Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-04-16 · Administracinė byla Nr. eI2-6542-809/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-04-16
Bylos Nr.
eI2-6542-809/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07443-2024-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
S. M. H.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-6542-809/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07443-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 16 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. M. H. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-03-22 sprendimą Nr. 24S85300 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-03-22 iki 2027-03-21 ir įtraukta į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024-03-22 iki 2027-03-21. Sprendimas priimtas, nes pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Nurodo, kad pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau pareiškėjo uždaroji akcinė bendrovė „Bionas“ (toliau – ir Bendrovė) nesuteikė pareiškėjui darbo vietos. Pažymi, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui. Pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi leidimas turėjo būti panaikintas, nes darbdavys negalėjo suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl pareiškėjas nedirbo Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kuriuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti.

Pareiškėjo vertinimu, Departamentas, priimdamas Skundžiamą sprendimą netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėtie (toliau -ir Įstatymas, ir UTPĮ) įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė SIS regalementą.

Teigia, kad pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai, t. y šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti Sprendimą galiojantį. Atsakovo priimtas Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi t. y. asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką ir nutraukus darbo sutartį būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės.

Pažymi, kad Sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, neproporcingas, neteisingas, prieštaraujantis visiems teisės principams ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, kadangi: jis prieštarauja laisvo asmenų judėjimo ES teisei; laisvei pasirinkti profesiją bei teisei dirbti; priimtą neįvertinus visų individualios situacijos aplinkybių; neatitinkantį gero administravimo principo ir teismų praktikos bei nesant pareiškėjo nesąžiningų veiksmų ir piktnaudžiavimo migracijos procedūromis aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, proporcingas pareiškėjo individualiai situacijai. Sprendimo priėmimą nulėmė tai, jog įsiteisėjusiu 2024-02-22 sprendimu Nr. 24S59387 buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas darbo tikslu, kuriuo buvo konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse jis šiuo metu nedirba ir nėra duomenų apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką. Pats pareiškėjas skunde pripažįsta ir sutinka su nustatytomis aplinkybėmis (darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta, Lietuvoje nedirbo) bei iš esmės pripažįsta, kad Departamentas turėjo teisėtą ir faktinį pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

Nesutinka, kad netinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Nurodo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį yra numatyta galimybė užsieniečiams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kai yra panaikinamas išduotas leidimas gyventi. Taip pat nesutinka su pareiškėju, jog skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas.

Nurodo, jog nei Migracijos departamentui, nei su skundu teismui pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apieatvykimą ar išvykimą, taip pat negrąžino Migracijos departamentui išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas turi pagrindą vertinti, kad pareiškėjas neišvyko iš Šengeno erdvės. Kadangi pareiškėjas atsiėmė leidimą laikinai gyventi, ir padarė tai praėjus daugiau nei 3 mėnesiams po leidimo laikinai gyventi išdavimo, tai manytina, kad pareiškėjas ir neketino atvykti į Lietuvą, o leidimu laikinai gyventi naudojosi kaip galimybe patekti į Šengeno valstybių teritoriją. Pažymi, kad pagrindas taikyti užsieniečiui „galimą judėjimo ribojimą“, kaip apibūdinama pareiškėjo skunde, yra ne vien faktas, kad nebuvo sudaryta darbo sutartis, o ir aplinkybės, kad pareiškėjas darbo sutarties sudaryti ir neketino, nes pas darbdavį neatvyko, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas išvyko iš Šengeno erdvės ir nesinaudojo išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip priemone, suteikiančia galimybių judėjimui Šengeno erdvėje. Anot atsakovo, pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, ir dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės pareiškėjui buvo uždrausta atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS.

Pastebi, kad nelegalios migracijos grėsmė Europos Sąjungoje pripažįstama visuotinai, todėl jai taikytinas visuotinai žinomos aplinkybės kriterijus ir ji neturi būti įrodinėjama.

Nesutinka, kad ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas ir neteisėtas. Mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių svarių įrodymų ir argumentų, kurie pagrįstų jo teiginius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas turi Bangladešo pilietybę.

2023-09-18 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 24S59387 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjas ketino dirbti UAB „Bionas“.

Migracijos departamentui nustačius, kad Bendrovė, kurios darbo pagrindu buvo išduotas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba, patikrinus Valstybinės sienos apsaugos tarnybos sistemos (toliau – ir VSATIS) duomenis ir nenustačius duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus, 2024-02-22 buvo priimtas sprendimas Nr. 24S59387 panaikinti pareiškėjui 2023-09-18 išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760289441, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais. Sprendime dėl leidimo panaikinimo konstatuota, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir jis darbo sutarties su Bendrove nesudarė. 2024-03-21 leidimas laikinai gyventi Nr. 760289441 buvo paskelbtas negaliojančiu.

Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės), 15 punktu ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 11 ir 14 punktais.

Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad Departamentas 2024-02-22 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti asmeniui 2023-09-18 išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760289441, nes kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi panaikintas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, Migracijos departamentas Sprendime padarė išvadą, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą yra pagrindas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Taip pat Sprendime įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Nustatyta, jog užsienietis ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Dar Sprendime nurodyta ir tai, kad yra pagrindas įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti bei apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje). Sprendime nurodyta, kad priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi; duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta ir nėra duomenų, kad užsienietis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, todėl laikytina, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) bei kiti teisės aktai.

UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a-e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte numatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas numato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir ar užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (Kriterijų vertinimo tvarkos 11.1 – 11.3.2 papunkčiai).

Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos VAĮ 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Įvertinus aptarto reglamentavimo turinį pažymėtina, jog UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose nenumatytas besąlyginis draudimas (imperatyvas) atvykti į Lietuvos Respubliką tuo atveju, jeigu yra panaikinamas užsieniečio leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 133 straipsnyje vartojama formuluotė „gali būti“ aiškiai rodo, jog įstatymo leidėjas delegavo Departamentui teisę spręsti, ar tokį draudimą užsieniečiui taikyti. Todėl darytina išvada, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvos Respublikoje, nesukuria Departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę, tačiau ji yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į UTPĮ tikslus.

LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).

Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad pareiškėjui 2023-09-18 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760289441 buvo panaikintas dėl to, kad pareiškėjas su Bendrove nesudarė darbo sutarties į Lietuvą neatvyko, todėl Departamentas vertino, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nagrinėjamoje byloje skundžiamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas draudimą atvykti UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies pagrindu pritaikė iš esmės remdamasis tik Departamento 2024-02-22 sprendime Nr. 24S59387, kurio pareiškėjas neskundė, nustatytomis (aukščiau įvardintomis) aplinkybėmis.

Tačiau vien aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėjų kolegijos nuomone, neleidžia padaryti išvados, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Ši Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo migracijos procedūromis yra visiškai nemotyvuota. Toks Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Nagrinėjamu atveju atmetus šiuos atsakovo argumentus kaip nepagrįstus, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui taikytos pakankamai reikšmingos jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės yra neproporcingos.

Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime plačiau ir išsamiau pasisakė dėl tam tikrų aplinkybių, kurios iš esmės nėra nurodytos skundžiamame Sprendime.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog LVAT nuosekliai aiškina, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).

Pažymėtina, kad atsakovui teikiant atsiliepimą į skundą nėra teisinių kliūčių papildomai paaiškinti apskųsto sprendimo (šiuo atveju Migracijos departamento Sprendimo) priėmimo teisinius bei faktinius pagrindus, tačiau nėra suteikta teisė atsiliepimu į skundą taisyti administracinį aktą (šiuo atveju Sprendimą) bei nurodant faktinius tokio sprendimo priėmimo pagrindus, kurie nebuvo nurodyti ginčijamame sprendime (bendrine prasme). Priešingu atveju administracinės bylos ribos taptų neapibrėžtos, o teisingas ginčo išsprendimas paneigtas.

Taigi, atsakovo atsiliepime pateikti priimto Sprendimo argumentai dėl teisinio ir faktinio pagrindo nevertintini ir jie nedaro įtakos nemotyvuotam skundžiamam Sprendimui.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamento Sprendime, dalyje dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas kaip užsienietis elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Vien Departamento nurodytos aplinkybės, konstatuotos 2024-02-22 sprendime Nr. 24S59387, kurios nulėmė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikinimo teisinį ir faktinį pagrindą (darbo sutartis nesudaryta, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės), nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, nes ginčo individuali situacija, ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinami Sprendimo priėmimo momentu nustatytų aplinkybių apimtyje. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas, tiek siekdamas įgyti leidimą laikinai gyventi (kuris buvo panaikintas) sąmoningai ir tikslingai siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, tiek ir po Departamento 2024-02-22 sprendimo Nr. 24S59387 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priėmimo būtų atlikęs bent kokius UTPĮ nuostatoms prieštaraujančius veiksmus, kurie sudarytų objektyvų pagrindą įsitikinimui, jog pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Tokių duomenų į bylą nebuvo pateikta, jų nefiksuota ir Sprendime. Be to, Sprendime Departamento nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas nėra susietas ilgalaikiais ekonominiais ryšiais su Lietuvos Respublika, ir tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat tik rodo, jog pareiškėjas vertindamas pareiškėjo individualią situaciją atliko Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytų aplinkybių vertinimą, tačiau jos nerodo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtų pagrįsta ir proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti 3 metus, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą. Priimtas Sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečio atžvilgiu nėra proporcingas, skundžiama Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.

Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo dalies dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Departamentas. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Departamentas. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Vertindama Departamento nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad: pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinus leidimą laikinai gyventi; duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse; piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), teisėjų kolegija pažymi, jog nei UTPĮ 133 straipsnis, nei ją įgyvendinantys teisės aktai, nei SIS reglamento 24 straipsnis nenumato besąlyginio draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje bei perspėjimo apie tai į SIS įvedimo tuo atveju, jei užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas. O vien tik SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes spręsdamos dėl tokio perspėjimo įvedimo galimybės valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar konkretaus užsieniečio individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais. O taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į SIS II. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į ES teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių) Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).

Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje ar Sprendimo priėmimo metu būtų siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nagrinėjamu atveju Departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas bei svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Ginčijamame Sprendime taip pat nėra jokių argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be šios papildomos ir pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. perspėjimo apie draudimą atvykti ir apsigyventi ES ir Šengeno teritorijos valstybėse įvedimo į SIS.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas dalyje dėl perspėjimo apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, iš esmės buvo priimtas formaliai (kaip išvestinis sprendinys iš Departamento sprendinio uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus), todėl jis taip pat neatitinka UTPĮ, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.

Atsižvelgus į aukščiau aptartą teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, Sprendime Departamento padarytas pareiškėjo individualios situacijos vertinimas buvo neteisingas, Departamentas ne pagal teisės aktų reikalavimus įgyvendino savo diskrecijos teisę priimdamas ginčo Sprendimą, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas ir Sprendimas panaikintinas kaip neteisėtas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Kadangi kiti pareiškėjos skunde ir atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų atskirai nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. H. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-03-22 sprendimą Nr. 24S85300.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė