- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-691-387-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00203-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Leonarda Gurevičienė
- Nuteistasis
- D. U.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino, teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vitalijos Norkūnaitės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-23 nuosprendžio, kuriuo D. U. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., ir nubaustas galutine subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataiso namuose.
T. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant iš D. U. 4000 Lt T. P. naudai.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas, priteisiant iš D. U. 465,91 Lt Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. U. nuteistas už tai, kad 2013-02-16, laikotarpiu nuo 6.00 val. iki 11.35 val., viešbutyje „Park Inn“, kambaryje Nr. 513, esančiame Ukmergės g. 363, Vilniuje, smaugė bei rankomis ir kojomis sudavė į įvairias kūno vietas ne mažiau 14 smūgių nukentėjusiajai T. P., tuo padarydamas nukentėjusiajai daugybines poodines kraujosruvas veide apie akis, skruostuose, žanduose, su kraujosruvomis dešinio žando ir apatinės lūpos vidiniuose paviršiuose, dešinės ausies kiaušelyje; pavienes kraujosruvas nugaros dešinėje su IX dešinės pusės šonkaulio lūžiu, kairiame petyje, krūtinėje ties kardine atauga, juosmens dešinėje ir kairiajame klube bei tris labai smulkias kraujosruvas šlaunyse, atlikdamas šiuos veiksmus, nesunkiai sutrikdė T. P. sveikatą. Panaudojęs nukentėjusiajai T. P. fizinį smurtą, taip palaužęs jos valią, nutempė ją į vonios kambarį, kur prieš jos valią, laikydamas už plaukų, liepė tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, tuo būdu seksualiai prievartavo T. P.. Taip pat D. U., panaudojęs fizinį smurtą, palaužęs nukentėjusiosios valią, nutempė ją ant lovos, kur natūraliu būdu prieš jos valią lytiškai santykiavo su T. P., išžagino nukentėjusiąją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06 -23 nuosprendį ir jį išteisinti; atmesti T. P. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius. Nurodo nesutinkantis su skundžiamu teismo nuosprendžiu, kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) reikalavimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios turi esminės įtakos neteisingai padarytoms teismo išvadoms. Pasak apelianto, apylinkės teismas jį nuteisė už tai, ko jis nepadarė, nuosprendyje išdėstytos išvados visiškai neatitinka bylos aplinkybių.
Pasak apelianto, išvardijęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog šios bylos aplinkybėms itin svarbu nustatyti, ne kas vyko iki atvykimo į viešbučio kambarį bei išvykimo iš jo, o būtent viešbučio kambaryje, kur buvo tik kaltinamasis ir nukentėjusioji. Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad „nukentėjusiosios parodymai, teismo vertinimu, ne visiškai detalūs ir nuoseklūs“, o kaltinamojo parodymai – „visiškai nuoseklūs“, teismas konstatuoja logikai prieštaraujančią išvadą: „vertindamas bylos duomenų visumą, daro išvadą, kad jų visuma patvirtina kaltinamojo kaltę, kaltinamojo parodymais netiki, juos atmeta“.
Apelianto teigimu, iš nuosprendyje aprašytų aplinkybių akivaizdu, kad pirmos instancijos teismas nevertino bylos duomenų visumos, nuosprendis grindžiamas iš bylos duomenų konteksto ištrauktomis liudytojų frazėmis, be jokių aiškių motyvų ignoruojant specialisto išvadas ir faktines aplinkybes. Teismo nurodyti motyvai, kodėl netiki kaltinamojo parodymais, juos atmeta, visiškai nelogiški, priimti taikant dvigubus standartus, iškraipant liudytojų parodymus ir dėl to akivaizdžiai šališki. Pasak apelianto, apylinkės teismas pripažinęs, kad „itin svarbu nustatyti kas vyko viešbučio kambaryje, kur buvo tik kaltinamasis ir nukentėjusioji“, nenurodydamas motyvų, suteikia išskirtinį prioritetą ir vadovaujasi vien tik nukentėjusiosios parodymais, nors jie akivaizdžiai prieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms ir specialistų pateiktoms išvadoms.
Apelianto manymu, bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių išžaginimo objektyviuosius požymius. Išžaginimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas nenustatė jokių išžaginimo subjektyviosios pusės požymių. Tas pats pasakytina ir dėl seksualinio prievartavimo. Abu nusikaltimai D. U. buvo inkriminuoti be jokių objektyvių įrodymų, ignoruojant bylos faktines aplinkybes, be jokio teisiškai motyvuoto pagrindo, vadovaujantis vien bylos baigtimi suinteresuoto asmens – T. P. – prieštaringais, nenuosekliais ir melagingais parodymais.
Apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nesiėmė jokių procesinių veiksmų nukentėjusiosios T. P. parodymų patikimumui patikrinti, visiškai neanalizavo jos parodymų, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, negretino jų tarpusavyje ir su kitais byloje surinktais įrodymais, o juose esančius akivaizdžius prieštaravimus faktinėms bylos aplinkybėms ir specialistų pateiktoms išvadoms įvertino kaip „ne visiškai detalius ir nuoseklius“. Taip jau pirmame skundžiamo nuosprendžio puslapyje teigiama, kad D. U. nukentėjusiąją smaugė, nors specialisto išvadoje Nr. G602/13(01) konstatuota priešingai: “Daugiau sužalojimų kūno paviršiuje, tame tarpe ir kakle, nėra“.
Ekspertas A. A. G. konsultacinės išvados 9 punkte nurodė, kad nustačius tokius T. P. kūno sužalojimus, labai tikėtina, kad D. U. plaštakose turėtų likti tam tikri sužalojimai – nedideli odos nubrozdinimai arba poodinės kraujosruvos. Tuo tarpu 2013-02-18 D. U. apžiūrėjusi gydytoja G. S. jokių sužalojimų nepastebėjo, nors ir apžiūrėjo D. U. rankas, pirštus, odą. Apeliantas pažymi, kad jo apžiūra buvo atlikta po dviejų parų, būtent tada, kai hematomos ypatingai išryškėja, aišku , jeigu jos yra. Pasak apelianto, nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad delnų G. S. neapžiūrėjo, tačiau išklausius visus gydytojos pasakytus žodžius, išanalizavus visus jos veiksmus apžiūrint D. U., o ne vieną frazę ištraukus iš konteksto ir pateikus nebūtu asmenavimu, akivaizdu, kad gydytoja mėlynes ant rankų būtų pastebėjusi.
Apeliantas akcentuoja, kad teismo ekspertai vienareikšmiškai patvirtino, kad ant T. P. kūno nėra žaginimui būdingų požymių.
Pasak apelianto, specialistas J. M. P. specialisto išvados 10 atsakyme tvirtina, kad „Nors šviežių sužalojimų lytiniuose organuose nerasta, tačiau sperminio skysčio pėdsakų T. P. makšties turinyje buvimas nurodo, kad su ja galėjo būti lytiškai santykiauta iki trijų dienų laikotarpiu prieš ją apžiūrinti ir paimant makšties turinio tyrimui 2013-02-19 apie 18 val. Teisme specialistas patvirtino, kad „jeigu žiūrint valandomis, tyrimo metu buvo jau po trijų parų. Pagal valandas, apžiūros metu jau buvo praėjusios trys paros“. Taigi, apelianto teigimu, specialisto išvada ir jo parodymai patvirtina, kad tyrimo metu aptikti spermos pėdsakai pas T. P. galėjo atsirasti laikotarpiu nuo 2013-02-16 18 val. iki 2013-02-19 18 val.
Apelianto manymu, ne tik pagal kitus objektyviuosius duomenis akivaizdu, kad D. U. ir T. P. nesantykiavo, tačiau tai pagrindžia ir specialisto išvada, pagal kurią T. P. makštyje negalėjo būti D. U. sperminio skysčio pėdsakų. Apeliantas pabrėžia, kad šią išvadą patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialistė, kuri nurodė, kad prostatos specifinis antigenas, pagal kurį nustatomi sperminio skysčio pėdsakai moters makšties turinyje galima rasti praėjus 14-48 val. po sueities, t. y. šios srities specialistė J. M. P. prielaidą, kad sperminio skysčio galima rasti iki 3 parų, sumažino iki 2 parų.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismas be jokio pagrindo specialistų pateiktas išvadas (objektyvius įrodymus) ir teiginius įvertino kaip „teorinio pobūdžio samprotavimus“ ir paneigė jas T. P. parodymais (suinteresuoto asmens subjektyviais ir prieštaringais bei nepatvirtintais įrodymais).
Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas atmetė jo parodymus bei vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, iš esmės nurodęs du pagrindus: kad D. U. dar 6.16 val. užfiksuotas vaizdo įraše visiškai sąmoningos būsenos, po to -11.31 val., vėl matyti visiškai sąmoningas; išėjęs iš viešbučio pasirašė vekselį net 50 000 Lt sumai, tad, teismo vertinimu, prisiminė įvykius viešbutyje ir turėjo pagrindą sutikti mokėti pinigus nukentėjusiajai. Apelianto nuomone, yra visiškai neaišku kokiu būdu teismas nustatė, jog 2013-02-16 6.16 val. ir 11.31 val. jis užfiksuotas vaizdo įraše visiškai sąmoningos būsenos. Tam reikalingos specialios žinios, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Atvirkščiai, teismo posėdyje dalyvavusio specialisto I. R. teigimu, iš nuotraukų nedaromos jokios išvados (2014-04-08 teismo posėdžio protokolas).
Taip pat teismas visiškai neanalizavo su vekselio pasirašymu susijusių aplinkybių: vekselyje D. U. sąmoningai užrašė ne savo duomenis; tą pačią dieną – šeštadienį - D. U. kreipėsi į policijos pareigūną, o jau pirmadienį T. P. atžvilgiu buvo pradėti operatyviniai veiksmai. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad T. P. mėgino nuslėpti vekselio pasirašymo faktą ir nei savo 2013-02-19 pareiškime, nei duodama parodymus apie jį neužsiminė.
Šalies argumentai
Apelianto manymu, vadovaujantis vien šiais pagrindais teigti, kad D. U. „prisimena įvykius viešbutyje“ ir tuo labiau teigti, kad D. U. turėjo pagrindą mokėti nukentėjusiajai, nėra net jokios prielaidos, nekalbant apie logiškos išvados buvimą.
Apeliantas akcentuoja, kad pagrindinė kaltinimo tezė, kad jis lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su T. P. prieš jos valią, naudodamas fizinį smurtą, yra pagrįsta vien nukentėjusiosios parodymais. Tą, pasak jo, pripažino ir pirmosios instancijos teismas, todėl teismas privalėjo itin atidžiai nagrinėti šio vienintelio ir išvadas dėl kaltės klausimo išsprendimo lemiančio kaltės įrodymo patikimumą, teisingumą, jo atitikimą kitiems objektyviems bylos duomenims. Apelianto nuomone, šiuo vieninteliu įrodymų šaltiniu kaltinimas jam galėtų būti grindžiamas tik tuo atveju, jei T. P. parodymai būtų visiškai nuoseklūs, savo turiniu nepriekaištingi, patikimi, jei juos davęs asmuo būtų patikimas, neturėtų motyvų jo apkalbėti. Tačiau taip nėra. Pagrįsdamas savo teiginius, apeliantas pateikia nukentėjusiosios parodymų vertinimą, gretindamas juos su kitais byloje surinktais duomenimis bei akcentuodamas jų prieštaringumą bei nenuoseklumą. Apelianto teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo neabejotinai įrodyta, kad T. P. daug kartų melavo tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui. T. P. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinkantys tikrovės, paneigti kitais byloje surinktais įrodymais, visiškai nelogiški.
Apeliantas pažymi, kad kai teisme nukentėjusiosios parodymai buvo paneigti objektyviais įrodymais, ji pradėjo teigti, jog galėjo suklysti, nes, anot jos, „gydytojas minėjo, kad gali būti amnezijos, atminties sutrikimai“ Tačiau jos teismui pateiktame „Paciento, patyrusio galvos traumą apžiūros PKS protokole“ apie jos tariamas amnezijas jokių objektyvių duomenų nėra: „Amnezija: nėra. Akys: norma. Judesiai: normalūs“. Tačiau, pasak apelianto, teismas akivaizdžiai melagingus nukentėjusiosios parodymus vertina kaip „ne visiškai detalius ir nuoseklius“ bei vadovaujasi specialisto I. R. iš konteksto ištraukta teorine fraze, kad asmens gebėjimą tiksliai atkurti įvykio aplinkybes gali įtakoti patirtas stresas, skausmas, alkoholis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jokių konkrečių išvadų specialistas nepateikė.
Pasak apelianto, analizuojant nukentėjusiosios parodymus, ryškiai matyti logikos stoka. Visiškai neįmanoma paaiškinti, kodėl D. U. turėjo mušti ir prievartauti T. P.. Pati T. P. pripažįsta, kad viešbučio kambaryje atsirado savo noru ir niekieno neverčiama. Tą įrodo byloje esanti vaizdo medžiaga. Tai, ką matė proceso dalyviai logiškai suprantama, nuoseklu ir paaiškinama. To, ko proceso dalyviai nematė, savaip aiškina T. P..
Apeliantas pažymi, kad nuo to momento kai T. P. išėjo iš viešbučio 513 kambario, nei vienas liudytojas nepatvirtino fakto, kad būtų matęs sužalojimus jos veide. Nors ji buvo sutikusi daugelį žmonių – ėjo pro registratūrą, sėdėjo viešbučio fojė, gėrė kavą, pietavo ir gėrė brendį kinų restorane „Panda“, tačiau nei vienas žmogus, po įvykio apklaustas policijos pareigūnų ir teisme, nepatvirtino fakto, kad būtų matęs 2013-02-19 T. P. konstatuotus sužalojimus. Byloje esantys liudytojų D. U., O. B. parodymai patvirtina faktą, kad T. P. 2013-02-16 iki 13 val. sužalota nebuvo, tačiau teismas nepagrįstai šiuos įrodymus atmetė.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismo taip pat nepagrįstai buvo atsižvelgta į tą aplinkybę, kad T. P. stengėsi paslėpti sužalojimus plaukais ir kosmetinėmis priemonėmis. Pirma, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad T. P. mėgintų dengtis veidą plaukais. Tuo tarpu apie sužalojimų dengimą kosmetinėmis priemonėmis T. P. prabyla tik tada (ikiteisminio tyrimo metu tokių duomenų nebuvo), kai teisme apklausiami liudytojai visi iki vieno patvirtino nematę jokių sužalojimų jos veide.
Apelianto manymu, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nusikalstamai aplaidžiai. Nebuvo atlikta net įvykio vietos apžiūra. Teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat paaiškėjo, kad tyrėjai apklausė viešbučio darbuotojus, kavinės padavėjas, tačiau šių asmenų parodymai nebuvo įforminti įstatymo nustatyta tvarka. Pasak apelianto, teisme tyrėjas O. M. paaiškino, kad nei vienas jų nepateikė jokių duomenų, kurie būtų patvirtinę T. P. pareiškime nurodytas aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių grumtinių pėdsakų, kraujo buvimą, T. P. pagalbos šauksmą. Byloje yra duomenys asmenų, kurie 2013-02-16 buvo apsigyvenę tame pačiame viešbutyje, tik aukštu žemiau – 413 kambaryje, tačiau jų apklausos protokolų nėra. Todėl, kaip kad sakė tyrėjas, jų parodymuose nebuvo jokios vertingos informacijos.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas be jokio objektyvaus pagrindo atmetė liudytojo V. L. parodymus, kuris teigė matęs, kaip T. P. nukrito ant laiptų kieme. Be to, teismas net nemėgino aiškintis kur dingo tyrėjams pateiktas vaizdo įrašas, kuriame turėjo būti užfiksuota kaip T. P. išeina iš lifto ir eina link registratūros. Teisme buvo peržiūrėtas tik vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota kaip D. U. ir T. P. įeina į liftą.
Anot apelianto, nurodyti pirmos instancijos teismo padaryti pažeidimai iš esmės apribojo BPK 44 str. 5 d. nustatytą D. U. teisę, kad jo bylą lygybės sąlygomis teisingai išnagrinėtų nešališkas teismas. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas nesilaikė ne tik pastarojo straipsnio, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, LR Konstitucijos, nacionalinės bei tarptautinės teismų praktikos reikalavimų, susijusių su asmens teise į nešališką teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis D. U., pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.
Teisėjų kolegija mano, kad byloje esantys duomenys nepagrindžia pirmos instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Priešingai – teisėjų kolegijos nuomone ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų bei duomenų tirtų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nepakanka D. U. kaltei pagrįsti, esminės aplinkybės gali būti vertinamos nevienareikšmiškai, t.y. dėl jų išlieka pagrįstos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, todėl kaltinamasis išteisintinas.
Pirmos instancijos teismas kaltinamojo D. U. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str.1d. bei 150 str.1d, grindė išimtinai nukentėjusiosios T. P. parodymais bei specialistų išvadomis apie jai padarytus sužalojimus bei sperminio skysčio pėdsakų suradimą nukentėjusiosios makšties turinyje.
Teisėjų kolegija pažymi, jog tokie duomenys, pripažinti tinkamais įrodymais, galėtų būti vertinami kaip pakankami kaltinamo asmens kaltei pagrįsti, jeigu dėl jų nekiltų pagrįstos abejonės, ko negalima konstatuoti šioje byloje.
Paminėtina, kad pirmos instancijos teismas labai detaliai aiškinosi galimos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, analizavo tiek nukentėjusiosios, tiek kaltinamojo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, tiek ir po jos. Pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad „ į viešbučio kambarį T. P. su D. U. vyko savo noru, į policiją kreipėsi po 3 dienų, iki kreipimosi bendravo su D. U., derino su juo atsiskaitymo klausimą“. Kartu pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog teismui buvo svarbiausia nustatyti kas vyko viešbučio kambaryje, kuriame buvo tik nukentėjusioji ir kaltinamasis. Byloje svarbios visos aplinkybės ir tik viseto įrodymų ištyrimas įgalina padaryti pagrįstą išvadą apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos. Kaltinamojo ir nukentėjusiosios elgesys prieš galimos nusikalstamos veikos padarymą ir po jos pripažintinas svarbiu ir reikšmingu vertinant pačios nukentėjusiosios parodymus patikimumo kriterijaus prasme.
Kaip jau buvo minėta pirmos instancijos teismas nustatė, jog D. U. 2013-02-16, laikotarpiu nuo 6.00 val. iki 11.35 val., viešbutyje „Park Inn“, kambaryje Nr. 513, esančiame Ukmergės g. 363, Vilniuje, smaugė bei rankomis ir kojomis sudavė į įvairias kūno vietas ne mažiau 14 smūgių nukentėjusiajai T. P., nesunkiai sutrikdydamas pastarosios sveikatą. Panaudojęs prieš nukentėjusiąją T. P. fizinį smurtą ir taip palaužęs jos valią, nutempė ją į vonios kambarį, kur prieš jos valią, laikydamas už plaukų, liepė tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, tuo būdu seksualiai prievartavo T. P.. Taip pat D. U., panaudojęs fizinį smurtą, palaužęs nukentėjusiosios valią, nutempė ją ant lovos, kur natūraliu būdu prieš jos valią lytiškai santykiavo su T. P., išžagino nukentėjusiąją.
Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes laikė nustatytomis nukentėjusios T. P., kaltinamojo D. U., liudytojų parodymais, specialistų išvadomis bei kitais byloje surinktais duomenimis.
Paminėtina, kad šioje byloje pirmos instancijos teismas prioritetą teikė būtent nukentėjusiosios parodymams, nors savo išvadose ir pripažino, kad nukentėjusioji nebuvo nuosekli. („ Nukentėjusiosios parodymai, teismo vertinimu, ne visiškai detalūs ir nuoseklūs“.) Kartu pirmos instancijos teismas nuosprendyje teigė, jog tai, kad „ nukentėjusioji detaliai nekartoja savo parodymų, nurodo, jog ne viską prisimena, nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusios nuoširdumu“ Tokia pirmos instancijos teismo išvada grindžiama ir specialisto I. R. parodymais, kuris paaiškino, kad „ asmens gebėjimą tiksliai atkurti įvykio aplinkybes gali įtakoti patirtas stresas, skausmas, taip pat alkoholis“. Pirmos instancijos teismo nuomone specialisto nurodytas aplinkybes patvirtina bylos duomenys. Nukentėjusioji buvo sužalota, po apsilankymo viešbutyje su D. U. ji kvietė greitąją pagalbą, jai nustatytas galvos, veido sumušimas, šonkaulių lūžis. Teismas taip pat nurodė, kad „nukentėjusioji D. U. anksčiau nepažinojo, todėl nėra pagrindo netikėti, kad ji neturi pagrindo apkalbėti būtent šį asmenį“.
Teisėjų kolegijos nuomone specialisto I. R. išvados apie nukentėjusiosios T. P. gebėjimą tiksliai atkurti buvusius įvykius negali būti vertinamos vienareikšmiškai, nes šio specialisto išvada yra sąlyginė (asmens gebėjimą gali sąlygoti...). Paminėtina, kad šioje byloje ginčas nekyla dėl kelių dalykų: 1) tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji buvo paveikti alkoholio; 2) į viešbučio kambarį buvo vykstama savanoriškai; 3) nukentėjusioji ir kaltinamasis bendravo ir po galimo nusikalstamos veikos padarymo, aptarinėjo atsiskaitymo klausimus.
Toliau gi apie pačią stresinę situaciją ir patirtą prievartą bei padarytus sužalojimus nurodo tik nukentėjusioji, todėl jos parodymų detali analizė ir vertinimas turi nekelti jokių abejonių.
Teisėjų kolegijos nuomone T. P. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nekeliantys abejonių. Priešingai. Pripažintina, kad T. P. parodymai kito priklausomai nuo surinktų byloje duomenų.
Paminėtina, kad taksi vykimui į viešbutį kvietė T. P.. (tai patvirtina jos telefono išklotinė), ji pati dalyvavo užsisakant kambarį viešbutyje (kambarys užsakyta jos vardu). Tuo tarpu pirminiuose savo parodymuose nukentėjusioji teigė, jog tai kaltinamasis ją pasiūlė nuvežti namo ir tik važiuojant įkalbėjo užsukti į viešbutį.
Žemesnės instancijos teismas
Skirtingai savo teiktuose paaiškinimuose nukentėjusioji nurodė ir apie smurto pradžią bei priežastį viešbučio kambaryje. Pirminiame pareiškime buvo nurodoma, kad kaltinamasis iš karto puolė ją mušti, smaugti, prievartauti. Jai bandant skambinti – įmetė į unitazą jos telefoną. Vėlesnėje apklausoje nukentėjusioji nurodė, jog smurtas viešbučio kambaryje buvo panaudotas ne iš karto, o praėjus maždaug pusvalandžiui ir jai pareiškus, kad ji nori eiti namo. Įvairiai nukentėjusioji nurodė ir jos telefono įmetimo į unitazą laiką. Tuo tarpu byloje buvo atlikta T. P. telefoninio abonento 2013-02-16 telekomunikacinių įvykių analizė. Šie duomenys patvirtina, kad 2013-02-16 T. P. naudojosi telefono aparatu, kurio modelis S5570 Galaxy Mini (Samsung), telefono IMEI 358883042096350 telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 06.27 val. nepertraukiamai 2497 sekundžių (41,62 minučių) veikė internetas; nuo 10.42 val. iki 11.12 val. iš šio telefono nukentėjusioji skambino tris kartus; 10.43 val. parašė SMS žinutę). Paminėtina, jog nukentėjusioji apklausiama nurodė, kad ji bandė rėkti, buvo smaugiama, negalėjo išeiti iš kambario. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių šias aplinkybes. Priešingai. Byloje apklaustas pareigūnas O. M. nurodė, jog jis apklausė po įvykio viešbučio darbuotojus, tačiau apie kokį nors triukšmą ar kitas aplinkybes niekas nenurodė. Paneigtas ir nukentėjusiosios aiškinimas apie jos smaugimą, nes Teismo medicinos specialistai nenustatė jokių nukentėjusiosios smaugimo žymių. Paneigtas ir nukentėjusiosios aiškinimas neva ji negalėjusi išeiti iš viešbučio kambario. Byloje nustačius, kad viešbučio kambarys iš vidaus neužsirakina, nukentėjusioji ėmė aiškinti, kad ji maniusi, jog durys užrakintos ir ji negalinti išeiti, todėl to daryti ir nebandžiusi.
Paminėtina ir tai, kad dėl šio įvykio pirmas į policiją kreipėsi būtent D. U., pranešdamas apie galimą turto prievartavimą. Tuo tarpu nukentėjusioji T. P. apie tai, kad „vedė derybas“ su D. U. apie piniginį atlygį, gavo iš jo vekselį – pirminėse apklausose nutylėjo. Ši aplinkybė svarbi paneigiant pirmos instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusioji „neturi pagrindo apkalbėti kaltinamąjį“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ši aplinkybė yra svarbi ir verčianti abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Pritartina apeliantų nuomonei, kad nukentėjusiosios parodymus galėjo sąlygoti ir reali grėsmė dėl atsakomybės už turto prievartavimą.
Analizuodamas kaltinamojo D. U. parodymus, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad „tie jo parodymai, kurie atitinka objektyviais duomenimis (vaizdo įrašais) užfiksuotas aplinkybes, visiškai nuoseklūs, o dėl aplinkybių, kurių tiesioginių liudytojų, išskyrus nukentėjusiąją, nebuvo – jis neprisimena“. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad „D. U. dar 06.16 val. užfiksuotas vaizdo įraše visiškai sąmoningos būsenos, po to – 11.31 val., vėl matyti visiškai sąmoningas, išėjęs iš viešbučio jis rašosi vekselį net 50000 Lt sumai“ ir tai vertino kaip jo gebėjimą prisiminti įvykius viešbutyje ir turėjimą pagrindo sutikti mokėti pinigus nukentėjusiajai. Dėl nurodytų aplinkybių pirmos instancijos teismas nepatikėjo kaltinamojo parodymais, kad jis nukentėjusiosios nemušė ir jos nežagino.
Teisėjų kolegijos manymu toks kaltinamojo parodymų vertinimas nėra teisingas, nes taikyti kitokie parodymų vertinimo standartai, nei vertinant nukentėjusiosios parodymus. Paminėtina, kad nurodomuose vaizdo įrašuose yra užfiksuotas ne tik D. U., bet ir nukentėjusioji T. P.. 2013 02 16 11 val. 31 min. vaizdo įraše (t.1., b.l. 118-120), kuriame matosi iš viešbučio kambario po galimai pavartotos ir patirtos prievartos išeinantys T. P. ir D. U., matosi ne tik „sąmoningos būsenos „ D. U., bet ir ramiai besielgianti ir normaliai atrodanti nukentėjusioji T. P.. Pripažintina, kad šie įrašai nepatvirtina ir negali patvirtinti galimai vykusių įvykių viešbučio kambaryje, tačiau jais negali būti remiamasi ir vertinama tik vieno (kaltinamojo) asmens dalyvavusio galimuose įvykiuose būsena.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nėra jokių duomenų paneigiančių D. U. aiškinimą, kad jis kai kurių aplinkybių neprisimena, todėl visiškai suprantamas jo elgesys (vedamos derybos dėl galimo žalos atlyginimo ir vekselio pasirašymas. Vėliau, supratus, kad juo paprasčiausiai bandoma pasinaudoti – kreipimasis į policiją dėl galimo turto prievartavimo).
Esmingiausias dalykas šioje byloje dėl ko pirmos instancijos teismas nukentėjusiosios T. P. parodymus vertino kaip patikimus – jai padaryti kūno sužalojimai.
Taip, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 602/13 (01) duomenimis, T. P. nustatytos daugybinės kraujosruvos veide apie akis, skruostuose, žanduose su kraujosruvomis dešinio žando ir apatinės lūpos vidiniuose paviršiuose, dešinės ausies kaušelyje, pavienės: nugaros dešinėje su IX dešinės pusės šonkaulio lūžiu, kairiajame petyje, krūtinėje ties kardine atauga, juosmens dešinėje ir kairiajame klube bei 3 labai smulkios šlaunyse. Sužalojimai padaryti paveikiant kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir (ypač veide, liemenyje) būdingi smūgių sudavimui. Visumoje sužalojimai T. P. kūne nebūdingi nei savęs pačios žalojimui, nei griuvinėjimui ir atsimušimui į kietus bukus žalojančius daiktus. Sprendžiant iš poodinių kraujosruvų spalvos, atsižvelgiant į jų dydį ir intensyvumą bei lokalizaciją kūne, jos T. P. galėjo būti padarytos nuo 3 iki 5 parų laikotarpį prieš ją apžiūrint 2013-02-19. Tuo pačiu laikotarpiu galėjo būti padarytas ir šonkaulio lūžis. Pagal sužalojimų kūne lokalizaciją, kūno dalių ir vienas kito atžvilgiu bei pobūdį ir apimtį T. P. kūnas žalojančiais daiktais galėjo būti paveiktas ne mažiau 14 kartų.
A. G. teismo medicininių tyrimų biuro Teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados Nr. A-KI-226-60 duomenimis, pateiktuose medicininiuose dokumentuose ir Specialisto išvadoje Nr. G 602/13 901) aprašytieji T. P. kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ne tuo pačiu metu, o skirtingais laikotarpiais iki jos teismo medicinos apžiūros 2013-02-19. Poodinė kraujosruva T. P. kairės akies vokuose pobūdis leidžia spręsti, kad ji buvo padaryta vėliausiai, t.y. prieš 1-2 dienas iki 2013-02-19. Nustatyti kitų kūno sužalojimų padarymo seką nėra galimybės, tačiau labai tikėtina, kad jie padaryti anksčiau nei minėta poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, tai yra prieš 4-5 ar net 6-8 dienas iki jos apžiūrėjimo 2013-02-19. T. P. kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip 14-os trauminių poveikių rezultate. Poodinės kraujosruvos akių vokuose, kairiame skruoste bei dešinės ausies kaušelio vijoklyje galėjo susidaryti suduodant į veidą ne mažiau kaip tris smūgius kietu buku daiktu, galimai, ir kumštimi, tuo tarpu kitų poodinių kraujosruvų lokalizacija ir pobūdis neprieštarauja didesnės jų dalies susidarymui šiaip, ar kritimo metu atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. T. P. dešinės pusės IX-ojo ( o gal ir VIII-ojo) šonkaulio lūžio lokalizacija ties užpakaline pažastine linija rodo, kad yra žymiai didesnė tikimybė, jog toks lūžis galėjo gautis krentant ir atsitrenkiant.
Labai tikėtina, kad D. U. plaštakose turėtų likti tam tikri sužalojimai – nedideli odos nubrozdinimai arba poodinės kraujosruvos. ( t. 3, b. l. 66-89).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismas vertindamas pateiktas specialistų išvadas bei specialistus apklausęs teismo posėdžio metu padarė išvadą, kad „ tarp specialisto išvados ir konsultacinės išvados, esminių prieštaravimų jose nėra. Abiejose išvados nurodomas vienodas trauminių poveikių skaičius, abiejose išvadose nurodoma, kad kraujosruvos akių vokuose, kairiame skruoste bei dešinės ausies kaušelio vijoklyje galėjo susidaryti suduodant į veidą ne mažiau kaip tris smūgius kietu buku daiktu, galimai ir kumštimi, o tikimybė, akcentuojama konsultacinėje išvadoje, kad kitų poodinių kraujosruvų lokalizacija ir pobūdis neprieštarauja didesnės jų dalies susidarymui šiaip, ar kritimo metu atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, šonkaulio lūžis galėjo gautis krentant ir atsitrenkiant, neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams, jog ji buvo mušama, tuo būdu, ir pargriaunama, tempiama už plaukų“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo medicinos specialistų išvadų vertinimas pirmos instancijos teisme nebuvo teisingas. Faktiškai buvo vertinamos ne specialistų išvados, o šiose išvadose nurodyti teiginiai buvo ‚priderinti“ prie nukentėjusiosios parodymų, teigiant, kad specialistų išvados „neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams“.
Teisėjų kolegija pateiktas specialistų išvadas vertina ne tik nukentėjusiosios parodymų, o visų surinktų duomenų kontekste.
Pirmiausia, pažymėtina, kad specialistų išvados yra tikimybinės.
Antra, paminėtina tai, kad specialistai nesutarė dėl sužalojimo padarymo laiko (nurodė skirtingus laiko intervalus. Vieno specialisto nurodoma, kad sužalojimai galėjo būti padaryti prieš 3-5 dienas iki apžiūros, kito , kad vieni sužalojimai galėjo būti padaryti 1-2 dienos iki apžiūros, kiti net prieš 4-5, ar net 6-8 dienas iki apžiūros). Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti ne vienu metu, tad teigti, kad juos padarė D. U. nėra pagrindo.
Trečia, pažymėtina ir tai, kad abu teismo medicinos specialistai neatmetė galimybės, kad dalis sužalojimų nukentėjusiajai galėjo atsirasti ir jai nugriuvus. (t.4., b.l. 142-147) Šie faktai akivaizdžiai parodo, kad T. P. galėjo būti sužalota ar susižaloti ir kitomis aplinkybėmis, todėl teismo išvada, kad T. P. buvo sužalota būtent D. U. nėra neabejotina ir neginčytina.
Šiame kontekste vėl gi paminėtinas pačios nukentėjusiosios elgesys ir sužalojimų atsiradimo apibūdinimas. 2013 02 16, kviesdama greitąją medicininę pagalbą ji nurodė, kad nugriuvo ir susižalojo buityje. Dėl patirto smurto ir prievartos kreipėsi tik po trijų dienų. Be jokios abejonės tokie nukentėjusiosios veiksmai sutrukdė nustatyti objektyvią tiesą ir apribojo teismo medicinos specialistų galimybes nustatant sužalojimų padarymo laiką ir mechanizmą.
Teisėjų kolegijos vertinimu šioje byloje svarbūs ir liudytojos M. K. parodymai. Ši liudytoja, T. P. draugė, kuriai T. P. pirmai pranešė apie patirtą seksualinę prievartą, pirmą kartą buvo apklausta praėjus net dviem mėnesiams po galimai padarytos nusikalstamos veikos. Šios apklausos metu M. K. nieko nenurodė apie T. P. išvaizdą (sužalojimus, jų pobūdį ir lokalizaciją, pačios nukentėjusiosios nusiskundimus dėl sveikatos būklės) ( t.1., b.l. 25-28) Apklausiama teismo posėdžio (t.3., b.l. 120-126) metu M. K. nurodė, kad susitikus 2013 02 16 prie viešbučio, kur atvažiavo pagal nukentėjusiosios skambutį, ji matė, kad nukentėjusiajai „kažkuri akis buvo pamušta, ant veido buvo mėlynė“. Daugiau jokių sužalojimų padarytų nukentėjusiajai ši liudytoja nenurodė.
Paminėtame vaizdo įraše (t.1., b.l. 118-120), kuriame matosi iš viešbučio kambario po galimai pavartotos ir patirtos prievartos išeinantys T. P. ir D. U., matosi ramiai besielgianti ir normaliai atrodanti nukentėjusioji T. P.. Įraše nesimato jokių T. P. kūno sužalojimų, kaip nesimato ir T. P. bandymų slėpti savo veidą.
Byloje yra duomenys apie tai, kad 2013 02 16 15.07 val. T. P. kvietė greitosios medicinos pagalbą. Pateiktoje GMP kvietimo kortelėje nurodyta, kad „iš nukentėjusiosios žodžių pati šiandien paslydo lauke ant laiptelių“ Nustatytas galvos, veido sumušimas, galimas šonkaulių lūžis. (t.2., b.l. 113-116) Šias aplinkybes patvirtino ir GMP gydytojas R. V., kuris buvo apklaustas teismo posėdžio metu ( t. 3., b.l. 127-128).
Teisėjų kolegijos vertinimu šiame kontekste svarbūs ir liudytojo V. L. parodymai. Šis liudytojas nurodė, kad jis dirbdamas kiemsargiu matė, kad 2013 m. vasario mėn. prie namo Nr. 178 nukrito moteris, kuri buvo su drauge. Nukrito eidama laiptais. Krito ant dešinio šono.
Pirmos instancijos teismas nurodė, kad „netiki liudytojo V. L. parodymais apie tai, jog jis matė T. P. griuvimą. Jo parodymus vertino kaip nepatikimus, jais netikėjo ir atmetė.“
Apeliacinės instancijos teismas vertindamas visus duomenis, t.y. pačios nukentėjusiosios T. P., gydytojo R. V. parodymus, GMP kortelėje padarytus įrašus, negali padaryti vienareikšmiškos išvados apie liudytojo V. L. parodymų melagingumą. Byloje yra duomenys apie tos dienos meteorologines sąlygas. Nustatytas faktas, kad tą dieną buvo slidu, ką beje patvirtino ir pati nukentėjusioji. Šios aplinkybės neįgalina teisėjų kolegijos atmesti prielaidos, kad T. P. galėjo susižaloti ir pargriūdama.
Tokiu būdu akivaizdu tai, jog T. P. pavėluotai kreipdamasi į teisėsaugos institucijas, įvairiai nurodydama sužalojimų atsiradimo aplinkybes, faktiškai apsunkino ir net atėmė galimybę tiksliau nustatyti jos sužalojimo būdą, laiką ir mechanizmą. Neatmestina ir nepaneigta, kad sužalojimai T. P. galėjo atsirasti ir jai nugriuvus.
Šios apeliacinės instancijos teismo aptartos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad byloje išlieka abejonės dėl T. P. patirtų sužalojimų atsiradimo laiko bei mechanizmo ir neįgalina padaryti išvados, kad šiuos sužalojimus nukentėjusiajai padarė kaltinamasis D. U.. Šioje byloje išnaudotos visos galimybės objektyviai tiesai nustatyti, tačiau iškilusios abejonės nebuvo pašalintos, kas vertintina kaltinamojo naudai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek teismo medicinos specialistų išvadomis, tiek šių specialistų apklausomis nustatyta, jog T. P. nekonstatuota sužalojimų, būdingų išžaginimui.
Vienintelė aplinkybė liudijanti apie galimus lytinius santykius, tai specialisto išvada apie sperminio skysčio pėdsakų T. P. makšties turinyje buvimą, nurodant, kad su nukentėjusiąja galėjo būti lytiškai santykiauta iki trijų dienų laikotarpį prieš ją apžiūrint ir paimant makšties turinio tyrimui 2013-02-19. Pirmos instancijos teismas atmetė specialistų išvadas dėl sperminio skysčio išlikimo laiko, nurodydamas, kad tai tik teorinio pobūdžio teiginiai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialistas J. M. P. savo išvadoje tvirtina, kad "nors šviežių sužalojimų lytiniuose organuose nerasta, tačiau sperminio skydčio pėdsakų T. P. makšties turinyje buvimas nurodo, kad su ja galėjo būti lytiškai santykiauta iki trijų dienų laikotarpiu prieš ją apžiūrint ir paimant makšties turinio tyrimui 2013-02-19 apie 18 val.“, o apklaustas teismo posėdyje patvirtino, kad nukentėjusioji buvo apžiūrėta jau praėjus trims paroms.
Šią išvadą patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialistė R. B.: "PSA (prostatos specifinis antigenas), pagal kurį nustatomi sperminio skysčio pėdsakai) moters makšties turinyje galima rasti praėjus 14 - 48 val. po sueities."
Šių specialistų išvados patvirtina, kad surastų spermijų pėdsakai galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 2013 02 16 18 val. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas nustatė, kad D. U. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė 2013 02 16 nuo 06 val. iki 11val. 35 min. Ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia tai, kad surastas spermijų pėdsakas gali priklausyti D. U..
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad byloje pateiktoje specialisto išvadoje nurodoma, kad neįmanoma nustatyti kam galėjo priklausyti šis spermijų skystis.
Šios aplinkybės liudija, kad pirmos instancijos teismas teigdamas, kad T. P. buvo išžaginta ir seksualiai prievartauta D. U., vėl gi faktiškai rėmėsi vien nukentėjusiosios T. P. parodymais.
Kaip jau buvo paminėta anksčiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog T. P. parodymai negali būti vertinami vienareikšmiškai, kelia pagrįstas abejones, tad vien jos parodymais D. U. kaltė negali būti grindžiama.
Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad „jokių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti prielaidą, jog kraujosruvos T. P. veide, šonkaulių lūžis atsirado kitomis aplinkybėmis, nei nurodo nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu, teisme, bylos nagrinėjimo metu negauta, jos parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Priežastis, dėl kurios T. P. iki kreipimosi į policiją nenurodė sužalojimų padarymo aplinkybių, teisminio nagrinėjimo metu taip pat nustatyta – derino su kaltinamuoju atsiskaitymo klausimą“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau buvo nurodyta anksčiau šioje byloje nebuvo kategoriškai paneigta, jog T. P. galėjo patirti sužalojimus ir iki galimo išžaginimo, ir vėliau. Išskyrus M. K. parodymus duotus bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei vienas apklaustas liudytojas nenurodė matęs kokius nors T. P. kūno sužalojimus betarpiškai po jos galimo išžaginimo. Apžiūrėjus D. U. taip pat nebuvo konstatuota jokių jo kūno sužalojimų, kurie galėjo atsirasti jam suduodant smūgius. Objektyvių duomenų surinkimas buvo apsunkintas ir net pasidarė neįmanomas būtent dėl pavėluoto (po 3 d.) pačios nukentėjusiosios kreipimosi į teisėsaugos institucijas. Tai, jog nukentėjusioji pradžioje „derino atsiskaitymo klausimą“ negali būti laikoma rimta priežastimi, pateisinančia pavėluotą kreipimąsi į teisėsaugos institucijas.
Paminėtina, kad pareiškimą dėl išžaginimo nukentėjusioji pateikė tik 2013 02 19. Ikiteisminis tyrimas dėl galimo turto prievartavimo pagal D. U. pareiškimą buvo pradėtas 2013 02 18, todėl neatmestina, kad nukentėjusiosios pareiškimas dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo buvo sąlygotas ir šios aplinkybės apie kurią ji galėjo sužinoti.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai konstatuoti, kad D. U. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str.1d. bei 150 str.1d. nagrinėjamoje byloje nėra.
Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 06 23 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi D. U. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais. D. U. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas ( t. 1, b. l. 145-146, 147), naikintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 06 23 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
D. U. išteisinti pagal BK 149 str. 1d. ir 150 str.1d. jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
D. U. paskirtas kardomąsias priemones: rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą - panaikinti.
Nukentėjusiosios T. P. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.
Ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00198-13 medžiagą grąžinti Vilniaus apskrities VPK.