Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-06-30 · Civilinė byla Nr. 2-1104-516/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-03-18Vilniaus apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-06-30Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-30
Bylos Nr.
2-1104-516/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01479-2014-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas
Z. B.
Trečiasis asmuo
valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1104-516/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01479-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.7.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1818-577/2016 pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisingumo.

Šalies argumentai

Ieškovė Z. B. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovei teisę į draudimo išmoką, pripažįstant ieškovę piniginių lėšų banko sąskaitoje turėtoja, o netenkinus šio reikalavimo – pripažinti 2010 m. lapkričio 11 d. indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl suklydimo ir apgaulės, ir taikyti restituciją. Taip pat ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) bankas Snoras ir trečiasis asmuo valstybinė įmonė (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ jų teiktuose teismui procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip visiškai nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki procesinio sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 3K-7-172/2014.

Atnaujinus bylos nagrinėjimą, ieškovė paaiškino, kad jai draudimo išmoka išmokėta, todėl ji atsisako nuo pareikštų reikalavimų, jai yra žinomos atsisakymo nuo ieškinio teisme ir bylos nutraukimo pasekmės. Kadangi ieškovei draudimo išmoka buvo išmokėta jau po to, kai ginčas buvo iškeltas teisme, ir ieškovė jau buvo apmokėjusi už jai suteiktą teisinę pagalbą, Z. B. prašė priteisti iš atsakovės 868,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą pagal Z. B. ieškinį atsakovei BAB bankui Snoras nutraukė, taip pat priteisė ieškovei iš atsakovei BAB bankui Snoras administruoti skirtų lėšų 868,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo nesutikti su ieškovės pozicija, jog trečiajam asmeniui išmokėjus ieškovei draudimo išmoką, atsakovė iš esmės patenkino ieškinio reikalavimus. Teismas akcentavo, kad ieškinio reikalavimus atsakovė pripažino ir faktiškai įvykdė jau po to, kai ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą. Aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, teismo vertinimu, nereiškia, jog turėtų būti ribojama ieškovės teisė į jos turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė BAB bankas Snoras atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį pakeisti – atmesti ieškovės reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės, iš motyvuojamosios nutarties dalies išbraukti teismo argumentus, kad „teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės atstovės pozicija, jog tokiais veiksmais atsakovas iš esmės patenkino ieškinio reikalavimus. Svarbu pažymėti ir tai, jog ieškinio reikalavimus atsakovas pripažino ir faktiškai įvykdė jau po to, kai ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą <..> Esant nurodytam, darytina išvadą, jog ieškovė bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (atsisakymo tenkinti jos reikalavimus), dėl ko ieškovė siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus buvo priversta kreiptis į teismą“; o iš rezoliucinės dalies išbraukti antrą pastraipą, kurioje nurodyta, kad iš atsakovės ieškovei priteisiamos 868,86 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pagrindinis ieškovės reikalavimas (pripažinti teisę į indėlio draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ)) buvo tiesiogiai nukreiptas prieš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nes būtent pastarajam nustatyta pareiga apskaičiuoti ir mokėti draudimo išmokas. Kitas (alternatyvus) reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo nukreiptas tiesiogiai į atsakovę, tačiau ieškovė niekada nereikalavo, kad draudimo išmoką jai sumokėtų atsakovė. Dalyje dėl ieškovės teisės į indėlio draudimo išmoką pripažinimo laikytina, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Atsakovė negali būti atsakinga dėl to, kad ieškovė pasirinko būtent tokį savo teisių gynimo būdą – siekti sutarties pripažinimo negaliojančia, vietoje kreipimosi su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo iš trečiojo asmens, todėl atsakomybė dėl šio proceso tenka ieškovei. Įstatymai nenustato atsakovės pareigos mokėti draudimo išmokas, taigi byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovė yra patenkinusi kokį nors ieškovės reikalavimą, todėl iš atsakovės negalėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.Atsižvelgiant į tai, ką kasacinis teismas nurodė civilinėje byloje Nr. 3K-7-172/2014 (nebelieka aplinkybės, dėl kurios ieškovas būtų galėjęs klysti ar būti suklaidintas, nes jis turi teisę į draudimo išmoką, todėl nelieka pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją), labiau tikėtina, kad byloje, jei ji būtų nagrinėjama iš esmės, ieškovės reikalavimai nebūtų patenkinti, t. y. ginčo sutartis liktu nenuginčyta ir restitucija nebūtu taikoma. Šioje byloje nebelieka ginčo, todėl byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka ir ji nutrauktina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punkto pagrindu ir, nors šiuo skundu atsakovė neprašo pakeisti bylos nutraukimo pagrindą, atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvadą, kad bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti priteistos iš atsakovės.Netgi darant prielaidą, kad dėl proceso yra kalta atsakovė arba trečiasis asmuo, teismas turėjo svarstyti klausimą apie tai, ar jie, draudžiamojo įvykio metu, vadovaudamiesi įstatyminiu reglamentavimu ir manydami, jog indėlio sertifikatams netaikomas indėlių draudimas, galėjo sąžiningai klysti.Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties paskelbimo atsakovė ir trečiasis asmuo inicijavo derybas su visais indėlio sertifikato turėtojais (taip pat ir ieškove) bei nelaukdama jų rezultatų atsakovė perdavė informaciją apie indėlio sertifikatų turėtojus trečiajam asmeniui, o pastarasis apskaičiavo ir sumokėjo draudimo išmokas. Ieškovė atsisakė sudaryti taikos sutartį. Taigi atsakovės ir trečiojo asmens procesinis elgesys laikytinas sąžiningu, o ieškovės elgesys vertintinas, kaip neatitinkantis sąžiningumo kriterijų, į ką teismas turėjo atsižvelgti, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti banko atskirąjį skundą, panaikinant Vilniaus apygardos teismo nutarties dalį, kurioje iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Indėlio draudimo išmokos išmokėjimas ieškovei nereiškia, kad bankas pripažino ieškovės pareikštus reikalavimus kaip pagrįstus. Tai reiškia, kad bankas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema. Nei bankas, nei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) nė viename iš anksčiau savo teismui teiktų procesinių dokumentų nepripažino ieškovės ieškinio reikalavimų. Pagrįsta teigti, kad ieškovė, atsiimdama draudimo išmoką, faktiškai pripažino, jog indėlio sertifikato sutartis yra galiojanti ir sukurianti šalims teises ir pareigas, atitinkamai ieškinio reikalavimai dėl sutarties pripažinimo negaliojančiomis – netenkintini.Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad banko ir (ar) IID procesinis elgesys buvo netinkamas, taigi nėra pagrindo priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas iš banko (ar IID). IID draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). IID nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų draudžiamųjų įvykių. Nagrinėjamu atveju pagrindas mokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus buvo minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, po kurios bankas perdavė duomenis IID. Taigi banko atskirajame skunde nurodomos indėlių draudimo išmokų mokėjimo aplinkybės (kad ieškovės pagrindinis reikalavimas buvo tiesiogiai nukreiptas prieš IID) nėra tikslios ir teisingos.

Atsiliepimas

Ieškovė Z. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Reikalavimas pripažinti ieškovės teisę į draudimo išmoką buvo grindžiamas aplinkybe, kad prasidėjus bankroto procedūrai, atsakovė neperdavė IID duomenų apie ieškovę ir dėl tokio atsakovės neteisėto neveikimo ieškovė neįgijo teisės į IĮIDĮ nustatomą draudimo išmoką, todėl reikalavimas buvo pagrįstai nukreiptas būtent į atsakovę. Reikalavimas buvo ne priteisti draudimo išmoką, bet pripažinti teisę į draudimo išmoką. Toks reikalavimas buvo išreikštas atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepripažino ieškovės turimo indėlio draudiminės apsaugos, laikė, jog ieškovės turimas indėlis nėra apdraustas IĮIDĮ prasme, todėl nepateikė jokių duomenų trečiajam asmeniui. Atsakovė savo pareigą perduoti IID duomenis įvykdė praėjus daugiau nei trejiems metams nuo draudžiamojo įvykio dienos. Toks atsakovės neveikimas yra neabejotinai susijęs priežastiniu ryšiu su atsisakymu išmokėti ieškovei priklausančią draudimo išmoką.Antrasis ieškovės reikalavimas (pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės ir suklydimo) pareikštas su sąlyga, jei pirmasis ieškovės reikalavimas nebūtų tenkinamas. Todėl ir atsakovės teiginys, kad nėra įrodymų apie tai, jog atsakovė yra patenkinusi kokį nors ieškovės reikalavimą šioje situacijoje ne tik yra visiškai nepagrįstas, bet ir neturi reikšmės, nes atsakovė tokį teiginį grindžia aplinkybe, kad sutartis liko nenuginčyta ir restitucija nebuvo taikoma.Būtent dėl atsakovės veiksmų (draudimo indėlio sertifikatui taikymo nepripažinimo bei duomenų IID nepateikimo) ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidas, nes siekdama apginti savo pažeistas teises buvo priversta kreiptis teisinės gynybos ir patirti išlaidas. Analogiškose bylose, kurias nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas kaip apeliacinė instancija, taip pat laikomasi pozicijos, kad atsakovė privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidas dalyse dėl indėlių sertifikatų. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisinga ir teisėta, nes ieškovė nuo pat draudžiamojo įvykio dienos atsakovės privalėjo būti laikoma piniginių lėšų banko sąskaitoje turėtoja ir jai turėjo būti pripažinta teisė į draudimo išmoką. Akivaizdu, kad ieškovės reikalavimą atsakovė patenkino, t. y. ji pripažino ieškovę piniginių lėšų banko sąskaitoje turėtoja bei šiuo pagrindu perdavė informaciją apie ieškovę trečiajam asmeniui, kuris tik po to kai gavo tokius duomenis išmokėjo ieškovei draudimo išmoką. Kitokiais būdais (neteisminių keliu) nebūtų įmanoma priversti atsakovę įvykdyti ieškovės reikalavimo, todėl galima teigti, kad bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos išimtinai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės BAB banko Snoras, teismui nutartimi nutraukus civilinę bylą, pradėtą pagal ieškovės ieškinį dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo arba sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Ieškovė Z. B. pareiškė ieškinį, prašydama pripažinti jos teisę į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ nuostatas, pripažįstant ją piniginių lėšų banko sąskaitoje turėtoja, arba, netenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti 2010 m. lapkričio 11 d. indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl suklydimo ir apgaulės, bei taikyti restituciją. Kaip visiškai pagrįstai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo ieškovė, reikalavimas pripažinti ieškovės teisę į draudimo išmoką buvo grindžiamas aplinkybe, kad prasidėjus bankroto procedūrai, atsakovė BAB bankas Snoras, laikydama, jog ieškovės įgytam indėlio sertifikatui netaikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ, neperdavė IID duomenų apie Z. B. ir dėl tokio atsakovės neveikimo ieškovė negavo draudimo išmokos, nes, kaip nurodė ir pats trečiasis asmuo, IID draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (šiuo atveju atsakovės). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, visiškai nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškinio dalis dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo pareikšta netinkamam atsakovui ir dėl to atsakomybė už šį teisminį procesą tenka pačiai ieškovei, neva netinkamai pasirinkusiai gynybos būdą.

Nors tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo iš tikrųjų nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovės su atsakove sudarytas sandoris yra galiojantis ir šioje byloje ieškovės indėlio sertifikato įsigijimo sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia, akcentuotina, jog tiek atsakovė atskirajame skunde, tiek trečiasis asmuo savo atsiliepime ignoruoja tą faktą, kad ieškovės reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo nurodytas tik tam atvejui, jei teismas netenkintų pirmojo reikalavimo, o pirmuoju reikalavimu ieškovė siekė teisės į draudimo išmoką pripažinimo. Savo ruožtu atsakovė nuosekliai laikėsi nuomonės, kad ieškovei draudimo apsauga pagal IĮIDĮ netaikoma. Draudimo išmoka ieškovei buvo išmokėta tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad indėlio sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodytos bylos aplinkybės patvirtina ne tik tai, kad atsakovės pozicija dėl indėlių sertifikatams netaikytos draudimo apsaugos buvo paneigta kasacinio teismo, bet ir tai, jog atsakovė patenkino ieškovės pagrindinį reikalavimą, t. y. pripažino Z. B. teisę į draudimo išmoką, nes po kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo perdavė trečiajam asmeniui informaciją apie ieškovę ir būtent tos informacijos pagrindu IID išmokėjo ieškovei draudimo išmoką. Akivaizdu, kad ieškovės ieškinio pateikimo tikslas buvo pasiektas ir būtent ieškovės reikalavimo patenkinimas nulėmė ieškinio atsisakymą, todėl konstatuotina, kad būtent dėl atsakovės veiksmų (draudimo apsaugos indėlio sertifikatui taikymo neigimo bei atitinkamai duomenų IID nepateikimo) ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidas, nes dėl atsakovės užimtos kategoriškos pozicijos ieškovei teko kreiptis į teismą, kad būtų apginta jos pažeista teisė.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad BAB bankas Snoras, kaip tinkama atsakovė šioje byloje, tik po bylos iškėlimo patenkinusi ieškovės reikalavimą, turėtų atlyginti pastarajai jos dėl kreipimosi į teismą ir bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje jau ne kartą buvo išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėj byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-889-943/2016 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip visiškai nepagrįstą atsakovės argumentą, kad ieškovė, nesutikdama su atsakovės ir trečiojo asmens pasiūlymu sudaryti taikos sutartį jau po to, kai kasacinis teismas išaiškino, jog indelio sertifikatams turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga ir faktiškai pasitvirtinus ieškovės pozicijos teisingumui, elgėsi nesąžiningai. Kaip jau minėta šioje nutartyje, pagal teismų praktiką būtent atsakovas laikytinas kaltu dėl vykusio proceso ir dėl jo metu atsiradusių bylinėjimosi išlaidų, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys, todėl šiuo atveju nustačius, kad atsakovė laikėsi griežtos pozicijos, jog ieškovė neturi teisės į draudimo išmoką ir neperdavė duomenų IID, o ieškovei dėl šios priežasties teko kreiptis į teismą, pirmiau nurodytas atsakovės argumentas dėl taikos sutarties nesudarymo, o taip pat trečiojo asmens argumentas dėl tinkamo atsakovės procesinio elgesio bylos nagrinėjimo metu, nesudaro pagrindo nepriteisti ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovė taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovės ieškovės dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atskirasis skundas netenkinamas, įvertinęs ieškovės pateiktus PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą, pagrindžiančius 242 Eur sumokėjimą advokatui už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, vadovaudamasis CPK 93, 98 straipsniais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.16 punktu, ieškovės prašymą tenkina ir priteisia ieškovei iš atsakovei administruoti skirtų lėšų 242 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Z. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (j. a. k. 112025973) administruoti skirtų lėšų 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė