Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-06-20 · Administracinė byla Nr. eI2-10762-596/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-06-20
Bylos Nr.
eI2-10762-596/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02453-2024-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
K. N.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-10762-596/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02453-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 20 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. (K. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas arba atsakovas) 2024 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 24S118787 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760292437, galiojusį iki 2025 m. rugsėjo 27 d., kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, be to, nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir nurodo, kad pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, kadangi ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) ir nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2024 m. vasario 1 d. dirbo šioje Bendrovėje pagal darbo sutartį. Pažymi, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas sąžiningai nurodė, jog ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gauti už darbą reguliarias pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys, pateikęs Migracijos departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ir mokėti jam 850 Eur darbo užmokestį, taip pat laikysis savo įsipareigojimų. Pareiškėjo teigimu, jis stengėsi sąžiningai atlikti darbo sutartyje nurodytas darbo funkcijas, tačiau niekaip negalėjo numatyti, jog darbdavys nemokės pažadėto darbo užmokesčio bei nutrauks su juo darbo sutartį. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas niekaip negalėjo daryti įtakos arba priversti darbdavį mokėti jam sutartą darbo užmokestį, be to, jis sąžiningai tikėjosi ir laukė, kad jam bus mokamas sutartas atlyginimas. Pažymi, kad pareiškėjas dėjo visas pastangas tam, kad kiek įmanoma skubiau pakeistų darbdavį ir įsidarbintų, taip pat tam, kad turėtų pakankamas pragyvenimo lėšas ir reguliarias pajamas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui, kaip užsieniečiui, nepakankamai žinančiam valstybinę kalbą, pakeisti darbą ir darbdavį yra nelengva. Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokant jam sutarto darbo užmokesčio ir nutraukus su juo darbo sutartį, pareiškėjas, nepaisant įvairių sunkumų (kalbos barjero, teisinių žinių stokos) aktyviai ieškojo kito darbo. Radęs naują darbą bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbui UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotoju. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas jam buvo netikėtas, juolab, kad apie numatomą sprendimą panaikinti leidimą iš Departamento jokių pranešimų ar įspėjimų negavo. Pareiškėjo vertinimu, tai yra nesąžininga ir neteisinga jo atžvilgiu, kadangi dėl visiškai nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, neturėdamas teisinių žinių, nepakankamai žinodamas valstybinę kalbą, jis yra paliktas likimo valiai. Pareiškėjas pažymi, kad sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje, turėjo surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi, turėjo lūkesčių dirbti ir užsidirbti, tačiau buvo nubaustas už darbdavio nesąžiningumą ir dėl to jam automatiškai naikinamas leidimas laikinai gyventi.

Atkreipia dėmesį, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pareiškėjas aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką, o darbdaviui nemokant pažadėto atlyginimo ir nutraukus sutartį su asmeniu, ieškojo ir susirado kitą darbą. Taigi, Migracijos departamentas iš anksto nepranešė pareiškėjui apie tai, jog jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nesuteikė jam galimybės pateikti paaiškinimus, nesuteikė protingo termino šiems trūkumams pašalinti ir priėmė nepagrįstą Sprendimą.

Mano, kad šiuo atveju leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatitinka gero administravimo bei proporcingumo principo. Pažymi, kad gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, nesuteikimas asmeniui galimybių pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su priimamu jo atžvilgiu sprendimu, yra pakankamas pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu. Be to, gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Atsakovas šiuo atveju nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėju, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, nesuteikė pareiškėjui jokios galimybės paaiškinti situacijos, o tik atsiuntė jam jau priimtą Sprendimą.

Pareiškėjas neginčija, kad darbdavys jam nemokėjo žadėto darbo užmokesčio, tačiau teigia, kad šiuo atveju atsakovas nevertino to fakto, jog tokia priežastis atsirado dėl darbdavio nesąžiningumo ir pareiškėjas niekaip negalėjo to objektyviai numatyti, kadangi jis pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys laikysis savo įsipareigojimų, o taip pat ir Migracijos departamentas jam praneš iš anksto apie numatomą naikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo prieš priimdamas Sprendimą suteikti jam galimybę pateikti paaiškinimus bei leisti ištaisyti trūkumus, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcinga priemonė pareiškėjo atžvilgiu. Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotoju, 2023 m. rugpjūčio 14 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ arba Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). Departamentas 2023 m. rugsėjo 21 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760292437, galiojantį nuo 2023 m. rugsėjo 27 d. iki 2025 m. rugsėjo 27 d., kuris asmeniui įteiktas 2023 m. rugsėjo 27 d. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutartį su Bendrove nutraukė, todėl jam nė vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.

Paaiškina, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir jam nė karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui 2023 m. lapkričio – 2024 m. vasario mėn. (4 mėn. iš eilės) buvo mokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) (nuo 43,18 Eur iki 473,68 Eur). Kadangi darbo sutartis su asmeniu buvo nutraukta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad darbo sutartis nutraukta, atitinka imperatyvią leidimo laikinai gyventi panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes.

Pažymi, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Taigi, Migracijos departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į pareiškėjo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl pareiškėjo leidimo panaikinimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, VSDFV informacinės sistemos duomenų, kaip įrodymų, tinkamumas šioje byloje, yra patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Atsižvelgus į VSDFV informacinės sistemos duomenis, t. y. kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pažymi, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 24S118787, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotoju, 2023 m. rugpjūčio 14 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas).

Departamentas 2023 m. rugsėjo 21 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą Nr. 23S157459 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760292437, galiojantį nuo 2023 m. rugsėjo 27 d. iki 2025 m. rugsėjo 27 d., kuris jam įteiktas 2023 m. rugsėjo 27 d.

2024 m. kovo 7 d. Migracijos departamente gautas pareiškėjo prašymas Nr. 2403-LLG-0520 išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbui UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotoju, tačiau sprendimas nepriimtas.

Departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad jis Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir jam įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu nė karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. lapkričio – 2024 m. vasario mėn. (4 mėn. iš eilės) buvo mokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (nuo 43,18 Eur iki 473,68 Eur). Departamentas nurodė, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte. Migracijos departamentui taip pat nebuvo pateiktas Bendrovės pranešimas apie darbo sutarties su užsieniečiu nutraukimą. 2024 m. vasario 1 d. VSDFV duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 5 d. vykdo individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, duomenų apie asmeniui išduotas licencijas nėra. Atsižvelgiant į tai, kad pagal VSDFV informacinės sistemos duomenis asmuo įsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą bei tai, kad jam per visą įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatyta MMA ir po darbo sutarties nutraukimo užsienietis iš Lietuvos Respublikos neišvyko, Departamentas konstatavo, jog asmens deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir UTPĮ 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės. Kadangi patikrinimo metu buvo nustatyta, jog užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad 2023 m. rugsėjo 27 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo Bendrovėje pagrindu, 2023 m. gruodžio 5 d. įregistravo individualią veiklą, įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu asmeniui nė karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, 4 mėn. iš eilės mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatyta MMA, o 2024 m. vasario 1 d. su juo darbo sutartis buvo nutraukta, Departamentas konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, Departamentas 2024 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą Nr. 24S118787, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760292437, galiojusį iki 2025 m. rugsėjo 27 d.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 punktas).

Taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 27 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Migracijos departamentas, patikrinęs VSDFV informacinėje sistemoje duomenis apie pareiškėjo įdarbinimą, nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir jam įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu nė karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. lapkričio – 2024 m. vasario mėn. (4 mėn. iš eilės) buvo mokėtas darbo užmokestis, kuris mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (nuo 43,18 Eur iki 473,68 Eur). Migracijos departamentui nebuvo pateiktas Bendrovės pranešimas apie darbo sutarties su užsieniečiu nutraukimą. 2024 m. vasario 1 d. VSDFV duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 5 d. vykdo individualią veiklą. Atsakovui patikrinus Licencijų informacinę sistemą, duomenų apie asmeniui išduotas licencijas nėra.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nutraukė darbo sutartį su Bendrove, todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje darbo sutarties nutraukimas vertinamas kaip imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2362-662/2023). Pareiškėjas nenurodė teismui ir teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurios individualioje pareiškėjo situacijoje lemtų Sprendimo neatitikimą proporcingumo principui. Iš bylos duomenų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas verčiasi individualia veikla, tačiau toks faktas nepaneigia Migracijos departamento sprendimo išvadų apie įstatyminį pagrindą leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimui.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas iš Bendrovės gaudavo nuo 43,18 Eur iki 473,68 Eur atlyginimą ir nė karto negavo Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto atlyginimo (850 Eur). Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui sutartas darbo užmokestis nebuvo mokamas, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog jis turi pakankamai lėšų pragyvenimui, kadangi į bylą nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo gerą finansinę situaciją ar kitą gaunamų pajamų šaltinį. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus, Departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad jis neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą, nesudarydamas sąlygų pareiškėjui pateikti paaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019). Pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023). Nors pareiškėjas nurodo, kad jis neturėjo jokios galimybės paaiškinti situacijos, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, tačiau pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui bylos nagrinėjimo metu nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad jo darbdavys nesąžiningai su juo elgėsi, nemokėjo darbo užmokesčio, neteisėtai atleido ir pan.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, taigi atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo K. N. (K. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėJolita RasiukevičienėHenrikas Sadauskas