- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-12
- Bylos Nr.
- eI2-2646-1047/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00818-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- M.O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), UAB "Rolidas"
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.O. (M.O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas M.O. (M.O.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-01025 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Teigia, kad Migracijos departamentas nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB (duomenys neskelbtini) buvo paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Bauda sumokėta 2021 m. sausio 15 d.
Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas priimtas nepagrįstai, nes tuo metu, kada buvo nubaustas UAB (duomenys neskelbtini) atstovas, pareiškėjas jau buvo sudaręs darbo sutartį su minėta bendrove. Be to, pareiškėjas Sprendimu be jokio teisinio pagrindo yra baudžiamas už kito asmens padarytą teisės pažeidimą.
Tvirtina, kad Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjo aplinkybių, yra formalus bei nemotyvuotas, t. y. neatitinkantis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, taikytinų administraciniams sprendimams. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatskleidė aplinkybių, kodėl pareiškėjui taikytina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio norma, kadangi šioje normoje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas kyla tuomet, kai darbdavys yra dar tik įsipareigojęs įdarbinti.
Pažymi, jog darbo santykiai su UAB (duomenys neskelbtini) buvo sudaryti dar iki konstatuojant bendrovės direktoriaus teisės pažeidimą, todėl Sprendimas priimtas be teisinio pagrindo: UAB (duomenys neskelbtini) nubaudimo už nelegalų darbą momentu nebuvo įsipareigojęs pareiškėjui jį įdarbinti pagal darbo sutartį, nes įsipareigojimams jau buvo pasibaigęs jo įvykdymu, užsienietis buvo jau įdarbintas.
Pabrėžia, kad pritaikius teisinę atsakomybę teisės pažeidėjui UAB (duomenys neskelbtini) atstovui, Migracijos departamentas savo Sprendimu dėl UAB (duomenys neskelbtini) atstovo veiksmų nepagrįstai pritaikė teisinę atsakomybę taip pat ir pareiškėjui, kuris nėra atsakingas už veiksmus, kuriems jis neturėjo jokios įtakos. Pareiškėjo profesija yra tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, ji įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469 patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ilgam laikui neteko galimybės teisėtais pagrindais dirbti darbą Lietuvos įmonėse, kadangi jis privalo iš naujo teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, patirti papildomus nuostolius vien jau sumokant prašymo pateikimo mokestį.
Nurodo, kad šiuo metu patiria nepatogumus, kadangi turės iš naujo kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, prieš tai susirandant darbdavį, kuris įsipareigos sudaryti darbo sutartį. Atitinkamai dėl to pareiškėjas patirs papildomas tiek pinigines, tiek ir laiko sąnaudas. Pažymi, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvoje yra išduodami per itin ilgą laiko tarpą, minėtos procedūros gali užtrukti net iki 4 mėnesių.
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Nagrinėjamu atveju dėl Migracijos departamento priimtų sprendimų net 19 UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų yra priversti nutraukti darbo santykius. Esant šioms aplinkybėms, bus sužlugdyta UAB (duomenys neskelbtini) veikla, kadangi bendrovė, vienu metu netekdama įsipareigojimams vykdyti būtinų resursų, nebegalės vykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų klientams. Atitinkamai, iškyla reali įmonės bankroto grėsmė.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Migracijos departamentas surinkęs duomenis nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui R.R. (R.R.) pažeidus Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį buvo paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, kuri buvo sumokėta 2021 m. sausio 15 d. Pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taigi Migracijos departamentas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.
Teigia, kad Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbo sutarties sudarymo, darbuotojo įdarbinimo ir / ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir / ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Tvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas iki 2022 m. gruodžio 18 d., tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymą, tik tos įmonės, kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.
Pažymi, kad pareiškėjas Sprendimu nėra baudžiamas už UAB (duomenys neskelbtini) vadovo padarytą administracinį nusižengimą, o UAB (duomenys neskelbtini) nėra baudžiamas už tą patį administracinį nusižengimą antrą kartą. Administraciniai nusižengimai ir Migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino.
Akcentuoja, jog Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Migracijos departamentui, pareiškėjas nenurodė. Be to, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB (duomenys neskelbtini) palaiko pareiškėjo skundą ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į skundą iš esmės pateikia tuos pačius argumentus, kuriuos nurodo pareiškėjas. Pažymi, kad didžiąją dalį pajamų uždirba tik iš trečiųjų šalių darbuotojų vykdomų darbo funkcijų, mokesčius mokėdamas Lietuvos Respublikos biudžetui. Trečiasis asmuo valdo daugiau kaip 110 transporto priemonių. Tvirtina, kad Migracijos departamento priimtų sprendimų pagrindu praktiškai visi UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai (19) yra priversti nutraukti darbo santykius. Tokiu būdu realiai sužlugdoma įmonės veikla, kadangi įmonė, vienu metu netekdama įsipareigojimams vykdyti būtinų resursų, nebegalės vykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų klientams. Tad iškyla reali įmonės bankroto grėsmė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (15/18-7)50U-01025, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad pareiškėjas turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. gruodžio 18 d., tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti darbdavį.
Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 17 d. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatų pagrindu priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui R.R. (R.R.) už Įstatymo 62 straipsnio 2² ir 7 dalių nuostatų pažeidimus, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 įsakymo Nr. V-401/EV-281/V395 tvarkos aprašo 4 ir 7 punktų reikalavimų pažeidimus, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.
2021 m. kovo 2 d. Migracijos departamento Vilniaus skyrius priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas su tokiu Sprendimu nesutinka, todėl prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).
Bylos duomenimis, pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2021 m. kovo 2 d.) dirbo UAB (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB (duomenys neskelbtini) vadovas 2021 m. sausio 7 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. kovo 2 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas pabrėžia, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. LVAT nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.
Pareiškėjo teigimu, jis gavo leidimą laikinai gyventi bei sudarė darbo sutartį ir buvo įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini) dar iki bendrovės direktoriaus nubaudimo už padarytą administracinį nusižengimą. Be to, jam yra nepagrįstai taikoma teisinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kurio jis nepadarė.
Teismas pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, kad jis nustatytas darbdavio atžvilgiu po to, kai užsienietis jau įdarbintas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškus išaiškinimus naujausio praktikoje palaiko ir LVAT (2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021 ir kt.).
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.
LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi, neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose (pvz. žr. 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, jog jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negalės būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas, taip pat neturi atsirasti aplinkybių, kurios Įstatyme nurodytos kaip leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, ir šiuo atveju pareiškėjo vertinimas, jog ginčijamas sprendimas neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, nėra pagrindas jį panaikinti (LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, laikėsi Įstatyme nustatytų imperatyvių nuostatų, todėl negalėjo priimti kitokio sprendimo. Nagrinėjamu atveju, tiek UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti, ar Sprendimas bus ekonomiškas UAB (duomenys neskelbtini) ar pareiškėjui.
Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad UAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu tai yra nubaudimas antrą kartą. Iš bylos rašytinių duomenų nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovas R.R. (R.R.) buvo nubaustas vieną kartą administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) ir jam paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimu UAB (duomenys neskelbtini) būtų baudžiamas antrą kartą, kadangi minėtas Sprendimas adresuojamas pareiškėjui, o ne UAB (duomenys neskelbtini) (pareiškėjui panaikinamas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje).
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas priimtas nepakankamais ir netinkamais motyvais, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, yra nepagrįstas įrodymais.
Teismas pažymi, kad Sprendimas priimtas 2021 m. kovo 2 d., o nuo 2020 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo nauja Viešojo administravimo įstatymo redakcija. Iki tol galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnis skirtas viešojo administravimo subjektų administracijos struktūrai. Taigi naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nebuvo ir negalėjo Sprendimu būti pažeista. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai yra iš senos redakcijos VAĮ 8 straipsnio, jie atitinka naujos redakcijos VAĮ 3 straipsnio 4 punkte (įstatymo viršenybės), 5 punkte (išsamumo), 8 (nepiktnaudžiavimo valdžia), 9 punkte (objektyvumo), 10 punkte (proporcingumo) įtvirtintus viešojo administravimo principų reikalavimus.
Teismas, įvertinęs Sprendimą, daro išvadą, kad Sprendimas yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, kame aiškiai nurodyti tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindai. Skundo argumentai įrodo, kad pareiškėjas juos taip pat aiškiai suprato, tik su jais subjektyviai nesutinka. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai nesutinka su Sprendimo turiniu, nedaro jo nemotyvuotu, neteisėtu ar negaliojančiu.
Taigi, teismas konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-01025 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M.O. (M.O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.