Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-19/2013

Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02125-12-2011-4

2013 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

Vilniaus miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei Onai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 140 str. 2 d. ir nubausta laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Civilinis ieškinys tenkintas ir iš O. K. Vilniaus teritorinės ligoninės kasos naudai priteista 38,73 Lt išlaidų nukentėjusiosios gydymui. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :

O. K. nuteista už tai, kad ji, mušdama nežymiai sužalojo mažametę, t. y. ji, 2011 m. rugsėjo 22 d., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ranka 3-4 kartus tyčia sudavė per veido kairę pusę savo mažametei dukrai A. K., gim. 2001 m. vasario 2 d., sukeldama dukrai fizinį skausmą bei padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva veido kairėje pusėje. Šiais savo veiksmais O. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą - ją išteisinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas per visą bylos nagrinėjimo procesą nesilaikė visuotinai pripažintos asmens nekaltumo prezumpcijos, nes nuteistajai pateikti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. faktiškai pagrįsti tik nepilnamečio asmens - A. K. parodymais, kurie, nepaisant nukentėjusiosios galimo įvykių netikslaus (neteisingo) interpretavimo, tapo pagrindu pripažinti apeliantę kriminaline nusikaltėle, kas ne tik neatitinka tikrovės, bet ją, kaip vienturtę dukrą auginančią motiną, itin skaudina.

Apeliaciniame skunde nuteistoji taip pat nurodo nepripažįstanti kaltės, nes nepadarė nusikaltimo už kurį yra nuteista. Skunde teigiama, kad teismui nėra pateikta nė vieno įrodymo, išskyrus A. K. parodymus, kad iš tiesų buvo nusikaltimo faktas.

Nuteistosios teigimu, liudytojas K. M. K., kurį teismas priskyrė prie nukentėjusiųjų asmenų, parodė tik tai, kad išsiskyrė su ja 2010 metais, o jų dukra A. liko gyventi su motina, t. y. nuteistąja. Toliau K. M. K.nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 22 d. pas jį, tiksliau į jo sugyventinės E. Ž. namus, esančius (duomenys neskelbtini), Galgiuose, dienos metu buvo atvežta dukra A., su kuria jis susitiko tik vakare grįžęs namo. Kad vaiko sveikatos būklė nesukėlė jam susirūpinimo rodo faktas, jog liudytojas nenuskubėjo namo dienos metu, kai dukra buvo kaimyno G. U., atvežta, o tik žymiai vėliau jis nuvežė dukrą į Santariškių vaikų ligoninę, kur vaikui nustatytas kaires veido pusės ir nosies sumušimas. Skunde pažymima, kad K. M. K. iš pradžių su dukra nuvažiavo ne į gydimo įstaigą, o į Vilniaus miesto 1-jį policijos komisariatą, kas akivaizdžiai įrodo tėvo tikruosius kėslus ir norus, t. y. ne susirūpinimą vaiko sveikata ir saugumu, o norą išpešti iš susidariusios padėties kuo didesnės naudos sau. Nuteistoji skunde nurodo, kad K. M. K. yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nes ilgą laiką vengdamas mokėti vaikui išlaikymą ir faktiškai su juo nebendraudamas, šiuo metu dedasi labai susirūpinęs vaiku, kas jam ir jo dabartinei sugyventinei sudaro prielaidas turėti materialinę naudą. Todėl K. M. K. parodymai vertintini kritiškai ir nelaikyti įrodymais byloje.

Skunde taip pat nurodoma, kad liudytoja J. U. parodė, kad 2011 m. rugsėjo 22 d., dienos metu pas juos atbėgo basa A. K., gyvenanti kaimynystėje ir draugaujanti su jos dukra. A. buvo apsiverkusi, sakė, kad susipyko su motina, paprašė nuvežti pas tėtį. Skunde pažymima, kad ši liudytoja nieko nesakė apie vaiko sumušimus ar vaiko nusiskundimus dėl patirto smurto, todėl minėtus parodymus nuteistoji prašo vertinti kaip jai palankius ir išteisinančius. Apeliantės vertinimu, ypatingai kritiškai vertėtų vertinti liudytojo G. U., gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, parodymus, nes šis asmuo, galimai nesuprasdamas padarytų savo veiksmų visumos, pateikė parodymus, kurie nukreipti ne prieš nuteistąją, o priešingai, labiau prieš paties liudytojo veiksmus ir poelgius. Skunde pabrėžiama, kad apie prieš vaiką, t. y. A. K., panaudotą smurtą jis sužinojo ne iš pačios nukentėjusios, o iš savo dukros. Todėl vien jau šis faktas leidžia abejoti liudytojo parodymais, nes jie pagrįsti trečiųjų asmenų pasakojimais, šiuo atveju, jo nepilnametės dukros. Tas pats pasakytina ir apie liudytojos I. Š. - mergaitės klasės vadovės parodymus, kuri apie A. sumušimą sužinojo iš bendramokslės. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas G. U. savo nuožiūra, neįspėjęs apie tai nei nuteistosios ar bent atitinkamų valdžios institucijų, nusprendė nuvežti nepilnametį vaiką pas tėvą, kitaip tariant atliko savavališkus veiksmus, kurie, nuteistosios įsitikinimu, turėtų būti atskirai įvertinti. Nuteistosios nuomone, vertinant liudytojos E. Ž. parodymus, privalu atkreipti dėmesį į tai, kad ji yra dabartinė K. M. K. sugyventinė, todėl jos parodymai dėl suprantamų priežasčių taip pat negali būti vertinami objektyviai.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys ir į nukentėjusiosios A. K. parodymus. Nukentėjusioji apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo (b. l. 26-28) parodė, kad po tėvų skyrybų liko gyventi su mama, sutardavo gerai. Nepaisant kai kurių priekaištų dėl pamokų ruošos ir kitų mažareikšmių dalykų, vaikas nepasisakė, kad nuo 2010 metų, kai įvyko jos tėvų skyrybos, bent kartą iki 2011 m. rugsėjo 22 d. dienos būtų patyrusi smurtą iš motinos, su kuria liko gyventi. Tas faktas savaime įrodo, kad nuteistoji nėra agresyvi ar praktikuojanti smurtą šeimoje, priešingai, turėdama atitinkamą išsilavinimą ir auklėjimą, nuteistoji teigia netoleruojanti smurto ir prievartos. Apeliantė taip pat nurodo neginčijanti, kad 2011 m. rugsėjo 22 d. tarp jos ir dukros A. įvyko konfliktas, bet išskyrus apsižodžiavimą, jokių prievartos veiksmų iš jos pusės nebuvo, o visas kaltinimas pagrįstas vaiko, įžengusio į paauglystės amžių, lakia fantazija ir noru išgauti kuo daugiau naudos iš tėvų konflikto.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija savo kaltę bei stengiasi sumenkinti liudytojų bei nukentėjusiosios parodymus.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apklausta mažametė nukentėjusioji A. K. parodė, kad jai yra vienuolika metų, mokosi šeštoje klasėje, I. J. K. vidurinėje mokykloje, Naujojoje Vilnioje. Į mokyklą vežioja tėtis. Gyvena su tėčiu jau penkiolika mėnesių. Seniau gyveno su mama Baltupiuose, ten lankė mokyklą, dabar perėjo į kitą mokyklą. Ten kur gyvena turi draugų, klasės draugų. Būrelių nelanko. Laisvalaikiu būna namuose arba su tėčiu eina į miestą. Vasarą išvažiuoja pas močiutę į Lenkiją, močiutė yra jos tėčio mama, kiti seneliai mirę. Tą dieną, kai susipyko su mama, mama neleido bendrauti su tėčiu. Mama paprašė atiduoti telefoną, o ji paslėpė SIM kortelę. Mama sužinojo, kad ji su tėčiu bendrauja ir pradėjo rėkti, nes galvojo, kad tėtis ją nuteikinėja. Nepamena kiek laiko iki įvykio mama su tėčiu kartu negyveno. Jie nebendraudavo. Su mama gyvena ir mamos draugas. Mama galėjo išgerti. Su svečiais išgerdavo, kai draugės užeidavo arba be progos, kai pykdavosi su savo draugu. Būdavo, kad mama nebūdavo namie. Su mama pykdavosi nedažnai. Kai mama liepdavo tvarkytis, ji pasiginčydavo. Nepatikdavo taip daryti, kaip mama pasakydavo. Šiaip mama jos nemušdavo. Būdavo, kad kartais mama jai pirkdavo daiktų. Tėtis irgi pirkdavo. Abu geras dovanas pirkdavo. Kai gyveno su mama, turėjo savo kambarį. Tą dieną kai su mama susibarė, buvo paprasta diena. Ji buvo mokykloje, namo parėjo apie antrą valandą. Namie mama su draugu pykosi. Jis kažkur išvažiavo. Grįžusi namo, nuėjo į savo kambarį. Mama paprašė telefono, o jame buvo SMS su tėčiu. Ji telefono iš karto nedavė, o išėmė SIM kortelę ir ją paslėpė. Tada davė mamai telefoną, mama klausė kodėl jis išjungtas. Mama pradėjo bartis, klausė kodėl ji bendrauja su tėčiu. Ji mamai nieko nesakė, o mama tik barėsi ir pradėjo mušti per veidą. Mama nei iš šio, nei iš to pradėjo mušti su rankos delnu. Pataikė į kairę veido pusę. Vėliau daktaras sakė, kad jai sužalota nosis, nosį skaudėjo. Kiek kartų mama sudavė nepamena, gal du ar tris kartus. Kai rašė SMS, gulėjo savo kambaryje, mama pasilenkė ir jai gulinčiai sudavė. Lova stovi prie sienos, ji gulėjo kairėje lovos pusėje. Mama buvo prie durų ir kaip perėjo prie lovos, nelabai prisimena. Kai mama sudavė, ji bandė pabėgti iš kambario pro duris ir norėjo eiti į vonią. Ten kur gyveno su mama yra beveik antras aukštas, nes jis aukštesnis, nors ir skaitosi, kad yra pirmas aukštas, nes po butu yra garažas. Mama bandė ją sulaikyti už rankos, kad nebėgtų. Mamai į ranką nekando, iš jos ištrūko ir nubėgo į vonią, ten užsidarė. Nežino ką mama darė, nepamena, kiek laiko išbuvo vonioje, o mama vaikščiojo. Suskambo mamos telefonas, todėl norėjo išbėgti iš namų. Žinojo, kad mama kambaryje, ir tuo metu išbėgo iš namų pas draugę, gyvenančią priešais esančiame name. Jai pasakė, kad pabėgo iš namų. Nesakė, kad mama jai sudavė, pasakė, kad su mama susipyko. Draugės tėtis pasiūlė ją nuvežti pas tėtį. Ji pasakė adresą ir jis ją nuvežė. Jis tik paklausė ar ji nori, o ji sutiko. Kai nuvežė pas tėtį, jis atvažiavo po darbo. Ji papasakojo apie tai, kas atsitiko, tėčio draugei, o pastaroji papasakojo tėčiui. Su tėčiu nuvažiavo į policiją ir ligoninę. Ant veido buvo raudonos dėmės. Veidas paraudęs buvo gal dvi dienas. Į mokyklą nėjo maždaug savaitę. Per tą laiką daugiau nebuvo užsigavusi. Kai mama jai sudavė, skaudėjo, o kai ją nuvežė pas tėtį, jau nelabai skaudėjo. Prieš konfliktą su mama nebuvo pykčių. Ji atidarė langą tik tada, kai mama jai sudavė. Ji rėkė, kad jai padėtų. Ant palangės buvo daiktų, gėlių nebuvo, gal viena. Buvo suvenyrai, knygos. Ant palangės užlipusi nebuvo, langas atsidaro į vidų, todėl nuo palangės nukrito daiktai. Ji šaukė, bet negarsiai. Nepamena, kaip šaukė. Negąsdino mamos, kad iššoks per langą, bet mama gal taip galėjo pagalvoti. Mama traukė ją nuo lango ir jai pavyko. Ji laikėsi už lango rankenos, o mama traukė. Kai traukė, mama jai nesudavė, grumtybių nebuvo. Nebuvo SMS žinutės, kad tėtis rašytų išeiti į lauką ir nesakyti apie tai mamai. SIM kortelę ji išėmė. Kai buvo vonioje, girdėjo, kad atsidarė durys ir nesuprato ar mama išėjo į parduotuvę, bet suprato, kad išėjo. Po to išgirdo, kad vėl atėjo. Mama išėjusi buvo neilgai. Į parduotuvę suspėti galėjo. Ji iškart iš namų neišbėgo, nes manė, kad mama galėjo duris užrakinti. Kai išbėgo iš vonios, durys buvo atrakintos. Vonioje atsuko vandenį, nes veidas buvo karštas, norėjo nusiprausti. Jai būnant vonioje, dingo vanduo. Jos kambaryje ne visada būdavo sutvarkyta. Mama reikalaudavo susitvarkyti kambarį, bet jai nelabai patinka tvarkytis, todėl kartais atsikalbinėdavo. Pas tėtį jai gera, o su mama po įvykio nenori bendrauti. Susitaikyti galima, bet ji nenori taikytis. Tėtis dėl to nieko nesako.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apklausta nuteistoji O. K. parodė, kad įvykio dieną, 2011 m. rugsėjo 22 d., dukra grįžo po mokyklos apie trečią valandą, numetė kuprinę ir pasakė, kad išeina į lauką. Ji dukrai liepė bent pavalgyti bei susitvarkyti kambarį. Nieko blogo jai nedarė ir nenorėjo daryti, tačiau kilo barnis. Dukros neišleidus į lauką, ši nubėgo į savo kambarį, atidarė langą ir pagrasino iššokti. Ji dukrą sugriebė už rankos ir neleido šokti, traukė ją nuo palangės. Butas pirmame aukšte, bet tai yra kaip antras aukštas, nes pirmame aukšte garažai. Po to suskambo telefonas ir tuomet dukra, nubėgusi į vonią, užsidarė ir paleido vandenį. Ji išbėgo į koridorių ir užsuko vandenį. Po to vėl suskambo jos (nuteistosios) telefonas ir ji nuėjo į kitą kambarį atsiliepti. Tuo metu dukra išbėgo pro duris. Po to atvažiavo jos draugas ir jie išbėgo ieškoti pabėgusios dukters, tačiau visur apėję, pastarosios nerado. Kadangi tai buvo nebe pirmas kartas, pagalvojo, kad dukra pavaikščios ir sugrįš. Nematė, kad dukra išbėgo be batų. Ji su buvusiu vyru išsituokę ir gyvena atskirai. Tėvas penktadieniais atvažiuodavo į mokyklą pasiimti dukros ir atveždavo pirmadieniais. Ji visada dukrai leisdavo bendrauti su tėvu, tam neprieštaravo. Skyrybų metu prašė nustatyti bendravimo su vaiku laiką. Vyras nenorėjo, kad dukra gyventų su juo kol nemirė senelė (jos motina) ir dukra gavo senelės palikimą. Po šio incidento su dukra nebendravo, nes advokatė patarė nebendrauti su vaiku, kol vyksta procesas. Su buvusiu vyru nebendrauja. Po įvykio bandė susitikti su dukra, buvo nuvažiavusi į mokyklą. Susitikime dalyvavo ir klasės mokytoja, bet dukra nenorėjo bendrauti. O po to ji (nuteistoji) jau neieškojo būdų, kaip susitikti su dukra. Kada ji dukrą nutempė nuo palangės, dukra įkando į ranką ir ji mostelėjo jai ranka. Tačiau tai padarė netyčia, į veidą tikrai nepataikė. Anksčiau dukros niekada nemušdavo. Jos buvęs vyras nuteikinėjo dukrą prieš ją. Kai dukra gyveno su ja, ji (nuteistoji) reikalaudavo susitvarkyti kambarį, išnešti šiukšles, pavalgius išsiplauti indus. Kai dukra būdavo pas tėvą, to daryti nereikėdavo. Nematė, kad po įvykio būtų sužalotas dukros veidas. Kaip ji galėjo susižaloti, nežino. Kadangi namai yra šalia miško, dukra galėjo bėgdama nugriūti ir susimušti veidą.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme apklaustas K. M. K. parodė kad po skyrybų su nuteistąja, bendravimo su vaiku tvarka nebuvo nustatyta. Su buvusia žmona buvo susitarta tik žodžiu, tačiau ji neleido jam su vaiku bendrauti. Su dukra bendraudavo telefonu. Kai galėdavo, atvažiuodavo pas ją į mokyklą. Kartais O. K. paskambindavo ir pasakydavo kada jis gali pasiimti vaiką. Dukra minėjo, kad mama jai draudžia su juo bendrauti. Dabar nuteistojo neskambina dukrai, su ja nebendrauja. Įvykio dieną, apie 18.00 val., grįžęs iš darbo, namuose rado dukrą. Pastaroji pasakė, kad mama pamatė, kad dukra bendravo telefonu su juo ir dėl to sumušė. Matėsi sužalojimai, kairė veido pusė buvo raudona. Todėl nuvažiavo į policiją, kur parašė pareiškimą, o vėliau su dukra nuvyko į ligoninę. Dukra yra kaip visi vaikai, tvarkosi kai reikia, savo kambaryje daro ką nori. Jis jai leidžia bendrauti su mama, bet pati dukra aiškina, jog su mama bendrauti nenori. To priežasčių neįvardijo, minėjo, jog nori ramiai gyventi. Žinojo, kad buvusi sutuoktinė organizavo susitikimą su auklėtoja. Susitikimai buvo du kartus ir mokytoja du kartus skambino. Dukrą mokytis į kitą mokyklą pervedė, nes mokykla yra arčiau namų. Jis anksčiau yra rašęs skundus į vaiko teisių apsaugos tarnybą, dėl to su buvusia sutuoktine konfliktavo.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistoji kaip įrodymą taip pat pateikė tris fotonuotraukas, kuriose nufotografuotas nukentėjusiosios kambarys, jame esanti netvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teisėjų kolegija, po atlikto dalinio įrodymų tyrimo ir papildomos mažametės nukentėjusiosios, jos atstovo ir nuteistosios apklausos bei patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos BPK 20 str.), t. y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priimtas nuosprendis, nors ir lakoniškas, tačiau pakankamai motyvuotas. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistosios kaltumo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai įvertinus surinktų įrodymų visumą: nukentėjusiosios mažametės A. K., nukentėjusiosios atstovo K. M. K., liudytojų G. U., J. U., E. Ž., I. Š. parodymus, rašytinius bylos duomenis (teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 34-35), 2011 m. rugsėjo 27 d. siuntimą apžiūrai (t. 1, b. l. 33), 2011 m. rugsėjo 22 d. tarnybinį pranešimą (t. 1, b. l. 6) ir kt.) bei pačios nuteistosios parodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme atlikus dalinį įrodymų tyrimą, nepaaiškėjo aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 34-35) patvirtina, jog nukentėjusiajai A. K. buvo padaryta kraujosruva veido kairėje pusėje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 34-35). Pažymėtina, kad A. K. apžiūros metu specialistas nustatė, jog tuoj žemiau kairės akiduobės apatinio krašto yra apie 2x2 cm labai blyški, gelsva kraujosruva. Nosies srityje išorinių sužalojimų nėra. Kitur sužalojimų nenurodo. Išvados atlikimui taip pat buvo pateiktas 2011 m. rugsėjo 22 d. išrašas iš Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos, pasirašytas gydytojo H. B., kuriame diagnozuotas veido kairės pusės, nosies sumušimas, skirti analgetikai pagal reikalą, ramybė. Iš dalies aplinkybę, kad A. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei sukeltas fizinis skausmas patvirtina ir 2011 m. rugsėjo 27 d. siuntimas apžiūrai (t. 1, b. l. 33), 2011 m. rugsėjo 22 d. tarnybinis pranešimas, nukentėjusiosios atstovo 2011 m. rugsėjo 22 d. skundas, 2011 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus aktas, kuris buvo surašytas dar iki mažametės nukentėjusiosios apklausos, kuriame nurodyta, kad pasak mergaitės, 2011 m. rugsėjo 22 d., jos motina buvo apsvaigusi nuo alkoholinių gėrimų ir ją sumušė už tai, kad ji susirašinėjo telefonu su tėvu. A. teigimu, tą dieną ji basomis kojomis išbėgo iš namų pas kaimynus. Mergaitė buvo labai išsigandusi ir paprašė kaimyno nuvežti ją pas tėtį (t. 1, b. l. 9). Pažymėtina, kad ir 2011 m. spalio 20 d. A. K., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 26-28) parodė, kad po tėvų skyrybų liko gyventi su mama, sutardavo gerai. Tačiau mama nepadėdavo ruošti pamokų, nesidomėjo reikalais mokykloje, neleisdavo susitikinėti su tėčiu. Vieną dieną ji neištrynė iš telefono SMS žinučių, rašytų tėvui, motina paprašė jos telefono, tada A. išėmė iš telefono SIM kortelę, paslėpė ją kuprinėje, telefoną padavė motinai. Motina pradėjo ją barti, mušti ranka per veido kairę pusę, sakė, kad ji nenormali ir jai reikia iškviesti psichiatrą. Ji užsidarė vonios kambaryje, vėliau jai pavyko išbėgti iš buto ir nubėgti pas savo draugę Martyną, kur buvo dar draugės mama ir sesuo. Ji papasakojo, kad pabėgo iš namų, nes mama yra išgėrusi. Draugės motina pasiūlė nuvežti ją pas tėtį. Iš viso motina sudavė 3-4 kartus, jai skaudėjo, po akimi buvo mėlynė, tėtis buvo nuvedęs ją pas gydytojus. Po šio konflikto ji gyvena su tėčiu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių paties nusikaltimo buvimo faktą, ar kad mažametės nukentėjusiosios parodymai buvo vienintelis nuteistosios kaltę įrodantis įrodymų šaltinis.

Nors apeliantė skunde nurodo nepripažįstanti kaltės, nes nepadarė nusikaltimo už kurį yra nuteista, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas O. K. pagrįstai pripažino kalta padarius Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tiek liudytojų, tiek mažametės nukentėjusiosios, tiek nuteistosios duotus parodymus įvertino visų bylos duomenų bei parodymų patikimumo kontekste, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. numatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Vertinant mažametės nukentėjusiosios A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme ir parodymus, duotus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, konstatuotina, jog nukentėjusioji iš esmės davė nuoseklius parodymus viso proceso metu: tiksliai nupasakojo įvykio aplinkybes, kurios iš esmės sutampa ir su nuteistosios parodymais, išskyrus dalį dėl smurto naudojimo, nurodė kokiais nuteistosios veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei sukeltas fizinis skausmas, kurioje veido pusėje padaryti sužalojimai, po konflikto vykusių įvykių eigą, kuri patvirtinta liudytojų parodymais. Nors nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme nurodė ir naujų aplinkybių, kurios nebuvo užfiksuotos jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės nėra esminės, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą. Nukentėjusioji papildomai parodė, kad smūgius mama jai sudavė gulinčiai lovoje, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nepaneigia nukentėjusiosios teiginių, kad ją mušė mama, be to, vien tai, kad nukentėjusi smūgių sudavimo metu gulėjo ant lovos, nepanaikina jų sudavimo galimybės. Likusioje dalyje savo parodymų, kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji iš dalies patvirtino ir nuteistosios parodymus, nes nurodė, kad tarp jos ir nuteistosios vykusio konflikto metu buvo atsidariusi langą ir šaukėsi pagalbos. Tačiau skirtingai nei teigė nuteistoji, nukentėjusioji nepatvirtino, kad buvo užlipusi ant palangės, grasino iššokti pro langą ar, kad bandydama ištrūkti įkando nuteistajai į ranką. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo. Nuteistosios pateiktos nuotraukos taip pat vertintinos kaip konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios kilimo motyvą patvirtinantys įrodymai. Subjektyvia laikytina nuteistosios iškelta versija, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, nes šių nuteistosios teiginių nepatvirtina jokia kita baudžiamosios bylos medžiaga. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad ją sumušė mama, kad pabėgusi iš namų, ji nubėgo tiesiai pas gretimame name gyvenančią draugę, iš kur buvo nuvežta į tėvo namus. Proceso metu nenustatyta jokių sąlygų, kuriomis nukentėjusioji nurodytų tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir teismo bei nuteistosios akivaizdoje ją apkalbėtų. Nekyla abejonių, kad mažametės nukentėjusiosios parodymai fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo byloje, kurioje smurto panaudojimu yra kaltinamas jai artimas žmogus, yra itin reikšmingi ir įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais. Akcentuotina ir tai, kad pačios nuteistosios duoti parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, nes apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 51) parodė, kad dėl savo veiksmų visiškai nesigaili, nes mano, kad per vienuolika metų turėjo teisę suduoti savo dukrai, nes jos elgesys netoleruotinas, ji pati to užsiprašė. Mano, kad per mažai davė, tokio dukros elgesio ir toliau netoleruos. Vėlesnio proceso metu nuteistoji savo poziciją pakeitė nurodydama, kad dukros nemušė.

Nors liudytoja J. U. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. dienos metu, pas juos atbėgusi basa A. K., gyvenanti kaimynystėje ir draugaujanti su jos dukra, kuri buvo apsiverkusi, sakė, kad susipyko su motina, paprašė nuvežti pas tėtį, šie liudytojos parodymai negali būti laikomi pagrindu išteisinti nuteistąją. Kaip matyti E. Ž. parodymų, pas mergaitę buvo sumuštas veidas, kraujo nesimatė, bet kitą dieną pasirodė mėlynė kairėje veido pusėje. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 34-35) užfiksuotas 2011 m. rugsėjo 22 d. išrašo iš Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos turinys, kuriame nukentėjusiajai diagnozuotas veido kairės pusės, nosies sumušimas. Kraujosruva nukentėjusiajai konstatuota vėliau atliktoje specialisto išvadoje. Minėtos aplinkybės patvirtina liudytojos parodymus, kad kraujosruva nukentėjusiajai išryškėjo vėliau, taigi, sumušimo žymės įvykio dieną nukentėjusiosios veide galėjo būti neryškios. Aplinkybė, kad liudytoja E. Ž. yra nukentėjusiosios tėvo K. M. K. sugyventinė, nėra pagrindas šios liudytojos parodymus vertinti kritiškai, nes jos parodymus patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga, jie sutampa su kitų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais.

Pažymėtina, kad liudytojo G. U. veiksmai, nuvežant nukentėjusiąją A. K. jos tėvui, nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisakys. Liudytojas G. U. apklaustas teisme parodė, kad konflikto dieną, jam būnant darbe, paskambino žmona ir paprašė nuvežti A. pas tėvą. A. buvo apsiverkusi, basa, jo dukros pasakė, kad ją nuskriaudė motina. Jis mergaitės prašymu nuvežė ją pas tėvą. Akcentuotina, kad šie liudytojo parodymai reikšmingi, nes patvirtina, jog įvykio dieną A. K. buvo atbėgusi pas liudytoją į namus ir, kad jis ją nuvežė pas tėvą. Tiesiogiai nuteistosios kaltės jie nepatvirtina, tačiau yra reikšmingi kaip netiesioginiai įrodymai, todėl vertinti jų kritiškai, ar visiškai nevertinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Tas pats pasakytina ir apie liudytojos I. Š. - mergaitės klasės vadovės parodymus, kuri nors ir nurodė, kad apie mergaitės sumušimą sužinojo iš jos bendramokslės, tačiau apklausta teisme patvirtino, kad nukentėjusioji, paklausta kodėl 2011 metų rugsėjo mėnesį praleido pamokas, pasakė, kad susipyko su motina, ant jos veido matėsi mėlynė.

Nors nuteistoji apeliaciniame skunde bando sumenkinti ir savo buvusio sutuoktinio parodymų vertę, teikdama savo subjektyvų buvusio sutuoktinio veiksmų, kaip įrodančių jo suinteresuotumą bylos baigtimi, vertinimą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai nėra pagrindas jo parodymus vertinti kritiškai. Tai, kad mažametė nukentėjusioji iš pradžių buvo nuvežta į policiją, o tik paskui pas gydytojus, kad buvęs sutuoktinis ne iš karto grįžo iš darbo, nėra pagrindas konstatuoti jo, kaip liudytojo ir nukentėjusiosios atstovo parodymų nepatikimumą. Iš liudytojų parodymų analizės matyti, kad visų jų parodymai papildo vieni kitus, nėra prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nors nukentėjusiajai ir yra paliktas senelės palikimas, tai taip pat nėra pagrindas konstatuoti K. M. K. parodymų nepatikimumą, nes juos patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. K. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos BK 41 ir 54 str. reikalavimų nepažeidė. Jai paskirtos bausmės dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, paskirta bausmė nelaikytina per griežta, nes yra gerokai mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. straipsnio sankcijos vidurkis, be to nuteistajai buvo taikytas Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Keisti nuteistajai paskirtos bausmės, nepasitvirtinus jos apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas O. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad būtent nuteistoji padarė jai inkriminuojamą veiką grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Be to, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajai paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios O. K. apeliacinį skundą atmesti. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Jolanta Čepukėnienė Laureta Ulbienė