Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. G. ir N. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Remiantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir N. G. paskirta galutinė 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

D. G. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Remiantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. G. paskirta galutinė 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vilniaus teritorinių ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir solidariai iš N. G. ir D. G. priteista 5 060,56 Eur nukentėjusiojo A. D. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Apygardos teismo vertinimu, sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą šioje baudžiamojoje byloje, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti pagrįstas išvadas dėl abiejų nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

9. Apeliaciniuose skunduose D. G. ir N. G. teigia, kad byloje nesurinkta pakankamai nuteistųjų kaltę patvirtinančių įrodymų. D. G. prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, o N. G. prašo jo veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo abiejų skundų atžvilgiu pasisako bendrai.

10. Kaip matyti iš nuteistųjų pozicijų, jie savo kaltę dėl A. D. sužalojimo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė nurodydami, kad jokio smurto jo atžvilgiu nenaudojo. N. G. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną A. D. apie 20 val. į butą grįžo sumuštas. A. D. veidas buvo šiek tiek kruvinas, o veidas apie akis buvo patinęs ir paraudęs. Jis pasakojo, kad mieste prie parduotuvės buvo sumuštas kažkokių „mažvaikių“. Nurodė, jog tą dieną jie visi vartojo alkoholį, o apie 23 val. tarp jo (N. G.) ir buto savininko A. Č. kilo konfliktas, jo metu jis (N. G.) vieną kartą kumščiu sudavė A. D. į veidą. Kiek vėliau, pasibaigus konfliktui, jis dar kartą sudavė kumščiu į veidą A. D.. Vėliau jis atsiprašė nukentėjusiojo, bare išgėrė alaus ir susitaikė. Į ekspertizę nukentėjusysis kreipėsi po kelių dienų, todėl mano, kad visko galėjo atsitikti ir vėliau (t. 1, b. l. 85, 163-164; t. 3, b. l. 117-119). D. G. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad jis nukentėjusiojo nemušė, nes tam neturėjo jokios priežasties. Nagrinėjamo įvykio metu jis su N. G. vartojo alkoholį, grįžus A. D. jie pastebėjo, jog pastarasis sumuštas, jo paakiai buvo paraudę ir patinę. A. D. papasakojo, jog jį kažkokie asmenys sumušė, tačiau aiškintis dėl šio įvykio jis atsisakė. Taip pat nurodė, jog vėliau tarp N. G. ir buto savininko kilo konfliktas, kuriame jis pats nedalyvavo, tačiau buto savininkui iškvietus policijos pareigūnus, juos abu su N. sulaikė ir išvežė į policijos komisariatą (t. 1, b. l. 82; t. 2, b. l. 64-65, b. l. 52, 116-119). Apeliaciniuose skunduose apygardos teismui jie taip pat nuosekliai laikėsi pateiktos versijos, kad jokio smurto kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis A. D. atžvilgiu nenaudojo. Su tokiais skundų argumentais apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutikti negali. Priešingai, nei teigia apeliantai, D. G. ir N. G. kaltė įvykdžius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvo grindžiama ne tik nukentėjusiojo A. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bet ir kitais byloje surinktais duomenimis, išanalizuota jų visuma. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusysis ir nuteistieji, tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek nukentėjusiojo parodymų teisingumą ir patikimumą, tiek ir patikrinti nuteistųjų versiją, A. D. parodymus vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pagrįstai nustatė, kad būtent ne pateiktą nuteistųjų gynybos versiją, o nukentėjusiojo parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką būtent ir padarė apylinkės teismas.

11. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, jis nurodė visų jo atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jo parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą bei netiesiogiai įvykyje dalyvavusio liudytojo A. Č. parodymus. A. D. parodė, kad jis gyvena bute, kuris priklauso A. Č., šiame bute gyvena ir N. G., su kuriuo jis kartais vartodavo alkoholį. Nukentėjusysis nurodė, jog įvykio dienos vakare jie gėrė alų kartu su N. G., vėliau pastarasis nuėjo miegoti, o jis išgėrė dar du butelius alaus, kuriuos atnešė A. Č.. Po kiek laiko N. G. atsikėlė, atėjo jo draugas D. G., kuris atsinešė butelį degtinės ir jie toliau gėrė jau trise. Nukentėjusysis paaiškino, kad tarp jo ir N. G. kilo konfliktas dėl jo išgerto alaus, kurį atnešė A. Č.. Prie konflikto prisijungė D. G.. Konflikto metu jie tapo agresyvūs ir ėmė jį kumščiais mušti į veidą ir galvą. Nuo suduotų jam smūgių jis juto fizinį skausmą ir nugriuvo. Tuomet jie pradėjo jį spardyti į nugarą ir kitas kūno vietas. Jam buvo suduota ne mažiau kaip 20 smūgių. Policijos pareigūnus iškvietė A. Č., kurie sulaikė D. ir N. (t. 1, b. l. 32, 38-39; t. 3, b. l. 55, 60).

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinumu, nuteistųjų pateiktą įvykių versiją ir jų nurodytas nukentėjusiojo sužalojimo faktines aplinkybes paneigia nukentėjusiojo A. D., liudytojais apklaustų A. Č., policijos pareigūnų S. K. ir J. G. parodymai. Pastarieji iš esmės patvirtino nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog nagrinėjamo įvykio metu jis buvo sumuštas būtent nuomojamame bute, kuriame gyveno, ir būtent nuteistųjų N. G. ir D. G.. Byloje nėra duomenų, išskyrus nuteistųjų parodymus, jog nukentėjusysis buvo sumuštas ne savo namuose, kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, nei pats nurodo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių ankščiau nurodytų liudytojų parodymai nuteistųjų kaltės nepaneigia, priešingai, sustiprina teismo išvadą, kad įrodymų, patvirtinančių jų kaltę, yra pakankamai. Nors nuteistojo D. G. teigimu A. D. parodymai prieštarauja visai bylos medžiagai, specialisto išvadai, liudytojų A. Č., patrulio S. K. parodymams, nuteistųjų parodymams, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima. Tai, kad atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis nenurodė, jog buvo sumuštas kartu su juo bute buvusių asmenų, o nurodė nukritęs nuo laiptų, tik patvirtina liudytojų A. Č. ir S. K. parodymus, kad A. D. bijojo N. G. ir D. G.. Tai, jog nukentėjęs asmuo galėjo bijoti nuteistųjų, akivaizdžiai patvirtina pastarųjų neadekvatus elgesys su nekentėjusiuoju, tai yra pavartotas smurtas, reikalavimas parašyti savižudybės raštelį (t. 3, b. l.9), taip pat A. Č. parodymai dėl po minėtų veiksmų sekusio agresyvaus nuteistųjų elgesio jo paties bei jo turto atžvilgiu (dėl šių aplinkybių yra iškelta kita baudžiamoji byla). Taigi, realų pagrindą bijoti nuteistųjų A. D. turėjo, tuo labiau, jog nuteistieji, atvykus policijos pareigūnams, tebebuvo tame pačiame bute. Tai iš esmės paaiškina pirminį A. D. atsisakymą rašyti pareiškimą policijai dėl savo paties sužalojimų. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 26 d. specialisto išvados Nr. G 706/2019 (01) 4 punkte nurodyta, kad A. D. kūne nustatyti kūno sužalojimai nėra būdingi griuvimui bei nėra būdingi susižalojimams, priskiriamiems savęs žalojimui (t. 1, b. l. 101-102). Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiojo apklausų metu duoti parodymai yra logiški, nuoseklūs, asmuo įvykius atpasakojo su detalėmis, tarp jų ir dėl ko kilo konfliktas tarp jo ir nuteistųjų, kada, kur, į kurias kūno vietas ir kiek kartų jis buvo jų mušamas, apklausos protokolas buvo perskaitytas ir jo pasirašytas asmeniškai, todėl teisėjų kolegija nesutinka su D. G. apeliacinio skundo argumentu, kad atsižvelgus į nukentėjusiajam atliktą operaciją ir tuometinę jo būklę yra pakankamas pagrindas abejoti jo duodamų parodymų patikimumu. Iš minėtos byloje esančios specialisto išvados Nr. G 706/2019 (01) duomenų taip pat matyti, kad A. D. medicinos darbuotojams taip pat nurodė, jog buvo sumuštas pažįstamų. Informacijos, kad nukentėjusysis po įvykio būtų praradęs atmintį ar pan., nenustatyta. To nenurodė ir su nukentėjusiuoju bendravęs policijos pareigūnas J. G. ir liudytojas A. Č., priešingai, kaip matyti iš pastarųjų liudytojų parodymų, nukentėjusysis tik patvirtino savo ankščiau nurodytas įvykio aplinkybes A. Č. jas dar ir papildydamas.

14. Nuteistojo D. G. teigimu, jam pareikštas kaltinimas prieštarauja specialisto išvadai, kurioje konstatuota, kad A. D. sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 26 d. specialisto išvados Nr. G 706/2019 (01), nukentėjusiajam buvo konstatuoti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairio skruosto sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio, lydimas galvos smegenų suspaudimo. A. D. nustatyti kūno sužalojimai veide padaryti nuo trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu (pvz., ranka, koja ar pan.) į kairio skruosto sritį mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimai veide padaryti prieš 1-3 paras iki patekimo į ligoninę. A. D. nustatytas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu įvyko nuo staigaus galvos rotacinio judesio ir yra būdingas smūgio sudavimui. Sužalojimai, atsižvelgiant į jų morfologinius požymius, galėjo būti padaryti vienu metu. Greitosios medicinos pagalbos mediko kvietimo kortelėje Nr.180851588) fiksuoti sumušimai A. D. nugaros ir kojų srityje, tačiau sužalojimai nebuvo vertinami (t. 1, b. l. 101-102). Sužalojimų vaizdas, pobūdis, lokalizacija, jų aprašymas medicininiuose dokumentuose rodo, kad jie galėjo būti padaryti 2018 m. gruodžio 11 d. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos vyresnysis ekspertas Januš Rybalko paaiškino, kad visi A. D. kūno sužalojimai kartu vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti vienu metu. Jie galėjo atsirasti dėl kelių trauminių poveikių, bet užtenka ir vieno trauminio poveikio. Kontaktuojant į A. D. kairę akį galėjo atsirasti paraudimas jo veido kairėje pusėje. Paraudimo vietoje patinimas ir kraujosruvos išryškėja sekančią dieną po trauminio poveikio. Objektyvių duomenų, kad A. D. patyrė kūno sužalojimus griūnant, nėra. Dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio A. D. buvo laiku padaryta viena operacija (t. 3, b. l. 139-140). Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvados ir paaiškinimai teismo vertinami ne kaip atsieti atskiri įrodymai, kurie turi patvirtinti ar paneigti nusikaltimo padarymo faktą. Jų patikimumas sietinas su atitikimu kitiems bylos duomenims. Taigi, specialisto išvada ir paaiškinimai leidžia spręsti, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, kurių laikas ir pobūdis atitinka jo nurodytas sužalojimo aplinkybes, yra apeliantų kaltę pilnai patvirtinantys įrodymai. Faktą, kad nukentėjusiajam buvo nustatyti keli kūno, veido ir galvos sužalojimai, patvirtinti ankščiau minėtos specialisto išvados 1 ir 2 punktuose, o aplinkybę, jog nukentėjusiajam konstatuotas iš esmės vienas sužalojimas, kuris buvo padarytas keliais trauminiais poveikiais, neneigia ir specialistas, dalyvavęs teismo apklausoje. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai, bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo procese, visi jie yra šio nusikaltimo vykdytojai. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tai yra tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą, arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-558/2010, 2K-17-648/2017).

15. Nors apelianto N. G. skunde nurodoma, kad jis nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, nes jis nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį ranka į veidą, o byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl pastarojo sunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, prieštaraujantį baudžiamojoje byloje esančių, ankščiau aptartų duomenų visumai. D. N. G. kaltės padarius jam inkriminuojamą BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką abejonių nekyla.

16. Atsižvelgiant į tai, kad šioje nutartyje išdėstytais motyvais pripažintos įrodytomis aplinkybės, kad N. G. nukentėjusiajam A. D. sudavė ne vieną stiprų smūgį į galvą (žr. šios nutarties 11-12 punktus), į tai, kad A. D. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymo mastas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. G. veiksmai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą veiką, todėl jo veiksmų perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį teisinio pagrindo nėra. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad N. G. ir D. G. suprato, kad jie abu bendrais veiksmais vartoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti, ir juos tenkino bet kokio pobūdžio atsiradę padariniai, tai yra jie veikė neapibrėžta tyčia. Todėl N. G. ir D. G. veiksmai, atsižvelgus į kilusius padarinius, teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, numatantį atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui. Kaip jau paminėta šioje nutartyje, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese. Sprendžiant klausimą, kurie iš smurtą prieš nukentėjusįjį pavartoję asmenys atsako už sunkų sveikatos sutrikdymą, turi būti įvertintas kiekvieno iš jų pavartoto smurto pobūdis ir intensyvumas ir tai, ar šio smurto intensyvumas ir pobūdis yra tokie, kurie patvirtina asmens tyčią nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, nepriklausomai nuo to, kieno smūgiais nukentėjusiajam buvo padarytas poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairio skruosto sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio, lydimas galvos smegenų suspaudimo, tai yra sunkus sveikatos sutrikdymas, esant bendrininkavimui, dėl kilusių padarinių atsakingi abu smurtą naudoję nuteistieji. Nustatyta, kad D. G. ir N. G. sudavė nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, taigi jie veiką padarė bendrais veiksmais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. G. inkriminuota nusikalstama veika įrodyta visiškai, N. G. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

17. Atsižvelgdama į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertinęs apklaustų liudytojų parodymus, taip pat rašytinę bylos medžiagą, pagrįstai N. G. ir D. G. pripažino kaltais pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nustatęs, kad A. D. sužalojo būtent nuteistieji. Todėl pagrįstai tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl patirtų nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo, prašoma suma buvo priteista iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų. BPK nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

18. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti apeliacinius skundus ir keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. G. ir N. G. apeliacinius skundus atmesti.