Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-823-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. B., V. L., A. L., J. G., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-139-477/2016 pagal ieškovės Z. S. ieškinį atsakovams dėl (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies panaikinimo, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis bei dalinės teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 4 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatyta (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiamasis teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).Nagrinėjamu atveju ieškovė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio reikalavimus grindė tuo, kad ginčijama Sprendimo dalimi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p., Žemės reformos įstatymo 9 str. 2 d., 19 str. 5 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 str. 2 d., 2 str. 2 d., Vyriausybės 1998-04-01 nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 7.1 p., Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymo Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ reikalavimus, atsakovui D. B. neteisėtai ir nepagrįstai ekvivalentine natūra buvo atkurtos nuosavybės teisė į žemės sklypą, kuriame buvo jos paveldėtų pastatų liekanos, bei tuo, kad atsakovas D. B., kaip ir kiti atsakovai, vėliau sudarė apsimestinius ir nesąžiningus ginčijamos žemės sklypo dalies perleidimo sandorius. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, išdėstęs baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini)) apklaustų liudytojų parodymus bei specialistų išvadų duomenis, sprendė, kad minėto žemės sklypo 0,5974 ha dalis, kurioje yra ieškovės iš brolio paveldėti fiziškai pažeisti pastatai, D. B. buvo suteikta nuosavybėn veikiant apsimestinai ir nesąžiningai, todėl (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl 0,5974 ha sklypo dalies suteikimo panaikino. Teismas taip pat sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovų D. B., V. L., V. L. sudaryti žemės sklypo dalies, kurioje yra ieškovės paveldėti fiziškai pažeisti pastatai, perleidimo sandoriai yra sudaryti savanaudiškai ir nesąžiningai, pažeidžia ieškovės teisę naudotis, valdyti ir disponuoti jai priklausančiais pastatais, o ieškinio senaties terminas iki ieškinio pareiškimo nebuvo pasibaigęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs kad pagal CPK 327 str. 1 d. 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos ir kai dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, kas reikštų, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, išnagrinėjus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinius skundus, atsiliepimą į juos bei bylose esančius duomenis, yra pagrindas padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas virš išdėstytas išvadas padarė neatskleidęs nagrinėjamos bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes bylą reiktų išnagrinėti iš naujo visiškai visa apimtimi ir išspręsti klausimus, kurių pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė, nesvarstė ir jokio vertinimo skundžiamame sprendime neišdėstė (dėl ieškovės, kaip mirusiojo brolio teisių perėmėjos, teisės ginčyti administracinį aktą ir sutartis, dėl senaties termino pasibaigimo ginčyti administracinį aktą iki pareiškimo teismui šioje byloje pateikimo 2015-05-13 dieną, dėl to, kokie teisiniai aktai, tuo metu reglamentavę nuosavybės teisių atkūrimo ir namų valdos žemės sklypo suformavimo procesus buvo (nebuvo) pažeisti, kokiu teisiniu pagrindu ir pagal kokį (kokius) sandorių negaliojimo pagrindus yra pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimo dalį ir ginčijamas sutarčių dalis, dėl restitucijos taikymo galimybės ir būdo panaikinus ginčijamo Sprendimo dalį ir sutarčių dalis). Pirmiausia pažymėtina tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti esmines teisines ir faktines bylos aplinkybes, nes nuo to priklauso tinkamas bylos susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas, taigi, ir bylos esmės atskleidimas, kartu – precedentų ir vieningos bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencijos formavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 327 str. 1 d. 2 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-518/2006, 3K-3-566/2006; 3K-3-670/2006; 3K-3-233/2007). Be to, bylos esmės atskleidimas (esminių teisinių ir faktinių aplinkybių išnagrinėjimas) kartu yra susijęs ir su viešuoju interesu.CPK 270 str. 4 d. yra įtvirtinti teismo sprendimo turiniui keliami reikalavimai. Nurodoma, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Kaip matyti iš skundžiamojo sprendimo turinio ir išdėstymo, minėtų motyvuojamosios dalies turinio reikalavimų laikytasi nebuvo, nes sprendime nėra nurodytos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, nėra argumentų, kodėl teismas atmetė dalį įrodymų, taip pat nenurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais vadovaudamasis teismas panaikino ir pripažino negaliojančiais ginčijamą akto dalį ir sutarčių dalis, o cituojant teismų praktiką nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai: CK 1.81 (viešai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris), CK 1.86 str. (tariamo sandorio negaliojimas), taip pat minimas sandorio apsimestinumas ir nesąžiningumas (CK 1.87 str.) – yra vienas kitam prieštaraujantys ir iš sprendimo visiškai negalima nustatyti, pagal kurį iš jų buvo kvalifikuoti teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Bylos aplinkybės turi būti ištirtos išsamiai ir visapusiškai, o šalims turi būti suteikta teisė apeliuoti dėl, jų manymu, neteisėtų sprendimų. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra akcentavęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Be to, atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176-185 str.), savo išvadas apie nustatytas byloje aplinkybes padarė neįvertinęs kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, jų tarpusavio ryšio, sąsajumo bei įrodymų visumos. Ne pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinus įrodymus ir dėl to galimai netinkamai nustačius esmines faktines bylos aplinkybes, nebuvo galima tinkamai kvalifikuoti teisinių santykių, dėl ko padarytų išvadų negalima laikyti pagrįstomis įrodymais, o surašyto pirmosios instancijos teismo sprendimo – atitinkančio CPK 270 str. 4 d. reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniuose skunduose pagrįstai tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo savo išvadų, kad senaties terminas ginčyti Sprendimo dalį šioje byloje iki ieškinio pareiškimo nebuvo praleistas ir kad nėra pagrindo svarstyti jo atnaujinimo klausimo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas ginčyti Sprendimo dalį nebuvo suėjęs, kadangi ieškovė, būdama brolio V. P. įpėdine, į teismą kreipėsi nepraleisdama vieno mėnesio termino apskųsti (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). V. P. mirė (duomenys neskelbtini), paveldėjimo teisės liudijimas ieškovei buvo išduotas 2008 m. rugsėjo 29 d., o ieškovė jau (duomenys neskelbtini) kreipėsi į prokuratūrą dėl galimai nusikalstamų atsakovo A. L. veiksmų, o 2008 m. balandžio 9 d. pateikė Zarasų rajono apylinkės teismui ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės išdėstė nagrinėjamoje byloje neaktualią ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką ir terminus.Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, pareiškimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teismui buvo paduotas 2015 m. gegužės 13 d., o ieškinys pateiktas 2015 m. birželio 1 d. (1 t., b. l. 3, 33). Argumentų ir motyvų, kaip teismas vertina šias ieškovės kreipimosi į teismą datas dėl ginčijamo Sprendimo dalies panaikinimo ieškinio senaties taikymo požiūriu, teismo sprendime visiškai nenurodyta. Kaip galima suprasti iš sprendimo turinio, teismas ieškinio senaties terminą šioje byloje dėl Sprendimo dalies panaikinimo skaičiavo nuo 2008-09-29, kada ieškovė tapo mirusio brolio teisių ir pareigų perėmėja, tačiau sprendė, jog ieškovė, kreipdamasi į teismą šioje byloje 2015-05-13 dieną, ieškinio senaties termino nepraleido, nes jau išnagrinėtoje Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to paties Sprendimo nuginčijimo buvo kreipusis 2008 m. balandžio 9 d. Tačiau šis teismo pasirinkimas yra padarytas visiškai nenurodant šią išvadą pagrindžiančių motyvų, neaišku, kaip teismas ieškinio senaties taikymo požiūriu vertino laikotarpį nuo 2010 m. spalio 12 d., kada pirmasis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, iki 2015 m. gegužės 13 d., kada ieškovė pakarotinai kreipėsi į teismą šioje byloje (ar senaties terminas sustojo, nutrūko, buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir pan.). Apeliantai pagrįstai nurodo, kad, sprendžiant dėl to, ar ieškinio senatis praleista (nepraleista), turėjo būti įvertinta, ar ieškovės brolis V. P. žinojo ir nuo kada žinojo apie ginčijamą Sprendimą, ar jis ruošėsi jį ginčyti administracine tvarka, ar rengėsi kreiptis dėl namų valdos suformavimo ir statinių po gaisro atstatymo, kokiu tikslu jis (duomenys neskelbtini) įgaliojo ieškovę jį atstovauti institucijose pagal įgaliojimą, ar savo teisių jam netrukdė įgyvendinti neįgalumas ir liga prieš mirtį (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 191) ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatliko tinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo, jų neanalizavo bei nepagrindė, kaip konkretūs byloje esantys įrodymai patvirtina konkrečius sandorių negaliojimo pagrindus, kurių pagrindu teismas ginčijamas sutarčių dalis pripažįsta negaliojančiomis. Kaip jau minėta nutarties 36 punkte, sprendime kalbama apie tris sandorių negaliojimo pagrindus, tačiau kuris yra ieškinio tenkinimo juridinis pagrindas taip ir liko neaišku. Šioje vietoje pažymėtina, kad ieškovės ieškinio pagrindas buvo ir tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p., Žemės reformos įstatymo 9 str. 2 d., 19 str. 5 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 str. 2 d., 2 str. 2 d., Vyriausybės 1998-04-01 nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 7.1 p., Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymo Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ nuostatų pažeidimai, tačiau dėl šio sandorio negaliojimo pagrindo, numatyto CK 1.81 str. (negalioja imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris), teismo sprendime visiškai nepasisakyta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad D. B. žemės sklypas buvo suteiktas veikiant apsimestinai ir nesąžiningai, o atsakovų D. B., V. L., A. L. bei J. G. sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoriai yra negaliojantys, kadangi taip pat yra apsimestiniai ir nesąžiningi. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, jame pirmosios instancijos teismas minėtas išvadas pagrindė perrašydamas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apklaustų liudytojų parodymus bei specialistų išvadose nurodytas aplinkybes, tačiau netyrė, nenagrinėjo ir nevertino šioje nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų, jų nelygino tarpusavyje bei su nurodytais virš minėtais ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, nenurodė, kokiu pagrindu, paaiškinimams esant prieštaringiems, vienais jų vadovaujasi, o kitus – atmeta. Šiuo atveju pabrėžtina, kad, nors ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančios specialistų išvados išties sudaro pagrindo preliminariai manyti, jog atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą atsakovui D. B. ir sprendžiant, ar buvo pagrindas prie V. P. priklausiusios apdegusios namų valdos statinių formuoti žemės sklypą, ar buvo pagrindas tą plotą laikyti laisvu valstybinės žemės fondu, buvo pažeisti tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimai, tačiau teismas, darydamas tokią išvadą, turėjo ją pagrįsti byloje esančių įrodymu visetu bei susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, tačiau, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniuose skunduose, to padaryta nebuvo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiomis 0,5974 ha žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas tarp atsakovų. Kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neatskleidė bylos esmės patvirtina ir tai, kad, nors byloje buvo sprendžiamas ginčijamo Sprendimo, kaip administracinio akto, panaikinimo ir sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis klausimas, visiškai nebuvo svarstomas klausimas, tiriami įrodymai ir nustatinėjamos aplinkybės dėl galimo restitucijos ir/ar vindikacijos taikymo. Reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas prievolių teisės normomis, kai šalis sieja prievoliniai santykiai (CK 6.145-6.153 str. ir kt.) nustačius restitucijos taikymo pagrindą |(CK 1.80 str. 2, 3 d. ir kt.). CK 6.145 str. 1 d. numatyta, jog restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-346/2008; Nr. 3K-3-356/2010; kt.). Kai reikalavimą pareiškusios asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95-4.97 str. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nors turėjo pareigą spręsti klausimą dėl restitucijos taikymo (netaikymo), netyrė restitucijos ir/ar vindikacijos taikymui (netaikymui), jos būdui teisiškai reikšmingų aplinkybių, nenustatinėjo šalių sąžiningumo (nesąžiningumo), sklypo dalies realios rinkos vertės, kurią šalys galimai turėtų viena kitai atlyginti, jei būtų taikoma restitucija. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą ir panaikindamas 0,5974 ha žemės sklypo dalies teisinę registraciją, pirmosios instancijos teismas nenustatė konkrečių koordinačių bei neindividualizavo konkrečių šios žemės sklypo dalies ribų, todėl faktiškai liko neaišku, kuriai sklypo daliai teisinė registracija naikinama. Vien skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta aplinkybė, kad panaikinama dalies žemės sklypo teisinė registracija pagal A. B. įmonės 2015 m. lapkričio 22 d. parengtoje schemoje pažymėtas koordinates, nėra pakankamas pagrindas kadastro duomenų patikslinimui, kadangi pastarojoje schemoje yra apibrėžtas ne 0,5974 ha, o 0,61 ha žemės sklypo plotas, neaišku, kurios koordinatės kuriai sklypo daliai priskirtos. 2016 m. sausio 27 d. Zarasų rajono apylinkės teismui pateiktame pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo pati ieškovė nurodė, kad atsisako reikalavimo dėl 0,0126 ha žemės sklypo, kuris nepatenka į D. B. atkurto žemės sklypo ribas (2 t., b. l. 107-110). Dėl visų pirmiau išdėstytų aplinkybių papildomai pažymėtina ir tai, kad, neindividualizavus 0,5974 ha aptariamo žemės sklypo ribų, nėra galimybės nustatyti ir šios žemės sklypo dalies vertės, o taip pat ir taikyti restitucijos, jei tam būtų nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas.Kartu pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamoje byloje ir jos prieduose, kurie buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui, nebuvo rastas ieškovės ginčytas (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Skundžiamo teismo sprendimo 4 lape teismas konstatuoja, jog D. B. nuosavybės teisė į žemę atkurta (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad šis dokumentas yra baudžiamosios bylos b. l. 136-138, tačiau šiuo lapuose yra ne ginčijamas aktas, o Nekilnojamojo turto registro išrašas. Taigi skundžiamu sprendimu buvo panaikinta administracinio akto dalis, nors paties akto byloje nėra ir teismas jo netyrė bei nevertino. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje yra pagrindas išvadai, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti virš nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, ištirti ir įvertinti bylai reikšmingus įrodymus, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.,

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.