Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. J. skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus rajono savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. N. (P. N.), J. O. (J. O.), L. K., sodininkų bendrijai ,,Pavasaris – 3” dėl rašto panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Motyvuojamoji dalis

Tretysis suinteresuotas asmuo J. O. atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 115) nurodė, jog skundas atmestinas.

Pabrėžė, kad pareiškėjos žemės sklypas suformuotas neatliekant matavimų, nėra kadastrinio plano. Visos tvoros ir linijos yra neteisėtos, neatitinka Bendrijos generalinio projekto ir atsirado daug vėliau po kelio valymo. Tuo tarpu visi teisėtai išskirsti krūmai trukdė ne tik pravažiuoti, bet ir praeiti. Prašė teismo patikrinti, ar pareiškėjos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių.

Tretysis suinteresuotas asmuo Bendrija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 123) nurodė, kad sutinka su skundo argumentacija.

Nurodė, kad pareiškėjos skunde nurodyti iškirsti medžiai augo ne ant pravažiavimo kelio. J. O. buvo kreipęsis į Bendriją su prašymu suderinti privažiavimo kelio prie jo sklypo projektą. Kadangi pateiktas projektas netenkino Bendrijos bendrų interesų ir neatitiko norminių teisės aktų reikalavimų, Bendrija su pateiktu projektu nesutiko ir jo nederino. Naujas projektas suderinimui pateiktas nebuvo, todėl medžių iškirtimo vietoje negalėjo būti įrengiamas kelias. Pažymėjo, kad bet koks medžių kirtimas svetimame sklype, neturint savininko leidimo, laikytinas neteisėtu ir užtraukiančiu teisinę atsakomybę. Jeigu teismas įvertins, kad skundžiamas Raštas yra leidimas, t.y. individualus teisės aktas, šis teisės aktas pripažintinas neteisėtu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu (t. II, b.l. 82 – 86) bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Raštą nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad J. O. 2008 m. gegužės 8 d. Administracijos Riešės seniūnijai pateikė prašymą leisti iškirsti krūmus, augančius ant pravažiavimo prie J. O. priklausančio sklypo, naudojamo pagal panaudos sutartį P. N., esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Administracija Raštu informavo J. O., jog neprieštarauja, kad būtų iškirsti lazdynų krūmai, augantys ant privažiavimo prie sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Atsižvelgdamas į Želdynų įstatymo 2 straipsnio 6 ir 23 dalis, 3 straipsnio 3 dalies 8 punktą, 10 straipsnio 1 dalies 13 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 ,,Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems” 1 punkto 1 ir 4 papunkčius, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. T3-140 ,,Dėl vertingų medžių, augančių privačioje žemėje, apsaugos” patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės saugotinų medžių sąrašą, konstatavo, kad savivaldybės leidimas nagrinėjamu atveju neturėjo būti išduodamas ir nebuvo išduotas. Įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, 8 straipsnį, padarė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Raštas jokių teisių ar pareigų nei pareiškėjai, nei tretiesiems asmenims nesukėlė, juo tik pateikta atsakovo nuomonė tam tikru klausimu, kuria nesiekiama sukurti jokių teisinių pasekmių, todėl teisme negali būti reiškiamas reikalavimas dėl Rašto panaikinimo. Toks Raštas gali būti laikomas vienu iš rašytinių įrodymų, sprendžiant pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo ar kitokius reikalavimus, tačiau rašytinio įrodymo ginčijimas negali būti suprantamas kaip atskiro reikalavimo teismui pareiškimas, bet turėtų būti suprantamas kaip kitų įrodymų pateikimas, kurie paneigia rašytinio įrodymo turinį. Nurodė, jog, teismui skundžiant dokumentą, kuris gali būti vertinamas tik kaip rašytinis įrodymas, teismo sprendimo galia būtų atitinkamai kaip rašytinio įrodymo, tokiu teismo sprendimu taip pat negali būti asmenims sukurtos teisės ir pareigos. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui, todėl nagrinėjamu atveju, nesant nurodytos prielaidos kreiptis į teismą, pareiškėja neturėjo procesinės teisės kreiptis į teismą su skundu. Pareiškėja, manydama, kad jos teisės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimais, dėl kurių patenkinimo ar atmetimo pareiškėja galėtų įgyti teises ir pareigas (dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, nutraukti neteisėtus veiksmus ar pan.), kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (ABTĮ 37 str. 3 d.), todėl pareiškėjai pasiūlyta šioje byloje pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 49 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (6.271 str. 1, 2 d.; 6.249 str. 1 d., 6. 246 str.; 6.247 str.), pažymėjo, jog asmuo, reikalaujantis priteisti žalos atlyginimą, privalo įrodyti žalos atsiradimo faktą, nuostolių dydį, nes nurodytų šiuo atveju būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas pagal įstatymą nėra preziumuojamas, todėl pareiškėja privalėjo pagrįsti savo reikalavimus leistinais įrodymais. Nurodė, jog visų pirma turi būti sprendžiamas Vilniaus rajono savivaldybės atliktų veiksmų teisėtumo klausimas. Nustatė, kad Komisija 2008 m. gegužės 28 d. nuvyko į J. O. nurodytą vietą ir apžiūrėjo ten augančius krūmus, Akte nurodė, kad krūmai auga ant pravažiavimo prie sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)). Komisijos nariai nustatė, kad lazdynų krūmai auga ant pravažiavimo, kur neturi augti, yra menkaverčiai, todėl Komisija neprieštaravo, kad jie būtų iškirsti. Įvertinęs Želdynų įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, pažymėjo, jog pareiškėjos sklypas buvo suformuotas, neatliekant matavimų. Tai reiškia, kad vėliau, atliekant tikslius geodezinius matavimus, pareiškėjos sklypo ribos galėtų keistis. Pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių nuosavybės teisę į tą sklypo dalį, kurioje augo lazdynas. Nurodė, kad pateiktos nuotraukos negali būti laikomos patikimu įrodymu, sprendžiant dėl pareiškėjos sklypo ribų. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad teritorijos, kurioje augo lazdynas, įvažiavimas buvo aptvertas tvora, kad žemė ten yra privati ir kelias prie pareiškėjos sklypo baigiasi aklagatviu neįrodo pareiškėjos nuosavybės teisių į minėtą teritoriją. Konstatavo, kad pareiškėja nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių, jog nukirsti lazdyno krūmai augo būtent jai nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Administracija atliko pareiškėjos atžvilgiu neteisėtus veiksmus. Pabrėžė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad savivaldybė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje numatytą nuosavybės neliečiamumo principą, CK 4.37 ir 4.40 straipsnių nuostatas. Tuo atveju, kai žemės sklypų ribų nustatymo klausimas ginčijamas, toks klausimas yra sprendžiamas teismo sprendimu civilinėje byloje vadovaujantis CK 4.45 straipsniu, todėl šioje administracinėje byloje, kurią inicijavo pareiškėja, šis klausimas negali būti sprendžiamas vien nustatant prejudicinius faktus, galinčius turėti įtakos pareiškėjos ginčuose su kaimynais ar institucijomis (ABTĮ 58 str., CPK 182 str. 2 p.). Žalos padarymą pareiškėja grindžia sąnaudomis, reikalingomis 3 lazdyno krūmų atsodinimui. Žalos dydžiui pagrįsti pareiškėja pateikė elektroninius laiškus, iš kurių turinio matyti, kad pareiškėja kreipėsi į UAB ,,Soltra”, prašydama pateikti informaciją, kiek galėtų kainuoti vienas lazdyno krūmas ir lazdynų krūmų transportavimas iki pareiškėjos sklypo. Pabrėžė, kad minėti dokumentai negali būti laikomi leistinais įrodymais, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti pareiškėjai padarytos turtinės žalos dydį. Konstatavo, kad pareiškėja neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo kilti atsakovo civilinei atsakomybei ir tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti turtinę žalą. Kadangi pareiškėjos reikalavimas netenkinamas, jos prašymas priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias ir atstovavimo išlaidas pareiškėjos naudai ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies pagrindu taip pat netenkintas.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 89 – 95), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir patenkinti jos patikslintą skundą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nesutinka su teismo išvada, jog Raštas jai jokių pasekmių nesukelia. Raštu J. O. suteikta teisė iškirsti lazdynų krūmus. Atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A556-151/2008) ir nurodo, jog Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus ir kitus individualaus administracinio akto požymius. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS20-62/2008), pažymi, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad Raštas buvo adresuotas tik J. O., ji taip pat turėjo teisę tokį aktą skųsti. Be to, Raštu nebuvo tik išreikšta atsakovo nuomonė.

2. Teismas klaidingai nustatė skundžiamo individualaus administracinio akto teisinį pagrindą. Remiasi Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 12 punktu ir nurodo, kad minėtas punktas numato savivaldybių teisę priimti privalomuosius nurodymus (sprendimus) kitų (nagrinėjamu atveju – nesaugotinų) medžių ir krūmų iškirtimo, genėjimo ir kitais klausimais.

3. Teismas bylą nagrinėjo ne vadovaudamasis jos 2008 m. lapkričio 10 d. patikslintu skundu. Tokią išvadą grindžia tuo, jog minėtu patikslintu skundu ji pakeitė skundo pagrindą. Be to, teismas supainiojo dvi sąvokas – želdinio vertingumas ir želdinio saugotinumas.

4. Teismas, net ir nustatęs, kad Raštas nėra individualus administracinis aktas, negalėjo nutraukti bylos, nes administracinių teismų kompetencijai priskirtini ir ginčai dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumo. Nagrinėjamu atveju ne tik Raštas, bet ir su jo priėmimu susiję atsakovo veiksmai buvo neteisėti.

5. Teismo sprendimas yra prieštaringas, nes, viena vertus, teismas konstatavo, kad ji neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl Rašto panaikinimo, tačiau, kita vertus, išnagrinėjo jos reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Be to, pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas privalėjo nagrinėti visą pareiškėjos skundą visa apimtimi.

6. Išvada, jog jos sklypas suformuotas neatliekant matavimų, tikslūs geodeziniai matavimai neatlikti, yra nepagrįsta. Teigia, jog dar 2008 m. spalio 28 d. teismo posėdyje pateikė kadastrinius ir geodezinius matavimus atlikusios UAB „Kagema“ 2008 m. birželio 6 d. žemės ribų paženklinimo – parodymo aktą, kuris patvirtina jos sklypo ribas, plotą bei faktą, kad lazdynas augo jos žemėje. Pateikti dokumentai patvirtino ir tą aplinkybę, jog tokios ribos suderintos su kaimyninių sklypų savininkais. Teismas nevertino visų jos pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog iškirstas lazdynas buvo jai priklausančiame sklype.

7. Nurodo, jog neaišku, kodėl teismas teigė, kad žemės sklypo ribų nustatymo klausimas yra ginčijamas.

8. Atsižvelgia į ABTĮ 102 straipsnio 1 dalį bei 37 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia, jog buvo padaryti procesiniai pažeidimai. Teismas bylą nutraukė ne nutartimi, o sprendimu, kuriame nebuvo nurodyta į kurią instituciją ji turėjo kreiptis. Be to, jai turėjo būti grąžintas sumokėtas žyminis mokestis. Taip pat teismas aiškiai neįvardino, kurias pateiktas nuotraukas vertino kaip neleistinus įrodymus, nenurodė, kodėl bylos nutraukimo pagrindas paaiškėjo tik nagrinėjant bylą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Bendrija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 100) nurodo, kad palaiko pareiškėjos apeliacinį skundą.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 101 – 105) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nurodo, jog pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į tą sklypo dalį, kurioje augo lazdynas. Remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 ir 4 dalimis, teigia, jog pareiškėja privalo pateikti oficialius dokumentus, kuriuose matytųsi tikslūs sklypo išmatavimai bei jo ribos, nukirsto lazdyno buvimo vieta.

2. Vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimą (byla Nr. I-3690-331/2008), pabrėžia, jog Bendrijos teritorijos ribos nėra apibrėžtos, pareiškėjai priklausantis žemės sklypas suformuotas neatliekant matavimų, todėl pareiškėjai tenka pareiga įrodyti, kad lazdynas augo jai nuosavybės teise priklausančiame sklype.

3. Nurodo, jog pareiškėjos pateiktame antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuotas tik medžių iškirtimo faktas, tačiau nenurodyta, kas medžius iškirto, kam priklauso žemė medžių iškirtimo vietoje.

4. Teigia, jog prašomų priteisti teismo išlaidų dydis viršija teisės aktuose nustatytus tokių išlaidų maksimalius dydžius.

Tretysis suinteresuotas asmuo L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 166) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, visiškai palaiko Administracijos išreikštą nuomonę. Pažymi, jog teismo sprendimas įtraukti ją į procesą buvo neteisingas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Raštą ir priteisti jos naudai iš atsakovo patirtą turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nutraukė, konstatavęs, jog jis yra informacinio pobūdžio.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Administracija skundžiamu Raštu, įvertinusi J. O. prašymą ir atsižvelgdama į Komisijos Aktą, nurodė, jog neprieštarauja, kad būtų iškirsti lazdynų krūmai, augantys ant pravažiavimo prie nurodyto sklypo.

Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalis apibrėžia savivaldybių kompetenciją, vykdant želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą. Pagal minėtos dalies 13 punktą savivaldybės išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams.

Kaip matyti iš nurodytos teisės normos turinio, tokia teisės norma apibrėžia savivaldybių kompetenciją išduodant leidimus nurodytų darbų atlikimui būtent saugotinų medžių ir krūmų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad J. O. iškirsti želdiniai neprisikirtini nurodytiems saugotiniems, kaip tai numatyta Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tokiems želdinių tvarkymo darbams minėtos teisės normos pagrindu neturėjo būti išduodamas leidimas.

Įvertinusi Raštą, teisėjų kolegija sprendžia, jog juo tik išreikšta viešojo administravimo subjekto, t.y. Administracijos, nuomonė dėl J. O. pateikto prašymo. Išnagrinėjus kitą byloje esančią medžiagą, darytina išvada, jog Administracija tik įvertino pateikto prašymo turinį bei tai, ar norimi iškirsti medžiai ir krūmai nėra saugotini. Pagal Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 14 punktą savivaldybės teikia fiziniams ir juridiniams asmenims informaciją medžių ir krūmų sodinimo, kirtimo, genėjimo, perkėlimo klausimais. Teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju ir buvo suteikta atitinkama informacija.

Be to įvertinus ginčijamo Rašto turinį, kolegija taip pat konstatuoja, jog Raštas iš vis nėra sietinas su galimai pareiškėjai priklausančiame žemės sklype iškirstu lazdyno krūmu. Rašte pateikta informacija dėl lazdynų krūmų kirtimo aiškiai apibrėžtoje teritorijoje, t.y. ant pravažiavimo prie sklypo (kad Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Jokia informacija, kurios pagrindu ar kuria remiantis galėjo būti kertamas lazdyno krūmas pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, Rašte nėra pateikta. Todėl vien ta aplinkybė, kad tretysis suinteresuotas asmuo, kirsdamas galimai pareiškėjos žemės sklype buvusį lazdyno krūmą, Raštą pateikė kaip Administracijos leidimą, negali būti vertinama kaip keičianti paties Rašto teisinį statusą. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Raštas yra tik informacinio pobūdžio, jis nevertintinas kaip leidimas kirsti želdinius, juo nebuvo suteiktos teisės ar pareigos, todėl jis negali būti vertinamas kaip administracinis aktas.

Pareiškėja nurodė, kad teismas, nutraukdamas bylą padarė procesinius pažeidimus, nes bylą nutraukė sprendimu, o ne nutartimi. Kolegijos vertinimu šis pareiškėjos argumentas nėra pagrįstas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniai nustato, kad išnagrinėjęs bylą ir spręsdamas pareiškėjo reikalavimus iš esmės teismas priima sprendimą. Nagrinėjamoje byloje teismas pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo išnagrinėjo iš esmės, todėl teisėtai ir pagrįstai priėmė baigiamąjį administracinės bylos procesinį dokumentą – sprendimą. Įstatymas nedraudžia teismui baigiamajame procesiniame bylos dokumente – sprendime – pasisakyti atskirais klausimai, kuriai nesprendžiama byla iš esmės. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu sprendė ir bylos dalies nutraukimo klausimus.

Pareiškėja taip pat teigia, jog jai nepagrįstai buvo negrąžintas žyminis mokestis. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą, daro išvadą, kad šis pareiškėjos argumentas yra pagrįstas.

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme. Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl ginčo Rašto panaikinimo nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, nes byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Likusi bylos dalis yra dėl žalos atlyginimo, t.y. ginčas, kuris žyminiu mokesčiu nėra apmokestintas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas byloje sprendimą, privalėjo išspręsti žyminio mokesčio grąžinimo klausimą. Šio klausimo neišsprendė teismas padarė procesinės normos pažeidimą, tačiau jis nėra esminis ir nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą neteisėtu. Padarytas pažeidimas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme sprendžiant teismo išlaidų klausimus.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti jai iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal to paties straipsnio 4 dalis valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje nepateikti įrodymai, kad atsakovo atstovai veikė ne taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Pareiškėja nepagrindė teiginio, jog jai galimai atsiradusi žala buvo sąlygota savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Atsižvelgiant į tai, kad Raštas yra informacinio pobūdžio, kad rašte apie augmeniją pareiškėjos žemės sklype iš vis nėra kalbama, konstatuotina, jog byloje nepateikti įrodymai, jog Administracijos atstovai veikė ne taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl byloje nenustatytos esminės valdžios institucijų civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtas veikimas arba neveikimas bei priežastinis ryšys tarp atsakovo veikos ir kilusių pasekmių.

Konstatavus, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, atitinkamai jos naudai nepriteistinas ir teismo išlaidų atlyginimas (ABTĮ 44 str. 1 d.). Tačiau įvertinus anksčiau išdėstytus argumentus dėl grąžintino žyminio mokesčio, pareiškėjai grąžintinas jos už skundą pirmosios instancijos teisme sumokėtas žyminis mokestis bei žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pritaikęs teisės aktų nuostatas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai L. J. grąžinti jos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestis už skundą pirmosios instancijos teismui bei jos sumokėtą 50 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.