Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. apeliacinį skundą ir ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ir R. M. patikslintą ieškinį atsakovei Valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai dėl neteisėto atsisakymo suderinti projektą, tretieji asmenys J. M., Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

25.3. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų prašymą stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

27. Apeliantas R. M. apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Dėl ieškovo R. M. apeliacinio skundo.

28. Atsakovė Urėdija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo įvertint, ar yra / nėra CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte reglamentuotas apeliacinio proceso nutraukimo pagrindas, kadangi visi ieškovo R. M. apeliacinio skundo materialieji reikalavimai, susiję su atitinkamos teisės pripažinimu, yra ne jo, o juridinio asmens atžvilgiu. Tuo atveju, jeigu teismas nenustatytų apeliacijos proceso nutraukimo pagrindų, prašo atkreipti dėmesį į galimus apeliacinio skundo turinio trūkumus, t. y., kad ieškovas apeliaciniame skunde pakartojo patikslinto ieškinio argumentus be apeliacijos pagrindo.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio proceso nutraukimo pagrindų šiuo atveju nėra. Pažymėtina, kad ieškovo apeliacinio skundo materialieji reikalavimai yra analogiški patikslinto ieškinio reikalavimams, todėl atsakovė jau tada matydama, kad ieškovo R. M. ieškinio reikalavimai, susiję su atitinkamos teisės pripažinimu, yra ne jo, o juridinio asmens atžvilgiu, turėjo atitinkamą savo poziciją išreikšti pirmosios instancijos teismui, o ne tą daryti tik ieškovui pateikus apeliacinį skundą. Taip pat teisėjų kolegija nors ir sutinka su atsakove, kad apeliaciniame skunde ieškovas iš esmės atkartojo patikslintame ieškinyje nurodytus argumentus, tačiau vien tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliacinis skundas turi esminių trūkumų. Pažymėtina, kad vienas iš apeliacinio skundo formos elementų yra tinkamas apeliacinio skundo reikalavimo suformulavimas. Nagrinėjamu atveju jis suformuluotas aiškiai ir tinkamai – panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nenagrinėti ieškovo R. M. apeliacinio skundo.

Dėl prašymo stabdyti šią bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

30. Apeliantas R. M. prašo stabdyti šią bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti SŽNSĮ 95 straipsnio 1 punkto atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 ir 5 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ta apimtimi, kiek jame neįtvirtinta draudimo miško žemėje statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus išimtis energetikos įmonių planuojamai kilnojamajai infrastruktūrai.

31. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

32. Apeliantas pateiktu prašymu apeliaciniame skunde dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ginčija nustatytą teisinį reglamentavimą, kuriame teisės aktuose įtvirtinti ribojimai, t. y., jis ginčija patį teisinį reglamentavimą dėl nustatytos tvarkos plečiant skirstomųjų tinklų eksploatavimą ir naujų tinklų įrengimą atsižvelgiant į visuomenės interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu yra keliamas teisinio reguliavimo spragos klausimas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pašalinti teisės spragas priklauso atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijai; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus.

33. Apibendrindama šią dalį, teisėjų kolegija šio prašymo netenkina, kadangi nenustatė, jog egzistuoja pagrindai, numatyti CPK 3 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad byloje taikomi teisės aktai prieštarautų Konstitucijai. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi jau išsprendė tapatų prašymą dėl kvestionuojamos teisės normos. Teismas minėta nutartimi netenkino prašymo, o šioje proceso stadijoje apeliantas nenurodė naujų motyvų, kurie sąlygotų kitokį vertinimą.

Dėl ginčo esmės.

34. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovų patikslintas ieškinys dėl neteisėto atsisakymo suderinti projektą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. asmeninės nuosavybės teise priklausė B. B., o nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklauso ieškovui R. M. ir trečiajam asmeniui J. M.. Ieškovė su B. B. buvo sudariusi naujojo (buitinio) vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios specialiųjų sąlygų 2.6 punkte nurodyta, jog objektas prijungiamas pagal ieškovės 2017 m. lapkričio 8 d. išduotas prijungimo sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini). 2020 m. rugsėjo 23 d. sudaryto susitarimo pagrindu ieškovas perėmė vartotojo B. B. teises ir pareigas pagal minėtą sutartį su ieškove. Pagal parengtą ieškovės projektą skirstomieji tinklai (linija) turi būti tiesiami valstybinėje žemėje per žemės sklypuose adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos valstybinės žemės patikėjimo teise valdo atsakovė ir nesuformuotoje valstybinėje žemėje, kurią patikėjimo teise valdo trečiasis asmuo NŽT. Pagal ieškovės parengtą projektą elektros linijoms įrengti yra reikalingi atsakovės sutikimai, kurių atsakovė nedavė. Dėl šios priežasties ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami apginti jų pažeistas teises, kadangi, jų manymu, atsakovė duoti sutikimus atsisakė nepagrįstai.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovų patikslinto ieškinio netenkino, argumentuodamas tuo, kad ieškovės nurodytų objektų įrengimo / pastatymo suderinimas (sutikimas dėl jų įrengimo) prieštarautų ŽĮ 7 straipsnio 3, 5, 11 dalyse, VSTVNDĮ 9 straipsnyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje, SŽNSĮ 95 straipsnyje, MĮ 2 straipsnio 11 punkte ir 19 punkte, 4 straipsnio 12 dalyje, 7 straipsnio 5 dalyje numatytam teisiniam reguliavimui ir jo taikymo praktikai. Jis taip pat pažeistų ir valstybinės žemės teisinio reglamentavimo imperatyvumo principą bei viešojoje teisėje įtvirtintą teisėtumo principą, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei, kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pabrėžė, kad ieškovės ir privačių asmenų (R. M. ir J. M.) interesai neturėtų būti keliami aukščiau visos visuomenės interesų. Apeliantai laikosi priešingos pozicijos. Apeliaciniame skunde ir prisidėjime prie apeliacinio skundo tvirtina, kad teismas netinkamai vertino ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl sprendimas naikintinas. Teisėjų kolegija su nurodyta apeliantų argumentacija nesutinka ir visiškai pritaria apylinkės teismo sprendime išdėstytiems motyvams.

37. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad su byla susiję valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypai, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra valdomi ir naudojami atsakovės patikėjimo teise pagal jų paskirtį – miškų ūkio.

38. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.106 straipsnio 1 dalį, turto patikėjimo teisė, tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Turto patikėjimo teisės apibrėžtis yra nurodyta ir VSTVNDĮ 2 straipsnio 12 punkte: „Turto patikėjimo teisė – valstybės ar savivaldybių institucijos, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių perduotą turtą ir disponuoti juo nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.“

39. VSTVNDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip. Subjektas, turintis teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto perdavimo patikėjimo teise, savo sprendime dėl valstybės turto perdavimo patikėjimo teise turi teisę nustatyti ir kitas patikėto turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sąlygas.“

40. Pagal ŽĮ 7 straipsnio 3, 5 ir 11 dalis (nuo 2023 m. sausio 2 d. atitinkamai 7 straipsnio 3, 6, 13 dalis) „Vyriausybės nutarimais valstybinės miško žemės sklypai gali būti perduodami patikėjimo teise Miškų įstatymo nustatytiems subjektams valstybinėms funkcijoms atlikti. <...> Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti patikėtiniai negali perduotų miško žemės sklypų ar kitų valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti jų naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo. Vyriausybės nutarime gali būti nustatyta ir kitų apribojimų valdyti bei naudoti perduotus miško žemės sklypus ar kitus žemės sklypus. Valstybinės žemės patikėtiniai valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę ir ja disponuoja šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai.“

41. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 12 dalį, valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdija, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, atsakovė, būdama valstybės turto – miško, patikėtine, privalo vadovautis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų reikalavimas leisti įrengti požeminių kabelių liniją ir nustatyti jos apsaugos zoną pagal savo pobūdį laikytinas su valstybinės žemės valdymu, naudojimu ir disponavimu susijusiu sandoriu. Vadovaujantis anksčiau nutartyje nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisės normos atsakovei (valdančiai ir naudojančiai valstybinę žemę patikėjimo teise, pagal nurodytą jos paskirtį, vykdančiai kompleksinę miškų ūkio veiklą) draudžia priimti sprendimus, susijusius su valstybinės žemės perdavimu naudoti kitu būdu ar kitaip suvaržyti daiktines teises į šią žemę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo padaryta išvadai, jog apeliantų nurodytų objektų įrengimo / pastatymo suderinimas (sutikimas dėl jų įrengimo) prieštarautų teisiniam reglamentavimui, o konkrečiai ŽĮ 7 straipsnio 3, 5, 11 dalims, VSTVNDĮ 9 straipsniui, 10 straipsnio 3 daliai, 20 straipsnio 5 daliai, SŽNSĮ 95 straipsniui, MĮ 2 straipsnio 11 punktui ir 19 punktui, 4 straipsnio 12 daliai, 7 straipsnio 5 daliai, taip pat pažeistų valstybinės žemės teisinio reglamentavimo imperatyvumo principą bei viešojoje teisėje įtvirtintą teisėtumo principą. Nagrinėjamu atveju ginčo vietoje esant miško žemei, ieškovams egzistuoja SŽNSĮ 95 straipsnio 1 punkte numatytas draudimas – statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus, išskyrus miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius, kadangi ieškovų elektros objektų įrengimas nesuderinamas su kompleksine miškų ūkio veikla. Atsakovės, kaip valstybinio turto patikėtinės, valstybinėms funkcijoms atlikti ieškovų nurodytose vietose miško žemėje nėra reikalinga elektros požeminių kabelių linija.

43. Pabrėžtina ir tai, kad, ieškovams siekiant požeminių kabelių linijos įrengimo nesuformuotame valstybinės žemės sklype, aktualios yra Sutikimų tiesti komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių, patvirtintų NŽT direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-265 „Dėl Sutikimų tiesti komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 8.2 ir 17 punktų nuostatos. NŽT savo, kaip patikėtinio, valią (sutikimą / nesutikimą) gali išreikšti tik turėdama atsakovės suderinimą. Kaip teisingai sprendime nurodė apylinkės teismas, NŽT dalyvavimas aktualus ir kompleksiškai sprendžiant klausimą dėl požeminių kabelių linijos apsaugos zonos nustatymo. Šiuo atveju ieškovai antrąjį ieškinio reikalavimą suformulavo tik atsakovės atžvilgiu, nors pagal SŽNSĮ specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos ir naujos teritorijos nustatomos ne tik suformuotuose žemės sklypuose, bet ir teritorijose, kuriose nesuformuoti žemės sklypai. Žemės sklype, kuriame būtina nustatyti atitinkamą apsaugos zoną nors ir nėra suformuoto sklypo, neatleidžia nuo pareigos įvykdyti įstatymo reikalavimus ir laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų atitinkamoje teritorijoje. SŽNSĮ 7 straipsnio 1 dalies norma numato pareigą turėti ir nesuformuoto valstybinės žemės sklypo patikėtinio rašytinį sutikimą. Taigi, šiuo atveju antrasis ieškinio reikalavimas turėjo būti suformuotas ir NŽT atžvilgiu.

44. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad žemės sklypai, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinio teritoriją, o pastarasis į (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritoriją. NŽT valdomas nesuformuotas valstybinės žemės sklypas taip pat patenka į minėto draustinio teritoriją ir regioninio parko teritoriją, todėl, siekiant ieškovams gauti NŽT sutikimą pagal Taisykles, galimai, būtų reikalingas ir kito subjekto, nurodyto Taisyklių 8.3 punkte (valstybinio parko), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkcijos suderinimas.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, anksčiau nutartyje aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad priešingai nei teigia apeliantai, atsakovė neturi teisės duoti sutikimo tokiems projektams, kurie suvaržytų patikėjimo teisę ar kitaip varžytų galimybę vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą atitinkamame žemės sklype. Šiuo atveju atsakovės atsisakymas suderinti Projektą yra pagrįstas, o apeliantų argumentai, išdėstyti apeliaciniuose skunduose, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

46. Dėl kitų apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Dėl procesinės bylos baigties.

47. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde ir prisidėjime prie apeliacinio skundo išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to apeliantų skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie apeliacinio skundo ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

49. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, valstybės turėtos išlaidos nesudarė minimalios poįstatyminiais aktais nustatytos priteistinos sumos, todėl šalims nepaskirstomos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.