Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1179-467/2017 pagal ieškovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. S. 96 890,84 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė 96 135 Eur areštą. Ieškinyje nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, kadangi ieškinio suma atsakovui yra pakankamai didelė.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą), teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi apeliantas V. S. savo atskirajame skunde kelia tiek ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimo, tiek ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo klausimus, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl abiejų privalomųjų laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygų.

Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko tik nustatęs, kad pateiktas ieškinys gali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas ir egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš šių būtinųjų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas. Spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas pirmiausiai turi preliminariai įvertinti ieškovo reikalavimą bei pateiktus įrodymus, ir įsitikinti, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą dėl civilinės atsakomybės apeliantui, buvusiam BUAB „Geluda“ vadovui, taikymo pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį už bendrovės vadovui priskirtų funkcijų, numatytų Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte ir Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nevykdymą. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė lemia, kad tiek deliktinės, tiek ir sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atveju tokį civilinį ginčą bendrosios kompetencijos teisme inicijavusiam asmeniui, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso (fizinis ar juridinis asmuo, privatus ar viešas juridinis asmuo), tenka pareiga nurodyti ir įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (neteisėtus veiksmus, kaltę, žalos padarymo faktą bei jos dydį, priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo), išskyrus preziumuojamas pagal įstatymą sąlygas, kuomet pareiga jas paneigti kiltų jau pačiam civilinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui (CPK 12 str., 178 str.). Ir nors, kaip pasisakyta šios nutarties 12 punkte, tikėtino ieškinio pagrįstumo preliminaraus vertinimo metodas nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, atliktam bylą išnagrinėjus iš esmės, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje taip pat turi būti galimybė iš ieškinio turinio identifikuoti visus civilinės atsakomybės taikymui privalomus elementus (sąlygas). Nagrinėjamu atveju ieškinyje nurodytos žalos dydis siejamas su Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo rezultatais, užfiksuotais akte Nr. (4.65)-FR0680-436, kuriuo BUAB „Geluda“ buvo apskaičiuota 69 686 Eur mokėtina į valstybės biudžetą PVM suma. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-07-21 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65) FR0682-463, nuo PVM sumos (69 686 Eur) buvo apskaičiuota ir 18 785,43 Eur delspinigių suma, o 2016-07-28 priimtas sprendimas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-07-21 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65) FR0682-463, kuriuo patikslinta 2016-07-21 sprendimo dalis dėl PVM ir delspinigių apskaičiavimo, nurodant, kad apskaičiuojama 27 204,84 Eur PVM delspinigių. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, išnagrinėjusi BUAB „Geluda“ 2016-11-04 skundą Nr. S-5 (7-254/2016), 2017-01-06 sprendimu patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016-10-17 sprendimo Nr. 69-107 nurodymus BUAB „Geluda“ sumokėti į biudžetą 69 686 Eur PVM, 27 204,84 Eur PVM delspinigius, 694 Eur GPM ir 107,64 Eur šio mokesčio delspinigius. Taip pat minėtu sprendimu Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pakeitė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016-10-17 sprendimo Nr. 69-107 nurodymus BUAB „Geluda“ sumokėti į biudžetą 34 843 Eur PVM baudą ir 347 Eur GPM baudą į nurodymus sumokėti 20 905 Eur PVM baudą ir 208 Eur GPM baudą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nepriklausomai nuo Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimto 2017-01-06 sprendimo dėl BUAB „Geluda“ 2016-11-04 skundo, šis Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas dar nėra galutinis ir gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse numatyta tvarka. Šiuo aspektu sutiktina su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad ieškovė įgys tokio dydžio reikalavimo teisę į bankrutuojančią bendrovę, ir, atitinkamai, galimai ir į apeliantą, tik tada, kai įsigalios Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas. Vadinasi, nors pirmosios instancijos teismas pagal ieškinyje nurodytas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas turėjo prielaidų spręsti dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, tačiau iš šiuo metu byloje esančių duomenų apie neužsibaigusį mokestinį ginčą, t. y. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-01-06 sprendimo dėl BUAB „Geluda“ 2016-11-04 skundo Nr. S-5 (7-254/2016), tokios išvados negalima padaryti. Tokiu atveju konstatuotina, kad žalos padarymo valstybės biudžetui faktas bei jos dydis (CK 6.249 str.), siekiant ta pačia apimtimi taikyti bendrovės buvusio vadovo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių institutą, šioje bylos proceso stadijoje nėra tiek identifikuojami, kad lemtų išvadą apie tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir poreikį užtikrinti būtent tokio dydžio reikalavimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Pirmosios instancijos teismas apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sprendė remdamasis didelės ieškinio sumos apeliantui kriterijumi ir jo nesąžiningumu, kurį nustatė pagal ieškovės ieškinio teiginius, kad valstybei padaryta žala dar nėra atlyginta. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija stokoja pagrįstumo. Viena vertus, mokesčių administratoriaus (ieškovės) ir mokesčių mokėtojo (BUAB „Geluda“) mokestinis ginčas, kaip nurodyta pirmiau, nepasibaigęs, juo labiau kad ir iš ieškovės priimtų sprendimų atsiradusi ar atsirasianti pareiga tenka ne apeliantui, o bendrovei. Todėl nei pats faktas, kad PVM ir delspinigiai dar nesumokėti, nei tokie ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kad jos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo (t. y. prašymas dėl apelianto turto arešto) buvo grindžiamas siekiu užtikrinti realų nesumokėtų mokesčių į valstybės biudžetą išieškojimą, nėra teisiškai reikšmingi ir savaime nepatvirtina apelianto nesąžiningumo ar grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo. Pažymėtina dar kartą, kad šioje byloje yra pareikštas reikalavimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės taikymo ir žalos atlyginimo, o ne reikalavimas dėl mokesčių išieškojimo, o apelianto civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nustatinėtinos pagal privatinės teisės, o ne pagal viešosios teisės normas. Kita vertus, nors ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, pareiškus turtinio pobūdžio reikalavimus, ieškinio suma yra reikšminga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų aplinkybių, t. y. į asmens turtinę padėtį, į turtinės padėties pokyčio perspektyvas, į asmens elgesį iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms, pavyzdžiui, vien ieškinio sumos dydžiui, kurios nurodymas visada priklauso nuo paties ieškovo.Laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių bei interesų suvaržymas. Toks suvaržymas suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, taip pat parenkamų priemonių ekonomiškumą ir proporcingumą. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017). Tačiau ieškovė nagrinėjamo klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste visiškai neįrodinėjo apelianto nesąžiningumo, nenurodė apie jo ketinimus turimą nekilnojamąjį turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį (CPK 178 str.), siekiant išvengti galimai jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad galiojantys įstatymai asmens nesąžiningumo, sprendžiant dėl jo turto arešto ar kitų ribojimų jam nustatymo, nepreziumuoja, taigi nurodyti ir įrodyti tokias aplinkybes pareiga šiuo atveju teka būtent ieškovei. Šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 str.), todėl vien tik ieškovės kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikalavimų, nagrinėtinų pagal ginčo teisenos taisykles, pareiškimas nesuteikia jai pranašumo antrosios ginčo šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo areštuoti apelianto ar, juo labiau, byloje nedalyvaujančio asmens, turto bendrasavininkės B. S. turto. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarauja ekonomiškumo ir proporcingumo principams.Be to, pati ieškovė pripažįsta, kad apeliantas turi jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, iš kurio (ar iš jo dalies) taip pat būtų galimas išieškojimas ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra prielaidų pripažinti ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinosios sąlygos, t. y. grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo.Todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys (nutartis dėl turto arešto taikymo ir nutartis dėl pirmosios nutarties rašymo apsirikimų ištaisymo) panaikintinos ir šis klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra išsprendžiamas priimant toje byloje galutinį procesinį sprendimą, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, į priežastis, dėl kurių šios išlaidos susidarė, bei į šalių elgesį (CPK 93 str., 270 str. 5 d. 3 p.). Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų, kurios yra patirtos sumokant už atskirąjį skundą žyminį mokestį, atlyginimo klausimas turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teismui priimant baigiamąjį procesinį sprendimą šioje byloje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartis panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atmesti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188728821) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Šios nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.