- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-2272/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. J., D. J.
- Trečiasis asmuo
- Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J. ir D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. J., D. J. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Dairūna“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. J. ir D. J. pareikštu atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir BUAB „Dairūna“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartį Nr. 1 nuo jos sudarymo momento, sudarytą tarp AB banko „Snoras“, UAB „Dairūna“, D. J. ir A. J. bei priteisti iš atsakovo AB banko „Snoras“ ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad 2008 m. gegužės 21 d. atsakovai sudarė kredito sutartį Nr. 031-93430, kuria AB bankas „Snoras“ įsipareigojo suteikti UAB „Dairūna“ 270 000 Lt kreditą. Prievolių įvykdymas buvo užtikrintas atsakovo UAB „Dairūna“ turto įkeitimu. Atsakovo AB banko „Snoras“ atstovai kredito sutarties pasirašymo dieną pateikė ieškovams pasirašyti laidavimo sutartį. Ieškovai sutartį pasirašyti atsisakė, tačiau jiems buvo pareikšta, kad nepasirašius laidavimo sutarties atsakovui UAB „Dairūna“ nebus suteiktas kreditas. Ieškovai, nesuprantant laidavimo sutarties pasekmių bei neturint kito pasirinkimo, minėtą sutartį pasirašė. Galimybės tartis dėl laidavimo sutarties sąlygų nebuvo. Kadangi laidavimo sutartimi įsipareigota atsakyti ir nekilnojamuoju turtu, tai tokiam sandoriui buvo reikalingas teismo leidimas, nes ieškovų šeima augino 4 nepilnamečius vaikus. Ieškovų pasirašyta 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, todėl yra niekinė ir negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.). Kadangi UAB „Dairūna“ kredito grąžinimui yra įkeitęs savo turtą, todėl atsakovo reikalavimai pirmiausia turėtų būti tenkinami iš kredito gavėjo įkeisto turto, o tik neužtekus lėšų iš įkeisto turto, bankas turėtų teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto ir tik tuomet galėtų reikšti reikalavimą laiduotojams. CK 6.80 straipsnio 2 dalis numato laiduotojo teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Iškėlus pagrindiniam skolininkui UAB „Dairūna“ bankroto bylą, akivaizdu, kad prievolė pasikeitė iš esmės, nes kredito sutartis su priedais laikomos pasibaigusiomis. Laiduotojui, įvykdžiusiam už pagrindinį skolininką prievolę, pereina visos kreditoriaus teisės, tačiau, šiuo atveju, laiduotojams nebūtų kam pareikšti reikalavimo, nes likvidavus bankrutuojančią įmonę, visos šios bendrovės prievolės pasibaigia. Laidavimu užtikrintos prievolės pasikeitimas iš esmės yra nepalankus laiduotojams, nepagrįstai padidina jų atsakomybę. Laidavimas baigiasi ne tik dėl to, kad iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojų sutikimo padidėja jų atsakomybė, bet ir atsiradus kitoms laiduotojui nepalankioms pasekmėms – bankroto bylos iškėlimu UAB „Dairūna“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu atmetė ieškovų D. J. ir A. J. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir BUAB „Dairūna“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, nurodė, kad prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Teismas taip pat nurodė, kad jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas (CK 3.85 str. 2 d.). Pažymėjo, kad ši nuostata yra taikoma sutuoktinių sudaromiems sandoriams, kuriais jie perleidžia nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, jį įkeičia ar kitaip suvaržo savo teises į šeimos turtu laikomą daiktą. Tuo tarpu atsakovo AB banko „Snoras“ ir ieškovų pasirašyta laidavimo sutartis, teismo vertinimu, nėra nekilnojamojo daikto perleidimo sandoris, kadangi ja nėra įkeičiamas ar kitaip suvaržomas ieškovams priklausantis bei šeimos turtui priskirtinas nekilnojamasis daiktas. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad ieškovų bei trečiojo asmens argumentas, jog laidavimo sutarčiai sudaryti buvo reikalingas teismo leidimas, yra nepagrįstas.
Teismas išaiškino, kad šalys prievolės įvykdymo užtikrinimui gali taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Įstatymai nedraudžia, o ir praktikoje nereti atvejai, kai, siekiant maksimaliai apsaugoti kreditoriaus interesus prievolės neįvykdymo atveju, naudojami keli prievolių užtikrinimo būdai. Todėl tai, kad tinkamas prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas tiek įkeitimu, tiek laidavimu, teismas nelaikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto teisingumo principo pažeidimu.
Teismas pažymėjo, kad vienas iš laiduotojų – ieškovė D. J. – buvo UAB „Dairūna“ akcininkė ir direktorė. Taigi ieškovei, kaip verslu užsiimančiam asmeniui, taikytini padidinti reikalavimai dėl sutarčių sudarymo bei vykdymo. Be to, atsižvelgiant į protingo, apdairaus bei rūpestingo žmogaus elgesio standartą, ieškovai turėjo įvertinti laidavimo sutarčių sąlygas. Todėl vien tai, kad, ieškovų teigimu, pasirašydami sutartį nesuprato pasekmių, buvo neinformuoti ir nepatyrę, teismo vertinimu, nėra pagrindas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, jog ieškovai neįrodė, kad 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl nėra pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį.
Teismas nustatė, kai pagrindinio skolininko atsakovo UAB „Dairūna“ prievolės, kilusios iš Kredito sutarties, įvykdymas buvo užtikrintas tiek atsakovo nekilnojamojo turto įkeitimu, tiek ieškovų laidavimu pagal sutartį, įtvirtinančią jų solidariąją prievolę. Nurodė, kad kredito bei laidavimo sutartyse yra nustatyta kreditoriaus teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojai. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto
Teismas pažymėjo, kad bankroto bylos iškėlimas atsakovui UAB „Dairūna“ nėra pagrindas pripažinti, jog laidavimas baigėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę, todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę (Įmonių bankroto įstatymo 16 str.). Be to, nagrinėjamoje byloje tarp šalių sudarytoje laidavimo sutartyje buvo nurodyta, kad laiduotojų įsipareigojimai galioja iki visiško skolininko (UAB „Dairūna“) įsipareigojimų pagal Kredito sutarties sąlygas įvykdymo arba iki tol, kol bankas atsisakys laidavimo (Laidavimo sutarties 9 p.). Bankrutuojant skolininkui kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu.
Teisinis reglamentavimas, numatytas CK 6.83 straipsnio 1 ir 4 dalyse, yra skirtas tam, kad už skolininką prievolę įvykdęs laiduotojas subrogacijos pagrindu galėtų perimti ir įgyvendinti kreditoriaus teises į skolininką. Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovų ieškinio ir pripažinti 2008 m. gegužės 21 d. laidavimo sutartį negaliojančia, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog laidavimas, iškėlus atsakovui UAB „Dairūna“ bankroto bylą, pasibaigė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantai A. J. ir D. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarant ginčijamą laidavimo sutartį teismo leidimas nebuvo būtinas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 3.85 str. 2 d., 3 d.). Pagal laidavimo sutarties nuostatas apeliantai prisiėmė sutartinius skolinius įsipareigojimus kreditoriui užtikrindami juos savo šeimos nekilnojamuoju turtu, kuriam taikomas išimtinis teisinis režimas, nustatytas CK 3.85 straipsnio 2 dalyje. Teismas, sprendime aiškindamas minėtą įstatymo normą, nurodo, kad ši norma taikoma sutuoktinių sudaromiems sandoriams, kuriais jie perleidžia nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą jį įkeičia ar kitaip suvaržo savo teises į šeimos turtu laikomą daiktą. Iš esmės teisingai aiškindamas teisės normos reikalavimus, teismas klaidingai nurodo, kad apeliantai neįkeitė ar kitaip nesuvaržė jiems bendrąja jungtine nuosavybės teise turimą šeimos turtui priskiriamą nekilnojamąjį turtą.
2. Klaidingai aiškindamas CK 3.85 straipsnio 2 dalies normos prasmę ir nuostatas teismas neteisingai vertino ir kitus ieškinio reikalavimus. Pripažindamas laidavimo sutartį nesant sandoriu susijusiu su šeimos nekilnojamojo turto perleidimu, įkeitimu ar kitokiu teisių suvaržymu, teismas klaidingai atmetė ieškovų reikalavimą konstatuoti laidavimo pabaigą, iškėlus atsakovui UAB „Dairūna“ bankroto bylą.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011 nurodė, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 str. 1 d.). Tai reiškia, kad, esant galimybei taikyti tokį teisinį gynybos būdą, kuris užtikrins, jog bus apsaugoti vaiko interesai, jis turi būti taikomas, nors dėl to atsiradę teisiniai padariniai ir bus nepalankūs kitiems asmenims, nagrinėjamu atveju – bankrutuojančios įmonės kreditoriui. Pirmosios instancijos teismas turėjo priimti sprendimą užtikrinantį nepilnamečių vaikų teisę į būstą, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui UAB „Dairūna“ iškelta bankroto byla, o iš laiduotojų reikalaujama įvykdyti skolininko prievoles iš jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat ir parduodant iš varžytynių ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą atsakovas grindžia šiais argumentais:
1. Apeliacinio skundo argumentas, jog sudarant laidavimo sutartį buvo reikalingas teismo leidimas tokiai sutarčiai sudaryti yra teisiškai nepagrįstas. Nurodyta CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostata yra taikoma sutuoktinių sudaromiems sandoriams, kuriais jie perleidžia nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, jį įkeičia ar kitaip suvaržo savo teises į šeimos turtu laikomą nekilnojamąjį daiktą. Tačiau ginčo laidavimo sutartis nėra nekilnojamojo daikto, kuris priskiriamas šeimos turtui, perleidimo sandoris, ja nėra ir nebuvo įkeičiamas ar kitaip suvaržomas joks kitas apeliantams priklausantis, šeimos turtui priskirtinas, nekilnojamasis daiktas. Pastebėtina, kad civilinėje byloje esantis Hipotekos registro išrašas, patvirtina, kad 2007 m. spalio 22 d. buvo įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris, identifikavimo Nr. 02120070017606, kuriuo apeliantai, užtikrindami 2007 m. spalio 5 d. kreditavimo sutarties Nr. K-1400-2007-61, pagal kurią jiems buvo suteiktas 57 924 EUR kreditas, užtikrino savo skolinių įsipareigojimų tinkamą įvykdymą kitam kreditoriui – AB bankui DnB. Šie duomenys patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog dar iki ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo su atsakovu momento, apeliantai turėjo sutartinių santykių su kita finansų įstaiga ir negalėjo be jos leidimo pakartotinai įkeisti šeimos turtui priklausančio nekilnojamojo daikto atsakovui siekiant užtikrinti BUAB „Dairūna“ skolinius įsipareigojimus.
2. Apeliantų padaryta nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011 esančius padarytus teisės taikymo išaiškinimus yra netinkama, nes nagrinėjamos bylos ir apeliantų nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ratio decidendi nesutampa, todėl šioje byloje negalima remtis pateikiamais kasacinio teismo išaiškinimais. Be to, nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje nubuvo aiškinamas CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymas.
Atsiliepimas
3. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti laidavimo pabaigos iškėlus pagrindiniam skolininkui bankroto bylą. CK 6.87 straipsnyje yra nustatyti laidavimo pabaigos pagrindai, o CK 6.88 ir 6.89 straipsniai reglamentuoja terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos ypatumus. Nurodytos tesės nuostatos nenumato laidavimo pabaigos pagrindo, kai pagrindiniam skolininkui iškeliama bankroto byla. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Ši įmonių bankroto įstatymo norma reglamentuoja ne sutarčių pasibaigimą, bet bankrutuojančios įmonės piniginių prievolių įvykdymo terminų pasibaigimą. Pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo – skolininkas – likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Pagrindinis skolininkas BUAB „Dairūna“ šią dieną nėra likviduotas, todėl laidavimas, kaip šalutinė prievolė, nėra pasibaigusi CK 6.87 straipsnio 1 dalies ir 6.128 straipsnio 3 dalies nustatytais pagrindais. Be to, įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1083-368/2009 yra priteista iš apeliantų 269 030,14 Lt skolos ir 3 190 Lt žyminio mokesčio atsakovo naudai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir vykdytinas (CPK 18 str.), o pagrindinio skolininko likvidavimas dėl bankroto neturės įtakos šio teismo sprendimo privalomumui ir vykdytinumui. Pažymėtina, kad CK 6.8 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog dėl vieno iš bendraskolių nemokumo atsirandantys nuostoliai paskirstomi lygiomis dalimis kitiems bendraskoliams, išskyrus atvejus, kai jų prievolės dalys nelygios. Todėl vieno iš solidarių skolininkų nemokumas nedaro įtakos prievolei, nes už nemokų bendraskolį visą prievolę privalo įvykdyti mokus solidarusis bendraskolis. Todėl pagrindiniam skolininkui esant nemokiam (bankrutavusiam), jo kreditavimo sutartimi prisiimtas prievoles privalo įvykdyti kiti solidarūs bendraskoliai – apeliantai.
Atsakovas BUAB „Dairūna“ atsiliepimo į apeliantų apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar sudarant laidavimo sandorį, kai savo turtu už trečiojo asmens prievoles laiduoja sutuoktiniai, turintys nepilnamečių vaikų, yra reikalingas CK 3.85 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka gautas teismo leidimas sandoriui sudaryti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, padarė išvadą, jog laidavimo sandoriu nėra perleidžiamas, įkeičiamas ar kitaip suvaržomas laiduotojams priklausantis ir šeimos turtui priskirtinas nekilnojamasis turtas, todėl tokiam sandoriui sudaryti nėra reikalingas teismo leidimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
Pagal CK 6.76 straipsnyje įtvirtintą laidavimo sampratą laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai sutartimi įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu laidavimo sutartimi nesusitarta kitaip (CK 6.81 str. 1 d.). Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, laidavimo sutartimi daiktas nėra suvaržomas. CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad, sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, perleidimo, būtina gauti teismo leidimą tokiam sandoriui sudaryti, yra skirtas apsaugoti nepilnamečio vaiko teisėtus interesus, užtikrina jam tinkamas gyvenimo sąlygas ir yra imperatyviojo pobūdžio. Šio reikalavimo pažeidimas, t. y. reikalavimo gauti teismo leidimą nekilnojamojo turto perleidimo sandoriui sudaryti nesilaikymas, yra teisinis pagrindas tokį sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.). Tačiau minėtoje teisės normoje kalbama apie sandorius, susijusius su disponavimu šeimos turtu esančiu nekilnojamuoju daiktu ar daiktinėmis teisėmis į jį arba jų varžymu. Tuo tarpu laidavimas yra šalutinė prievolė (CK 6.76 str.), šia prievole užtikrinama pagrindinė prievolė, kas reiškia, kaip anksčiau minėta, jog laidavimu nėra suvaržoma šeimos turtui priskirtino nekilnojamojo daikto nuosavybės teisė ir disponavimas ja. Laiduojant laiduotojui nereikia įkeisti konkretaus nekilnojamojo turto, jis tiesiog laiduoja už prievolės įvykdymą visu savo turtu. Taigi ir teismo leidimo CK 3.85 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka tokiam sandoriui sudaryti nereikia.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius, kad jie nesuprato laidavimo sutarties teisinių pasekmių, buvo neinformuoti ir nepatyrę, sutartį pasirašė, nes neturėjo kitos išeities, esant banko spaudimui (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad apeliantė D. J. buvo UAB „Dairūna“ akcininke ir direktore, ji veikė įmonės vardu sudarant su banku taip pat ir kredito sutartį, taigi buvo glaudžiai susijusi su verslu, pati pasirašė laidavimo sutartį, todėl vadovaujantis normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje požiūriu, ji suvokė arba turėjo suvokti prisiimamų įsipareigojimų neįvykdymo riziką ir pasekmes (CPK 185 str.).
Apeliantai tai pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laidavimo pabaigą reglamentuojančias teisės normas, nes iškėlus UAB „Dairūna“ bankroto bylą, tiek UAB „Dairūna“ prievolės prieš BAB banką „Snoras“, tiek apeliantų prievolės pasikeitė iš esmės, kad UAB „Dairūna“ iškėlus bankroto bylą įmonės prievolės BAB bankui „Snoras“ laikomos pasibaigusiomis, banko reikalavimai UAB „Dairūna“ vykdomi tik Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl ateityje apeliantams, kaip laiduotojams, įvykdžiusiems prievolę už pagrindinį skolininką, galimai perėjus visoms kreditoriaus teisėms, apeliantai neturėtų į ką nukreipti reikalavimo, nes likvidavus bankrutavusią įmonę visos jos pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.). Tokiu būdu laidavimu užtikrintos prievolės pasikeitimas iš esmės yra nepalankus apeliantams, nepagrįstai padidina jų atsakomybę ir sukelia kitas sunkias pasekmes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.123-6.144 straipsnius prievolės gali baigtis tinkamu įvykdymu ar kitais CK nustatytais pagrindais. Tačiau nei UAB „Dairūna“ (pagrindinio skolininko), nei apeliantų (laiduotojų, kaip solidarių skolininkų) prievolė grąžinti BAB bankui „Snoras“ skolą nepasibaigė tinkamu įvykdymu. Byloje nustatyta, kad UAB „Dairūna“ nustatytu metu tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų ir įmonei buvo iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto sąlygas draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, o pagal 16 straipsnį visi skolų mokėjimo terminai laikomi suėjusiais. Laiduotojai yra solidarūs skolininkai, todėl bankas turėjo teisę pasirinkti, iš ko išieškoti skolą – iš įmonės ar iš laiduotojų, ar iš abiejų kartu.
Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Šioje normoje yra nustatytos sąlygos, kada laidavimas baigiasi, ir jų taikymo išimtis. Laidavimo pasibaigimo sąlygos: 1) prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultato nepalankumas laiduotojui. Pastaroji sąlyga veikia nesant laiduotojo sutikimo, o nepalankios sąlygos neapibrėžtos baigtiniu sąrašu. Iš normatyvinės nuostatos aišku, kad viena iš nepalankių pasekmių reiškimosi formų yra laiduotojo atsakomybės padidėjimas. Kitaip pasireiškiančias nepalankias laiduotojui pasekmes konkrečiu atveju turi apsvarstyti teismas ir nuspręsti, ar jos sudarytų pagrindą laidavimui pasibaigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo faktas negali būti vertinamas kaip prievolės pasikeitimas iš esmės, jis nesudaro laidavimo pasibaigimo sąlygos. Šalių sudarytos laidavimo sutarties 2 punkte numatyta, jog laiduotojai atsako kreditoriui tiek pat kaip ir skolininkas pagal pagrindinę sutartį (už palūkanų ir baudų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą ir pan.). Laidavimas yra prievolinės teisės institutas, padedantis užtikrinti prievolių įvykdymą. Juo prisiimama finansinė rizika, todėl laiduotojai privalo domėtis asmeniu, už kurį laiduoja. Apeliantė D. J., būdama UAB „Dairūna“ akcininke ir direktore, žinojo (turėjo žinoti), kokią riziką prisiima laidavimo sutartimi, todėl taip pat privalo prisiimti iš jos atsirandančias neigiamas pasekmes. Įmonės direktorė turėjo ir galėjo numatyti, kad egzistuoja įmonės bankroto tikimybė, todėl jei ji nesutiko laiduoti už UAB „Dairūna“ šios bankroto atveju, turėjo visas galimybes šią situaciją aptarti laidavimo sutartyje. Nors apeliantai ir nurodo, kad jie laidavimo sutartimi iš anksto ir besąlygiškai nebuvo sutikę laiduoti už įmonę šios bankroto atveju, tačiau laidavimo sutarties 13 punkte šalys numatė, jog laiduotojų įsipareigojimų galiojimas pasibaigia skolininkui įvykdžius įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį, arba laiduotojams įvykdžius savo įsipareigojimus bankui už skolininką, t. y. sutarties sąlygose, susijusiose su laidavimo galiojimu, nebuvo numatyta, jog laidavimo galiojimą apsprendžia sąlyga dėl bankroto bylos UAB „Dairūna“ galimo iškėlimo. Pats bankroto bylos įmonei iškėlimo faktas nesudaro pagrindo daryti išvadą apie tai, kad iš esmės pasikeitė prievolė ir dėl to be laiduotojų sutikimo padidėjo jų atsakomybė arba atsirado kitos laiduotojams nepalankios pasekmės.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą nepakeistą.