Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas taip pat skundu reiškia procesinio pobūdžio reikalavimą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 (toliau – ir Įsakymas) teisėtumo patikros, kiek tai susiję su šia byla.

Paaiškino, kad 2018-10-19 buvo priimtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Įsakymu sudaryta situacija, pažeidžianti pareiškėjo teises, numatytas tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje ir įstatymuose, todėl pareiškėjui padaryta žala, už kurią turi būti atsakinga Lietuvos valstybė. Teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, o šiuo atveju tai daroma poįstatyminiu teisės aktu – Įsakymu, skunde nurodyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad dėl Įsakymo pareiškėjas patiria nevisavertį gyvenimą, garbės ir orumo pažeminimą, kadangi įkalinimo įstaigos parduotuvėje jam draudžiama įsigyti jo pageidaujamų prekių – konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių. Akcentavo, jog suvaržomos jo teisės pasirinkti maisto racioną pagal fiziologinius poreikius, rūpintis savo sveikata. Nurodė, jog Įsakymu priimtas draudimas pažeidžia jo teises, sukelia jam psichologinius išgyvenimus.

Atkreipė dėmesį, kad iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (15 valandų per parą) yra paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo. Neišduodant minkštosios patalynės dalies, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Vidaus tvarkos besilaikantiems nuteistiesiems (suimtiesiems) pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi jiems apsiperkant ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, pastarieji turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams tenkinti reikalingų maisto produktų, vaisių ir daržovių. Didelio tūrio taroje sufasuoti maisto produktai užimdavo daugiau vietos, buvo lėčiau vartojami, todėl egzistavo didesnė rizika (nesant tinkamų laikymo sąlygų), kad dar nesuvartoti jie taps nebetinkamais vartoti. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, visų pirma, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, nes ženkliai sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Svarbu ir tai, kad įkalinimo įstaigų parduotuvės privalo užtikrinti į kitokią tarą sufasuotų maisto produktų pasiūlą nuteistiesiems (suimtiesiems).

Visus reikiamus ir asmeniui būtinus preparatus ir vaistus gali skirti gydytojas, tuo atveju jeigu tokie preparatai ir (ar) vaistai pareiškėjui būtų paskirti, įkalinimo įstaiga užtikrintų, kad pareiškėjas jas gautų. Nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui yra paskirti vitaminai ar vaistai tokioje pakuotėje, kurioje pareiškėjas negali gauti. Kadangi sąrašu nebuvo uždrausta įsigyti vaisių, daržovių, kitų maisto produktų, kurie ribojami tik pakuotės talpa bei gydytojo skiriamų preparatų, nėra pagrindo spręsti, kad yra pagrindas inicijuoti Įsakymo teisėtumo tyrimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracini teismą.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas vykdo suimtųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Teisingumo ministerijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Maitinimas Marijampolės pataisos namuose, organizuojamas vadovaujantis asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 bei 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138, patvirtintais valgiaraščiais. Valgiaraščiai ir jų priedai, kuriuose yra nurodyti viešojo maitinimo patiekalai, maisto produktai, jų energetinė vertė, asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, skelbiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos interneto tinklapyje www.kaldep.lt, valgyklos informaciniuose stenduose bei nuteistųjų skaitykloje. Marijampolės pataisos namai periodiškai teikia maisto pavyzdžius Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimų centrui. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti Marijampolės pabaisos namų valgykloje, atitiko aukščiau minimų valgiaraščių prieduose nustatytus maisto produktų kiekius ir nustatytas energetines vertes. Pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką nuteistiesiems tiekiami pusryčiai, pietus ir vakarienė Marijampolės pataisos namų valgykloje.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodo tik abstraktų prašymą, dėl kreipimosi i Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo patikros, ir tik tiek kiek ai susiję su pačia byla. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius bei hipotetinius paklausimus. Taip pat pareiškėjas savo skunde nurodo tik galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti vykdant teisingumo ministro Įsakymo skundžiamus punktus.

Nurodė, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pareiškėjui 2017-06-27 atvykus į Marijampolės pataisos namus, buvo išduotas minkštasis inventorius nurodytas pareiškėjo asmeninės sąskaitos kortelėje. Pareiškėjas 2018-08-14 raštu kreipėsi į Marijampolės pataisos namus dėl naujo čiužinio išdavimo, 2018-08-23 buvo skirtas naujas čiužinys, pareiškėjas 2018-09-20 raštiškai atsisakė Marijampolės PN išduotos patalynės, nes įsigijo nuosavą. Pareiškėjo teiginys dėl tariamai nedezinfekuojamo minkštojo inventoriaus yra tik pareiškėjo subjektyvus vertinimas, atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymo Nr. IR-132 punktai nenumato privalomai išduoti naują inventorių, todėl pareiškėjo norai negali būti patenkinti, pareiškėjui negali būti suteiktos geresnės ar kitokios sąlygos nei kitiems Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalo duomenimis 2019-02-07 pareiškėjui išduotas čiužinys, antklodė ir pagalvė buvo dezinfekuojama. Teigia, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių.

Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės pataisos namų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstat uoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurį lėmė pakeistas reglamentavimas ir šio reglamentavimo įgyvendinimas pataisos įstaigoje, taip pat kitos kalinimo sąlygos Marijampolės pataisos namuose.

Kadangi pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš nustatyto teisinio reglamentavimo, teismas pirmiausia įvertins pareiškėjo prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nagrinėjimo klausimą.

Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 straipsnis). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.

ABTĮ įtvirtinti atvejai, kai teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, t. y. jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Taigi matyti, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatenka į subjektų, apibrėžtų ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, ratą, taigi toks prašymas galėtų būti nagrinėjamas nebent ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. nagrinėjant bylą dėl suinteresuoto asmens teisių pažeidimo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018-10-19 įsakymu Nr. 1R-213 pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles. Pareiškėjas skunde teigia, kad Įsakymas yra neteisėtas, tiek kiek tai susiję su nagrinėjama byla, ir dėl jo teisėtumo patikros reikia kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, o dėl Įsakymo įsigaliojimo jis patyrė 16 500 Eur neturtinę žalą. Tačiau teismas pabrėžia, kad jam Įsakymo teisėtumas bei pagrįstumas abejonių nekelia. Teismas pažymi, kad pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjui nėra apskritai paneigiama teisė naudotis minkštuoju inventoriumi, sportuoti ar įsigyti atitinkamų maisto produktų, o tik apribota įsigyjamų produktų talpa, minkštojo inventoriaus naudojimosi tvarka.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas minėto norminio administracinio teisės akto teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 atitiktimi pareiškėjo nurodomoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Be to, pareiškėjas savo prašyme neatskleidė bei nedetalizavo teisės aktų nuostatų, kurioms, jo teigimu, Teisingumo ministro Įsakymas prieštarauja, nepateikė aiškių teisinių motyvų, o jo prašymas grindžiamas abstrakčiais argumentais dėl galimo nuteistųjų teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abejonėmis dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo netenkinamas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl neteisėtų atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 16 500 Eur.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (Bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnis). Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 4 dalis). Nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 (atvirų kolonijų režimas) ir 152 (nėščiųjų bei motinų su vaikais iki trejų metų režimas) straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pažymėtina, kad rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą; maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami (Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis), nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 6 dalis). Taigi Teisingumo ministerija, pagal aukščiau nurodytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, turėjo teisinį pagrindą tvirtinti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat jų bendrą masę.

Teismas nesutinka su pareiškėjo nurodomais teiginiais, kad jis neturėdamas galimybės nusipirkti norimo produktų kiekio ar naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, patiria ypatingus dvasinius išgyvenimus, galinčius sukelti neturtinę žalą, ar neturi galimybės pailsėti. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmens laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktų, vitaminų, teisė sportuoti nėra paneigiama, tik nustatyti atitinkami kiekio, svorio, talpos apribojimai, įtvirtinta minkštojo inventoriaus naudojimo tvarka. Be to, pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindžia tik prielaidomis, kad tam tikri nepatogumai ar dvasiniai išgyvenimai gali atsirasti ateityje. Pažymėtina, kad Marijampolės pataisos namai turi pareigą veikti norminių administracinių aktų reglamentavimo ribose, todėl Marijampolės pataisos namų veiksmai, veikiant pagal Įsakyme patvirtintą tvarką, yra teisėti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų atsisakoma išduoti atitinkamus maisto produktus ar kitus leidžiamus turėti daiktus Įsakymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad minkštojo inventoriaus laikymo patalpa neatitinka reikalavimų, šioje patalpoje nėra įrengta vėdinimo sistemos, čiužiniai dedami ant dviejų tarpusavyje suvirintų lovų, patalpoje jaučiamas blogas kvapas. Jeigu čiužiniai nebetelpa ant suvirintų lovų, nuteistieji čiužinius deda ant žemės. Teigia, kad pareiškėjui kalint Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2019-03-22 iki 2019-07-11 apskritai nebuvo išduotas minkštasis inventorius.

Teismas tokius pareiškėjo teiginius dėl minkštojo inventoriaus neišdavimo ar netinkamo jo laikymo vertina kaip nepagrįstus. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-08-02), 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pagal Marijampolės pataisos namų pateiktos pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos duomenis matyti, kad pareiškėjui 2017-06-27 buvo išduotas minkštasis inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) (b. l. 62). Pareiškėjui 2018-08-23 išduotas naujas čiužinys, nes jis kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl buvusio čiužinio netinkamumo (b. l. 62, 67). Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normomis, išduoto čiužinio naudojimo laikas yra 4 metai. Taigi Marijampolės pataisos namų administracija neturėjo pareigos keisti pareiškėjui 2018-08-23 išduotą naują čiužinį. Be to, pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją ir 2019-07-08, prašymu, nurodydamas, kad jam nėra išduodamas minkštasis inventorius, tačiau jau 2019-07-26 savo parašu patvirtino, kad gavo naują čiužinį, pagalvę ir antklodę (b. l. 70). Taigi nėra pagrindo teigti, kad Marijampolės pataisos namų administracija neaprūpino pareiškėjo minkštuoju inventoriumi, priešingai, matyti, kad įkalinimo įstaigos administracija reagavo į pareiškėjo prašymus dėl minkštojo inventoriaus pakeitimo ir išdavė pareiškėjui naują minkštąjį inventorių tiek atvykus į Marijampolės pataisos namus, tiek vėliau atliekant bausmę.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamai laikomo minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu, patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, o pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato specialių reikalavimų patalpai, kurioje dienotvarkėje nustatymu metu bus saugomas minkštasis inventorius, tačiau, kaip matyti, pataisos įstaigų administracijai tenka pareiga užtikrinti laikomų nuteistųjų daiktų saugumą. Kaip matyti iš Marijampolės pataisos namų pateikto Dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalo (b. l. 71–89), įkalinimo įstaigos administracija nuolat periodiškai dezinfekuoja čiužinius, antklodes ir pagalves, todėl nėra pagrindo teigti, kad Marijampolės pataisos namų administracija saugomu minkštuoju inventoriumi nesirūpina. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl minkštojo inventoriaus laikymo dienotvarkėje nustatymu metu prašymų ar skundų Marijampolės pataisos namų administracijai nereiškė, pats nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, susijusius su minkštojo inventoriaus saugojimu, tokie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl Marijampolės pataisos namų valgykloje išduodamo maisto, teigia, kad maisto kokybė neatitinka teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas, kuris turi lėtinį hepatitą, turėtų gauti dietinį maitinimą. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-11-07) užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas. Teismas, iš Marijampolės pataisos namų pateiktos medžiagos nustatė, kad direktorius 2017-07-26 įsakymu Nr. 4107-153 yra patvirtinęs nuteistųjų maitinimo grafiką, pagal kurį nuteistiesiems organizuojamas maitinimas pirmame nuteistųjų valgyklos aukšte (b. l. 37–38). Pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių dėl netinkamo maitinimo, nenurodė aplinkybių, jog dėl netinkamo ar ne jam asmeniškai pritaikyto maitinimo būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai ar nekokybiškai organizuojamo maitinimo Marijampolės pataisos namuose atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas nuo 2017 m. negali dalyvauti maldose su pravoslavų tikėjimo kunigu, taip yra pažeidžiama pareiškėjo tikėjimo laisvė. Teismas pastebi, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir nenurodė jokių detalizuotų aplinkybių, kurios būtų susijusios su tokiu pareiškėjo teiginiu. Pareiškėjas nedetalizavo nei kada kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl teisės susitikti su pravoslavų kunigų, nenurodė ir paties kreipimosi į įkalinimo įstaigą fakto. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog dėl tokių nusiskundimų pareiškėjas pirmiausiai būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją tokie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teiginiai, jog jis patyrė dvasinius išgyvenimus taip pat vertintini kaip nepagrįsti, nes atsižvelgiant į Marijampolės pataisos namų resocializacijos skyriaus 2019-05-30 pažymą matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose nuo 2018-10-19 iki 2019-05-23 dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti 2018-10-19 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro priimtas įsakymas Nr. 1R-213, kreipęsis nebuvo (b. l. 26).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl išlaidų atlyginimo

Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2019-11-08 pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas netenkintinas, nėra pagrindo spręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.