- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-27
- Bylos Nr.
- 2A-257-605/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Venckienė (pirm.), Jolita Cirulienė, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Autofortas“, N. S.
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,
dalyvaujant atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei Inai Jegorenko viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1188-713/2009 pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Autofortas“ ir N. S. dėl deliktinės atsakomybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ (I tomas, b.l. 3-4, 58-59) prašė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 6722 Lt žalos atlyginimo, 201,66 Lt žyminio mokesčio ir šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2007-03-20 apie 15 val. ieškovo draudėjui UAB „Autofortas“ priklausantis automobilis BMW 7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo N. S., įvažiavo į duobę, esančią 9-ojo forto gatvėje, Kaune, ir dėl to buvo apgadintas. Kauno miesto savivaldybė yra Kauno m. 9-ojo forto gatvės savininkė, ji privalo vykdyti vietinės reikšmės kelių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Kadangi atsakovė netinkamai vykdė kelio priežiūrą, privalo atlyginti žalą, padarytą dėl kelio trūkumų. Ieškovas savo draudėjui išmokėjo 6722,16 Lt draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš atsakovės.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 21 d. sprendimu (II tomas, b.l. 19-21) ieškinį patenkino visiškai. Priteisė AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 6722,16 Lt žalos atlyginimui, 201,66 Lt žyminio mokesčio, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė valstybei iš Kauno miesto savivaldybės 57 Lt pašto išlaidų.
Teismas sprendime nurodė, jog byloje nustatyta, kad įvykio metu apgadintas UAB „Autofortas“ priklausantis automobilis BMW 7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo draustas laisvanoriškuoju draudimu (CASCO). Automobilis buvo suremontuotas, ir ieškovas pagal draudiko pateiktą automobilio remonto sąmatą Nr. 00001975 (I tomas, b.l. 150-152) trečiajam asmeniui UAB „Autofortas“ išmokėjo 6722,16 Lt draudimo išmoką (I tomas, b.l.15), kurią regreso tvarka prašo priteisti iš atsakovės. Teismas nenustatė CK 6.270 str. 1 d. numatytų aplinkybių - nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo - egzistavimo. Nurodė, jog iš eismo priežiūros tarnybos medžiagos duomenų matyti, kad vairuotojas, o byloje tretysis asmuo N. S., negalėjo iš anksto numatyti, kad 9-ojo forto gatvėje, ties namu Nr. 60, yra duobė, užlieta vandeniu. Be to, teismas nenustatė, kad duobė būtų pažymėta ar būtų pastatytas įspėjamasis ženklas (CPK 197 str.). Sprendime padaryta išvada, kad atsakovė nevykdė jai įstatymais priskirtos pareigos taisyti, prižiūrėti gatves bei užtikrinti jose saugaus eismo sąlygas, dėl ko kaip teisėtas ir pagrįstas tenkintas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką (CPK 185 str.). Nors atsakovė su ieškiniu nesutiko, ginčijo kainą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad pakeistos detalės galėjo kainuoti pigiau, neįrodė, jog automobilis nebuvo remontuojamas ar pakeistos ne įvykio metu sugadintos detalės (CPK 178 str.), todėl priteista ieškovo prašoma 6722,16 Lt išmokėta suma trečiajam asmeniui. Teismui patenkinus pagrindinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tenkintas ir reikalavimas dėl 6 procentų metinių palūkanų priteisimo nuo bylos 2008-11-17 iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.210 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo (II tomas, b.l. 23-28) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertino tik kai kuriuos įrodymus ir nepasisakė, kodėl atmetė kitus įrodymus, tuo pažeisdamas LR CPK 185 str. bei 270 str. 4 d. 3 p. nuostatas bei įrodymų pakankamumo principą. Trečiojo asmens UAB „Autofortas“ pateikta sąmata nėra dokumentas, kurio pagrindu galėjo būti išmokėta draudimo išmoka, o kitų dokumentų, įrodančių žalos dydį, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo argumentą, jog ieškovas nesilaikė savo paties Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (I tomas, b.l. 82) 11.1. punkto reikalavimų, o taip pat į tai, kad nei Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2007-03-20 nutarime, nei Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2007-03-26 pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 20/0702936 nepateikta jokia informacija apie automobilio stabdymą, siekiant išvengti kliūties, kokiu greičiu buvo važiuota, ar buvo pasirinktas saugus greitis, atsižvelgiant į kelio, meteorologines sąlygas ir pan., juolab, kad minėtuose dokumentuose pateiktos skirtingos eismo įvykio aplinkybės. O būtent: Vyriausiojo policijos komisariato 2007-03-20 nutarime nurodoma, kad duobė buvo pilna vandens, tuo tarpu Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2007-03-26 pažymoje nurodoma, kad danga buvo sausa. Be to, eismo įvykio vietos schemoje nėra užfiksuotas duobės gylis, plotis, kurie galėtų įrodyti, jog automobilis galėjo būti taip stipriai apgadintas eismo įvykio metu. Teismas taipogi neatsižvelgė į atsakovo argumentą, jog įvykio vietos nuotraukos negali būti laikomos įrodymu dėl žalos dydžio, kadangi ieškovo pateiktuose Transporto žalų vertintojo R. K. paaiškinimuose dėl žalos bylos 349590 teigiama, kad „tą pačią dieną buvo nuvažiuota ir apžiūrėtas sugadintas automobilis ir tai matyti iš nuotraukų, kurios darytos 2007-03-20, 16.59 val.“, tačiau prie paaiškinimų pateiktame 2 priede (b.l. 65) matosi, kad 1 paveikslėlyje nuotraukos data yra 2007-12-20, 12.20 h. Įrodymu negali būti laikomas ir AB „Lietuvos draudimas“ pateiktas transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b.l. 17), kadangi jis yra be datos, neaišku, kada ir kur surašytas ir kada atsirado transporto priemonės apgadinimai, surašyti šiame akte, be to, jame nėra pateikta jokių duomenų apie transporto priemonės būklę prieš apgadinimą. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007-03-26 pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 20/0702936 nurodomi tik šie transporto priemonės sugadinimai: priekinis bamperis, variklio apsauga, priekinis dešinys ratas, o tuo tarpu AB „Lietuvos draudimas“ pateiktame transporto priemonės techninės apžiūros akte bei UAB „Autofortas“ remonto sąmatoje užfiksuota žymiai daugiau keičiamų detalių ir atlikti sudėtingi remonto darbai be policijos darbuotojo vizualiai nustatyto apgadinto bamperio keitimo ir remonto. Dauguma pakeistų automobilio dalių ir remonto darbų nėra susiję su 2007-03-20 įvykusiu eismo įvykiu. Be šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad UAB „Autofortas“ remonto sąmata Nr. 00001975 (b.l. 150-152) išrašyta tik 2008-02-25, t.y. beveik po metų laiko nuo užfiksuoto eismo įvykio. N. S. 2007-03-20 paaiškinime dėl eismo įvykio pateiktas pasiteisinimas, jog išvengti įvažiavimo į šią duobę negalėjo, nes negalvojo, kad bala - tai gili duobė, yra nelogiškas, prieštaraujantis protingumo principui, kadangi asmuo, kuris dirbo pastate 9-ojo forto g. Nr. 60 ir šiuo adresu kasdien važinėjo į darbą, negalėjo nežinoti, jog šalia jo darbovietės yra duobė. Vairuotojas įvažiavo į duobę, nes nesilaikė Kelių eismo taisyklių ir jose nustatytų pareigų, todėl yra kaltas dėl atsiradusios žalos. Kauno miesto savivaldybėje nebuvo daugiau gauta jokių pretenzijų dėl žalos atlyginimo įvažiavus į duobę 9-ojo forto g. ties pastatu Nr. 60, o taip pat ir pranešimų apie ties šiuo pastatu esančią duobę, keliančią grėsmę eismo saugumui. Vadovaujantis LR CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, atsakovė nuo civilinės atsakomybės turėtų būti atleista dėl paties trečiojo asmens N. S. didelio neatsargumo vairuojant automobilį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, net ir pripažinus atsakovę atsakinga už visą padarytą žalą eismo įvykio metu, pirmosios instancijos teismas privalėjo mažinti žalos dydį, atsižvelgiant į automobilio detalių nusidėvėjimą. Be to, iš apeliantės nepagrįstai ieškovui priteista 6 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, kadangi pagal LR CK 6.210 str. 2 d. 6 procentų metines palūkanas moka verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, o Kauno miesto savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo (LR CK 2.34 str. 2 d.), kuriam turi būti taikomos LR CK 6.210 str. 1 d. nuostatos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II tomas, b.l. 34-36) tretysis asmuo N. S. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsakovė nepateikė pirmosios instancijos teismui jokių tariamą jo kaltę dėl autoįvykio patvirtinančių įrodymų. Teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi bylos aplinkybėmis, nustatytomis ištyrus ir įvertinus byloje pateiktus vienintelius įrodymus (įskaitant prijungtą Kauno miesto VPK Eismo priežiūros tarnybos autoįvykio medžiagą), patvirtinančius, jog dėl eismo įvykio jo kaltės nesama. Nebuvo iškelta jokia administracinė byla, kurios faktais, kaip turinčiais prejudicinę galią, galimai naudojosi pirmosios instancijos teismas, be to, Kauno miesto VPK Eismo priežiūros tarnybos autoįvykio medžiaga, kurią atsakovė laiko administracinės bylos medžiaga, teisme buvo vertinta tik kaip vienas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, neturint jokios išankstinės nuostatos, jog minėtuose duomenyse užfiksuotos aplinkybės civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo yra laikomos iš anksto nustatytomis ir neginčijamomis. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes eismo įvykio metu kelio duobė buvo užpildyta vandeniu, todėl vairuodamas automobilį jos nepastebėjo, o paženklinti kliūtį skiriamaisiais ženklais yra gatvės savininko, t.y. Kauno miesto savivaldybės, funkcija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė netinkamai prižiūrėjo jai priklausantį turtą (gatvę), kadangi tinkamai ir laiku jos neremontavo, gatvėje buvusios kliūties (duobės), sąlygojusios autoįvykį, nepažymėjo įspėjamaisiais ženklais, kas pagrįstai laikytina neteisėtais atsakovo veiksmais, kurie pasireiškė neveikimu. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie atsakovės netinkamą savo turto priežiūrą bei jo kaltę. Esant nesutvarkytai ir neaptvertai kelio dangos duobei (neteisėtas neveikimas), įvažiavus į kliūtį, trečiajam asmeniui priklausantis automobilis buvo apgadintas (pasekmės). Atsakovės neteisėtą neveikimą ir kilusias pasekmes sieja priežastinis ryšys, todėl atleisti atsakovę nuo pareigos atlyginti ieškovui AB „Lietuvos draudimui“ turtinę žalą nėra įstatyminio pagrindo. Teismas tinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, bei, vertindamas įrodymų visetą ir jų tarpusavio pusiausvyrą, priėjo pagrįstos išvados, jog nagrinėjamoje byloje ištirtų aplinkybių visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina faktą, jog autoįvykio metu automobiliui realiai padarytos žalos dydis siekė ieškovo teisme nurodytąjį mastą, o ne kokiu nors būdu skyrėsi nuo ieškovo deklaruotų nuostolių dydžio.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II tomas, b.l. 39-40) ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Ieškovas, apskaičiuodamas draudimo išmoką, nepažeidė Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 nuostatų. Draudimo išmoka buvo paskaičiuota pagal faktines atstatomojo remonto išlaidas. Automobilio remonto kaštai buvo įvardinti draudėjo sudarytoje sąmatoje, kuri prieš atliekant faktinius automobilio remonto darbus, buvo suderinta su draudiku AB „Lietuvos draudimas“. Atsakovas galėjo būti atleistas nuo atsakomybės įrodęs didelį nukentėjusiojo neatsargumą. Teismų praktikoje laikoma, jog pagrindas mišriai atsakomybei atsirasti yra nukentėjusiojo kaltė, kuri turi pasireikšti kaip didesnio laipsnio atidumo ir rūpestingumo neužtikrinimas, o ne tik kaip normalus ar paprastas neatsargumas. Didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo nesilaiko paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, jas tiesiog ignoruoja. Važiuojamojoje kelio dalyje duobė, nepažymėta įspėjamaisiais ženklais, yra didelis kelio savininko neatsargumas, keliantis pavojų eismo dalyviams. Kelių policijos pareigūnai nenustatė, jog vairuotojas N. S. pažeidė K.E.T. reikalavimus, kas yra esminė sąlyga sprendžiant vairuotojo veiksmų teisėtumo klausimą. Formalių rekvizitų neužpildymas Transporto priemonės apžiūros protokole negali būti pagrindu laikyti šį dokumentą niekiniu įrodymu. Kadangi automobilis buvo apžiūrėtas tą pačią dieną, iškart po įvykio, jame nebuvo nurodyta apžiūros atlikimo data. Vairuotojas nurodė, jog duobė buvo apsemta vandeniu ir jis neturėjo galimybės pastebėti kliūties gatvėje ir ją apvažiuoti, ši aplinkybė patvirtinama ir kelių policijos medžiaga. Remontuojant automobilį, buvo naudojamos neoriginalios trečiųjų šalių detalės bei naudotos dalys, nuo kurių nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme atsakovės atstovė apeliacinį skundą palaikė. Ji paaiškino, kad apie duobę kelyje iki pretenzijos nežinojo. Jokių pranešimų atsakovė negavo ir vėliau. Po to duobė buvo sutvarkyta. Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 str. 1 d. reglamentuoja, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Todėl subrogacijos teisę siekiantis įgyvendinti ieškovas privalo įrodyti, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis, kad ieškovas išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką, kad atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2007 m. kovo 20 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė, kurios draudikas yra ieškovas, bei dėl to, kad šio įvykio pagrindu ieškovas transporto priemonės savininkui išmokėjo 6722,11 Lt draudimo išmoką. Byloje ginčijamas atsakovės atsakomybės už patirtą žalą klausimas bei draudimo išmokos dydžio pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246–248 straipsniuose yra reglamentuojamos civilinės atsakomybės bendrosios nuostatos, sąlygos jai atsirasti, pateikta neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo būtinų sąlygų, samprata. Pagal CK 6.245 straipsnį civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. CK 6.263 ir 6.266 straipsniai yra deliktinę atsakomybę reglamentuojantys straipsniai. CK 6.263 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis (turi pareigą) tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o ją padarius visiškai atlyginti. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovė kaip 9-ojo forto gatvės savininkė šių aplinkybių byloje neįrodė. Apeliacinio skundo argumentai, kad N. S. kaip asmuo, dirbantis pastate 9-ojo forto g. Nr. 60 ir šiuo adresu kasdien važinėjantis į darbą, negalėjo nežinoti, jog šalia jo darbovietės yra duobė, ir kad eismo įvykis įvyko dėl pastarojo didelio neatsargumo, laikytini nepagrįstais. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai: 2007 m. kovo 26 d. pažyma dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 20/0702936 (I tomas, b.l. 9), 2007 m. kovo 20 d. eismo įvykio vietos schema (eismo įvykio medžiagos b.l. 2), 2007 m. kovo 20 d. nutarimas atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (I tomas b.l. 10) ir 2007 m. kovo 20 d. pranešimas apie įvykį (eismo įvykio medžiagos b.l. 4) patvirtina ieškinyje nurodyto eismo įvykio buvimo bei šio įvykio vietos faktus. Nurodytuose rašytiniuose įrodymuose taip pat akcentuojama, kad įvykį nulėmė važiuojamojoje kelio dalyje buvusi gili duobė, ir kad šios kliūties byloje tretysis asmuo N. S. negalėjo iš anksto numatyti. 2007 m. kovo 26 d. pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 20/0702936 (I tomas b.l. 9) taip pat nurodyta, kad vairuotojas N. S. Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 20/0702936 nepateikta jokia informacija apie automobilio stabdymą, siekiant išvengti kliūties, kokiu greičiu buvo važiuota, ar buvo pasirinktas saugus greitis, atsižvelgiant į kelio, meteorologines sąlygas ir pan., be to, eismo įvykio vietos schemoje nėra užfiksuotas duobės gylis, plotis, kurie galėtų įrodyti, jog automobilis galėjo būti taip stipriai apgadintas eismo įvykio, nelaikytini pakankamu pagrindu abejoti eismo įvykio aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007-03-20 nutarime bei Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007-03-26 pažymoje esantys nedideli neatitikimai dėl kelio duobės būklės tiesiogiai nepaneigia minėtuose rašytiniuose įrodymuose nurodytų faktų. Paties fakto dėl duobės kelyje apeliantė neginčija. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantės atstovė taip pat paaiškino, kad po autoįvykio duobė buvo sutvarkyta.
Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas numato, kad savivaldybė privalo užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Be to, pagal Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintą Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktą savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas (išskyrus 8.2.1 punkte nurodytus darbus), vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas minėtus norminius teisės aktus ir CK 6.266 straipsnio, nustatančio kelių (gatvių) savininkų (valdytojų) atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl nekokybiškos gatvių dangos, nuostatas aiškino ir taikė teisingai. Kaip teisingai yra nurodyta sprendime, atsakovė šiuo atveju neužtikrino tinkamų saugaus eismo sąlygų, t.y. 9-ojo forto gatvės priežiūros ir remonto, dėl ko važiuojamojoje dalyje atsirado pakankamai didelė, neaptverta ar kitaip pažymėta duobė, į kurią ir įvažiavo byloje tretysis asmuo N. S.. Dėl šios priežasties buvo apgadintas trečiajam asmeniui UAB „Autofortas“ priklausantis automobilis ir tuo padaryta turtinė žala. Atsakovė neįrodė, jog jai pavestą kelių priežiūros funkciją vykdė tinkamai. Dėl atsakovės neteisėto neveikimo, tai yra netinkamos gatvės priežiūros, ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, patyrė nuostolius, kuriuos privalo atlyginti atsakovė.
Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.y. faktą galima pripažinti neįrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad fakto nebuvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pateikti ir surinkti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, jog labiau tikėtina, jog dėl žalos atsiradimo kalta atsakovė.
Teismai, nagrinėdami bylas, vertina visus byloje esančius įrodymus. Teismas išvadą padarė nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, įvertino įrodymus vadovaudamasis įstatymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visetą, jų tarpusavio ryšį, patikimumą, CPK 185 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Pažymėtina, kad CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Konstatuotina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymų neatmetė, nes atsakovė jų nebuvo pateikusi. Atsakovės pateiktos, tačiau neįrodytos aplinkybės negali būti laikomos įrodymais, dėl kurių teismas turėtų atskirai pasisakyti. Taigi pirmosios instancijos teismas nurodytos procesinės teisės normos taip pat nepažeidė.
Kaip minėta, byloje taip pat keliamas draudimo išmokos dydžio pagrįstumo klausimas. Atsakovė nurodė, kad į draudimo išmoką nepagrįstai įskaičiuota tam tikrų detalių keitimo bei sudėtingų remonto darbų išlaidos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad automobilio savininkė UAB „Autofortas“ sumokėjo už remonto paslaugas, o ieškovas draudimo išmoka tik atlygino jos patirtą žalą. Apeliantė nesutinka su remonto paslaugų kaina, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad pakeistos detalės galėjo kainuoti pigiau, neįrodė, jog automobilis nebuvo remontuojamas ar pakeistos ne įvykio metu sugadintos detalės (CPK 178 str.), dėl ko visi apeliacinio skundo argumentai dėl draudimo išmokos dydžio nepagrįstumo laikytini nepagrįstais.
Ieškovas prašė priteisti 6 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 str. ir 6.210 str. sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad tiek iš sutartinių santykių, tiek iš delikto kylančios piniginės prievolės nevykdymas sukuria pareigą skolininkui mokėti įstatymines palūkanas. Šių palūkanų dydis priklauso nuo civilinio santykio šalių teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje yra Kauno miesto savivaldybė, kuri yra viešasis juridinis asmuo, palūkanų norma nustatytina vadovaujantis CK 6.210 str. 1 d. nuostata, bet ne CK 6.210 str. 2 d. nuostata, kurią šiuo atveju taikė pirmosios instancijos teismas, dėl ko sprendimas šioje dalyje keistinas, priteisiant iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti: priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės, į.k. 188764867, ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.