Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. B., J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B., J. B. ir D. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir J. B., trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarei R. A. dėl sprendimo panaikinimo ir ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos su skundu sutiko.

II.

III.

Išdėsto ir tai, jog atsakovas pateikė teismui žemės sklypo planą, kurį tarpusavyje suderino ir pasirašė pareiškėjai D. B., T. B. ir atsakovas J. B.. Pažymi, jog planas rengtas ir derintas 2006 – 2007 m. tam, kad pareiškėjas T. B. ir atsakovas J. B., pritariant pareiškėjui D. B., susitarė, kad atsakovas J. B. perleistų (padovanotų) pareiškėjui T. B. dalį žemės sklypo – 0,0471 ha jam asmeniškai ir dalį bendram naudojimui, iš viso 0,0605 ha, nes T. B. neturėjo žemės šalia namo. Nurodo, jog pagal parengtą planą pareiškėjui T. B. turėjo atitekti bendram naudojimui sklypo dalys, plane pažymėtos indeksais 6 (po jo gyvenamuoju namu – 91 kv.m.), 5 (21 kv.m.), 7 (22 kv.m.) ir asmeniniam naudojimui sklypo dalis Nr. 4 (471 kv.m.), iš viso T. B. atitenkančių sklypo dalių bendras plotas – 605 kv. m. (0,0605 ha). A. J. B. būtų likę sklypo dalys, pažymėtos indeksais 1 (995 kv. m.), 2 (1026 kv. m.), 5 (21 kv. m.) ir 7 (22 kv. m.)., bendras visų dalių plotas būtų sumažėjęs iki 2045 kv. m, (0,2045 ha). Nurodo, jog pareiškėjo D. B. žemės plotas pagal planą atitiko jam grąžintos žemės plotą – 0,1192 ha (1192 kv. m.), kuris susideda iš sklypo dalių, plane pažymėtų indeksais 3 (1080 kv.m.), 5 (21 kv.m.) ir 6 (91 kv. m. po gyvenamuoju namu). Tikina, jog šalys šiuo planu susitarė dėl būsimų bendrosios dalinės nuosavybės dalių bendrame sklype ir naudojimosi sklypu tvarkos, be to, šis planas 2007 m. birželio 28 d. buvo suderintas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje. Priduria, jog perleidimo ir naudojimosi tvarkos bendru sklypu sutarčių šalys nesudarė kilus ginčams dėl dokumentų įforminimo išlaidų pasiskirstymo. Todėl mano, jog šio plano parengimo, pasirašymo ir suderinimo faktai patvirtina, kad pareiškėjai žinojo, kuriam kokia sklypo dalis nuosavybės teise priklausė iki plano pasirašymo dienos, o nežinodami savo turimų teisių į sklypą, pareiškėjai apskritai nebūtų galėję tinkamai ir protingai išreikšti savo valios dėl naudojimosi bendru sklypu tvarkos. Antra vertus, pareiškėjas T. B. skunde nurodė manąs, kad jam turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,1300 ha žemės bendrame sklype. Pažymi, jog jeigu pareiškėjas, kaip jis teigė, būtų nežinojęs apie priimtą ginčijamą sprendimą, ir manęs, kad jam turėtų priklausyti 0,1300 ha ploto sklypo dalis, jam būtų buvę nenaudinga plane suderinti tokią naudojimosi sklypu tvarką, pagal kurią jam naudojimuisi tektų žymiai mažesnė žemės sklypo dalis (tik 0,0605 ha ploto), nei jis tariamai manė turįs teisę, nes tokia tvarka jam nebūtų naudinga ir jo veiksmai būtų logiškai nepaaiškinami. Tikina, jog analogiškai su plane nustatyta naudojimosi tvarka buvo naudinga sutikti ir pareiškėjui D. B.. Detalizuoja, jog plane jam nustatytos dalies dydis tiksliai atitiko jam nuosavybės teise priklausančią dalį, taigi jis galėjo būti tikras, kad nustatoma naudojimosi tvarka jo interesų nepažeidžia, o jeigu jis nebūtų žinojęs apie ginčijamą sprendimą ir manęs turįs teisę į didesnę sklypo ploto dalį, tai, logiškai elgdamasis, pareiškėjas su plane siūloma naudojimosi tvarka nebūtų sutikęs ir plane nebūtų pasirašęs, nes tokia tvarka neatitiktų jo interesų.

Pažymi ir tai, jog nors pareiškėjai atskirajame skunde ir motyvuoja, jog jiems, nemokantiems lietuvių kalbos, terminas sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai jiems išaiškintas ginčijamo sprendimo turinys ir jų teisių pažeidimas, kalbos nemokėjimas nėra kliūtis, trukdanti per protingą terminą išsiaiškinti sprendimo turinį. Pažymi, kad apie tariamą pareiškėjų teisės pažeidimą, t. y. kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis grąžinta ne jiems, o priklauso atsakovui, pareiškėjams buvo žinoma iš aukščiau nurodytų aplinkybių 2006 m., 2007 m., 2010 m. Be to, pareiškėjų teisių tariamo pažeidimo esmė atitinka ginčijamo sprendimo turinį, t. y. žemė ginčijamu sprendimu grąžinta ne pareiškėjams, o pretendentei K. B.. Todėl tai, jog pareiškėjai esą nebuvo susipažinę su skundžiamu sprendimu ir nežinojo viso sprendimo turinio, esminės reikšmės neturi, nes jiems buvo žinomi šio sprendimo padariniai, t. y. tai, kad žemė grąžinta kitiems asmenims ir tokiu būdu, pareiškėjų manymu, pažeistos jų teisės. Pabrėžia, jog žinodami apie pažeistas teises ir būdami rūpestingi bei apdairūs savo teisių atžvilgiu, pareiškėjai galėjo ir turėjo pasidomėti ir sužinoti ginčijamo sprendimo turinį, t. y. būdami rūpestingi, pareiškėjai dar 2006 m. turėjo žinoti ir išsiaiškinti visą ginčijamo sprendimo turinį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. Nr. 2.4-01-3885 sprendimo, kuriuo K. B., mirusiai 2004 m. gruodžio 10 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą ? 0,2660 ha naudojamo žemės sklypo dalį, esančią 0,3852 ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. birželio 5 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas, registro Nr. 3359, kuriuo J. B. paveldėjo 2660/3852 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras žemės sklypo plotas ? 0,3852 ha, išduotą Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A..

Pirmosios instancijos teismas, benagrinėdamas bylą, nustatė, jog terminas skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. Nr. 2.4-01-3885 sprendimo paduoti yra praleistas, o atnaujinti jo pareiškėjai neprašo, ir tai sudarė teismui pagrindą bylą nutraukti, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu.

ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Ginčui aktualaus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, skaitant jį kartu su šio įstatymo 17 straipsniu, inter alia, įtvirtina, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Atskiruoju skundu pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimu nutraukti bylą, motyvuodami tuo, jog iš tikrųjų apie savo teisių pažeidimus jie sužinojo tik sudarę teisinių paslaugų ir atstovavimo su advokatu sutartį, kuris jiems, be kita ko, išaiškino sprendimą jiems suprantama kalba. Be to, pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, jog jie, derindami sklypo planą (pateiktas J. B. atstovo plano projektas), dar 2007 m. birželio 28 d. sužinojo apie ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą, nes preliminariame plane dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo, nenurodyta jokia informacija.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pastaruosius paaiškinimus laiko nepagrįstais. Teismo manymu, bylos duomenų visetas akivaizdžiai rodo, jog pareiškėjams apie jų ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-3885 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei K. B.“, kuriuo K. B., mirusiai 2004 m. gruodžio 10 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2660 ha naudojimo žemės sklypo dalį esančią 0,3852 ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini) sprendimą buvo žinoma kur kas anksčiau nei 2011 m. liepos 1 d., kuomet jie su skundu kreipėsi į teismą.

Pažymėtina, jog pagal bylos duomenis pareiškėjai su atsakovu yra bendraturčiai. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog kartu su ginčytu sprendimu buvo priimtas ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-3884, kuriuo pareiškėjui D. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1192 ha žemės (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 7 – 8). Taigi, iš šio sprendimo turinio akivaizdu, jog nuosavybės teisė vienam iš pareiškėjų buvo atkurta kartu su K. B. turto paveldėtojais. Be to, iš bylos medžiagos matyti ir tai, jog pareiškėjai D. B. ir T. B. kartu su atsakovu J. B. žemės sklypo planu, kurį 2007 m. birželio 29 d. patvirtino Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, buvo suderinę ginčo žemės sklypo paženklintas ribas, aprašytas 2006 m. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte, ir nustatytą plotą (t. 2, b. l. 118). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, pareiškėjams faktiškai jau tada turėjo būti žinoma apie tariamą nuosavybės teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija pagrįstais laiko atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išsakytus argumentus, jog minėto plano parengimo, pasirašymo ir suderinimo faktai patvirtina, kad pareiškėjai žinojo, kuriam kokia sklypo dalis nuosavybės teise priklausė iki plano pasirašymo dienos, o nežinodami savo turimų teisių į sklypą, pareiškėjai apskritai nebūtų reiškę savo valios dėl naudojimosi bendru sklypu tvarkos.

Šią išvadą patvirtina ir tai, jog net ir darant prielaidą, kad minėtu metu pareiškėjams vis dėlto nebuvo visiškai tiksliai žinomas teismui skųstinas aktas ar jo turinys, iš byloje esančio VĮ Registro centro 2010 m. vasario 10 d. nekilnojamojo turto registro išrašo-pažymėjimo (t. 1, b. l. 14 – 15) taipogi matyti, jog pareiškėjui D. B. daiktinės teisės į jam priklausantį 1192/3852 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotos kartu su kitam minėto žemės sklypo savininkui – J. B. priklausančiomis daiktinėmis teisėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtame išraše, fiksuojančiame nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, taip pat nurodytas juridinis J. B. nuosavybės pagrindas, būtent – 2006 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 3359 bei Apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-3885. Todėl atsakovas pagrįstai nurodo, jog net ir darant prielaidą apie tai, kad pareiškėjams nevisiškai tiksliai buvo žinomas konkretus skųstino akto numeris ar jo turinys, 2010 m. ši aplinkybė jiems tapo neabejotinai žinoma, tačiau jie nebuvo aktyvūs ir nesiėmė jokių veiksmų, siekdami apginti savo tariamai pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. Nr. 2.4-01-3885 sprendimui apskųsti buvo praleistas. Minėtos aplinkybės, teismo nuomone, nepaneigia ir tie pareiškėjų argumentai, jog realiai apie skundo turinį jiems tapo žinoma sudarius atstovavimo sutartį su advokatu, kuris jiems suprantama kalba minėto sprendimo pasekmes išaiškino. Šiuo aspektu nurodytina, jog tai, kad pareiškėjai faktiškai sužinoję apie tariamai jų teises pažeidžiantį sprendimą delsė samdytis advokatą ar gauti kitą kvalifikuotą teisinę pagalbą, jei manė, kad tokios jiems reikėjo, yra subjektyvi pareiškėjų pozicija, remiantis kuria negali būti daroma priešinga išdėstytajai išvada apie termino praleidimą byloje.

Nepaisant anksčiau išdėstytų motyvų, pažymėtina, jog teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad teismas bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytus terminus ir tai yra pagrindas bylą nutraukti, turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Konkrečiu atveju Vilniaus apygardos teismui ieškinio priėmimo stadijoje kilo abejonių dėl ginčo priskirtinumo bendrosios ar administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, minėtas teismas 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi (t. 1, b. l. 56 – 57) kreipėsi į specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo spręsti. Specialioji teisėjų kolegija savo ruožtu 2012 m. sausio 25 d. nutartimi (t. 1, b. l. 59 – 60) nustatė, jog byla teisminga administraciniam teismui ir bylą nutarė perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjų skundą priėmė nagrinėti (t. 1, b. l. 62). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal ABTĮ 21 straipsnio 8 punktą, kai byla administraciniam teismui perduodama iš bendrosios kompetencijos teismo, administracinis teismas nustato dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį ir prireikus imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti. Aplinkybė, jog pareiškėjai neprašo atnaujinti skundo padavimo termino, nėra priskirtina prie dokumentų turinio ir formos reikalavimų, taigi nesudaro pagrindo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, tačiau perdavus civilinę bylą nagrinėti administraciniam teismui, šis teismas ją besąlygiškai privalo priimti. Administracinis teismas gavęs bylą, nesprendžia, ar yra procesinės prielaidos kreiptis į teismą, būtent, ar nėra praleistas terminas kreiptis į teismą. Bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, taip pat nesprendė minėto klausimo, nes civiliniame procese nėra minėtos teisės kreiptis į teismą prielaidos, o ieškinio senaties klausimas gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi nagrinėjamu atveju, t.y. kuomet byla yra perduodama nagrinėti iš bendrosios kompetencijos teismo administraciniam teismui, susidaro tokia situacija, kad byloje nėra tikrinamas visų teisės kreiptis į teismą prielaidų buvimas, kaip tai yra daroma kitose administracinėse bylose skundo priėmimo stadijoje (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas), todėl klausimo dėl vienos iš procesinių prielaidų – termino kreiptis į teismą, iškėlimas ir išsprendimas tik galutiniame procesiniame dokumente, neatitinka teisingo proceso principų.

Iš bylos duomenų matyti, jog teismas apie galimą termino praleidimą skundui paduoti nagrinėjamu atveju galėjo numanyti dar iš atsakovo atsiliepime į skundą iškeltų abejonių (t. 1, b. l. 73), todėl jis benagrinėdamas bylą turėjo išaiškinti pareiškėjams apie jų teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau byloje duomenų apie tai, jog ši teisė jiems buvo išaiškinta, nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuria teismas administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą nutraukė, naikintina ir bylos nagrinėjimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, pareiškėjams turi būti išaiškinta teisė teikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus.

Pažymėtina ir tai, jog nustačius minėtąjį bylos nutraukimo nepagrįstumą, neišaiškinus pareiškėjams teisės prašyti praleistąjį terminą atnaujinti, nėra aktualūs teismo išsakyti motyvai dėl ginčijamo sprendimo atitikties Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, todėl jie šioje proceso stadijoje laikytini pertekliniais ir dėl jų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisakys.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu

nutaria:

Pareiškėjų D. B. ir J. B. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.