmenims apribota galimybė patekti ir pasinaudoti aptariamais daiktais. Byloje nėra duomenų, kad V. N. neteisėtai disponavo inkriminuotais šaunamaisiais ginklais darydamas kitas nusikalstamas veikas ar garaže rasti šaunamieji ginklai pastaruoju metu naudoti, sąmoningai modifikuoti, kad jie taptų tinkamais šaudyti.

Nuteistasis padarė vieną baigtą sunkų nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia. V. N. atsakomybę lengvina ta aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. N. yra vedęs, turi nepilnamečių vaikų ir nuolatinę gyvenamąją vietą (t. 3, b.l. 134, 143). Nuteistasis anksčiau yra trauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau jo teistumas yra išnykęs (t. 4, b.l. 4-6). Po paskutinio apkaltinamojo nuosprendžio, priimto 2006 m. liepos 24 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jis iki inkriminuoto nusikaltimo nustatymo ilgą laiką nenusikalto. Naujų ikiteisminių tyrimų dėl V. N. galimai nusikalstamo elgesio nepradėta. Byloje yra duomenų, kad jis anksčiau nemažai kartų trauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau administracinės nuobaudos nebegalioja. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad dauguma administracinių teisės pažeidimų susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, kurie paprastai nebuvo pavojingi (t. 4, b.l. 10-20). Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. N. daugiau nei 4 metus nebuvo trauktas administracinėn atsakomybėn. Nuteistasis nesigydė psichiatrinėse ligoninėse ir nėra įrašytas į priklausomybių ligų sąrašą (t. 4, b.l. 24, 26).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą akcentavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija, įvertinusi V. N. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir kitas anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti V. N. paskyrus minimalią laisvės atėmimo bausmę, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje. Nors apygardos teismas paskyrė nuteistajam šiek tiek didesnę laisvės atėmimo bausmę nei sankcijoje numatyta minimali (5 metus), tačiau pripažintina, kad net ir tokia laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir nėra proporcinga padarytam nusikaltimui, tuo labiau kad pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu eliminavo galimybę svarstyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo klausimą.

BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2015, 2K-212-648/2016). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko socialinius ryšius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-499/2013, 2K-56/2014).

Kaip minėta, V. N. neteisėtai disponavo nemaža dalimi šaunamųjų ginklų, kurie netinkami šaudyti ir priskiriami pagal pavojingumą vienai iš žemesnių kategorijų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme, juolab kad byloje nenustatyta kad nuteistasis pastaruoju metu naudojo šiuos daiktus pagal paskirtį, t. y. šaudė iš jų. Nuteistojo su savimi nešiotas šaunamasis ginklas taip pat neišsiskiria ypatingu pavojingumu, jis nepanaudojo tokio ginklo nusikalstamiems tikslams. Anksčiau aptarta V. N. asmenybė rodo, kad jis, išskyrus šio nusikaltimo padarymą, paskutiniais metais paprastai buvo linkęs laikytis visuomenėje nustatytų taisyklių. Be to, būtina įvertinti ir nuteistojo socialinius ryšius, kad jis turi šeimą, nepilnamečių vaikų, o realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam apribotų galimybę palaikyti nuolatinį ir stiprų ryšį su šeimos nariais. Įvertinus nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes, V. N. asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes, pripažintina, kad byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog V. N. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas atidedamas. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. V. N. atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, skiriama BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 ir 11 punktuose nurodytos pareigos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendį:

V. N., pripažintam kaltu už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 2 dalyje, padarymą, paskirti 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsniu, 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 ir 11 punktais, V. N. paskirtą 4 metų laisvės atėmimo bausmę atidėti 3 (trejiems) metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per 1 metus (vienerius) metus nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos sumokėti 15 MGL dydžio, t. y. 564,90 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų ir devyniasdešimties eurocentų), įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat paskiriant pareigas: 1) per du mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos užsiregistruoti darbo biržoje ar pradėti dirbti; 2) per visą bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 3) per visą bausmės atidėjimo laikotarpį neturėti, nenaudoti ir neįsigyti šaunamųjų ginklų ir šaudmenų.

Į V. N. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti jo laikiname sulaikyme, kardomojoje priemonėje-suėmime ir atliekant bausmę išbūtą laiką nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį, kuria jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę numatyta atlikti pataisos namuose.

V. N. nedelsiant paleisti iš pataisos namų.

Kitą Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Aloyzas KruopysLinas Šiukšta