- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-10
- Bylos Nr.
- 2A-254/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Marytė Mitkuvienė, Vincas Verseckas
- Ieškovas
- I. L.
- Atsakovas
- ADB „Baltikums draudimas“, V.Š., V. P.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-569-33/2006 pagal ieškovės I. L.s ieškinį atsakovams ADB „Baltikums draudimas“, V.Š. ir V. P.i, 3-jam asmeniui G. M., dėl sveikatai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš ADB „Baltikums draudimas“ 2 556,30 Lt turtinės žalos bei solidariai iš atsakovų V. P. ir V. Š. 225 Lt turtinės bei 150 000 Lt neturtinės žalos. Ieškovė nurodė, jog 2004 m. liepos 8 d. autoįvykio metu ji buvo sunkiai sužalota. Avarijos kaltininkas G. M., kuriam D. Š. vardu registruotą automobilį vairuoti neteisėtai perdavė jos sutuoktinis V. Š., Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 2 d. nutartimi buvo perduotas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymui, nes įvykio metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Jo valdoma transporto priemonė buvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, tačiau draudimo bendrovė atlygino ne visą padarytą materialinę žalą, kurią privalo atlyginti. Kadangi draudikas neturi pareigos atlyginti per įvykį sugadintų papuošalų vertę, todėl ieškovė 225 Lt žalą prašė priteisti iš bendraatsakovių. V. Š. atsakomybę ieškovė grindė CK 6.270 str., nes pastarasis padidinto pavojaus šaltinį perdavė neturinčiam teisės vairuoti asmeniui. V. P. atsakomybę ieškovė kildino iš CK 6.268 str. nuostatų, nes ji gyveno kartu su sūnumi G. M., žinojo apie jo psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad šis būtų pripažintas neveiksniu. Ieškovė nurodė, jog autoįvykio metu jai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kurio pasekmės yra neišnykusios iki šiol, jai nustatyta pirmoji invalidumo grupė. Dėl padarytų sužalojimų jai teko iškęsti didžiulius fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Įvykio metu buvo subjaurotas jos kūnas ir veidas, liko dideli randai, operacijų žymės.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 15 d.sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovei priteisė iš atsakovo ADB „Baltikums draudimas“ 51,35 Lt žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad ieškovė sutiko su draudimo bendrovės nurodyta 1 394,40 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2004-11-05 iki 2005-11-30 suma bei papildomai už laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2006-04-31 prašė priteisti 881,90 Lt. Iki 2005-11-30 ieškovei buvo nustatyta pirmoji invalidumo grupė ir draudimo bendrovė kompensavo visas negautas pajamas. Nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 1 d. ieškovė pripažinta netekusi 70 proc. darbingumo ir galinti dirbti lengvą fizinį darbą, nereikalaujantį intensyvaus, sklandaus žodinio bendravimo ir ne ilgesnės kaip 2 - 3 val. per dieną trukmės. Bylos nagrinėjimo metu draudimo bendrovė ieškovei sumokėjo 1 394,40 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2004-11-05 iki 2005-11-30 bei 359,45 Lt už laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2006-07-01. Ginčo objektu liko 522,45 Lt suma. Ieškovė sutiko, jog jos vidutinės mėnesinės darbo pajamos iki darbingumo netekimo buvo 617,10 Lt. Pripažinus, kad ji prarado 70 proc. darbingumo, kompensuojamasis darbo užmokestis sudaro 431,97 Lt. Kadangi ieškovei yra mokama 380,62 Lt netekto darbingumo pensija, neatlyginta prarastų pajamų dalis sudaro 51,35 Lt. Draudimo bendrovė už laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2006-07-31, t.y. už aštuonis mėnesius, privalo sumokėti 410,80 Lt, o sumokėjo 359,45 Lt, todėl iš jos priteistina ieškovei 51,35 Lt. teismas taip pat nurodė, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad autoįvykio metu ji prarado papuošalus, neaišku, kas ir kuriuo metu juos pasisavino, kokia šių papuošalų vertė, taip pat nėra patvirtinančių įrodymų, todėl jos reikalavimas iš atsakovų V. Š. ir V. P. priteisti 225 Lt materialinę žalą atmestinas kaip neįrodytas.
Teismas taip pat nurodė, jog įsiteisėjusia teismo nutartimi kaltu už ieškovei padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra pripažintas G. M., kuris ta pačia nutartimi pripažintas žalą padaręs būdamas nepakaltinamas, nes nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. CK 6.268 str. 1 d. pagrindu G. M. už ieškovei padarytą žalą neatsako. Šio įstatymo 4 dalis skelbia, jeigu žalą padarė asmuo, kuris savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti negalėjo dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo, tai teismas gali įpareigoti atlyginti žalą kartu su šiuo asmeniu gyvenantį jo sutuoktinį, tėvus ar pilnamečius jo vaikus, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu. Taigi šeimos nario atsakomybė atsiranda tik esant dviem sąlygoms - asmuo privalo žinoti apie žalą padariusiojo psichikos būklę ir gyventi kartu su žalą padariusiu asmeniu. G. M. 1999-02-17 ir 2001-02-07 nutartimis nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, taikant jam priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones, todėl motina V. P. negalėjo nežinoti apie jo psichinę būklę. Tačiau, teismo nuomone, V. P. nėra tas asmuo, kuris turėjo imtis priemonių, kad G. M. būtų pripažintas neveiksniu, nes asmens gyvenamosios vietos deklaravimas dar neįrodo, kad jis faktiškai ir gyvena deklaruotu adresu, o ieškovė jokiais kitais įrodymais nepaneigė nei atsakovės, nei liudytojų, nei seniūnijos teiginio, jog G. M. su motina negyvena. Todėl ieškovės ieškinys V. P. atmestinas kaip neįrodytas. Teismas nurodė, jog priteisti neturtinę žalą iš atsakovo V. Š. ieškovė prašė CK 6.270 str. 3 d. pagrindu ir nurodė, jog Kelių eismo taisyklių 68 str. draudžia perduoti vairuoti transporto priemonę asmeniui, kuris su savimi neturi galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog G. M. turi vairuotojo pažymėjimą. Kadangi žala ieškovei padaryta dėl dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, ji atlygintina bendrais pagrindais. Todėl V. Š. atsakomybė galima tik esant visoms būtinoms jos sąlygoms, t.y. neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp šių veiksmų ir atsiradusių pasekmių bei kaltės. Žala ieškovės sveikatai buvo padaryta neteisėtais G. M. veiksmais. Ta aplinkybė, kad G. M. V. Š. perduotą transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, nenulėmė ir negalėjo nulemti žalos ieškovės sveikatai atsiradimo, nes autoįvykio priežastimi buvo ne vairuotojo pažymėjimo neturėjimas, o eismo taisyklių nesilaikymas. Taigi, nesant priežastinio ryšio tarp V. Š. veiksmų ir G. M. ieškovei padarytos žalos, ieškinys V. Š. taip pat atmestinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Klaipėdos apygardos teismo sprendimą pakeisti, jai priteisiant 522,45 Lt žalos atlyginimo iš ADB „Baltikums draudimas“, o iš atsakovų V. P. ir V. Š. 225 Lt turtinės ir 150 000 Lt neturtinės žalos. Ieškovė nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog turi būti kompensuojama tik 70 proc. negautų pajamų. Tuo teismas pažeidė CK 6.251 str. nuostatas, kur nurodyta, kad patirti nuostoliai turi būti kompensuojami visiškai. Tokį teismo sprendimą būtų galima pateisinti tik tokiu atveju jeigu ieškovė dirbtų ir gautų pajamas, tačiau dėl sveikatos būklės ji negali dirbti, todėl 30 proc. jos negautų pajamų jai nieks nepadengia.
2. Rašytiniai įrodymai pateikti teisme patvirtina, jog G. M. gyvena su motina. Teismas nurodo, kad liudytojų parodymai paneigia faktą, kad G. M. gyvena su motina, tačiau teisme jokie liudytojai nebuvo apklausti. Be to, prie ieškinio pridėti V. P. ir G. M. dokumentai taip pat patvirtina faktą, jog jie gyveno kartu, o galimų išvykimų iš nuolatinės gyvenamosios vietos negalima laikyti, jog asmuo nuolat gyvena kitur.
3. Nepagrįsti teismo teiginiai, jog V. P. neturėtų atsakyti už G. M. padarytą žalą, nes gydytojai ir prokurorai nematė reikalo kreiptis dėl G. M. pripažinimo neveiksniu. Tokios išvados neatitinka CK 6.268 str. 4 d. nuostatų, nes ten nėra numatyta galimybė atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės jei kiti asmenys ar institucijos galėjo, bet nesikreipė dėl asmens pripažinimo neveiksniu. Byloje įrodyta, jog motina gyveno su G. M. ir, kad ji žinojo apie jo psichinę būklę, todėl ji turi atlyginti jo padarytą žalą.
4. V. Š. perdavė automobilį G. M., kuris neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Šiais veiksmais V. Š. pažeidė administracinės teisės normas, todėl transporto priemonės G. M. perdavimas yra neteisėtas. Remiantis CK 6.270 str. 3 d. padidinto pavojaus šaltinio valdytojas ir jį neteisėtai užvaldęs asmuo už padarytą žalą atsako solidariai, todėl V. Š. turi atlyginti ieškovei padarytą žalą.
5. Nesutinka su teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad autoįvykio metu buvo prarasti papuošalai. Šį faktą patvirtina ieškovės parodymai, kurių teismas nevertino ir neaptarė savo sprendime.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose atsakovai ADB „Baltikums draudimas“ ir V. Š. nurodo, jog teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl prašo jį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kaip buvo minėta, ieškovė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pilnai netenkino jos reikalavimo dėl negautų pajamų priteisimo iš ADB ,,Baltikums draudimas“ ir 225 Lt turtinės bei 150 000 Lt neturtinės žalos priteisimo solidariai iš Vidos P. ir V. Š.
Dėl ADB ,,Baltikums draudimas“
Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl negautų pajamų atlyginimo atsižvelgė į tai, kad nuo 2005 12 01 iki 2006 12 31 ieškovė pripažinta netekus 70 procentų darbingumo ir galinti dirbti lengvą fizinį darbą ir atitinkamai paskaičiavo kompensuojamąjį darbo užmokestį (negautas pajamas) priteistiną iš atsakovo ADB ,,Baltikums draudimas“.
Apeliantė laiko, kad vadovaujantis LR CK 6.251 str., patirti nuostoliai turi būti kompensuojami pilnai, nes ji dėl sveikatos būklės negali rasti darbo, kurį galėtų dirbti. Todėl lieka neatlyginta 30 % negautų pajamų. Taip pat nurodo, kad teisės aktai nenumato draudimo kompanijoms teisės mažinti išmokas dėl negautų pajamų proporcingai turimam darbingumui.
Su šiais apeliantės teiginiais teisėjų kolegija negali sutikti.
LR CK 6.251 str. 1 d. įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Atlyginus daugiau ar mažiau nei padaryta žalos, būtų pažeistas šis principas. Ieškovė prašo atlyginti negautas pajamas, kurias sudaro netektas darbo užmokestis.
LR transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 14 str. 6 d. ir eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokėjimo taisyklių (patv. LR Vyriausybės 2004 06 23 nutarimu Nr. 795) 5, 6.49 punktų nuostatos negautas darbo užmokesčio pajamas sieja su medicininės ekspertizės išvadomis bei dokumentais dėl pajamų netekimo. LR CK 6.286 str. bei 6.287 str. nuostatose taip pat nurodoma į darbingumo netekimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės negautas darbo užmokesčio pajamas paskaičiavo atsižvelgdamas į nustatytą darbingumo netekimo procentą.
Dėl V. P. ir V. Š. solidarios atsakomybės
Ieškovė teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. P. ir V. Š. 225 Lt turtinę žalą (sugadintų papuošalų vertė) ir 150 000 Lt neturtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismas netenkino šių ieškovės reikalavimų, laikydamas, kad ieškovė neįrodė jų pagrįstumo.
Dėl 225 Lt turtinės žalos
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl 225 Lt turtinės žalos (papuošalų vertės) priteisimo motyvavo, kad nėra pateikta jokių įrodymų, jog autoįvykio metu ieškovė prarado papuošalus (auskarus ir grandinėlę), neaišku kokia šių papuošalų vertė, nes nėra tai patvirtinančių įrodymų. Todėl teismas laikė, kad ieškovė neįrodė šio reikalavimo pagrįstumo (LR CPK 178 str.).
Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas neįvertino jos paaiškinimų, kaip įrodymų šaltinio ir padarė nepagrįstą išvadą, kad žala dėl papuošalų dingimo neįrodyta.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl minėto reikalavimo neįrodytumo. Be ieškovės paaiškinimų į bylą nėra pateikta jokių kitų įrodymų apie tai, kad ieškovė autoįvykio metu nurodytus papuošalus turėjo ir, kad jie dingo būtent autoįvykio metu. Taip pat nėra jokių konkrečių minėtų papuošalų vertės įrodymų.
Be to, ieškovė ieškininiame pareiškime nurodo, kad papuošalai buvo sugadinti (b. l. 11, t. 2), o apeliaciniame skunde, kad jie dingo. Todėl nėra aišku, kas atsitiko su papuošalais ir ar iš viso autoįvykio metu juos ieškovė turėjo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį ieškovės reikalavimą kaip neįrodytą.
Dėl V. P. atsakomybės
Ieškovė savo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iš V. P. grindė LR CK 6.268 str. 4 d., kuris nustato, jeigu žalą padarė asmuo, kuris savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti negalėjo dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo, tai teismas gali įpareigoti atlyginti žalą kartu su šiuo asmeniu gyvenantį sutuoktinį, tėvus ar pilnamečius jo vaikus, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu.
Ieškovės teigimu, žalą padaręs asmuo Gintautas M., kuris pripažintas nepakaltinamu dėl psichinės ligos, gyvena kartu su motina V. P., tačiau ji nesiėmė priemonių, kad sūnus būtų pripažintas neveiksniu, todėl ji atsakinga už sūnaus G. M. padarytą žalą.
Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškovės reikalavimą V. P. atžvilgiu, kaip neįrodytą. Teismas padarė išvadą, kad V. P. nėra tas asmuo, kuris turėjo imtis priemonių, kad G. M.būtų pripažintas neveiksniu, nes nėra įrodymų, kad G. M. faktiškai gyvena pas motiną V. P..
LR CK 6.268 str. 4 d. yra specialioji norma, taikoma, kai žalą padaro psichikos liga sergantis asmuo ir šio straipsnio 2 d. negali būti taikoma, tokiais atvejais žalos atlyginimas gali būti priteistas iš minėto straipsnio 4 d. numatytų asmenų, kurie gyveno kartu su žalos padariusiu asmeniu ir nesiėmė priemonių, kad šis asmuo būtų izoliuotas nuo visuomenės ar pripažintas neveiksniu. Šiuo atveju, numatytų asmenų atsakomybė atsiranda už nepakankamą tokio asmens priežiūrą ar paprasčiausių rūpestingumą užtikrinančių priemonių nesiėmimą. Taigi, pareiga atlyginti žalą pagal LR CK 6.268 str. 4 d. gali atsirasti tik esant šioms sąlygoms:
1) žalą padarė asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo;
2) atlyginti žalą gali būti įpareigoti šioje įstatymo normoje nurodyti, kartu su žalą padariusiu asmeniu gyvenantys asmenys;
3) šie asmenys žinojo apie žalą padariusio asmens būklę, bet nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu.
Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl nurodytos pirmosios sąlygos. Ginčas kilo dėl žalą padariusio asmens G. M. gyvenamosios vietos. Ieškovė nurodo, kad oficialiuose dokumentuose G. M. gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), t. y. ta pati, kaip ir jo motinos V. P., t. y. jis gyvena pas savo motiną. Teisėjų kolegijos nuomone, gyvenamosios vietos deklaravimas tam tikru adresu neįrodo, kad asmuo būtent ten faktiškai gyvena.
LR CK 2.17 str. numato tik pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma asmens gyvenamoji vieta. Tačiau nustatant asmens faktinę gyvenamąją vietą turi būti atsižvelgta ir į kitą turimą informaciją.
Kolegijos nuomone, taikant LR CK 6.268 str. 4 d., nustatytas žalos atlyginimo nuostatas, reikalinga įrodyti, kad žalą padaręs asmuo faktiškai kartu gyvena su asmenimis, kuriems gali būti taikoma atsakomybė už jo padarytą žalą. Vien gyvenamosios vietos deklaravimo fakto nepakanka, jeigu ginčijamas faktinis gyvenimas toje vietoje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad G. M. savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). deklaravo 1996 08 29 (b. l. 53, t. 2) Tačiau ir pats G. M ir jo motina V.P. paaiškinimuose nurodo, kad G. M. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje faktiškai negyvena, tik retkarčiais apsilanko pas motiną. Jis gyvena Klaipėdoje (baudž. byla Nr. 1-82-158/2006 T2 b.l. 79-80). Kad G. M.negyvena pas motiną V. P. (duomenys neskelbtini), patvirtina ir Pernaravos seniūnijos 2006 06 13 pažyma Nr. I-157 (b. l. 23, t. 2), o taip pat Pernaravos seniūnijos 2006 11 28 pažyma Nr. 1-269 bei V. P. kaimynų paaiškinimai, esantys aukščiau nurodytoje baudžiamojoje byloje. Faktiškai negyvenant kartu su savo sūnumi G. M., V. P. negalėjo būti tas asmuo, kuris turėjo imtis priemonių dėl jo pripažinimo neveiksniu.
Be to, atsižvelgiant į surinktą bylos medžiagą, V. P.paaiškinimus, kad jis pati esanti psichikos ligonė, turinti neįgalumą, pilnai tikėtina, kad jai nekilo abejonių dėl sūnaus veiksnumo, kai tuo neabejojo gydytojai, išdavę pažymą, kad G. M. gali vairuoti transporto priemones, bei kiti pareigūnai, išdavę jam vairuotojo pažymėjimą (t. 1, b. l. 118-119; t. 2, b. l. 33).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį V. P.
Dėl V.Š. atsakomybės
Ieškovė atsakovui V. Š. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė LR CK 6.270 str. 3 d. pagrindu, nurodydama, kad V. Š. žmonos D. Š. vardu registruotą automobilį neteisėtai perdavė vairuoti G. M., neturinčiam su savimi vairuotojo teisių. Tuo pažeidė KET 68 str. Ieškovė laiko, kad G. M. užvaldė padidinto pavojaus šaltinį neteisėtai.
Pirmosios instancijos teismas laikė, kad nėra priežastinio ryšio tarp V. Š. veiksmų ir G. M. ieškovei padarytos žalos, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tarp V. Š. ir G. M. susiklostė panaudos santykiai (CK 6.629 str.), nes V. Š. perdavė laikinai, neatlygintinai pasinaudoti transporto priemonę G. M. Toks sandoris neatitinka įstatymų reikalavimų ir yra niekinis. Ieškovės teigimu V. Š. G. M. transporto priemonę perdavė neteisėtai, todėl ją G. M. užvaldė neteisėtai, o V. Š. taip pat yra kaltas dėl to. Todėl jis privalo atsakyti pagal CK 6.270 str. 3 d. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio nebuvimo. CK 6.270 str. numato specialias civilinės atsakomybės taisykles dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos, į ką teismas neatsižvelgė.
Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, negali sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais. Iš byloje esančios medžiagos darytina išvada, kad G. M. neužvaldė automobilio neteisėtai. Automobilį vairuoti G. M. perdavė savo noru V. Š., kuris kartu važiavo tuo automobiliu kai įvyko autoįvykis. Taigi, G. M. automobilį vairavo su valdytojo žinia ir sutikimu, todėl LR CK 6.270 str. 3 d. nuostata negali būti taikoma.
Nėra pagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl susiklosčiusių panaudos santykių, kuriuos jis laiko niekiniais. Nesant neteisėto automobilio perdavimo jį vairuoti, negali būti ir neteisėto jo užvaldymo.
Byloje yra įrodymai, kad G. M. turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, todėl ieškovės teiginiai, kad jis vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės, nėra pagrįsti.
Ar autoįvykio metu G. M. turėjo su savimi vairuotojo pažymėjimą, nėra nustatyta. Pažymoje apie autoįvykį vairuotojo duomenys neįrašyti. Vėliau G. M. nurodė, kad autoįvykio metu kažkur dingo jo vairuotojo pažymėjimas. Jis visko neprisimena, nes buvo sužeistas kaip ir kiti autoįvykio dalyviai.
Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad V. Š., perduodamas vairuoti automobilį G. M., neįsitikino ar jis tuo metu turėjo su savimi vairuotojo pažymėjimą. Tai vertintina kad V. Š. elgėsi nerūpestingai. Tačiau tai negalima laikyti neteisėtu automobilio užvaldymu, ar žalos atsiradimo priežastimi. Žala ieškovei padaryta dėl dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, todėl ji atlygintina bendrais pagrindais (LR CK 6.270 str. 5 d.). V. Š. atsakomybė būtų galima tik esant visoms būtinoms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams; žalai; priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Žala ieškovei padaryta neteisėtais G. M. veiksmais. Tai nustatyta baudžiamojoje byloje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, žala ieškovei atsirado ne dėl to, kad G. M. vairavo transporto priemonę su savimi neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, o dėl to, kad jis nesilaikė eismo taisyklių.
Todėl, jeigu ir laikyti, kad V. Š., perduodamas G. M. vairuoti automobilį, neįsitikino ar jis tuo metu su savimi turėjo vairuotojo pažymėjimą, šis jo neapdairumas nebuvo žalos padarymo ieškovei priežastimi. Nesant priežastinio ryšio tarp V. Š. veiksmų ir G. M. ieškovei padarytos žalos, nėra pagrindo priteisti V. Š. neturtinės žalos atlyginimą (LR CK 6.247 str.).
Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta civilinė byla Nr. 2A-28/2006 2006 06 19 išnagrinėta Lietuvos apeliacinio teismo nėra analogiška šiai bylai, nes nurodytoje byloje asmuo, kuris vairavo transporto priemonę neturėjo teisė jo vairuoti, nes iš vis neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Todėl tos pačios nuostatos negali būti taikomos, nes bylos iš esmės yra skirtingos.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį keisti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.