- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-22
- Bylos Nr.
- e2A-1670-794/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01737-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- Ž. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui Ž. B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo priteisti iš atsakovo 6978,62 Lt (2021,15 Eur) žalos atlyginimą regreso tvarka. Nurodė, kad 2007 m. birželio 14 d. apie 19 val. 20 min. kelio Vilnius-Utena 14-ame kilometre įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo R. Š. (toliau tekste – Nukentėjusioji). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžiu atsakovas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiajai nuo 2008 m. liepos 29 d. nustatytas 70 procentų darbingumo netekimas. Nukentėjusiajai nuo 2008 m. sausio 29 d. paskirta netekto darbingumo pensija bei transporto išlaidų kompensacija. Už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. R. Š. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų buvo išmokėta 5 548,62 Lt valstybinio socialinio draudimo netekto nedarbingumo pensijos ir 1 430 Lt (414,16 Eur) transporto išlaidų kompensacija už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., iš viso 6 978,62 Lt (2 021,15 Eur). Ieškovas pažymėjo, jog atsakovo Ž. B., kaip transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi R. Š. nedarbingumo priežastis yra atsakovo neteisėti veiksmai, o jo vairuoto automobilio valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atsakovas turi atlyginti ieškovui materialinę žalą.
Atsakovas Ž. B. atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš Ž. B. 5 548,62 Lt (1 606,99 Eur) už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. netekto darbingumo pensiją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui bei atmetė už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. išmokėtas R. Š. 1 430 lt (414,16 Eur) transporto išlaidų kompensaciją. Pirmos instancijos teismas tenkindamas reikalavimą dalyje dėl 5 548,62 Lt (1 606,99 Eur) nustatė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovas per ieškinyje nurodytą laikotarpį sumokėjo nukentėjusiajai 5 548,62 Lt (1 606,99 Eur) valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, tačiau kitoje dalyje dėl ieškovo išmokėtos 1 430 Lt (414.16 Eur) transporto išlaidų kompensacijos, teismas atmetė motyvuodamas, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas per 6 mėnesių laikotarpį išmokėjo 1 430 Lt (414.16 EUR) transporto išlaidų kompensaciją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė minėtą žalą. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d. nustatyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą – ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, bei nesivadovavo naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vieningą teismų praktiką. Nesutinka su teismo sprendime padaryta išvadą, kurioje teismo teigimu, ieškovas nepateikė duomenų, kad nukentėjusiajai per laikotarpį nuo 2010-11-01 iki 2014-06-30 išmokėjo 1430 Lt (414,16 Eur) dydžio transporto išlaidų kompensaciją, todėl teigti, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovas patyrė 1430 Lt (414,16 Eur) žalą, nėra pagrindo ir šią reikalavimo dalį atmetė kaip neįrodytą, neturėjo pagrindo. Mano, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinys yra pagrįstas prie jo pridėtais rašytiniais įrodymais apie dėl Ž. B. kaltės patirtą 6978,62 Lt (2021,15 Eur) žalą, t.y. šios žalos dydį įrodo 2014-07-09 VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma Nr. 11-48-6610 apie R. Š. priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas. Ieškovui neaišku, kodėl Trakų rajono apylinkės teismas taikė skirtingus kriterijus vertindamas tą patį įrodymą.
Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į nukentėjusiam asmeniui išmokėtą transporto išlaidų kompensaciją.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 14 d. kelio Vilnius-Utena 14-ame kilometre įvykusio eismo įvykio, kurio kaltininku Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžiu buvo pripažintas atsakovas, metu nukentėjo R. Š. (b. l. 4-9). Iš VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos apie asmens darbingumo lygį matyti, kad R. Š. nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2014 m. liepos 8 d. nustatytas 70 procentų netektas darbingumas (b. l. 11). VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 13-17-26511 Nukentėjusiajai laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. paskirta 924,77 Lt (267, 83 Eur) valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija (b.l.13), kas per ieškinyje nurodytą 6 mėnesių laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. sudaro 5 548,62 Lt (1 606, 99 Eur) bei už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. 1 430 Lt (414,16 Eur) transporto išlaidų kompensacijos (iš viso 6 978,62 Lt (2 021, 15 Eur) išmokų).
Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas nepateikė patvirtinančių duomenų, kad jis nukentėjusiajai per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. išmokėjo 1 430 Lt (414,16 Eur) dydžio transporto išlaidų kompensaciją. Savo paaiškinimus ieškovas grindžia remiantis LR Transporto lengvatų įstatymo normomis bei į bylą pateikta žalos dydį įrodančia 2014 m. liepos 9 d. VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma Nr. 11-48-6610 apie R. Š. perskaičiuotas ir išmokėtas išmokas.
Pažymėtina, kad teisė į transporto išlaidų kompensaciją, asmenims, kuriems ji suteikiama, kompensavimo tvarka ir šaltiniai nustatyti LR Transporto lengvatų įstatyme (Toliau-TLĮ). Teisė į transporto išlaidų kompensaciją suteikiama neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją (TLĮ 7 straipsnio 1 dalis). Tokie asmenys turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio transporto išlaidų kompensaciją, taip pat vieną kartą per šešis metus gauti iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius (TLĮ 7 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, jog ieškovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiajai per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. buvo išmokėta 1 430 Lt (414,16 Eur) transporto išlaidų kompensaciją, kadangi į bylą yra pateikta 2014 m. liepos 9 d. VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma Nr. 11-48-6610 apie R. Š. perskaičiuotas ir išmokėtas išmokas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiajai R. Š. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nuo 2008 m. liepos 29 d. nustatytas 70 procentų darbingumo netekimas (b.l. 11), bei nuo 2008 m. sausio 29 d. paskirta netekto darbingumo pensija bei transporto išlaidų kompensacija. Todėl aukščiau minėtos pažymos pagrįstumu teismas neturi pagrindo abejoti. Be to pagal Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktiką, pripažįstama, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinimo aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas socialinio draudimo išmokas yra vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014; 2014-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2014; 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014; 2014-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; ir kt.).
Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui daryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Taigi, faktiniai duomenys, sudaranti įrodymų turinį, pateikti teismui dokumentai, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus t.y. pažymą (b.l. 47-52) bei kitus dokumentus, daro išvadą, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą atsakovui atlyginti nukentėjusiajai sumokėtas transporto išlaidų kompensacijas kaip šiai dėl eismo įvykio padarytą žalą, jos dydį grindė socialinio draudimo teisės aktų nustatyta tvarka parengtais dokumentais ir juose pateiktais apskaičiavimais. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, tokie dokumentai t.y. pažyma Nr. 11-48-6610 apie R. Š. perskaičiuotas ir išmokėtas išmokas, vertintini kaip pakankami įrodymai nukentėjusio asmens patirtai žalai pagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nukentėjusiajai buvo paskirta transporto išlaidų kompensacija, o pats atsakovas nagrinėjant bylą procese nedalyvavo, neteikė atsiliepimų bei byloje nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių minėtą pažymą pripažinti nepagrįsta, konstatuoja, jog išmokėta transporto išlaidų kompensacijos suma 1 430 Lt (414,16 Eur) pripažintina pagrįsta.
Bylos duomenys patvirtina, jog eismo įvykio metu atsakovo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mokėjo žalą padaręs asmuo. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta žala Valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi nurodytuose įstatymuose įtvirtinta valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmoką, regreso teisė į žalą padariusį asmenį bei tokio asmens pareiga šią žalą atlyginti.
Aukščiau nurodyti motyvai sudaro pagrindą vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimu, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl išmokėtos transporto išlaidų kompensacijos. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą tenkinti ieškovo skundą ir pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl transporto išlaidų kompensacijos priteisimo, tenkinant ieškovo reikalavimą priteisiant iš atsakovo 1 430 Lt (414,16 Eur) patirtos žalos išmokėtos nukentėjusiajai už transporto išlaidų kompensaciją.
Tenkinus ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius apeliacinį skundą apimtyje dėl 414, 16 Eur nuostolių atlyginimo bei vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo Ž. B. priteisiamas 9,00 Eur žyminis mokestis į valstybės biudžetą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovo apeliacinį skundą tenkinti visiškai.
Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priteisti iš atsakovo Ž. B. ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 414, 16 Eur (1 430 Lt) nuostolių atlyginimą už transporto išlaidų kompensaciją.
Priteisti iš atsakovo Ž. B. 9,00 Eur bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.