Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Raimondo Buzelio, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui A. M., atsakovo V. M. atstovui advokatui Anatolijui Burinskui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-2053-769/2009 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams M. S. ir V. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo byloje A. M. individuali įmonė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Nepagrįstas teismo teiginys, kad „išmoką Biuras moka kai įvertinama padaryta žala ir apskaičiuojamos remonto išlaidos, žinoma turtą remontuosianti įmonė, suderinamas remonto darbų atlikimas ir apimtis; atsižvelgiama ne į faktiškai patirtas, o į būtinas remonto išlaidas. Taisyklėse nustatytos tvarkos Biuras nesilaikė ir sprendimą dėl draudimo išmokos priėmė 2006-03-23, vadovaudamasis 2006-03-07 raštišku pranešimu, gavėjui M. G. paslaugų ir prekybos įmonei „Gelsva“ išmokėdamas 41 478,28 Lt sumą“. Apeliantas pažymi, kad automobilis Mercedes Benz iki eismo įvykio buvo eksploatuotas tik 5 mėnesius. Taigi, jam galiojo visos gamintojo garantijos. Silberauto UAB Vilniaus padalinys yra Mercedes Benz gamintojo įgaliotas atstovas Lietuvoje. Jis suteikia garantijas dėl atlikto remonto kokybės. Dėl šios priežasties minėtas automobilis negalėjo būti niekur kitur remontuojamas. Biuro atstovo specialistai, žinodami kur bus remontuojamas automobilis, būtent Silberauto UAB Vilniaus padalinio servise jį ir apžiūrėjo. Tuo tarpu faktinės ir būtinos automobilio remonto išlaidos, priešingai negu mano teismas, šiuo atveju yra adekvačios, nes automobilis eismo įvykio dieną buvo naujas, jo detalės dėl eksploatacijos nebuvo nusidėvėjusios.

Dėl įrodymų vertinimo apeliantas nurodo, kad teismas didesnę reikšmę suteikė ne Biuro pateiktiems įrodymams, o bendraatsakovių abejonėms ir teiginiams, nepagrįstiems jokiais įrodymais. Dėl šios priežasties priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Bendraatsakoviai bylos nagrinėjimo metu savo abejonių bei teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Taigi, bendraatsakovių pateiktos, tačiau neįrodytos aplinkybės negali būti laikomos įrodymais (Kauno apygardos teismo 2010-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-257-605/2010). Tuo tarpu Biuro visi reikalavimai buvo pagrįsti įrodymais. Biuro pateikti įrodymai pagrindė ne tik faktą, jog 2005-12-22 įvykusio eismo įvykio metu buvo sugadinti abu jame dalyvavę automobiliai, bet ir dėl transporto priemonės Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo padarytos žalos bei mokėtinos išmokos dydžius. Be to teismas, nepaisydamas Biuro pateiktų įrodymų visumos, o vien tik vadovaudamasis nepagrįstomis bendraatsakovių abejonėmis, paaiškinimais, priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Toks sprendimas leidžia padaryti išvadą, jog 2005-12-22 eismo įvykio metu transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo sugadinta, t. y. žala nebuvo padaryta, dėl ko ji ir neturi būti atlyginta. Toks sprendimas prieštarauja jau vien tik Biuro pateiktam eismo įvykio protokolui, kuriame policijos pareigūnai, pritariant abiems, eismo įvykyje dalyvavusiems, vairuotojams, užfiksavo išoriškai matomus transporto priemonių sugadinimus. Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimas ir nuotraukos buvo padaryti asmens, turinčio nepriklausomo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 12, 13 straipsniai). Teismui priimant 2009-04-15 preliminarų sprendimą, tie patys Biuro pateikti įrodymai buvo pakankami patenkinti 2009-03-06 ieškinį.

Dėl dokumentinio proceso apeliantas nurodo, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą - „ieškinį atmesti“, vadovavosi vien tik CPK 259, 260, 270 straipsnių nuostatomis, nors byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka. Apie tai, jog teismas galimai nusprendžia bylą nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles biuras informuotas nebuvo, t. y., nebuvo nei priimta nutartis nagrinėti bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, nei numatytas terminas primokėti žyminį mokestį, kaip tai numato CPK 428 str. 7 dalies nuostatos. Teismas, šiuo atveju priimdamas galutinį sprendimą, privalėjo vadovautis CPK 430 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir priimti galutinį sprendimą, kuriuo galėjo arba preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, arba preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, arba preliminarų sprendimą pakeisti.

Dėl teismo sprendimu keliamų neigiamų teisinių pasekmių apeliantas nurodo, jog teismas pažeidė ir CK 1.2 straipsnio nuostatose įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą, kuris reiškia diskriminavimo draudimą ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, t. y. esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas būtina aiškinti ir taikyti vienodai. Teismas, nepagrįstai gindamas tik bendraatsakovių interesus, priėmė sprendimą, prieštaraujantį teisės aktams ir esamai teismų praktikai, pažeidžiantį Biuro teises ir apribojantį jo įstatyme bei CK įtvirtintas galimybes susigrąžinti išmokėtas sumas. Šis sprendimas gali turėti neigiamų pasekmių ir draudimo išmoką gavusiam trečiajam asmeniui.

1. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovo pateikti įrodymai apie automobilio sugadinimus ir žalos dydį akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Su ieškovo nurodytais sugadinimais automobilis negalėjo būti eksploatuojamas, o paties ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jo apžiūros metu buvo nustatyti vienokie pravažiuotų kilometrų duomenys, o remonto metu jau žymiai didesni pravažiuotų kilometrų duomenys.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino, nes šiuo atveju ieškovo reikalavimas kyla iš draudimo teisinių santykių, kuriems taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o ne iš regreso. Automobilis, kuriuo padarytas eismo įvykis, buvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Tai, kad draudimo įmonė bankrutavo, nėra pagrindo pripažinti, jog pasibaigė draudimo sutartis, nes draudimo įmonės pagal sutartį perėmė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras.

Be to, atsakovas ir trečiasis asmuo pažymi, kad jie neteikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų todėl, kad ieškinys ir taip buvo atmestas.

Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo (apelianto) atstovas apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Atsakovo V. M. atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Prieš pasisakydama dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija, visų pirma, įvertins ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui pareikšti, nes šioje byloje jau pirmosios instancijos teisme prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį (T.I, 48-49 b.l.), be to, ir atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. M. nurodo, kad yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas (T.II, 112-113 b.l.), o pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas turi taikyti ieškinio senatį tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Tik išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, teisėjų kolegija iš esmės nagrinės apeliacinio skundo argumentus, t. y. tikrins ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinį dėl jo nepagrįstumo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Norint nustatyti ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, būtina teisingai kvalifikuoti iš kokių teisinių santykių ieškovas kildina savo reikalavimą, nes nuo to priklauso ieškinio senaties termino trukmė.

Byloje kilo ginčas ar automobilio valdytojas atsakovas M. S., kuris kaltas dėl sukeltos autoavarijos, laikytinas apdraustu privalomu civilinės atsakomybės draudimu, jeigu autoįvykis įvyko po to, kai draudikui jau buvo iškelta bankroto byla.

Draudimo įstatymo 135 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. lapkričio 3 d., galiojusi autoavarijos, įvykusios 2005 m. gruodžio 22 d., metu) nustatyta, kad, iškėlus draudimo įmonei bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia.

Remiantis šia įstatymo nuostata konstatuotina, kad 2005 m. gruodžio 22 d. eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2005 m. balandžio 19 d. sutartis, sudaryta tarp automobilio savininko atsakovo V. M. ir DUAB „INGO BALTIC“ (ankstesnis pavadinimas „Baltic GARANT“) bei turėjusi galioti iki 2006 m. balandžio 18 d., buvo pasibaigusi, nes 2005 m. rugpjūčio 29 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo DUAB „INGO Baltic“ (T.I, 42 b.l.). Byloje nėra duomenų, kad būtų sudaryta nauja privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties su kitu draudiku. Tai reiškia, kad 2005 m. gruodžio 22 d. eismo įvykio metu autoavarijos kaltininko atsakovo M. S. civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinį reglamentavimą tais atvejais, kai nustatytas kaltininkas neapsidraudęs, arba kai kaltininkas, padaręs žalą asmeniui, nenustatytas, arba kai kaltininko draudikui iškelta bankroto byla, pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui įstatymo pagrindu kyla Biurui, t. y. draudikų, vykdančių šios rūšies draudimą, asociacijai (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Biuro pareiga dėl Lietuvos Respublikoje įvykusio eismo įvykio nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėti išmoką kylą pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes draudžiamojo įvykio kaltininkas žalos padarymo momentu, pažeisdamas įstatymą, nebuvo apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi, minėta, eismo įvykio metu atsakovo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl akivaizdu, kad ieškovo pareiga išmokėti išmoką ne iš draudimo sutarties, o įstatymo pagrindu. Dėl to negalima sutikti su atsakovų argumentais, jog byloje kilo ginčas iš draudimo teisinių santykių.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje byloje sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams (CK 1.125 str. 7 d.), netaikytinas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje ieškovo pareikštas reikalavimas kyla iš regresinių prievolių. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Biuro teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Biuras išmoką pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą išmokėjo 2006 m. kovo 24 d. (T.I, 27-29 b.l.). Vadinasi, 2006 m. kovo 24 d. išmokėjęs išmoką, Biuras nuo šio momento įgijo regresinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį arba asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį. Šių asmenų prievolės Biurui kyla ne iš draudimo teisnių santykių, o iš žalos padarymo fakto, todėl ieškovo reikalavimams taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas į teismą kreipėsi 2009 m. kovo 10 d., t.y. nepasibaigus ieškinio senaties terminui (T.I, 1 b.l.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingas išvadas dėl žalos dydžio nustatymo ir išmokos išmokėjimo nepagrįstumo.

Ieškovas savo regresinį reikalavimą atsakovams kildina iš to, jog nukentėjusiam asmeniui už per eismo įvykį, sukeltą atsakovo M. S., patirtą žalą išmokėjo išmoką, kurią sudaro nukentėjusiojo asmens sugadinto automobilio 41 478,28 Lt remonto išlaidos. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo regresinio reikalavimo pagrįstumą, pažymi, kad Biurui nepakanka įrodyti išmokos išmokėjimo fakto, bet būtina įrodyti ir išmokos dydžio pagrįstumą. Tai ir suprantama, nes kai Biuras reiškia regresinį reikalavimą, už žalą atsakingo asmens patiriami turtiniai praradimai negali būti didesni, nei tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo reikštų tiesioginį reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui dėl nuostolių atlyginimo. Be to, nukentėjęs asmuo, reikšdamas tiesioginį reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui dėl nuostolių atlyginimo, privalėtų įrodyti jų dydį. Taip pat pažymėtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 16 dalis numato, jog žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Taigi, Biuras, reikšdamas regresinį reikalavimą dėl nukentėjusiam asmeniui sumokėtų sumų grąžinimo, turi ne tik įrodyti išmokos dydžio pagrįstumą, bet taip pat turi įrodyti, kad išmoką išmokėjo laikydamasis Vyriausybės nustatytos tvarkos.

Laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 22 d., kai įvyko eismo įvykis, iki 2006 m. kovo 24 d., kai nukentėjusiajam asmeniui ieškovas (Biuras) išmokėjo išmoką, galiojo 2004 m. birželio 23 d. Nr. 795 redakcijos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punktas numatė, kad Biuras administruoja žalą, nustato eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, apskaičiuoja ir moka išmoką įstatymo nustatytais atvejais. Gavęs rašytinį nukentėjusio trečiojo asmens pranešimą apie eismo įvykį, Biuras pateikia nukentėjusiam trečiajam asmeniui, turinčiam teisę gauti išmoką, užpildyti Biuro patvirtintos formos pranešimą apie eismo įvykį (Taisyklių 25 p.). Biuras nedelsdamas, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį (ekspertą) apžiūrėti sugadinto ar sunaikinto turto, surašyti turto apžiūros ataskaitą (techninės apžiūros protokolą ar kita) ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui (Taisyklių 26 p.).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis asmuo raštu apie eismo įvykį Biurui pranešė 2006 m. kovo 7 d. (T.I, 5 b.l.). Šiame Pranešime, be kita ko, nurodoma, kad pradinis pranešimas apie įvykį buvo gautas 2005 m. gruodžio 22 d. 2005 m. gruodžio 23 d. Transporto priemonės techninės apžiūros protokole ekspertas L. D. nurodė sugadinto automobilio 14 remontuojamų ir 40 keičiamų detalių, be to, šiame protokole yra užfiksuota, jog automobilis yra pravažiavęs 18130 kilometrus (T.I, 9 b.l.). Iš prie 2005 m. gruodžio 23 d. Transporto priemonės techninės apžiūros protokolo pateiktų nuotraukų (T.I, 10-14 b.l.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal transporto priemonės sugadinimų pobūdį ir mastą (nepataisomai sugadintas automobilio radiatorius, priekiniai žibintai, stipriai pažeista automobilio priekinė pakaba ir jos geometrija, ventiliatorius, oro filtras, stabdžių sistema ABS, greičių dėžė, variklis ir kiti prie variklio esantys automobilio mechanizmai), ji buvo sugadinta taip, jog jo eksploatuoti nebebuvo galima. Tačiau byloje esantys kiti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog automobilis po 2005 m. gruodžio 22 d. eismo įvykio buvo gan intensyviai eksploatuojamas, nes už automobilio remontą nukentėjusiam asmeniui išrašytoje UAB „Silberauto“ Vilniaus padalinio 2006 m. vasario 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija Nr.6041304 nurodoma, kad automobilis yra pravažiavęs 23358 kilometrus (T.I, 15-23 b.l.). Kita vertus, šioje sąskaitoje yra įrašytos sumos ir už automobilio transportavimą, todėl darytina išvada, jog automobilis remontuoti savo eiga atvažiuoti negalėjo, o buvo transportuojamas. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai sukėlė abejonių ar visi transporto priemonės sugadinimai, kurie pašalinti atlikus automobilio remontą, tikrai buvo padaryti 2005 m. gruodžio 22 d. eismo įvykio metu. Ieškovo apeliaciniame skunde pateiktus paaiškinimus, kad 2005 m. gruodžio 23 d. Transporto priemonės techninės apžiūros protokole ar UAB „Silberauto“ Vilniaus padalinio 2006 m. vasario 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija Nr.6041304 nurodant transporto priemonės pravažiuotus kilometrus padaryta rašymo klaida, teisėjų kolegija vertina kritiškai. Tokią savo išvadą teisėjų kolegija grindžia tuo, jog skaitmenyse padarius rašymo apsirikimą paprastai yra neteisingai nurodomas vienas ar keli skaičiai, jų įrašoma per daug ar per mažai, skaičiai sukeičiami vietomis, ne ten padedamas kablelis ir pan. Šiuo atveju nei vienas nurodytuose dokumentuose įrašytas skaičius nesutampa, o tai leidžia teigti, jog automobilio pravažiuotus kilometrus užrašę asmenys juos užrašydami klaidų nepadarė. Be to, 2005 m. gruodžio 23 d. protokole, išrašytame anksčiau, įrašyti automobilio pravažiuoti kilometrai yra mažesni už 2006 m. vasario 27 d. sąskaitoje faktūroje nurodytus kilometrus. Nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki automobilio remonto, kuris buvo atliekamas 2006 m. vasario mėnesį, pradžios automobilio pravažiuotų kilometrų skirtumas yra 5228 kilometrai. Toks nuvažiuotų kilometrų skaičius per daugiau nei mėnesį automobiliui, kurį eksploatuoja juridinis asmuo, yra protingai galimas. Taip pat pažymėtina, jog 2005 m. gruodžio 23 d. Transporto priemonės techninės apžiūros protokole iš viso nurodytos remontuojamos ar keičiamos 54 detalės, nors Biuras, priimdamas sprendimą išmokėti 41478,28 Lt išmoką (T.I, 25 b.l.), faktiškai sumokėjo už 179 pavadinimų prekes ir paslaugas, nurodytas 2006 m. vasario 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija 701 Nr.6041304 ir 2006 m. vasario 13 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija BSK Nr.0001646. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs akivaizdžius neatitikimus tarp 2005 m. gruodžio 23 d. Transporto priemonės techninės apžiūros protokolo ir UAB „Silberauto“ Vilniaus padalinio 2006 m. vasario 13 d ir 2006 m. vasario 27 d. PVM sąskaitų faktūrų duomenų, pagrįstai suabejojo Biuro patektų dokumentų, kuriais buvo įrodinėjamas išmokos dydis, patikimumu. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytos aplinkybės taip pat leidžia abejoti ar transporto priemonės nuotraukos tikrai buvo darytos 2005 m. gruodžio 23 d., o ne vėliau, kai automobilis galimai buvo stipriau apgadintas, nei 2005 m. gruodžio 22 d. eismo įvykio metu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Biuras nepateikė pakankamai patikimų įrodymų dėl 41478,28 Lt išmokos dydžio pagrįstumo.

Teisėjų kolegija nustatė ir kitų aplinkybių, kurios leidžia abejoti ieškovo pateiktų dokumentų patikimumu. 2005 m. gruodžio 23 d. transporto priemonės techninės apžiūros protokolas(T.I, 9 b.l.) nepasirašytas nukentėjusio trečiojo asmens, nors tai numato Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo15 straipsnio 2 dalis ir Taisyklių 26 punktas.

Be to, kaip galima spręsti iš byloje esančių dokumentų automobilis buvo suremontuotas 2006 m. vasario mėnesį, nes už jo remontą nukentėjusiajam asmeniui 2006 m. vasario 27 d. UAB „Silberauto“ Vilniaus padalinys išrašė PVM sąskaitą faktūrą už automobilio remontą (T.I, 15-23 b.l.). Taisyklių 42 punkte numatyta, kad jeigu eismo įvykio metu sugadintą turtą planuojama pradėti remontuoti iki draudimo išmokos išmokėjimo, nesvarbu ar turtas remontuojamas Biuro rekomenduotoje remonto įmonėje ar ne, Biuras turi raštu patvirtinti, kad galima pradėti remonto darbus. Byloje ieškovas nepateikė įrodymu, kad raštu patvirtino, jog leido pradėti automobilio remonto darbus, be to, rašytinį pranešimą apie įvykį gavo tik 2006 m. kovo 7 d. (5 b.l.). Todėl abejotina ar ieškovas, prieš išmokėdamas išmoką nukentėjusiajam asmeniui, ėmėsi visų protingų ir būtinų priemonių išsiaiškinti kokie automobilio remonto darbai buvo atlikti, ar visi jie buvo būtini, ar nukentėjusiojo asmens automobilio remonto išlaidos yra realios ir pagrįstos.

Nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, kad byloje nėra pateikta pakankamai patikimų įrodymų, kurie, vadovaujantis civiliniame procese taikoma įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, leistų daryti labiau tikėtiną išvadą apie išmokos dydžio pagrįstumą, o tuo pačiu ir vienos iš sąlygų, kuri yra būtina tenkinant ieškinį.

Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi atmetė ieškovo atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. nutarties, kuria teismo iniciatyva ištaisyti rašymo apsirikimai, padaryti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. sprendime (T.II, 122-124 b.l.). Todėl teisėjų kolegija, nagrinėjanti apeliacinį skundą, nepasisako dėl jo argumentų, susijusių su CPK normų, reglamentuojančių dokumentinį procesą, taikymu, nes jie jau yra aptarti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje.

Motyvuojamoji dalis

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įtakos taip pat neturi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti ieškovo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovui V. M. priteistinos 1000,- Lt advokato pagalbos išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme. Iš ieškovo valstybės naudai priteistina 15,25 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nuta r i a:

atmesti ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į.k.125709291, LT-03606 Vilnius Algirdo g. 38, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, b.k.70440) atsakovui V. M., a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) už advokato pagalbą, turėtą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į.k.125709291, LT-03606 Vilnius Algirdo g. 38, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, b.k.70440) valstybei 15,25 Lt (penkiolika litų 25 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, į.k.188659752, sąskaita Nr.(duomenys neskelbtini), AB bankas „Swedbank", banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).