- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-07
- Bylos Nr.
- 1A-341-785-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00500-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ramūnas Antanavičius (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- I. Z.
- Civilinis ieškovas
- E. Z.
- Advokatai
- Gintaras Platūkis
Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-341-785-2014;
Teisėja: Diana Atajeva Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00500-2012-9;
2014 m. gegužės 7 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Juozui Aurylai, nuteistojo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Z. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal BK 187 straipsnio 3 dalį 25 (dvidešimt penkių) parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. Z. paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Paskirta bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2013-10-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir I. Z. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. Z. iš I. Z. priteista 150 (vienas šimtas penkiasdešimt) litų turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) sodyboje, nuplėšęs pakabinamą spyną nuo ūkinio pastato, įsibrovė į patalpą ir pasikėsino slaptai pagrobti ten esantį svetimą turtą – E. Z. priklausantį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2000 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes automobilyje nebuvo akumuliatoriaus;
taip pat I. Z. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, norėdamas patekti į nukentėjusiajai E. Z. priklausantį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo užrakintas, išdaužė automobilio vairuotojo pusės šoninį stiklą 150 Lt vertės, tuo sugadindamas nedidelės vertės svetimą turtą ir nukentėjusiajai padarydamas 150 Lt turtinę žąlą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis I. Z. prašo objektyviai peržiūrėti bylą bei surinktus įrodymus ir pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe nuoširdų jo prisipažinimą ikiteisminiame tyrime, taikyti BK 64¹ straipsnį ir sušvelninti bausmę. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neatsižvelgė į jo nuoširdų prisipažinimą, į tai, kad apklausiamas 2012 m. balandžio mėn. nuoširdžiai papasakojo viską kas jam buvo žinoma dėl padarytų nusikalstamų veikų. Nagrinėjant bylą teisme taip pat davė analogiškus parodymus. Skundo autorius nurodo, kad tikslo pavogti automobilį neturėjo, norėjo pavogti tik detalę, tačiau jos nerado. Nuteistasis pažymi, kad jei būtų norėjęs pavogti automobilį, būtų prisipažinęs.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo I. Z. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo I. Z. nusikalstamas veikas, teisingai paskyrė bausmę laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Nuteistasis I. Z. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo ir bausmės dydį, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 straipsnis).
Šalies argumentai
Nors apeliantas I. Z. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nuoširdžiai prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo ir prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei taikyti BK 64¹ straipsnį ir sušvelninti jam bausmę, kadangi jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nuoširdžiai papasakojo, kad tikslo pavogti automobilį neturėjo, o norėjo pavogti tik automobilio detalę, tačiau jos nerado. Su šiuo apelianto prašymu ir argumentais teisėjų kolegija sutikti negali, nes šie nuteistojo I. Z. paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje ištirtiems ir teisingai apylinkės teismo įvertintiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu I. Z. parodė, kad nuėmęs pakabinamą spyną pateko į daržinę kur stovėjo užrakintas automobilis „VW Golf“, jam netyčia išdaužus automobilio stiklą, pateko į jo vidų ir nuėmęs apatinę automobilio panelės dalį norėjo išimti elektrinę rėlę, skirtą automobilio starteriui, kad kurtųsi automobilis, tačiau jos nerado ir palikęs automobilį išėjo iš daržinės. Automobilio vogti nenorėjo, nežino ar automobilyje buvo akumuliatorius (1 t., 39-40, 44 b. l.). Teisiamojo posėdžio pirmos instancijos teisme metu parodė, kad nulupęs spyną patekęs į pastatą, bandydamas nuleisti automobilio stiklą, jį išdaužęs, pateko į automobilį, kuris stovėjo be akumuliatoriaus, automobilio pavogti nenorėjo, iš automobilio jam reikėjo tik posūkio rėlės, atplėšęs panelę aplink užvedimo spynelę pamatęs, kad matoma detalė netokia, nieko nepaėmęs išėjo (1 t., 157 b. l.). Pirmos instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. R., dirbantis VW servise techniku, nurodė, kad kaltinamojo minima posūkio rėlė, kurią neva norėjo išimti kaltinamasis, yra rėlių laikiklyje kairėje pusėje, žemiau vairo, o jei automobilis senesnio modelio – už prietaisų skydelio, kurį reiktų nuimti, kad išimti minimą relę, o jokių detalių apie užvedimo spynelę nuimti nereikia. Starterio relės iš salono išimti neįmanoma, kad norint išimti tokią detalę, tektų pakabinti automobilį arba pakelti jį, nes reikia pirmiausia atsukti ir nuimti variklio pagalvę. Fotonuotraukose užfiksuoti automobilio apgadinimai yra būdingi norint užvesti automobilį be raktelio, kad iš nuotraukų matosi, jog buvo ardyta automobilio užvedimo spynelė, kas leidžia jam manyti, kad automobilį buvo bandoma užvesti (2 t., 34-35 b.l.). Įvykio vietos apžiūros protokole su fotonuotraukomis užfiksuota įvykio vietos apžiūra, kada buvo užfiksuota, jog yra išlaužtos automobilio spynelės apsauginės plastmasinės dalys, esančios dešinėje vairo pusėje, ir išardyta pati spynelė (1 t., 4-9 b. l.). Atsižvelgiant į tai matyti, kad I. Z. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nebuvo nuoseklus, jo parodymai tarpusavyje prieštaraujantys, taip pat jie prieštaraujantys ir kitiems nurodytiems įrodymams, kurių patikimumu aukštesnysis teismas abejoti neturi pagrindo. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos pagrindu padaryta išvada, kad I. Z., turėdamas tikslą pagrobti E. Z. priklausantį automobilį, įsibrovė be savininko leidimo į ūkinį pastatą, ir, išdaužęs 150 Lt vertės stiklą, kad galėtų patekti į automobilio vidų, bandė jį užsivesti, tačiau nusikalstamo sumanymo neįvykdė dėl to, kad automobilyje nebuvo akumuliatoriaus, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2d. ir BK 187 str. 3 d.
Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, šie parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-78/2014).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad I. Z. nepripažino, jog pasikėsino pagrobti automobilį, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo valios nepriklausančių aplinkybių, todėl darytina išvada, kad jis prisipažino ne dėl visų esminių bylos aplinkybių, t. y. prisipažino tik iš dalies. Dėl to nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o nenustačius šios aplinkybės, nėra teisinio pagrindo nustatyti apelianto nurodomos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme pažeistos BPK nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Konstatuojama, kad šioje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių nenustatyta, pirmosios instancijos teismas procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, jas aiškino ir taikė tinkamai.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo pritaikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir švelninti jam paskirtą bausmę.
Pagal BK 64¹ straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija) nuostatas, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu ir kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas, nuteistajam skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija sprendžia, kad tenkinti šį apelianto prašymą nėra pagrindo, kadangi apylinkės teismas, skirdamas I. Z. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į straipsnio sankcijoje apibrėžtas bausmių už minėtų nusikaltimų padarymą ribas, įvertino kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. Z. anksčiau teistas tris kartus, jam jau buvo atidėtas bausmės vykdymas, nusikalstamas veikas, dėl kurių nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui, būdamas recidyvistu, buvo pasislėpęs nuo teismo ir ilgą laiką buvo paieškomas. Paminėtos aplinkybės, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis yra linkęs daryti nusikaltimus, savo gyvenimo būdo keisti nėra linkęs, todėl bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, šiuo atveju gali būti pasiekti tik paskyrus griežčiausią iš straipsnio sankcijoje numatytų bausmių – terminuotą laisvės atėmimą, nesant pagrindo manyti, kad jam gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Paskirta laisvės atėmimo bausmė, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes ir, nesant teisinio pagrindo nuteistajam taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatų, nes nagrinėta byla neatitinka BK 64¹ straipsnyje nurodytų reikalavimų ir nelaikytina, kad I. Z. prisipažino esąs kaltas, nelaikytina aiškiai per griežta, yra tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms. Tokio dydžio ir tik reali laisvės atėmimo bausmė, apygardos teismo nuomone, padės sulaikyti I. Z. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl I. Z. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikaltimas veikas. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas konstatuoja, jog bausmių skyrimo taisyklės nepažeistos, bausmė subendrinta teisingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ji keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo I. Z. apeliacinį skundą atmesti.