Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 09 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 3 d. ir 202 str. 1 d. 19500 Lt (150 MGL) dydžio bauda; iš V. J. priteista į valstybės pajamas 1330,76 Lt cigarečių saugojimo išlaidoms atlyginti ir 455 Lt cigarečių utilizavimo išlaidoms atlyginti, išlaidų išieškojimas vykdytinas solidariai su K. S. pagal pastarajam išduotą vykdomąjį raštą remiantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 10 26 d. nuosprendžiu; baudžiamoji byla dėl nusikaltimų, numatytų BK 25 str. 3 d. ir 203 str. 2 d., BK 300 str. 1 d., padarymo V. J. atžvilgiu nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis, vykdydamas nusikalstamą susitarimą su A. D. ir K. S. – neteisėtai veiklai vykdyti įsteigtų įmonių IĮ (duomenys neskelbtini) vardu versliškai ir stambiu mastu organizuoti komercinę veiklą, neturint jai licencijos, kuriai ji reikalinga, t. y. tabako gaminių cigarečių „Marlboro“ (su lietuviškomis banderolėmis), paslėptų santechninėje įrangoje – vandens šildymo katiluose, išvežimą pardavimui į Didžiąją Britaniją, kartu su kitais organizuotos grupės nariais, bei pasitelkdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis kaip pagalbininkus, atliko planuojamai nusikalstamai veiklai vykdyti parengiamuosius veiksmus, t. y. K. S. 2006 11 06 d. – 2007 03 15 d. laikotarpiu per 10 kartų iš UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvių įsigijo 38 vnt. vandens šildymo katilų, į kuriuos buvo slepiami tabako gaminiai – cigaretės, organizavo krovininį transportą „Ford Tranzit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Ford Tranzit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurių pagalba buvo vežami krovinių transportavimo įmonėms vandens kaitinimo katilai su juose paslėptomis cigaretėmis „Marlboro“, vežamos gofruoto kartono dėžės, A. D. nurodymu V. Z. (nežinodamas apie planuojamą nusikalstamą veiklą) 2006 10 18 d. statytinio asmens vardu įsteigė UAB (duomenys neskelbtini), kurios vardu per UAB (duomenys neskelbtini) iš Didžiosios Britanijos buvo grąžinami tie patys (jau be cigarečių „Marlboro“) vandens kaitinimo katilai, pritaikyti juose slėpti cigaretes, pakartotinam jų panaudojimui, taip pat A. D. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu 2007 02 09 d., 2007 04 02 d. ir 2007 08 01 d. UAB (duomenys neskelbtini) užsakė pagaminti gofruoto kartono dėžes (konstrukcija pagal FEFCO 0201. Matmenys: 570?570?1150 mm.), viso 540 vnt., į kurias buvo patalpinami vandens šildymo katilai su juose paslėptomis cigaretėmis, jis pats ir pasitelkdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, kaip pagalbininkus, 2006 10 08 d. išgalvoto asmens A. L. vardu išsinuomojo garažo patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 2007 01 18 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu iš UAB (duomenys neskelbtini) išsinuomojo komercines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 2007 04 26 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu išsinuomojo komercines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2007 08 03 d. prisistatydamas IĮ (duomenys neskelbtini) darbuotoju išgalvota pavarde „A. V.“ išsinuomojo garažo patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), boksas Nr. 131, Vilniuje, melagingai prisistatydamas IĮ (duomenys neskelbtini) vadybininku iš UAB (duomenys neskelbtini) atsiėmė A. D. užsakytas gofruoto kartono dėžes.

Tokiu būdu jis su organizuotos grupės nariais A. D. ir K. S., atlikęs parengiamuosius veiksmus, neteisėtai veiklai vykdyti įsteigtų IĮ (duomenys neskelbtini) vardu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 str. 1 d. reikalavimą, kad ,,Lietuvos Respublikoje verstis tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, didmenine ir mažmenine prekyba leidžiama tik turint nustatyta tvarka išduotas licencijas“, Įstatymo 14 str. 1 d. reikalavimą, kad „Lietuvos Respublikoje draudžiama juridiniams asmenims, taip pat Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruotiems užsienio juridinių asmenų, pagal užsienio valstybės įstatymus turinčių teisę verstis komercine ūkine veikla, filialams (toliau – užsienio juridinių asmenų filialas) parduoti, laikyti tabako gaminius neturint licencijos verstis tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba tabako gaminiais...“, Įstatymo 14 str. 3 d. 1 p. reikalavimą, kad ,,Lietuvos Respublikoje draudžiama juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams parduoti, laikyti, gabenti tabako gaminius, taip pat importuoti į Lietuvos Respubliką tabako gaminius: „be tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų. Tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinantys juridinę galią turintys dokumentai turi būti visose tabako gaminių pardavimo ir (ar) laikymo vietose. Gabenant tabako gaminius privaloma turėti gabenimo dokumentus arba tabako gaminių įsigijimą patvirtinančius juridinę galią turinčius dokumentus“, bei Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 14 str. 7 p. reikalavimą, kad „Akcizais apmokestinamų prekių, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, gabenimas į kitą valstybę narę turi būti įformintas supaprastintu akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentu. Vieną gabenimo dokumento egzempliorių privalo pasirašytinai patvirtinti prekių gavėjo ir gaunančiosios valstybės narės kompetentingos už akcizų administravimą atsakingos institucijos įgalioti asmenys. Šis egzempliorius turi būti grąžintas prekių siuntėjui. Tuo atveju, kai pagal kitos valstybės narės teisės aktus supaprastinto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumento atitinkamo egzemplioriaus kompetentingos institucijos neprivalo tvirtinti, pakanka prekių gavėjo įgaliotų asmenų patvirtinimo“, 14 str. 8 p. reikalavimą, kad ,,Supaprastintas akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentas nenaudojamas tais atvejais, kai iš Lietuvos Respublikos išgabenamos akcizais apmokestinamos prekės, kurios prekių pardavėjo ar jo užsakymu kito asmens gabenamos į kitą valstybę narę asmeniui, kuris nėra registruotas arba neregistruotas prekybininkas, arba ne į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Šiuo atveju prekių pardavėjas, prieš taip išsiųsdamas prekes, privalo turėti įrodymų, kad akcizų sumokėjimas paskirties valstybėje narėje yra garantuotas. Akcizų sumokėjimo garantavimą paskirties valstybėje narėje įrodantys dokumentai turi lydėti akcizais apmokestinamas prekes“, versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, neturint licenzijos veiklai, kuriai ji reikalinga, o būtent:

Jis, kartu su organizuotos grupės nariais A. D. ir K. S., atlikdamas iš anksto pasiskirstytus vaidmenis, organizavo minėtų cigarečių vežimą bei apmokėjimą už jų išvežimą pardavimui į Didžiąją Britaniją: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytose prekybos vietose įsigijo 182 751 vnt. (9 137 pakelių x 4,07 Lt = 37 187,59 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ (su lietuviškomis banderolėmis), kurias be tabako gaminių įsigijimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje laikė iki 2007 04 06 d., bei organizavo minėtų cigarečių paslėpimą, patalpinant jas į vandens šildymo katilus, A. D. melagingai prisistatydamas kaip IĮ (duomenys neskelbtini) direktorius, pasinaudodamas mobilaus ryšio telefonu, elektroniniu paštu, 2007 04 05 d. sudarė IĮ (duomenys neskelbtini) vardu su transporto paslaugas tiekiančia įmone UAB (duomenys neskelbtini) vienkartinę krovinio gabenimo sutartį dėl vandens šildymo katilų išvežimo į Didžiąją Britaniją, o jis, koordinuodamas veiksmus su K. S., organizavo automobilį „Ford Tranzit“, kuriuo į UAB (duomenys neskelbtini), kuriai nebuvo žinoma apie jų nusikalstamus veiksmus, pristatė minėtą krovinį – 8 vnt. vandens šildymo katilų su juose paslėptomis cigaretėmis „Marlboro“, įpakuotų į 8 vnt. gofruoto kartono (konstrukcija pagal FEFCO 0201. Matmenys: 570?570?1150 mm.) dėžes. Tokiu būdu 2007 04 06 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu, neturint licenzijos ir be tabako gaminių gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, per UAB (duomenys neskelbtini) išvežė 182 751 vnt. (9 137 pakelių, 37 187,59 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ Didžiojoje Britanijoje neegzistuojančiai firmai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), London;

Tęsdamas nusikalstamą veiklą jis kartu su organizuotos grupės nariais A. D. ir K. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytose prekybos vietose įsigijo 373 756 vnt. (18 687 pakelių x 4,07 Lt = 76 056,09 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ (su lietuviškomis banderolėmis), kurias be tabako gaminių įsigijimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje laikė iki 2007 05 18 d. ir 2007 05 31 d., bei organizavo minėtų cigarečių paslėpimą į vandens šildymo katilus; A. D. melagingai prisistatydamas kaip IĮ (duomenys neskelbtini) vadybininkas, pasinaudodamas mobilaus ryšio telefonu, elektroniniu paštu, 2007 05 17 d. ir 2007 05 31 d. sudarė IĮ (duomenys neskelbtini) vardu su transporto paslaugas tiekiančia įmone UAB (duomenys neskelbtini) krovinio pervežimo užsakymus dėl vandens šildymo katilų išvežimo į Didžiąją Britaniją, o jis, koordinuodamas veiksmus su K. S., organizavo automobilį „Ford Tranzit“, kuriuo į UAB (duomenys neskelbtini), kuriai nebuvo žinoma apie jų nusikalstamus veiksmus, pristatė minėtus krovinius – 16 vnt. vandens šildymo katilų su juose paslėptomis 182 751 vnt. (9 137 pakelių, 37 187,59 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“, įpakuotų į 16 vnt. gofruoto kartono (konstrukcija pagal FEFCO 0201. Matmenys: 570?570?1150 mm.) dėžių, taip pat 182 320 vnt. (9 116 pakelių, 37 102,12 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“, paslėptų 12 vnt. vandens šildymo katilų, įpakuotų į 12 vnt. gofruoto kartono (konstrukcija pagal FEFCO 0201. Matmenys: 570?570?1150 mm.) dėžių. Tokiu būdu per du kartus 2007 05 18 d. bei 2007 05 31 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu neturint licencijos ir be tabako gaminių gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų per UAB (duomenys neskelbtini) išvežė 373 756 vnt. (18 687 pakelių x 4,07 Lt = 76 056,09 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ Didžiojoje Britanijoje neegzistuojančiai firmai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) UNITED KINGDOM;

Tęsdamas nusikalstamą veiklą jis kartu su organizuotos grupės nariais A. D. ir K. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytose prekybos vietose įsigijo 523 720 vnt. (26 186 pakelių x 4,07 Lt = 106 577,02 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ (su lietuviškomis banderolėmis), kurias be tabako gaminių įsigijimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje laikė iki 2007 07 20 d., bei organizavo minėtų cigarečių paslėpimą į pakuotes su maisto produktais. A. D., melagingai prisistatydamas kaip IĮ (duomenys neskelbtini) atstovas, pasinaudodamas mobilaus ryšio telefonu, elektroniniu paštu, 2007 07 17 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu su transporto paslaugas tiekiančia įmone UAB (duomenys neskelbtini) sudarė krovinio gabenimo užsakymą dėl maisto produktų išvežimo į Didžiąją Britaniją, o jis, koordinuodamas veiksmus su K. S., organizavo minėto krovinio pakrovimą (duomenys neskelbtini), Vilniuje į A. L. transporto paslaugų įmonei priklausantį automobilį „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jį pristatė UAB (duomenys neskelbtini) tolimesniam jo išvežimui į Didžiąją Britaniją (tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis CMR Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokiu būdu 2007 07 20 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu, neturint licencijos ir be tabako gaminių gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, per UAB (duomenys neskelbtini), kuriai nebuvo žinoma apie jų nusikalstamus veiksmus, išvežė 523 720 vnt. (26 186 pakelių, 106 577,02 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ Didžiojoje Britanijoje realiai neegzistuojančiai firmai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) LONDON;

Tęsdamas nusikalstamą veiklą jis kartu su organizuotos grupės nariais A. D. ir K. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytose prekybos vietose įsigijo 276 680 vnt. (13 834 pakelių x 4,07 Lt = 56 304,38 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ (su lietuviškomis banderolėmis), kurias be tabako gaminių įsigijimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje laikė iki 2007 09 10 d., bei organizavo minėtų cigarečių paslėpimą į vandens šildymo katilus. A. D., melagingai prisistatydamas kaip IĮ (duomenys neskelbtini) atstovas, pasinaudodamas mobilaus ryšio telefonu, elektroniniu paštu, faksu, 2007 09 07 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu su transporto paslaugas tiekiančia įmone UAB (duomenys neskelbtini) sudarė užsakymą – sutartį dėl vandens šildymo katilų išvežimo į Didžiąją Britaniją, o jis, koordinuodamas veiksmus su K. S., organizavo minėto krovinio pakrovimą iš IĮ (duomenys neskelbtini) vardu išnuomoto garažo, adresu (duomenys neskelbtini), boksas Nr. 131, Vilniuje, į UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį transportą „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo gabenimui į UAB (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu 2007 09 10 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu, neturint licencijos ir be tabako gaminių gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, per UAB (duomenys neskelbtini), kuriai nebuvo žinoma apie jų nusikalstamus veiksmus, išvežė 276 680 vnt. (13 834 pakelių x 4,07 Lt = 56 304,38 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ Didžiojoje Britanijoje realiai neegzistuojančiai firmai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) LONDON;

Tęsdamas nusikalstamą veiklą jis kartu su organizuotos grupės nariais A. D. ir K. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytose prekybos vietose įsigijo 500 000 vnt. (25 000 pakelių x 4,07 Lt = 101.750 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ (su lietuviškomis banderolėmis), kurias be tabako gaminių įsigijimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje laikė iki 2007 10 28 d., bei organizavo minėtų cigarečių paslėpimą tarp konservuotų daržovių krovinio. A. D., melagingai prisistatydamas kaip IĮ (duomenys neskelbtini) atstovas, pasinaudodamas mobilaus ryšio telefonu bei faksu, 2007 10 17 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu su transporto paslaugas tiekiančia įmone UAB (duomenys neskelbtini) sudarė krovinio gabenimo užsakymą dėl maisto produktų išvežimo į Didžiąją Britaniją, o jis, koordinuodamas veiksmus su K. S., organizavo minėto krovinio pristatymą į UAB (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu 2007 07 20 d. IĮ (duomenys neskelbtini) vardu, neturint licencijos ir be tabako gaminių gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, per UAB (duomenys neskelbtini), kuriai nebuvo žinoma apie jų nusikalstamus veiksmus, išvežė 500 000 vnt. (25 000 pakelių x 4,07 Lt = 101.750 Lt vertės) cigarečių „Marlboro“ Didžiosios Britanijos firmai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 str. 3 d. ir 202 str. 1 d.

Tuo pačiu Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 05 09 nuosprendžiu V. J. baudžiamoji byla dėl nusikaltimų, numatytų BK 25 str. 3 d. ir 203 str. 2 d.; BK 300 str. 1 d. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams.

Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 09 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria V. J. nuteistas pagal BK 203 str. 2 d., 202 str. 1 d., ir šioje dalyje V. J. išteisinant, panaikinant nuosprendžio dalį dėl priteisimo į valstybės pajamas iš apelianto 1330,76 Lt cigarečių saugojimo išlaidoms atlyginti ir 455 Lt cigarečių utilizavimo išlaidoms atlyginti, arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 09 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį dėl 150 MGL (19 500 Lt) baudos apeliantui skyrimo, ir skiriant minimalią baudą.

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 str. 3 d. ir 203 str. 2 d. Su šia teismo padaryta išvada apeliantas nesutinka, kadangi jis tokių nusikaltimų su kitais organizuotos grupės nariais A. D. ir K. S. neatliko. Tai patvirtina bylos duomenys, kad apklaustas įtariamuoju apeliantas nurodė, kad jokio susitarimo su A. D. ir K. S. dėl įtarime nurodytos nusikalstamos veikos nebuvo sudaryta; kad į internetą buvo įdėtas skelbimas, jog jis konsultuoja dėl įmonės steigimo ir pan., ir kad pagal skelbimus internete jam skambino keletas asmenų, kurie norėjo steigti įmones, su kuriais jis susitikdavo mieste, įskaitant ir notarų biurą (duomenys neskelbtini)., Vilniuje. Jo konsultacija minėtais klausimais pasireiškė tuo, kad jis jiems pasakydavo, kokius reikia turėti su savimi dokumentus, pasakydavo, kur reikia kreiptis dėl dokumentų tvarkymo, kaip juos užpildyti, jiems pasirašius, jis kartu nueidavo į notarų biurą, taip pat juos lydėjęs ir į registrų centrą. Apklaustas apeliantas negalėjo nurodyti įmonių pavadinimų, kurios buvo įsteigtos jo pagalba. Jis nurodė, kad gali būti ir tarp įtarime nurodytų individualių įmonių. Taip pat pažymėjo, kad vienas iš asmenų, kurie kreipėsi dėl įmonės įkūrimo padėjimo, yra kelis kartus atsivedęs ir savo pažįstamus, kurie pageidavo kurti savo įmones savo vardu. Taigi šie apelianto parodymai patvirtina, kad jis dalyvavo individualių įmonių kūrime, kurių pavadinimų neprisimena.

Jei iš baudžiamosios bylos medžiagos ir matyti, kad apeliantas kažkokia dalimi galėjo dalyvauti šių įmonių steigime: IĮ (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis galėjo kažkokiu būdu prisidėti prie IĮ (duomenys neskelbtini) įsteigimo bei jos vadovavimo. Vieninteliai duomenys pagal šį kaltinimą dėl IĮ (duomenys neskelbtini) įsteigimo ir jai vadovavimo yra A. J. parodymai, kuris nurodė, kad iš tikro įsteigė įmonę IĮ (duomenys neskelbtini). Tačiau asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu A. J. atpažino V. Z., kaip asmenį vardu Vitalijus, kurio prašymu jis įkūrė individualią įmonę ir jam perdavė visus minėtos įmonės dokumentus. Taigi iš šio liudytojo parodymų, ir nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto dalyvavimą kuriant šią įmonę, darytina išvada, kad šios įmonės steigime dalyvavo ne apeliantas, o visai kiti asmenys – V. Ju. ir pan.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad apeliantas galėjo dalyvauti ir IĮ (duomenys neskelbtini) kūrime bei vadovauti jai, kadangi tiek A. K., tiek L. R. negalėjo nieko konkrečiai nurodyti apie šios įmonės įkūrimą. O būtent, A. K. nurodė, kad jo vardu įsteigti įmonę paprašė L. R., su kuria nuvyko tiek į notarų biurą, tiek į registrų centrą, taip pat banką. L. R. nurodė, kad A. K. prašė jam padėti atidaryti banke sąskaitą, ji taip pat negalėjo nurodyti, ar su A. K. vyko į notarų biurą, registrų centrą.

Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantas būtų dalyvavęs IĮ (duomenys neskelbtini) steigime. Liudytoja V. A. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu neatpažino apelianto, kaip galėjusio padėti įsteigti UAB (duomenys neskelbtini). Be to, liudytojas J. V. bei liudytoja I. P. taip pat kategoriškai nepatvirtino, kad apeliantas buvo atvykęs įsigyti IĮ (duomenys neskelbtini), o tik nurodė kaip labiausiai panašų į asmenį, kuris buvo atvykęs į Kauną su moteriške įsigyti UAB (duomenys neskelbtini).

Skunde atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantas per aukščiau įvardintas individualias įmones būtų vykdęs tabako gaminių – cigarečių „Marlboro“ (su lietuviškomis banderolėmis), paslėptų santechninėje įrangoje – vandens šildymo katiluose, išvežimą jų pardavimui į Didžiąją Britaniją. Taigi byloje nesant šių duomenų, negalima buvo tvirtinti, kad apeliantas būtų suvokęs, jog padėjo įsteigti fiktyvias įmones ar dalyvavo šių įmonių veikloje. Iš to seka, kad nesant objektyvių duomenų apie apelianto dalyvavimą nusikalstamoje veikoje pagal jam inkriminuojamą BK 203 str. 2 d., todėl baudžiamoji byla šioje dalyje nutrauktina, kadangi neįrodyta apelianto kaltė dalyvaujant minėtų nusikaltimų daryme.

Apibendrinant, konstatuotina, kad apelianto veiksmuose nėra BK 203 str. 2 d. nusikaltimo sudėties, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas (netinkamai pritaikytas BK 203 str. 2 d.) ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių apelianto kaltę, bei neišdėstė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str.

Pirmosios instancijos teismas apeliantą taip pat pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 str. 3 d. ir 202 str. 1 d., tačiau, apelianto manymu, tokia teismo padaryta išvada yra nepagrįsta, kadangi apeliantas neorganizavo ir nepadėjo organizuoti skundžiamame nuosprendyje nurodytų cigarečių, paslėptų šildymo katiluose, išvežimo į Didžiąją Britaniją. Jis asmeniškai Didžiojoje Britanijoje jokių įmonių, firmų, kurios nurodytos skundžiamame nuosprendyje, nežino ir jokių reikalų su jomis neturėjo. Be to, pagal BK 202 str. 1 d. galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jei nusikalstama veika vykdoma sistemingai ir siekiama gauti ar gaunama pajamų. Šioje byloje taip ir liko neišsiaiškinta, kaip buvo paskirstomos pajamos, ir, ar iš viso jos buvo paskirstomos, nes, kaip nurodė liudytojas D. G., A. D. organizavo krovinių su paslėptomis juose cigaretėmis, daugiausia jos buvo slepiamos vandens šildymo boileriuose, gabenimą į Jungtines Karalystes, o jis, tuo metu būdamas Jungtinėje Karalystėje, organizavo tų cigarečių realizavimą. Gautus pinigus už realizuotas cigaretes jis per tėvą A. G. perduodavo A. D.. V. J. jis pažįsta kaip A. D. draugą, tiksliai pasakyti, kokį jis vaidmenį atliko jų minėtoje veikloje su cigaretėmis, negali. Apeliantas yra kelis kartus jį parvežęs iš oro uosto, kai to padaryti negalėjo A. D.. Pastebėtina, kad aplinkybę dėl pinigų perdavimo už realizuotas cigaretes patvirtino ir pats A. D., tačiau jis negalėjo nieko konkrečiai paaiškinti, t. y. kaip ir kam vėliau šie pinigai buvo panaudojami, ar iš šių pinigų jis atsiskaitė, ar davė apeliantui ir pan.

Tai, kad apeliantas lankydavosi pas K. S. jo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat nesudaro pagrindo tvirtinti, kad jis įvykdė nusikalstamą susitarimą – neteisėtai veiklai vykdyti įsteigtų įmonių IĮ (duomenys neskelbtini) vardu versliškai ir stambiu mastu organizuoti komercinę veiklą, neturint jai licencijos, kuriai ji reikalinga. Kaip paaiškino pats apeliantas, nors jam ir yra pažįstamas K. S., tačiau nei su juo, nei su A. D. jokio susitarimo daryti nusikalstamas veikas nebuvo sudarę, todėl remtis tik ta aplinkybe, kad apeliantas lankėsi pas K. S., ir iš to daryti išvadą, kad apeliantas galėjo vykdyti kaltinamajame kate nurodytą susitarimą, nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šias nurodytas aplinkybes.

Be to, tai, kad apeliantas galėjo vežti bei krauti dėžes ar tai plokštes, nepaneigia ir paties apelianto bei A. D. parodymai, kuomet apeliantas parodė, kad A. D. prašymu jis perveždavo/ pristatydavo dėžes, bei A. D. parodė, kad apelianto buvo prašęs pervežti dėžes ir pan. Taigi, remtis ta aplinkybe, kad apeliantas A. D. prašymu atliko dėžių pervežimą, ir iš to daryti išvadą, kad apeliantas dalyvavo nusikalstamoje veikloje, taip pat negalima.

Apeliantas visiškai nepagrįstai buvo kaltinamas tuo, kad jis 2006 10 08 d. išsinuomojo garažo patalpas ir komercines patalpas. Pažymėtina, kad šių teiginių nepatvirtina jokia bylos medžiaga, išskyrus liudytojos R. N. parodymus, kuri parodė, kad jai priklauso nuosavybės teisėmis garažas, esantis (duomenys neskelbtini), bokso Nr. 131. Liudytoja R. N. pateikė 2007 08 03 d. garažo nuomos sutartį IĮ (duomenys neskelbtini). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu R. N. atpažino apeliantą kaip asmenį, kuriam išnuomojo savo garažą, apie kurį davė parodymus. Tačiau remtis tik šios liudytojos parodymais taip pat negalima, kadangi byloje visiškai nebuvo tirta, ar apeliantas galėjo pasirašyti minėtą sutartį ir pan., kadangi tokią aplinkybę pats apeliantas neigia. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų išsinuomojęs patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš to seka, kad apeliantas nepagrįstai yra pripažintas kaltu už minėtų nusikalstamų veikų padarymą.

Dėl kitų BK 25 str. 3 d. ir 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo epizodų skunde nurodoma, kad jo kaltės nepatvirtina jokia bylos medžiaga, o skundžiamame nuosprendyje remiamasi ne kuo kitu kaip spėlionėmis, todėl apeliantas turėjo būti išteisintas, o ne nuteistas.

Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas tam tikroje vietoje, tam tikru laiku būtų įsigijęs 373 756 vnt. cigarečių „Marlboro“, kurias vėliau laikytų iki 2007 05 31 d., taip pat organizuotų jų paslėpimą, patalpinant jas į vandens šildymo katilus, jas būtų pristatęs į UAB (duomenys neskelbtini); kad būtų įsigijęs 523 720 vnt. cigarečių „Marlboro“, kurias vėliau laikytų iki 2007 07 20 d., taip pat organizuotų jų paslėpimą, patalpinant jas į vandens šildymo katilus, jas būtų pristatęs į UAB (duomenys neskelbtini); kad būtų įsigijęs 373 756 vnt. cigarečių „Marlboro“, kurias vėliau laikytų iki 2007 09 10 d., taip pat organizuotų jų paslėpimą, patalpinant jas į vandens šildymo katilus, jas butų pristatęs į UAB (duomenys neskelbtini); kad būtų įsigijęs 500 000 vnt. cigarečių „Marlboro“, kurias vėliau laikytų iki 2007 10 28 d., taip pat organizuotų jų paslėpimą, patalpinant jas į vandens šildymo katilus, jas būtų pristatęs į UAB (duomenys neskelbtini). Šių nusikalstamos veikos epizodų nepatvirtina jokia bylos medžiaga, todėl apeliantas turėjo būti išteisintas.

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad apeliantas atliko vykdytojo vaidmenį, kadangi jo veiksmuose nebuvo BK 203 str. 2 d., 202 str. 1 d. dispozicijoje numatytų nusikalstamų veikų požymių. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, kad bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma. Remiantis bylos medžiaga, apeliantas niekada jokia forma nesudarinėjo susitarimo dėl dalyvavimo daryti nusikaltimą, neatliko bendrų veiksmų su kitais asmenimis, nesuvokė tyčios bendrumo ir pan. Kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad tarp apelianto, A. D. ir K. S. kokia nors forma būtų sudarytas susitarimas bendrai daryti nusikaltimus. Taigi skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 str. ir 60 str. nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, visiškai nevertino apelianto prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Apeliantas pripažįsta esmines bylos aplinkybes, kritiškai vertina savo poelgį, padarė atitinkamas išvadas dėl savo elgesio ir yra tvirtai pasiryžęs daugiau niekada nedaryti jokių teisei prieštaraujančių veiksmų, todėl tai turėtų būti pripažinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Apeliantas nesutinka ir su teismo paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad tokiu būdu buvo netinkamai pritaikytos BK 61 str. 1 ir 2 d. nuostatos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas baudos dydį, ne tik kad neįvertino BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių (turi tvirtus socialinius ryšius – draugę, mažametį vaiką, yra dirbantis), nepagrįstai nenustatė ir nevertino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bet ir pažeidė bausmės dydžio skaičiavimo taisykles. Atkreiptinas Remiantis BK 47 str. 3 d. 4 p. ir 61 str. 2 d. nuostatomis, skiriamos baudos vidurkis yra 100 MGL. Teismui nustačius tik vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, baudos dydis pakilo iki 150 MGL, t. y. vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės reikšmė buvo įvertinta 50 MGL. Toks baudos dydžio apskaičiavimas, apelianto manymu, yra nepagrįstas ir neproporcingas, dėl to turi būti peržiūrėtas apeliacine tvarka.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – skundą atmesti.

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 09 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti teismui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 326 str. 1 d. 4 p. ).

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. nurodo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Apelianto manymu, apylinkės teismas grubiai pažeidė BPK 305 str. reikalavimus, nes teismas nenustatė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių apelianto kaltę bei neišdėstė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų.

Nors nuteistojo skunde tiesiogiai nenurodyti argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, tačiau kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, bei vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d., konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes vadovaujantis BPK 241 str. 2 d., teismas privalo taikyti visas įstatymų numatytas priemones, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos išsamiai ir nešališkai.

Teisė į nešališką teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose aiškinama, jog asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (kasacinė nutartis Nr. 2K-527/2010).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuomonės, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję, t. y. subjektyviąja bei objektyviąja prasme (Micallef v. Malta,no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. turi būti įvertinta, ar konkretus teisėjas konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių faktų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti apie šią bylą nagrinėjusio teisėjo subjektyvų šališkumą. Todėl apylinkės teismo nešališkumo klausimas toliau nagrinėtinas objektyvaus nešališkumo aspektu.

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią pagrįstą abejonę dėl teismo šališkumo. Vertinant nešališkumą objektyviąja prasme, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000 ir kt.). Lietuvos Aukš­čiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (2K-243/2009); taip pat, kad nagrinėjantis bylą teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo (2K-198/2009).

Pažymima, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Nuosp­ren­dis yra pa­grįs­tas, kai ja­me pa­da­ry­tos iš­va­dos dėl nu­si­kals­ta­mo įvy­kio, nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties, kal­ti­na­mo­jo kal­tu­mo ar­ba ne­kal­tu­mo, pa­ski­ria­mos baus­mės ir ki­tų nuosp­ren­dy­je spren­džia­mų klau­si­mų pa­grįs­tos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais. Savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302 – 307 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus. BPK 305 str. 1 d. 1 – 4 punktuose nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados bei bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltininko kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Tačiau, teismas nuosprendyje privalo ne tik išvardinti įrodymų šaltinius, bet turi pateikti byloje surinktų įrodymų analizę, jų vertinimą, nuosekliai išdėstyti ir atskleisti jų tarpusavio ryšį ir jais grįsti savo išvadas. Vertinant įrodymus atsižvelgiama į visas aplinkybes ir vadovaujamasi tuo, kad nuosprendis gali būti pagrįstas tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, kad nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį byloje, išdėstytų nuostatų nesilaikė, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta pažeidžiant BPK 305 str. reikalavimus, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendis įstatymo reikalavimų neatitinka nei forma, nei turiniu.

Susipažinus su skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 09 d. nuosprendžio tekstu ir sugretinus šį tekstą su byloje esančiu anksčiau kito kaltinamojo K. S. atžvilgiu priimtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 10 26 d. nuosprendžio tekstu (t. 25, b. l. 154-169), akivaizdžiai matyti, kad minėti procesiniai sprendimai iš esmės yra identiški - 2012 10 26 d. nuosprendžio tekstą perkeliant, t.y. nukopijuojant iš tos pačios elektroninės laikmenos, į skundžiamo nuosprendžio tekstą. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik nuosprendžių struktūros, tekstai, analogiškas šių procesinių sprendimų žodžių spausdinimo šifras, tačiau ir identiškas įrodymų išdėstymas, eiliškumas, vienodos pastraipos, tarpai, padarytos analogiškos gramatinės, sintaksės, klaidos. T. y. skundžiamo 2013 05 09 d. nuosprendžio aprašomoji dalis susideda iš 16 lapų, 14 lapų struktūra ir tekstu identiški 2012 10 26 d. nuosprendžiui. Identiškai išdėstytos ne tik tos nuosprendžių dalys, kuriose, vadovaujantis BPK 305 str. 1 d. 2 p. turėtų būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, bet ir bausmės skyrimo argumentai. Pastebėtina, jog iš esmės minėti 2012 10 26 d., 2013 05 09 d. procesiniai sprendimai skiriasi tik tuo, jog skundžiamame nuosprendyje dar papildomai nurodytos aplinkybės nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta nuteistojo V. J. atžvilgiu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neindividualizavo nei V. J. veiksmų, nei jo kaltės, nei jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių, o nukopijavęs kito procesinio sprendimo priimto nuteistojo K. S. atžvilgiu aprašomąją dalį, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, kurių apeliacinės instancijos teisme negalima ištaisyti. Šie pažeidimai leidžia manyti, jog nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Šios išvados nepaneigia vien ta aplinkybė, jog tiek nuteistojo V. J., tiek kito asmens (K. S.) padarytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės yra iš esmės vienodos, nes kiekvienu atveju būtina įvertinti kiekvieno kaltinamo asmens veiksmus ir nustatyti, ar jo veiksmuose yra visi būtini jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties elementai, juolab, kad šių asmenų atžvilgiu buvo priimti du skirtingi nuosprendžiai. Apygardos teismas, susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu bei baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad šiuo atveju šio reikalavimo nebuvo laikytasi.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas nuosprendyje privalo ne tik išvardinti įrodymų šaltinius, bet turi pateikti byloje surinktų įrodymų analizę, jų vertinimą, nuosekliai išdėstyti ir atskleisti jų tarpusavio ryšį ir jais grįsti savo išvadas. Pirmosios instancijos teismo 2013 05 09 d. nuosprendyje BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 p. reglamentuojamos nuosprendžio dalys iš esmės absoliučiai nukopijuotos nuo 2012 10 26 d. nuosprendžio, nesistemiškai išvardijant įrodymų šaltinius ir cituojant tų šaltinių tekstą, tam tikrais atvejais kartojant tas pačias frazes. Nuosprendžio motyvuojamosios dalies iš esmės nėra, teismas tik cituoja teisės aktus ir išvardija pagal kokius baudžiamojo kodekso straipsnius yra kvalifikuotos apelianto veiksmai. Teisėjų kolegija nepritaria tokiam nuosprendžio turiniui, mano, kad toks nuosprendis, kuriame teismas nepateikia motyvų nei dėl įrodymų, nei dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra neįtikinamas, taipogi keliantis abejones dėl teismo nešališkumo. Pabrėžtina, kad teismo nuosprendžio motyvavimas yra svarbus etapas surašant nuosprendį. Neretai nuo to, kaip gerai surašomi nuosprendžio motyvai, priklauso, ar nuosprendis bus įtikinamas, nekels abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje tik nurodyta, kad „išdėstytų įrodymų visuma, tarp jų liudytojų D. G., A. D. parodymai, K. S. pokalbių su minėtais asmenimis turinys, neabejotinai įrodo, kad V. J. aktyviai dalyvavo organizuotos grupės veikloje, padarant jam inkriminuojamus nusikaltimus“. Taip pat teigiama, jog V. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 25 str. 3 d. ir 202 str. 1 d. (t. 26, b. l. 30 – antra pusė 6 pastraipa).

Taigi, nuosprendyje neatlikta jokia įrodymų analizė, jų vertinimas, nėra motyvų, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, nenurodyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados, neatskleistas apelianto vaidmuo organizuotoje grupėje, nepasisakyta dėl nuteistojo asmens kaltės rūšies. Kolegijos nuomone, toks nuosprendžio surašymas yra jokiomis objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstas ir nemotyvuotas, akivaizdus ir vienšališkas kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo palaikymas. Be to, toks nuosprendžio surašymo būdas, apeliacinės instancijos teismo manymu, ne tik kelia abejones objektyviu teismo nešališkumu, bet ir leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas ne tik nuosprendžio nesurašė, kaip to reikalauja BPK 305 str., bet galimai net atidžiai neskaitė, prieš pasirašydamas nuosprendyje, nukopijuoto teksto. Tai patvirtina ne tik jau minėtos padarytos identiškos klaidos, kaip ir anksčiau priimtame nuosprendyje, bei ir tai, jog skundžiame nuosprendyje, nurodant apelianto charakterizuojančius duomenis, teisėjas nurodė ne V. J., o K. S. pavardę (t. 26, b. l. 30 – antra pusė, 7 pastraipa).

Taip pat pabrėžtina, kad nagrinėjama baudžiamoji byla dėl savo apimties (bylą sudaro 26 tomai) yra sudėtinga. Joje V. J. buvo kaltinamas trijų nusikalstamų veikų padarymu, K. S. – dviejų nusikalstamų veikų padarymu, dalyvaujant organizuotoje grupėje. Apylinkės teismas, nepateikęs nuosprendyje nei vieno motyvo dėl savo išvadų sudėtingoje byloje, sudaro įspūdį, kad nuosprendis buvo surašytas skubotai ir neįsigilinus į bylos aplinkybes, suteikiant pagrindą manyti, jog teismas, nagrinėdamas šią bylą, galėjo būti šališkas.

Esant šioms aplinkybėms bei įvertinus tai, jog pirmosios instancijos teismas atskirai neįvertino V. J. neteisėtų veiksmų, neaptarė jo kaltės, vaidmens nustatytoje bendrininkavimo formoje, nepateikė jokių motyvų dėl apelianto atliktų veiksmų atitikimo baudžiamajame įstatyme numatytų uždraustų veikų požymiams, neargumentavo, kokius atmetė įrodymus, kuriais tiki, nemotyvavo to, teisėjų kolegija negali daryti išvados, jog skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų, o ja­me pa­da­ry­tos iš­va­dos dėl nu­si­kals­ta­mo įvy­kio, nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties, kal­ti­na­mo­jo kal­tu­mo ar­ba ne­kal­tu­mo, pa­ski­ria­mos baus­mės ir ki­tų nuosp­ren­dy­je spren­džia­mų klau­si­mų pa­grįs­tos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 09 d. nuosprendis negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu, ir tuo labiau teisingu.

Pažymima, kad nustatyti apylinkės teismo padaryti pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamo asmens teisės į nešališką bei teisingą, nepriklausomą teismą, o tai sukliudė teismui išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Kaip jau buvo minėta, apygardos teismo manymu, padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų apeliacinės instancijos teisme negalima ištaisyti, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai teisine prasme neįvertino nuteistojo V. J. veiksmų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų prasme. Šiuos klausimus iš esmės išsprendus apeliacinės instancijos teismui, proceso dalyviai nebetektų galimybės šio teismo sprendimą skųsti apeliaciniu skundu, tokiu būdu negalėtų tikėtis, kad bus apeliacine tvarka patikrintos nustatytos bylos faktinės aplinkybės, paliekant jiems galimybę savo teises ginti tik kasacinės instancijos teisme teisės taikymo aspektu. Todėl teisėjų kolegija mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog V. J. atžvilgiu konkrečiu atveju teismas nepasirūpino, kad byla būtų nagrinėjama užtikrinant pakankamas objektyvaus nešališkumo garantijas, t. y. bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas objektyviuoju aspektu buvo šališkas. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama nagrinėti teismui iš naujo (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Kartu kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai šališkas ir šiuo pagrindu panaikinus nuosprendį bei bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl apeliaciniame skunde nurodytų galimų pažeidimų susijusių su nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimu, jo kaltės nustatymu, jam skirtina bausme bei su kitais apeliaciniame skunde išdėstytais klausimais. Visas apeliaciniame skunde nurodytas ir ginčijamas aplinkybes nuteistasis ar kiti proceso dalyviai galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris privalės šias aplinkybes išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisiškai įvertinti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 09 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.