Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.;pagal BK 286 straipsnį ir nubaustas viešaisiais darbais šešiems mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui;pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės pagal BK 286 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo būdu visiško sudėjimo būdu subendrintos su bausme paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo G. K., bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytini laikinojo sulaikymo laikotarpiai: 2016 m. lapkričio mėn. nuo 26 d. 1.15 val. iki 27 d. 13.05 val. (dvi dienas), 2017 m. birželio mėn. nuo 27 d. 1.30 val. iki 28 d. 11.07 val. (dvi dienas).

Iš V. I. priteista 1500 eurų G. K. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iki bausmės vykdymo pradžios V. I. paliktina kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu V. I. nuteistas už tai, kad 2016-11-26 apie 00.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia ranka ne mažiau kaip vieną kartą sudavė nukentėjusiajai R. I. į nugarą, tuo sukėlė jai fizinį skausmą.Be to, jis 2017-06-27 apie 1.15 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vengdamas operatyvinės grupės, viešosios tvarkos ir viešojo saugumo funkcijas atliekančio Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo G. K. sulaikymo, kaip asmens įtariamo padarius administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 484 str. 2 d., 493 str. 2 d. (dėl neblaivaus asmens pasirodymo viešoje vietoje, bendrojo pagalbos centro darbo trukdymo, specialiųjų tarnybų iškvietimo žinant, kad pagalba nereikalinga) administracinių nusižengimų protokolo surašymui, siekdamas ištrūkti tyčia rankomis pastumdamas Utenos aps. VPK RS tyrėją G. K. ir jį pargriaudamas ant žemės padarė kūno sužalojimus – dešinio peties sąnario raiščių patempimą, dešinio žastikaulio galvos užpakalinį išnirimą, reversinį Hill- Sachs tipo impresinį lūžimą ir dėl dešinio žastikaulio galvos užpakalinio išnirimo, reversinio Hill- Sachs tipo impresinio lūžimo G. K. nesunkiai sutrikdė sveikatą, t.y. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui.Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį išteisinti.

5.Nuteistasis tvirtina, kad teismas netinkamai vertino faktinius bylos duomenis, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dėl panaudoto fizinio smurto pareigūno atžvilgiu. Jis nuosekliai nurodė, jog pareigūno nestūmė. Nurodo, kad teismas vienok rėmėsi liudytojo V. B. parodymais, kurie patvirtino, kad nuteistasis bėgo nuo policijos pareigūnų, tačiau neatsižvelgė į šio liudytojo parodymus, kad jis nematė, jog nuteistasis stumtų policijos pareigūną. Kita vertus, tiek G. K., tiek ir I. Š. pateikė skirtingas panaudoto smurto G. K. atžvilgiu nugriuvimo versijas.

6.Nuteistasis nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas visgi sutiktų su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis panaudojo fizinę jėgą prieš pareigūną, pastarasis nuosprendis turėtų būti naikinamas dėl netinkamos nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Nuteistasis teigia, kad pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, būtina įrodyti, kad einamos pareigos buvo motyvas, tyčia prieš tokį asmenį panaudoti fizinį smurtą, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju tokia tyčia nenustatyta, jog smurtavo dėl einamų pareigų, todėl nuteistojo padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

7.Skunde teigia, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga ir neatitinka veikų pavojingumo, todėl turėtų būti keičiama kitomis, švelnesnėmis bausmės rūšimis.

8.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

9.Nuteistojo V. I. apeliacinis skundas netenkinamas.

10.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę, nesutinka su įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu bei kelia bausmės individualizavimo klausimą, todėl aukštesnysis teismas pasisako apeliacinio skundo ribose.

11.Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir BK 286 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis ar paskirta neteisinga bausmė.

12.BK 286 straipsnyje nustatyta, kad tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Veika, numatyta BK 286 straipsnyje, pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia dviem alternatyviais būdais: panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, stūmimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

13.Nagrinėjamu atveju V. I. nuteistas už tai, kad vengdamas policijos pareigūno G. K. sulaikymo administracinio nusižengimo protokolo surašymui, siekdamas ištrūkti, tyčia rankomis pastumdamas policijos pareigūną G. K. į krūtinę, pasipriešino savo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui. Nuteistasis ginčija savo kaltę ir teigia, kad policijos pareigūno jis nestūmė, policijos pareigūnas suklupo pats, tačiau priešingai nuteistojo teiginiams, V. I. kaltė, pastūmus policijos pareigūną ir taip pasipriešinus savo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui, įrodyta byloje esančia įrodymų visuma.

14.Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis G. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad šių metų vasarą, tikslios datos negali pasakyti, buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) name pilietį sumušė keli asmenys. Atvykus į įvykio vietą kartu su kolege policijos pareigūne I. Š., juos pasitiko V. I., kuris buvo neblaivus, sklido alkoholio kvapas, kalba nerišli. Išsamiai išsiaiškinti įvykio aplinkybių, t.y. kas, kiek žmonių, kaip nutiko įvykis, nepavyko, nes V. I. nesugebėjo paaiškinti aplinkybių, painiojosi, o nuvykus V. I. nurodytu adresu, kur galimai pasišalino mušeikos, nieko rasti nepavyko. Grįžus ir apžiūrėjus namus, grumtynių požymių nerasta. Paskambinus V. I. žmonai ir pasiteiravus apie įvykį, buvo gautas atsakymas, kad ji yra kaime ir apie įvykį ar konfliktą nieko nežino. Todėl nukentėjusysis policijos pareigūnas G. K. nusprendė V. I. surašyti administracinių nusižengimų protokolą už tai, kad buvo neblaivus viešoje vietoje ir, kad iškvietė policiją, kai pagalba nereikalinga. Atėjus iki tarnybinio automobilio ir pasiūlius tikrintis neblaivumą, V. I. atsisakė, sakė niekada nesitikrina neblaivumo. Pasiėmus kompiuterį, spausdintuvą ir pradėjus rašyti protokolą, V. I. pasakė, kad eina namo. Numetė piniginę ir ėjo namo. Nukentėjusysis nurodė V. I. likti vietoje ir niekur neiti, tačiau V. I. pradėjo bėgti link (duomenys neskelbtini) namo, dešiniau esančio kalniuko. Nukentėjusysis pavijęs V. I. prie kalniuko ir pačiupęs už kairės rankos, bandė panaudodamas kovinius veiksmus pargriauti V. I. ant žemės, bet nepavyko. V. I. ištraukė ranką ir pastūmė nukentėjusįjį, ko pasėkoje jis nugriuvo ir patyrė specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus sužalojimus. Šias bylos aplinkybes patvirtina ir liudytojos I. Š. duoti parodymai. Apklausos metu liudytoja I. Š. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Ji parodė, kad 2017-06-27 dirbo pagal Utenos apskr. VPK Reagavimo skyriaus patvirtintą grafiką kartu su Utenos apskr. VPK Reagavimo skyriaus tyrėju G. K.. Apie 1 val. nakties buvo gautas pranešimas, kad pranešėją sumušė keli asmenys. Atvykus į įvykio vieta, juos pasitiko V. I., kuris akivaizdžiai buvo neblaivus, iš jo sklido stiprus alkoholio kvapas, kalba nerišli, nesugebėjo rišliai paaiškinti, kas jam nutiko ir kokios pagalbos jam reikia. V. I. nurodytos įvykio aplinkybės nepasitvirtino, t.y. namuose grumtynių veiksmų nerasta, V. I. žmona telefonu paaiškino, kad ji su vaikais miega kaime ir nieko nežino. V. I. buvo neblaivus viešoje vietoje ir trukdė specialiosios tarnyboms dirbti, žinodamas, kad jokia reali pagalba jam nėra reikalinga, todėl buvo nuspręsta surašyti jam administracinių nusižengimų protokolą. Išėjus į lauką ir priėjus prie tarnybinio automobilio, liudytoja I. Š. paprašė V. I. pateikti asmens dokumentą. V. I. numetė piniginę ir pradėjo eiti namo sakydamas einu namo. G. K. nurodė V. I. sustoti ir niekur neiti, bet šis reikalavimų nevykdė ir ėmė bėgti, G. K. jį vijosi. Liudytoja I. Š. parodė, kad būdama prie tarnybinio automobilio matė, kaip kolega G. K. sugriebė bėgančiam V. I. už rankos, o šis išsilaisvindamas, pastūmė kolegą G. K., po ko šis krito ant žemės dešiniuoju šonu. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. Š. tvirtino apklausos metu duotus parodymus. Be to, G. K. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nuo tos vietos, kurioje V. I. pargriovė G. K., iki K. L. gatvėje tuo metu stovėjusio policijos automobilio yra apie 11 metrų, nuo gatvės iki namo dešinio kampo matymo zonos niekas neužstoja, gatvė buvo apšviesta, apšvietimas siekė ir V. I. namo kiemą. Todėl abejoti, kad liudytoja I. Š. stovėdama gatvėje prie tarnybinio automobilio galėjo matyti įvykio aplinkybes, pagrindo nėra. Kita vertus, teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti policijos pareigūnų (nukentėjusiojo G. K. ir liudytojos I. Š.) parodymais, kadangi jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, taip pat nėra jokių duomenų, kad jie turėtų siekį melagingai apkalbėti V. I. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo policijos pareigūno G. K. parodymų nepaneigia ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojas V. B., teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini) name ir yra V. I. kaimynas. Tą vakarą išgirdęs durelių trinktelėjimą, jis atkreipė dėmesį ir pažiūrėjęs pamatė gaudynes. Jis matė, kaip policijos pareigūnas vijosi V. I. šaligatviu link voljero, esančio prie V. I. namo, ant kalnelio. Jiems užbėgus už kampo, jis nieko nematė. Po kurio laiko atvedė V. I. į policijos mašiną. Liudytojas V. B. parodė, kad policijos pareigūnas iki (duomenys neskelbtini) namo kampo tikrai neparvertė V. I. ir jokių grumtynių, tarp policijos pareigūno ir V. I. nebuvo. Kas įvyko policijos pareigūnui ir V. I. užbėgus už kampo, jis nematė, nes jam iš (duomenys neskelbtini) namo nesimato. Nugriuvusio pareigūno nematė, kad V. I. būtų pastūmęs ar mušęs pareigūną nematė. Taigi, liudytojo V. B. parodymai patvirtina, kad V. I. bėgo nuo policijos pareigūnų, tačiau paties policijos pareigūno griuvimo momento jis nematė, nes neturėjo galimybės matyti, kas vyksta už (duomenys neskelbtini) namo dešiniojo kampo. Apeliacinio skundo argumentai, neva skiriasi G. K. ir I. Š. nurodytos panaudoto smurto G. K. atžvilgiu nugriuvimo versijos atmetami kaip nepagrįsti, kadangi nukentėjusiojo griuvimo būdas - I. Š. nurodo, jog V. I. išsinėrė iš G. K. rankų, o V. K. nurodo, jog ištraukė, išsilaisvino ranką, nėra lemiantis kriterijus, sprendžiant asmens kaltės pagal BK 286 straipsnį klausimą – šiuo atveju svarbiausia nustatyti aplinkybę, jog asmuo panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Remiantis aukščiau išdėstytu, aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad V. I. atliko aktyvius veiksmus tam, kad pasipriešintų policijos pareigūnui, bandančiam jį sulaikyti, t. y., stūmė policijos pareigūną į krūtinę, ko pasėkoje jis patyrė nesunkų sveikatos sužalojimą, ir sprendžia, kad V. I. kaltė pagal BK 286 straipsnį pilnai įrodyta.

15.Apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūno veiksmai sulaikant V. I. buvo nepagrįsti ir neteisėti, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017-06-27 V. I. skambino bendruoju pagalbos centro numeriu pranešdamas, kad namuose jį užpuolė vyras ir dvi moterys, kurie jį spardė, daužė, vieną moterį pažįsta, nurodė, kad užpuolikai išbėgo ir jis negali įrodyti, jog jį sumušė bei pageidavo, kad policija būtų iškviesta. Atvykus policijos pareigūnams, t.y. G. K. ir I. Š., išsamių užpuolimo aplinkybių V. I. nurodyti nesugebėjo. Policijos pareigūnai patvirtino, kad V. I. buvo akivaizdžiai neblaivus, iš burnos sklido alkoholio kvapas, kalbėjo nerišliai. Dėl įvykio buvo apžiūrimos apylinkės, nuvažiuota nurodytu adresu, apžiūrėti namai, kuriuose galimai vyko užpuolimas, tačiau nei užpuolikų, nei grumtinių požymių nerasta. Paskambinus V. I. žmonai, kuri pasak V. I., užpuolimo metu buvo namuose, gautas atsakymas, kad ji yra kaime ir apie įvykį ar konfliktą nieko nežino. Akivaizdu, kad tuo metu susidariusi situacija, t.y. V. I. neblaivus viešoje vietoje, skambina specialiosioms tarnyboms, kai pagalba žinomai yra nereikalinga, pagrįstai leido policijos pareigūnams spręsti dėl administracinių nusižengimų protokolo surašymo. Vien tai, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2017-12-01 nutarimu administracinę teiseną pagal ANK 484 straipsnio 2 dalį, 493 straipsnio 2 dalį V. I. atžvilgiu nutraukė, neeliminuoja fakto, kad policijos pareigūnai tuo metu turėjo teisę surašyti administracinių nusižengimų protokolą, o V. I. nevykdant teisėtų policijos pareigūno nurodymų ir jam pasipriešinus – sulaikyti asmenį.

16.Apeliantas ginčija veikos kvalifikavimą ir teigia, kad jo tyčia nebuvo nukreipta prieš policijos pareigūną, todėl jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau šie apelianto argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. K. yra Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatyta tvarka į pareigūno pareigas priimtas statutinis valstybės tarnaujas, dirbantis Utenos aps. VPK Reagavimo skyriaus tyrėju ir vykdantis viešosios tvarkos ir viešojo saugumo užtikrinimo funkcijas. Kaip jau buvo minėta, V. I. kvietė policiją dėl neva įvykusio užpuolimo. Policijos pareigūnas G. K. įvertinęs tai, kad V. I. buvo neblaivus viešoje vietoje ir trukdė specialiųjų tarnybų darbą, nusprendė surašyti administracinių nusižengimų protokolą. Policijos pareigūnas G. K. nurodė V. I. likti prie tarnybinio automobilio kol bus surašytas administracinių nusižengimų protokolas, tačiau V. I. nepakluso ir pasileido bėgti, todėl G. K. nusivijo V. I., kad jį sulaikytų, t.y. G. K. vykdydamas tarnybines pareigas vijosi teisėtiems pareigūno reikalavimams nepaklususį asmenį – V. I.. Vengdamas policijos pareigūno sulaikymo, V. I. tyčia pastūmė G. K., kuris griūdamas patyrė specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus sužalojimus (nesunkus sveikatos sutrikdymas) (t.2, b.l. 40). Nuteistojo veiksmai, kuriais jis tyčia pastūmė G. K., patvirtina, kad jis suvokė, jog priešinasi valstybės tarnautojui (policijos pareigūnui) ir norėjo taip veikti. Pažymėtina, kad darant nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, kuria nukentėjusiajam yra padaromi sužalojimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 286 straipsnį, nes ši veika apima nežymų sveikatos sutrikdymo padarymą nukentėjusiam asmeniui. Tačiau šiuo nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajam policijos pareigūnui G. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl V. I. veika tinkamai kvalifikuota ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

17.Apeliaciniame skunde yra keliamas ir bausmės individualizavimo klausimas. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas V. I. bausmę už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

18.BK 140 straipsnio 2 dalyje yra numatytos keturios alternatyvios bausmės rūšys - viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, BK 286 straipsnyje yra numatytos trys alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai, bauda arba laisvės atėmimas iki trejų metų, o BK 138 straipsnio 2 dalis numato tik laisvės atėmimo bausmę. Teismas parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į tai, kad V. I. padarė du nesunkius ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, V. I. savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi), bei sunkinančias aplinkybes (visas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui). Teismas taip pat atsižvelgė ir į kaltinamojo asmenybę (neteistas, dirba, darbovietėje teigiamai charakterizuojamas, daugelį kartų baustas administracine tvarka, tame tarpe už policijos iškvietimą, kai pagalba nereikalinga, girto pasirodymą viešoje vietoje, KET bei kitus pažeidimus). Teismas įvertinęs visų aplinkybių visumą V. I., kaip pirmą kartą teisiamam, už nesunkius tyčinius nusikaltimus skyrė su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. (BK 140 straipsnio 2 dalis) ir viešuosius darbus 6 mėnesiams (BK 286 straipsnis), o už apysunkį nusikaltimą, kuris numato tik laisvės atėmimo bausmę – skyrė laisvės atėmimo bausmę, parinkdamas dydį artimą minimumui - vienerius metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės pagal BK 286 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo vieneriems metams bausmė. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, subendrinta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Pažymėtina, jog byloje nėra BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, kita vertus, apeliaciniame skunde taip pat nėra pateiktą išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas nuteistajam V. I. už jo nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apelianto argumentai, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog jis pirmą kartą teisiamas, dirba ir yra teigiamai charakterizuojamas yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad V. I. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t.y. remiantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas paskiriant pareigas, kurios taisomai veiktų jo elgesį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į visus baudžiamajame įstatyme nustatytus reikalavimus paskyrė teisingą bausmę bei pritaikė tinkamus įpareigojimus.

19.Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas V. I. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. I. apeliacinį skundą atmesti.