Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-27 · Administracinė byla Nr. I-504-789/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-02-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-01-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-27
Bylos Nr.
I-504-789/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02244-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Egidija Puzinskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
R. Š.
Atsakovas
Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei atsakovui Europos teisės departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-504-789/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02244-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 37.2; 37.6; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Egidijos Puzinskaitės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui R. Š. ir atsakovo Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujančio ir Lietuvos valstybei, atstovei R. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovams Europos teisės departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei atsakovui Europos teisės departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo 2016-06-29 nutartimi priimta pareiškėjo 2016-06-23 skundo dalis, kurioje jis prašo įpareigoti Europos teisės departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir Teisingumo ministeriją (toliau – ir Ministerija) įgyvendinti pamatinį sprendimą 2004/757/TVR ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją, panaikinti Ministerijos 2016-04-28 raštą Nr. (1.23)7R-3075 (toliau – ir Raštas) bei alternatyviai priteisti po 50 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento ir Ministerijos, neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Ministerija neįgyvendino Europos Sąjungos (toliau – ir ES) Tarybos priimto pamatinio sprendimo 2004/757/TVR, nustatančio būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje (toliau – ir Pamatinis sprendimas), o Departamentas nekontroliavo Pamatinio sprendimo įgyvendinimo ir neinformavo Europos Komisijos apie Pamatinio sprendimo įgyvendinimą. Paaiškina, kad Pamatinis sprendimas įpareigoja visas ES valstybes nares įgyvendinti jo nuostatas iki 2006-05-12. Teigia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 str. 3 d., nustatanti atsakomybę už labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, neatitinka Pamatinio sprendimo nuostatų. Pareiškėjas skunde dėsto argumentus, kad jam skirta sankcija pagal BK 260 str. 3 d. yra pernelyg griežta, kai kuriose ES valstybėse narėse kanapes galima vartoti medicininiais ar rekreaciniais tikslais. Teigia, kad, Ministerijai neįgyvendinus Pamatinio sprendimo ir Departamentui neatlikus savo funkcijų, jam kilo neigiamos pasekmės – buvo nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme (b. l. 23–24).

Atsiliepimas

Atsakovė Ministerija, atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad pareiškėjas 2015-11-26 teikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos 2015-06-02 sprendimą Nr. S-2015-3571 „Dėl R. Š. prašymo“, panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2015-06-19 raštą Nr. S-(4.3-1)-1772 „Dėl R. Š. skundo dėl ES teisės aktų suderinimo su nacionalinės baudžiamosios teisės normomis ir narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo klausimų“, įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisiją įgyvendinti Pamatinį sprendimą padarant pataisas BK 260 str., kad jis atitiktų paminėtą teisės aktą ir neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai pagal bausmių adekvatumą ir proporcingumą. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Teigia, kad pareiškėjas iš esmės vėl kreipiasi dėl BK 260 str. nuostatų peržiūrėjimo ir jų pakeitimo eliminuojant sąvoką „labai didelis kiekis“, o kartu prašo panaikinti ir baudžiamąją atsakomybę už šią veiką. Šiuo atveju pareiškėjas skundžia Departamento prie Teisingumo ministerijos ir Teisingumo ministerijos raštus, tačiau skundo esmė tapati (b. l. 34–35).

Atsakovas Departamentas, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad į Lietuvos Respublikos teisės sistemą yra tinkamai perkeltos Pamatinio sprendimo nuostatos. Pažymi, kad dėl Pamatinio sprendimo perkėlimo ir įgyvendinimo Europos Komisija nėra pradėjusi jokios pažeidimo procedūros prieš Lietuvos Respubliką.

Paaiškina, kad Pamatinio sprendimo 4 str. 1 d. įtvirtina įpareigojimus valstybėms narėms imtis reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už Pamatinio sprendimo 2 str. nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama įkalinimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau kaip 1–3 metai. Paaiškina, kad terminą „ilgiausias laikas ne mažiau kaip 1-3 metai“ reikia suprasti taip, kad, nacionalinėje teisėje nustatydama sankciją už nusikalstamą veiką, valstybė narė turi garantuoti, kad tokios sankcijos viršutinė riba sieks bent 1–3 metus. Nurodo, kad Pamatinio sprendimo 4 str. 2 d. įtvirtina tam tikras aplinkybes (pvz., nusikaltimas, susijęs su dideliais narkotikų kiekiais), kurioms esant nusikalstama veika tampa pavojingesnė, todėl ir griežčiau baustina. Pažymi, kad Pamatinio sprendimo 4 str. 2 d. tikslas yra įpareigoti bausti griežčiau. Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamentą įgyvendinti Pamatinį sprendimą sietinas su įstatymų leidybos procesu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą patenkinti. Paaiškino aplinkybes, susijusias su Pamatinio sprendimo perkėlimu į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Pažymėjo, kad Departamentas neteikė informacijos Europos Komisijai. Paaiškino, kad baudžiamojoje byloje jam buvo skirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas, joje nebuvo kelti BK nuostatų atitikties ES teisei klausimai.

Teismo posėdžio metu atsakovo Departamento atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui teikė administracinius aktus, kuriuose paaiškino pareiškėjui aplinkybes dėl Pamatinio sprendimo įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje tinkamai įgyvendintas Pamatinis sprendimas. Paaiškino, kad 2015 m. bendradarbiavimo sistemoje teikė Europos Komisijai informaciją apie Pamatinio sprendimo perkėlimą į Lietuvos Respublikos teisę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2016-02-08 pateikė skundą Departamentui, kuris 2016-02-08 sprendimu Nr. SD-29 (toliau – ir Departamento sprendimas) pareiškėjo skundo netenkino. Departamentas sprendime nurodė, kad į Lietuvos Respublikos teisę yra tinkamai perkeltos Pamatinio sprendimo nuostatos, taip pat pažymėjo, kad Europos Komisija nėra pradėjusi jokios pažeidimo procedūros prieš Lietuvos Respubliką (b. l. 2–4). Pareiškėjas 2016-03-04 teikė raštą Ministerijai pateikti informaciją, kurią Lietuvos Respublika teikė Europos Komisijai dėl Pamatinio sprendimo įgyvendinimo. Ministerija rašte pareiškėjui pateikė Pamatinio sprendimo nuostatų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų atitikties lentelės kopiją bei nurodė, kad Lietuvos oficialūs atsakymai Europos Komisijai dėl jos pateiktų ataskaitų dėl pamatinių sprendimų nuostatų įgyvendinimo nėra teikiami (b. l. 7).

Ministerija atsiliepime teigia, kad pareiškėjas iš esmės vėl kreipiasi dėl BK 260 str. nuostatų peržiūrėjimo ir jų pakeitimo eliminuojant sąvoką „labai didelis kiekis“, o kartu prašo panaikinti ir baudžiamąją atsakomybę už šią veiką. Esant šioms aplinkybėms, Ministerija prašo bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti.

Iš teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-12-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-12189-331/2015 atsisakė priimti pareiškėjo R. Š. skundą, kuriame jis prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos bei Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atsakymus, įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisiją įgyvendinti Pamatinį sprendimą kartu padarant pataisas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kad jis atitiktų minėtą teisės aktą ir neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai pagal bausmių adekvatumą ir proporcingumą.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (LVAT 2008-01-03 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo pagrindą, o pareiškėjo materialinis ir teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas, be kita ko, ir dėl viešojo administravimo subjekto (Ministerijos) administracinio sprendimo (rašto) teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos atlyginimo. Nors pareiškėjo skunde administracinėje byloje Nr. I-12189-331/2015 dėstomos aplinkybės yra iš esmės panašios (iš esmės sutampa skundo pagrindas), tačiau šio skundo dalykas ir šalys yra skirtingos, skundas teikiamas kitam viešojo administravimo subjektui. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas administracinėje byloje Nr. I-12189-331/2015 ir skundas nagrinėjamoje byloje nelaikytini tapačiais, todėl nėra pagrindo nagrinėjamą bylą nutraukti. Byla pagal pareiškėjo skundą nagrinėtina iš esmės.

Pareiškėjas byloje ginčą kelia Ministerijos rašto teisėtumo bei pagrįstumo, dėl Departamento ir Ministerijos galimai neteisėtų veiksmų įgyvendinant bei perkeliant į Lietuvos Respublikos teisę Pamatinio sprendimo nuostatas teisėtumo bei žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl netinkamai perkeltų Pamatinio sprendimo nuostatų jam buvo paskirta neproporcingai didelė laisvės atėmimo bausmė.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Ministerijai teikė 2016-03-04 prašymą dėl, jo manymu, netinkamai perkelto Pamatinio sprendimo. Iš Ministerijos rašto turinio matyti, kad jame pateikta pareiškėjo prašoma informacija, nurodytos aplinkybės, susijusios su Pamatinio sprendimo perkėlimu į Lietuvos Respublikos teisę, Ministerija pareiškėjui pateikė Pamatinio sprendimo ir Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų atitikties lentelės kopiją, paaiškino aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos oficialiais atsakymais Europos Komisijai. Teismas vertina, kad Ministerijos raštas buvo paruoštas atsižvelgiant į pareiškėjo 2016-03-04 prašymą bei nepraleidus teisės aktuose nustatytų terminų. Ministerijos rašte nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas. Atsižvelgiant į ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, teismų praktiką, byloje surinktų įrodymų visumą ir faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Ministerijos veiksmai, nagrinėjant pareiškėjo 2016-03-04 prašymą dėl Pamatinio sprendimo atitikties Lietuvos Respublikos teisei, buvo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų. Teismas vertina, kad Ministerija, nagrinėdama pareiškėjo 2016-03-04 prašymą, neperžengė jai suteiktų diskrecijos ribų. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo prašymas panaikinti Ministerijos 2016-04-28 raštą Nr. (1.23)7R-3075 atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teismo taip pat prašo įpareigoti Departamentą ir Ministeriją įgyvendinti Pamatinį sprendimą ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d. nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d. skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (LVAT 2005-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008-08-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (LVAT 2009-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (LVAT 2004-01-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004).

Aiškindamas ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p. ir 56 str. 1 d. įtvirtintą reguliavimą, LVAT yra pabrėžęs, jog viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų nustatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų nustatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme nustatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą (LVAT 2013-08-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013, 2013-09-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-211/2013).

Kaip pareiškėjas nurodo savo skunde, į teismą kreipėsi dėl galimai netinkamai perkeltų Pamatinio sprendimo nuostatų. Iš teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas 2016-03-08 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-383/2016 (proceso Nr. 1-20-1-00473-2014-5) pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 260 str. 3 d., 265 str. 1 d., 259 str. 1 d., 253 str. 1 d. ir paskyrė galutinę dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos apeliacinis teismas 2016-12-05 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-426-398/2016 (proceso Nr. 1-20-1-00473-2014-5) Kauno apygardos teismo 2016-03-08 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-383/2016 dalį dėl pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų paliko nepakeistą (b. l. 72–84). Pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017-01-27 pateikė kasacinį skundą, kuriame dėstė nesutikimo su Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-05 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-426-398/2016 (proceso Nr. 1-20-1-00473-2014-5) motyvus. Teismas pažymi, kad BK nuostatų atitikties klausimą ES teisei pareiškėjas gali kelti konkrečioje baudžiamojoje byloje, kurioje yra kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Administracinėje byloje nėra nagrinėjamas pareiškėjui paskirtos bausmės pagrįstumo klausimas. Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju administracinėje byloje pareiškėjas siekia ne savo teisių gynimo, o viešoje intereso apsaugos. Vertinant pareiškėjo materialinį suinteresuotumą pagal ABTĮ 5 st. 3 d. 3 p. ir 56 str. 1 d., pažymėtina, kad teisės aktai nenustato jo teisės ginti viešąjį interesą BK reglamentavimo srityje. Nenustačius pareiškėjo įgaliojimų ginti viešąjį interesą, konstatuotina, kad jis nelaikytinas suinteresuotu asmeniu pagal ABTĮ 5 str. 1 d. ir 3 d. 2–3 p. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturi materialinio suinteresuotumo.

Pagal LVAT praktiką (LVAT 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-597/2013, 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-211/2013) tuo atveju, kai tik iš esmės išnagrinėjus bylą ir įvertinus visus teismui pateiktus duomenis paaiškėja, jog pareiškėjas nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, t. y. neturi materialiojo suinteresuotumo ginti viešąjį interesą, skundas turi būti atmestas. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų įpareigoti Departamentą ir Ministeriją įgyvendinti Pamatinį sprendimą ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 d.). Iš teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-05 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-426-398/2016, kurioje pareiškėjas pripažintas kaltu dėl nusikaltimo pagal BK 260 str. 3 d. padarymo, yra apskųsta kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Vadovaujantis ABTĮ 10 str. pareiškėjui išaiškintina, kad klausimą dėl BK nuostatų konstitucingumo ir / ar atitikimo ES teisei jis gali kelti baudžiamojoje byloje, kurioje yra kaltinamas nusikaltimo padarymu. Pareiškėjui taip pat išaiškintina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 227 str. nustatyta, kad kiekvienas ES pilietis turi teisę individualiai arba kartu su kitais piliečiais ar asmenimis pateikti Europos Parlamentui peticiją bet kokiu reikalu, priklausančiu ES veiklos sritims ir turinčiu jam ar jai tiesioginį poveikį.

Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašo priteisti po 50 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento ir Ministerijos, neturtinei žalai atlyginti. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. Reikalavimas atlyginti žalą, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 str., reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas, valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas (LVAT 2011-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011). Nagrinėjamu atveju nenustatyti Departamento ir Ministerijos neteisėti veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2016-02-08 skundą ir 2016-03-04 prašymą bei atliekant jiems suteiktus įgaliojimus. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Ministerijos ir Departamento tariamai neteisėtų veiksmų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija nuo 2001-01-01 iki 2016-06-30 (su pakeitimais ir papildymais)), 85-87 str., 88 str. 1 p., Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija nuo 2016-07-01) 132 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 1 d.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius BajorasEgidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-Markovienė