- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-19
- Bylos Nr.
- 2A-28/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė (pran.), Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- O. D. B., M. B.
- Atsakovas
- J. P., N. J.
- Advokatai
- Sonata Žukauskienė, Eva Karsten
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-79-343/2005 pagal ieškovių M. B. (teisių perėmėja O. D. B.) ir O. D. B. ieškinį atsakovams J. P. ir N. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovės M. B. ir O. D. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos iš atsakovų J. P. ir N. J. solidariai priteisti eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą. Nurodė, jog 2001 m. rugpjūčio 17 d. atsakovas J. P. , neturėdamas teisės vairuoti automobilį, tačiau vairuodamas atsakovei N. J. priklausantį automobilį, važiuodamas atbuline eiga iš šalutinio kelio partrenkė ir sunkiai sužalojo ieškovę M. B. .
Žemesnės instancijos teismas
Prienų rajono apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-94-06/2003 pripažino atsakovą J. P. kaltu dėl šio įvykio (BK 246 str. 2 d.). Taip pat teismas pripažino M. B. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Ieškovių nuomone, už žalą atsakingi asmenys privalo atlyginti visus patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 str.). Ieškovė M. B. nurodė, jog iki eismo įvykio ji viena gyveno kaime, savarankiškai tvarkėsi savo ūkyje, tačiau po minėto sužalojimo tapo pirmosios grupės invalide, prarado darbingumą, neteko galimybės gyventi savarankiškai. Eismo įvykis taip pat sukėlė didelius skausmus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Ieškovė teigė praradusi galimybę dirbti ir gauti darbo užmokestį, nes iki eismo įvykio, būdama pakankamai stiprios sveikatos, augino daržoves, jas parduodavo ir taip gaudavo papildomų pajamų. Be to, nurodė, jog atsakovas J. P. jos gydymo laikotarpiu neteikė jokios materialinės pagalbos, neatlygino žalos, nesidomėjo jos sveikata ir nepasisiūlė padėti įsigyti reikiamų medikamentų. Dėl šio ieškovė M. B. prašė priteisti 100 tūkst. Lt neturtinės žalos bei 15 336 Lt turtinės žalos.
Šalies argumentai
Ieškovė O. D. B. nurodė, jog po motinos sužalojimo ji prarado galimybę dirbti savo sode ir taip užsidirbti pragyvenimui, nes M. B. reikalinga nuolatinė slauga. Todėl prašė priteisti negautas pajamas: 20 tūkst. Lt už laikotarpį nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. iki 2004 m. gruodžio 14 d. ir po 500 Lt per mėnesį nuo 2004 m. gruodžio 14 d. iki M. B. mirties (CK 6.249 str.).
Ieškovės žalos atlyginimą prašė priteisti iš atsakovų solidariai, nes pagal CK 6.270 straipsnio antrąją dalį, atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą tenka didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, kuris šiuo atveju yra atsakovė N. J. . Ieškovių nuomone, atsakovė nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir taip sudarė sąlygas žalai atsirasti. Asmuo, naudojęsis didesnio pavojaus šaltiniu esant valdytojo leidimui, bet pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, už padarytą žalą atsako kartu su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo J. P. ieškovei M. B. 3 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimo bei 6 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo, o likusioje dalyje ieškinį atmetė (t. 2, b. l. 118).
Teismas sprendė, jog N. J. yra netinkamas atsakovas šioje byloje, todėl ieškinį jos atžvilgiu atmetė. Nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl jos atsakomybės civiline tvarka, minėtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje neturi prejudicinės galios. Remdamasis liudytojų parodymais, teismas nustatė, jog N. J. neperdavė automobilio vairuoti J. P. , o galimybę valdyti padidinto pavojaus šaltinį – savo automobilį – prarado dėl atsakovo J. P. neteisėtų veiksmų, tai yra jai nesutikus ir be jos žinios automobilį užvaldė minėtas atsakovas.
Teismas atmetė O. D. B. reikalavimus ir laikė šios ieškovės ieškinį esant neįrodytu. Nurodė, jog šiuo atveju turi būti taikomi bendri žalos (nuostolių) atlyginimo principai: atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų šios ieškovės atžvilgiu, todėl, nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo J. P. įvykdyto pažeidimo ir ieškovės O. D. B. galimybės užsiimti sodininkyste, nėra pagrindo tenkinti jos ieškinį. Be to, teismas konstatavo, kad ši ieškovė neįrodė iš sodininkystės bei daržininkystės gaunamų pajamų fakto bei dydžio.
Teismas iš dalies patenkino M. B. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė 3 tūkst. Lt. Nurodė, kad nėra objektyvių, neginčytinų įrodymų dėl faktiškai patirtos turtinės žalos, o pagal ieškovės gydytojos V. G. parodymus, nurodyta suma yra pakankama turtinei žalai atlyginti.
Teismas priteisė M. B. 6 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovo J. P. pajamos menkos, žmona – antros grupės invalidė, yra mažametis vaikas, be to, padarytas sužalojimas yra netyčinis, o ieškovė nagrinėjant baudžiamąją bylą prašė priteisti 6 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovei M. B. tuoj bus šimtas metų, todėl invalidumo grupė jai buvo nustatyta įvertinus bendrą sveikatos būklę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti minėto teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, priimti naują sprendimą bei ieškinį pilnai patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai atmetė N. J. reikalavimus, netinkamai aiškino CK 6.270 straipsnio nuostatas bei, vertindamas pateiktus įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnį. Nėra pagrindo išvadai, jog N. J. prarado galimybę valdyti automobilį dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nes minėtoje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad atsakovė pati perdavė savo automobilį atsakovui J. P. , kuris neturėjo teisės vairuoti automobilio. Minėtu nuosprendžiu yra nustatyti prejudiciniai faktai, kurių nereikia įrodinėti šioje byloje (CPK 182 str.), todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojui pačiam perdavus automobilį kitam asmeniui, pareiga atsakyti už kilusias pasekmes tenka abiem atsakovams solidariai (CK 6.270 str. 3 d.). Be to, teismo išvada, jog automobilis buvo užvaldytas be N. J. žinios, prieštarauja atsakovo J. P. parodymams baudžiamojoje ir šioje byloje bei pačios atsakovės parodymams baudžiamojoje byloje. Teismas nepagrįstai atmetė O. D. B. reikalavimą dėl negautų pajamų atlyginimo, nes netinkamai aiškino CK 6.249 ir 6.251 straipsnių nuostatas. Pagal šias normas, kaltas asmuo negautas pajamas privalo atlyginti ne tik tam asmeniui, kurį sužalojo, bet ir kitiems asmenims, kurie dėl sužalojimo negavo pajamų. Teismas neįvertino aplinkybės, jog dėl minėtojo M. B. sužalojimo, ji tapo pirmos grupės invalide, kuriai reikia nuolatinės slaugos, o O. D. B. dėl slaugymo neteko gautų pajamų ir prarado pastovų pragyvenimo šaltinį. Gaunamos pensijos nepakanka samdyti slaugei. Faktą, jog ieškovė gaudavo pajamas iš sodininkystės ir daržininkystės patvirtina byloje esantys įrodymai (t. 1, b. l. 30, 28, 29, 32, 33, 34).Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus bei neatliko nuoseklios įrodymų analizės ir dėl to priteisė per mažą turtinės žalos atlyginimą. Teismas netinkamai aiškino CK 6.250 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos ir dėl to priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Teismas vertino tik atsakovo turtinę padėtį, tačiau visiškai neatsižvelgė į padarytos žalos pasekmes. Tai pat teismas neatsižvelgė į tai, jog nepaisant teismo įpareigojimų teikti pagalbą gydymosi laiku, atsakovas visiškai neteikė jokios pagalbos ir neatlygino žalos. Teismas pažeidė CPK 98 straipsnio nuostatas, nes priteisdamas ieškovėms už advokatų paslaugas tik 200 Lt, visiškai nevertino bylos sudėtingumo, laiko sąnaudų. Tas faktas, jog teismas sumažino neturtinės žalos dydį, negali būti pagrindu nepriteisti advokato išlaidų. Be to, atsakovams buvo nepagrįstai priteistos faktiškai visos turėtos advokato išlaidos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą atsakovė N. J. prašo jį atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai atmetė ieškinį N. J. atžvilgiu, nes minėta atsakovė automobilio J. P. neperdavė, o tai, jog jis buvo paimtas su jos žinia, teigė pats atsakovas, siekdamas švelnesnės atsakomybės baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje nėra užfiksuota, kaip automobilis buvo užvaldytas. Be to, teismo nuosprendis minėtoje baudžiamojoje byloje negali turėti prejudicinės galios N. J. atžvilgiu, nes toje byloje minėta atsakovė buvo liudytoja ir jos atžvilgiu teismo nuosprendis nepriimtas. Teismas pagrįstai pripažino O. D. B. netinkama ieškove šioje byloje, nes atsakovo J. P. veiksmai neturi tiesioginio priežastinio ryšio su O. D. B. negautomis pajamomis, todėl pagal CK 6.249 straipsnyje įtvirtintus bendruosius žalos atlyginimo principus, reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo turi tik M. B. , kuri nukentėjo nuo neteisėtų atsakovo veiksmų. Teismas pagrįstai nurodė, kad O. D. B. neįrodė, jog ji iš sodininkystės gaudavo po 500 – 600 Lt papildomų pajamų per mėnesį. Be to, niekuo nepagrįsti skundo teiginiai, jog minėta ieškovė neteko pragyvenimo šaltinio, nes ji gauna paskirtą senatvės pensiją, o papildomų pajamų Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nedeklaravo.Teismas pagrįstai priteisė 3 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimo, nes ieškovės neįrodė kitokio patirtos turtinės žalos dydžio. Pateiktos receptų knygelių kopijos neduoda pagrindo laikyti, kad visos receptuose nurodytos vaistų kainos turi būti laikomos ieškovių žala dėl autoįvykio. Teismo priteistų išlaidų pagrįstumą patvirtina ir gydytojos V. G. parodymai. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ieškovė M. B. gauna jai paskirtą pensiją, su jos priežiūra susijusius priedus ir transporto išlaidų kompensaciją ( t. 2, b. l. 118). Ieškovės neįrodė, jog šių valstybės skiriamų išmokų nepakanka. Teismas pagrįstai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes: ieškovės M. B. amžių, sveikatos būklę iki įvykio, atsakovo turtinę padėtį bei į tai, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo reikalauta daug mažesnės sumos žalos atlyginimui. Teismas teisingai išsprendė teismo išlaidų ir atstovavimo išlaidų paskirstymo klausimą, nes rėmėsi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgė į patenkintą ieškinio reikalavimų dalį.
Atsakovas J. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas pranešimas apie apeliantės M. B. mirtį. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 17 d. nutartimi nusprendė apeliantę O. D. B. laikyti minėtos apeliantės M. B. procesinių teisių perėmėja.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai įvertino surinktus įrodymus bei suklydo aiškindamas ir taikydamas teisės normas, todėl neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 185, 263 str.). Skundžiamas teismo sprendimas keičiamas remiantis tokiais motyvais.
Dėl solidarios atsakovų atsakomybės ir N. J. tinkamumo būti atsakove.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad N. J. yra netinkama atsakovė šioje byloje, todėl jos atžvilgiu ieškinį atmetė. Teismas taikė CK 6.270 straipsnio trečiąją dalį, nes, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, kad minėta atsakovė galimybę valdyti padidinto pavojaus šaltinį - savo automobilį, prarado dėl atsakovo J. P. neteisėtų veiksmų, o priešingų įrodymų ieškovės nepateikė. Taip pat teismas laikė, kad anksčiau minėtas Prienų rajono apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje neturi prejudicinės galios nagrinėjant šią bylą.
Teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad N. J. neturi būti laikoma atsakove šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, šalys atleidžiamos nuo faktų, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jau nustatyti kitoje byloje, įrodinėjimo, tačiau įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padarinių. Dėl šio teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas padarė teisingą išvadą, kad minėtame nuosprendyje baudžiamojoje byloje nuspręsta tik dėl atsakovo J. P. kaltės ir jo veiksmų pasekmės taikomos tik jo paties atžvilgiu, o tuo tarpu N. J. veiksmai baudžiamojoje byloje nebuvo įvertinti, todėl nagrinėjamu atveju nuosprendyje konstatuotos aplinkybės šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama išvadai, kad N. J. negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn nagrinėjamoje byloje (CPK 185 str.).
Apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, galinti iš naujo vertinti faktines bylos aplinkybes (CPK 320 str. 1 d.). Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tai yra netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Nors, kaip minėta, nuosprendis, priimtas šioje baudžiamojoje byloje, neturi prejudicinės galios sprendžiant atsakovės N. J. atsakomybės klausimą, tačiau tai yra rašytinis įrodymas, kuriame užfiksuotos tam tikros aplinkybės. Be to, tokie dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Taigi minėtas teismo nuosprendis turi būti laikomas prima facie įrodymu ir jo įrodomoji galia yra didesnė negu kitų įrodinėjimo priemonių (CPK 185 str. 2 d., 197 str. 2 d.). Dėl šios priežasties teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės pripažįstamos įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau jos negali būti nuginčijamos liudytojų parodymais. Be to, oficialių rašytinių įrodymų pateikimas teisme reiškia įrodinėjimo pareigos šalims perskirstymą, nes priešinga šalis, nesutikdama su tokiame dokumente nurodytomis aplinkybėmis, privalo paneigti pateiktą oficialųjį rašytinį įrodymą. Taigi šiuo atveju, esant minėtam teismo nuosprendžiui, atsakovai privalėjo paneigti jame nustatytas aplinkybes.
Kaip matyti iš Prienų rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio (baudžiamoji byla, lapas 146), atsakovas J. P. nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą nurodė, kad automobilį vairavo su jo savininkės N. J. žinia. Byloje liudytoja apklausta N. J. taip pat nurodė, kad ji paprašė atsakovo nuvažiuoti duonos ir davė jam savo automobilį, nors nežinojo, kad jis neturi teisės vairuoti automobilį. Tačiau nagrinėjant šią civilinę bylą, atsakovė nurodo, kad galimybę valdyti automobilį prarado be savo valios dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, o baudžiamojoje byloje nurodė priešingas aplinkybes norėdama sušvelninti atsakovo J. P. baudžiamąją atsakomybę. Šiuos teiginius atsakovė grindžia liudytojų parodymais, kurie, kaip jau minėta, negali paneigti rašytiniame oficialiame nuosprendyje nurodytų aplinkybių (CPK 177 str. 4 d.). Dėl paminėto, teisėjų kolegija atmeta atsakovės teiginius, susijusius su automobilio perdavimo atsakovui J. P. aplinkybėmis, o taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis liudytojų O. B. , P. B. , A. C. , O. J. paaiškinimais šiuo klausimu (CPK 197 str. 2 d.). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje atsakovas J. P. davė nuoseklius, vienas kitam neprieštaraujančius paaiškinimus, kad atsakovės N. J. automobilį jis vairavo pačiai savininkei leidus. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pagal CPK 177 straipsnio antrąją dalį šalies paaiškinimas yra vienas iš įrodymų, ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais sprendžiant dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tuo tarpu atsakovės N. J. parodymai, kaip minėta prieštaringi, todėl jau vien dėl to įrodomoji tokių paaiškinimų galia yra abejotina.
Aplinkybę, jog atsakovas J. P. automobilį valdė su savininkės sutikimu, patvirtina taip pat ir tai, kad byloje nėra svarių tai paneigiančių įrodymų. Be to, vertintina ir tai, jog atsakovė, būdama padidinto pavojaus šaltinio savininke, nepakankamai rūpinosi, kad šio turto valdymas nepereitų tretiesiems asmenims, nesiėmė priemonių, leidžiančių išvengti neteisėto automobilio perėmimo, pavyzdžiui, nesaugojo automobilio raktelių ir pan. Esant nepaneigtam faktui, kad N. J. leido J. P. vairuoti automobilį, sprendžiant jos civilinės atsakomybės klausimą vertintina ir tai, kad ji šiuo padidinto pavojaus šaltinu leido naudotis asmeniui, neturinčiam tokios teisės, tai yra neturinčiam vairuotojo pažymėjimo.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės N. J. teiginį, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ji davė priešingus parodymus, siekdama sušvelninti atsakovo baudžiamąją atsakomybę, jais nesiremia, nes tokie argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti civilinėje byloje nustatytas aplinkybes. Kaip teisingai nurodė apeliantė, parodymų keitimas siekiant palankesnio teismo sprendimo baudžiamojoje byloje, neduoda pagrindo ignoruoti tokius parodymus ir neįvertinti jos paaiškinimų prieštaringumo (CPK 185 str.). Absoliučiai priešingų parodymų davimas teismams nagrinėjant baudžiamąją bei civilinę bylas, akivaizdžiai rodo atsakovės nesąžiningumą ir gali kelti klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės už priesaikos nemeluoti sulaužymą.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame sprendime teismo išdėstyti argumentai neduoda pagrindo spręsti, jog atsakovas J. P. neteisėtai užvaldė atsakovės N. J. automobilį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilis buvo perduotas neturinčiam vairuotojo kvalifikacijos asmeniui ir dėl šios kvalifikacijos nebuvimo įvyko eismo įvykis, kurio metu sužalotas žmogus. Taigi pasekmės atsirado dėl bendrų atsakovų J. P. ir N. J. veiksmų, ir atsakovai to nepaneigė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma solidari atsakovų civilinė atsakomybė (CK 6.270, 6.296 str.).
Dėl turtinės žalos atlyginimo O. D. B. priteisimo.
Teisėjų kolegija laiko būtinu patikslinti, kad išlaidos, siejamos su M. B. gydymu, slaugymu ir kt. ieškinyje yra traktuojamos kaip M. B. padaryta turtinė žala. Ieškovės O. D. B. ieškininis reikalavimas yra siejamas tik su negautų pajamų priteisimu.
Kaip minėta, teismas atmetė ieškovės O. D. B. reikalavimus priteisti turtinės žalos atlyginimą motyvuodamas tuo, kad atsakovas jos atžvilgiu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra priežastinio ryšio tarp šios ieškovės nurodomų negautų pajamų, galimybės užsiimti sodininkyste bei atsakovo veiksmų.
Apeliantės nuomone, toks teismo sprendimas nepagrįstas, nes pagal CK 6.249 straipsnio nuostatas kaltas asmuo privalo atlyginti negautas pajamas ne tik sužalotam asmeniui, bet ir kitiems asmenims, kurie dėl sužalojimo negavo pajamų. Apeliantė nurodė, kad teismas nevertino aplinkybės, jog po sužalojimo M. B. buvo pripažinta pirmos grupės invalide, reikalinga slaugos, todėl ieškovė O. D. B. turėjo nutraukti sodininkystės darbus, slaugyti motiną ir dėl to neteko gaunamų pajamų, kurias būtų gavusi, jei nebūtų autoįvykio. Apeliantė nurodė, kad dėl paminėtų aplinkybių ji prarado savo pastovų pragyvenimo šaltinį.
Teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atmetė O. D. B. pareikštą ieškinį, tačiau nesutinka su teismo nurodytais argumentais. Byloje nustatyta, kad M. B. autoįvykio metu buvo sužalota sveikata, ji pripažinta pirmos grupės invalide, kuriai buvo reikalinga nuolatinė slauga. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis įtvirtina moralinę vaikų pareigą globoti savo tėvus senatvėje, be to, pagal CK 3.205 straipsnio nuostatas, pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Taigi nėra abejonės, kad apeliantė, kaip nukentėjusiosios nuo eismo įvykio M. B. dukra, privalėjo rūpintis savo invalide pripažintos motinos slauga ir priežiūra. Kaip žinoma, reikalingą priežiūros asmenį gali slaugyti jo artimieji patys, tačiau galima samdyti ir slaugos paslaugas teikiančius asmenis. Apeliantė O. D. B. galėjo rinktis, ar atsisakyti savo veiklos, tai yra gėlių ir kt. auginimo, ir slaugyti motiną pačiai, tačiau taip prarasti, kaip nurodė ji pati, gautas pajamas, ar samdyti slaugos paslaugas teikiančius asmenis.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantės O. D. B. teiginius, jog dėl reikalingumo slaugyti motiną ji prarado savo pastovų pragyvenimo šaltinį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė yra pensijinio amžiaus asmuo ir todėl turėjo gauti senatvės pensiją, mokamą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Taigi pajamos, gaunamos iš sodininkystės, laikytinos papildomomis pajamomis, dėl kurių, kaip minėta, apeliantė turėjo galimybę apsispręsti – nutraukti veiklą ir slaugyti pačiai ar samdyti tam trečiuosius asmenis ir tęsti savo veiklą. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su žalos atlyginimu O. D. B., teisėjų kolegijos nuomone, neduoda pagrindo naikinti teismo sprendimą šioje dalyje (CPK 185 str.).
Dėl turtinės žalos M. B. atlyginimo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas priteisė ieškovei M. B. 3 tūkst. Lt turinės žalos atlyginimo. Tokį sprendimą teismas grindė liudytojos ieškovę gydžiusios gydytojos V. G. parodymais, kad tai yra pakankama suma turtinei žalai atlyginti. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kitokią patirtą turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad ieškovei sugyti pakako šešių mėnesių, be to baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje pati ieškovė nurodė, jog dėl šio sužalojimo patyrė 2 280, 56 Lt išlaidų.
Apeliančių nuomone, teismo sprendimas turtinės žalos atlyginimo dalyje neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų, nes teismas nenagrinėjo ir visiškai nepasisakė dėl įrodymų bei argumentų, kurie buvo pateikti pagrindžiant pareikštą reikalavimą dėl 15 336 Lt turtinės žalos atlyginimo, todėl neaišku, kokiu pagrindu priteista nurodyta suma.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, nepilnai išnagrinėjo nurodytas aplinkybes, nevisiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Ta aplinkybė, kad su 3 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimu sutiko atsakovas J. P. , kad baudžiamojoje byloje M. B. nurodė 2 280, 56 Lt ieškinį, nepaneigia pareikšto ieškinio pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovių pateikti įrodymai apie turėtas išlaidas gydymui bei slaugai yra 2003 – 2004 metų, todėl jais negalima remtis, nes M. B. buvo sužalota 2001 m. rugpjūčio 17 d., o pagal gydytojos V. G. paaiškinimą, ieškovę M. B. slaugyti buvo būtina tik šešis mėnesius.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki paminėto autoįvykio M. B. , gimusi 1908 m. rugpjūčio 25 d., gyveno viena, kaime, augino daržoves, taigi buvo savarankiška ir nereikalinga nuolatinės slaugos. M. B. iki autoįvykio galėjo judėti ir tai patvirtina pačios autoįvykio aplinkybės: ji ėjo gatve. Tuo tarpu iš byloje esančios Kauno medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus atliktos pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės 2003 m. birželio 6 d. akto Nr.21(G) matyti, jog dėl 2001 m. rugpjūčio 17 d. įvykusio eismo įvykio M. B. diagnozuotas kairio šlaunikaulio pergumburinis lūžis, dėl kurio įvyko statikos sutrikimai, tapo riboti kairio klubo sąnario judesiai, tai yra jos sveikata buvo sunkiai sutrikdyta. Dėl šio konstatuota, jog M. B. nevaikšto, jai reikalinga nuolatinė slauga. 2001 m. spalio 23 d. išraše iš VĮ Kauno raudonojo kryžiaus klinikinės ligoninės M. B. ligos istorijos (t. 1, b. l. 8) nurodyta, kad ligonei reikalingas masažas, elektrostimuliacija, vartymas ir kt. Ligonė nevaikšto, koja sutrumpėjusi trimis centimetrais ir rotuota į išorę. Siunčiama į MSEK invalidumo grupei nustatyti, nes reikalinga slauga. Kauno III medicininės socialinės ekspertizės komisija 2001 m. gruodžio 21 d. M. B. nustatė I grupės invalidumą.
Tiek iš byloje esančių medicininių dokumentų, tiek iš Kauno miesto Centro poliklinikoje dirbančios gydytojos V. G. paaiškinimų, kuri buvo apklausta ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme, o taip pat iš eksperto NDNK vyriausiojo specialisto V. Stankevičiaus paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad M. B. , 93 metų senolė, iš tiesų buvo silpnos sveikatos dėl persirgtos TBC, širdies nepakankamumo ir kt. Tačiau būtent minėtas autoįvykis ženkliai įtakojo bendrą jos sveikatos būklę, dėl ko ji prarado savarankiškumą, paūmėjo kiti buvę bendrieji susirgimai, ji buvo pripažinta I grupės invalide, kuriai būtina nuolatinė slauga, dėl judėjimo sutrikimo dar greičiau silpo organizmas, atsirado papildomas poreikis vaistams, pagerintam maitinimui, sauskelnėms ir kitokioms tokio pobūdžio priemonėms. Iš tiesų, dėl bendrų susirgimų po autoįvykio M. B. negalėjo būti operuojama, siekiant panaikinti kojos lūžio pasekmes ir grąžinti savarankiško judėjimo galimybę, tačiau būtent dėl atsakovo J. P. kaltų veiksmų ir atsirado šios operacijos poreikis. Šią išvadą patvirtina ir eksperto NDNK vyriausiojo specialisto V. Stankevičiaus paaiškinimas, jog trauma turėjo įtakos bendram organizmo nusilpimui (t. 2, b. l. 180).
Remdamasi paminėtais motyvais, teisėjų kolegija atmeta pirmosios instancijos teismo argumentus dėl turtinę žalą pagrindžiančių įrodymų įrodomosios vertės (CPK 185 str.). Taip pat atmetami gydytojos V. G. paaiškinimai apeliacinės instancijos teismui (t. 2, b. l. 205-206), kad po autoįvykio M. B. buvo bejėgė tik pusę metų, tačiau tokią būklę lėmė širdies nepakankamumas ir senatvė. Akivaizdu, jog 93 metų amžiaus žmogaus sveikata nėra stipri, todėl bet kokia trauma gali būti lemtinga ir sukelti daug didesnių neigiamų pasekmių visai sveikatos būklei, lemti kitų ligų paūmėjimą ir pan. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjant šią bylą yra būtina įvertinti ir šias aplinkybes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad minima liudytoja gydytoja V. G. apeliacinės instancijos teismui paaiškindama, kuo ji rėmėsi teigdama, kad 3 tūkst. Lt yra pakankamas turtinės žalos atlyginimas, teigė, kad ,,teisėja paklausė, ar užtektų 3 tūkst. Lt. Man pasakė iš pašalies, o aš pritariau.“ (t. 2, b. l. 206). Taigi tokie liudytojos parodymai negali būti vertinami, kaip kompetentingo asmens paaiškinimai nagrinėjamu klausimu. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visetą, atsakovės N. J. atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai, paremti pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų M. J. bei J. D. paaiškinimais, taip pat negali būti vertinami, kaip pakankamas pagrindas atmesti apeliacinį skundą (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad turtinės žalos atlyginimą pagrindžiantys įrodymai patvirtina, jog prašomos priteisti išlaidos medikamentams, sauskelnėms, higieninėms vienkartinėms palutėms, tvarsliavai, pagerintam maitinimui, slaugai yra protingos ir pagrįstos (t. 1, b. l. 20 - 25, 163 - 200, t. 2, b. l. 2 - 5). Teisėjų kolegija, svarstydama argumentus dėl slaugos išlaidų atlyginimo, konstatuoja, kad pagal bylos medžiagą, Prienų rajono socialinės paramos tarnyba bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Prienų skyrius ieškovei M. B. mokėjo slaugos pašalpas (t. 2, b. l. 190 – 192) – apie 200 Lt į mėnesį. Tačiau, akivaizdu, kad tokia suma, atsižvelgiant į ekonominę situaciją, negali būti laikoma pakankama užtikrinti normalią slaugą. Iš kitos pusės, kaip teisingai nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė N. J. , byloje nustatyta, kad M. B. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Prienų skyriaus biudžeto buvo mokama transporto išlaidų kompensacija (t. 2, b. l. 197), todėl į tai būtina atsižvelgti sprendžiant turtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą ir atitinkamai sumažinti priteistinos sumos dydį.
Dėl šio teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, ieškovei M. B. priteistą 3 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimą padidina iki 13 976 Lt (CK 6.283 str.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Kaip žinoma, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.), o neturtinė žala CK 6.250 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Čia nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Taigi svarbu turėti galvoje, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Kartu, vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, kuris toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina. Dėl to, kaip jau minėta, įstatymas nustato tik kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas. Teisėjų kolegija pažymi, jog tik paminėtų aplinkybių visumos įvertinimas leidžia įgyvendinti įstatymo reikalavimą, kad žala turi būti atlyginama teisingai, nustatant protingą jos dydį, siekiant nukentėjusiojo ir žalą padariusiojo asmens interesų pusiausvyros.
Atsižvelgdama į tai, jog neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti bei konkrečiai apibrėžti, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo ir įvertino atsakovo turtinę padėtį, tai, kad padarytas sužalojimas yra netyčinis, todėl pagrįstai priteisė 6 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pakankamo pagrindo kitaip spręsti šį klausimą ir naikinti ar keisti iš esmės pagrįstą teismo sprendimą šioje dalyje (CPK 185 str.).
Apeliantė, nesutikdama su priteistos neturtinės žalos dydžiu, laikydama jį nepagrįstai mažu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos minimais klausimais. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus. Iš tiesų, CPK 4 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu abiejų bylų teisinė ir faktinė situacija yra analogiška. Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjant šiuos ginčus, visų pirma, turi būti paisoma būtent nagrinėjamo ginčo šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principų. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamo ginčo faktines bylos aplinkybes ir nustatydamas neturtinės žalos dydį, nenukrypo nuo šių principų (CPK 185 str.).
Dėl procesinių teisių perėmimo.
Kaip minėta, nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė M. B. mirė ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 17 d. nutartimi nusprendė apeliantę O. D. B. laikyti minėtos apeliantės M. B. procesinių teisių perėmėja, todėl nurodytas žalos atlyginimas iš atsakovų priteisiamas M. B. teisių perėmėjai O. D. B. (CPK 48 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Vadovaujantis proporcingumo principu bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, šaliai, kurios reikalavimas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Tuo tarpu šaliai, kurios naudai priimtas tesimo sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Šios taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turtinės žalos M. B. priteisimo ir šiai ieškovei priteistą 3 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimą padidina iki 13 976 Lt. Taigi apeliacinės instancijos teismas patenkino 15 procentų nuo ieškinio reikalavimo, vietoj pirmosios instancijos teismo patenkintų 7 procentų. Dėl šio proporcingai turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pagrįstai ir teisingai atsižvelgė į protingumo bei teisingumo principus (CK 1.5 str.). Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti tiksliai aritmetiškai proporcingas patenkintai ieškinio daliai, nes paskirstant bylinėjimosi išlaidas būtina atsižvelgti į proceso dalyvių turtinę padėtį: ieškovė O. D. B. yra pensininkė, atsakovo J. P. pajamos yra menkos, jis turi mažametį vaiką ir II grupės invalidę žmoną. Taip pat būtina atsižvelgti į dalyvių elgesį proceso metu, į tai, jog atsakovė N. J. keitė savo parodymus ir pan.
Teisėjų kolegija, įvertinusi minimas aplinkybes, bylinėjimosi išlaidas paskirsto taip: ieškovei O. D. B. iš atsakovų J. P. ir N. J. priteisia po 200 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 38, t. 2, b. l. 22, 23) bei po 200 Lt apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b .l .173, 174). Atsakovui J. P. iš ieškovės O. D. B. priteisia 300 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 158, t. 2, b. l .24), o atsakovei N. J. iš ieškovės O. D. B. priteisia 300 Lt išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 159), bei 100 Lt išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 175).
Iš atsakovų J. P. ir N. J. valstybei priteisiama po 278 Lt žyminio mokesčio už paduotą ieškinį, nes už pareikštą ieškinį turėjo būti sumokėtas 3 707 Lt žyminis mokestis, apeliacinės instancijos teismas patenkino 15 procentų reikalavimo, todėl atsakovai turi sumokėti šiai daliai proporcingą žyminio mokesčio dalį - 556 Lt, tai yra po 278 Lt; taip pat priteisiama po 13 Lt išlaidų procesinių dokumentų išsiuntimui pirmosios instancijos teisme.
Iš atsakovų valstybei taip pat priteisiama po 118 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kuris apskaičiuojamas tuo pačių principu, kaip ir žyminis mokestis pirmosios instancijos teisme, tai yra pagrindu imant ginčytą sumą ir apeliacinės instancijos teismo patenkintą šio reikalavimo dalį; taip pat priteisiama po 35, 25 Lt (t. 2, b. l. 136) išlaidų procesinių dokumentų siuntimui apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio dalies trečiu punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti.
Ieškovei M. B. priteistą 3 tūkst. (trys tūkstančiai) Lt turtinės žalos atlyginimą padidinti iki 13 976 (trylika tūkstančio devyni šimtai septyniasdešimt šeši) Lt, tai yra sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
,,Priteisti ieškovei O. D. B. 13 976 Lt (trylika tūkstančio devyni šimtai septyniasdešimt šeši) turtinės žalos ir 6 tūkst. (šeši tūkstančiai) Lt neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovų J. P. ir N. J. solidariai.
Priteisti ieškovei O. D. B. iš atsakovų J. P. ir N. J. po 200 (du šimtai) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų M. B. pirmosios instancijos teisme.
Priteisti atsakovui J. P. iš ieškovės O. D. B. 300 (trys šimtai) Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti atsakovei N. J. iš ieškovės O. D. B. 300 (trys šimtai) Lt išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovų J. P. ir N. J. po 278 (du šimtai septyniasdešimt aštuoni) Lt žyminio mokesčio ir po 13 (trylika) Lt išlaidų procesinių dokumentų siuntimui.“
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovei O. D. B. iš atsakovų J. P. ir N. J. po 200 (du šimtai) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti atsakovei N. J. iš ieškovės O. D. B. 100 (vienas šimtas) Lt išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovų J. P. ir N. J. po 118 (vienas šimtas aštuoniolika) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 35, 25 (trisdešimt penki litai 25 ct.) Lt išlaidų procesinių dokumentų siuntimui apeliacinės instancijos teisme.