Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00289-2024-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 16.8; 21.11.10.

2024 m. gegužės 27 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. B. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria netenkintas S. B. skundas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės 2024 m. sausio 22 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-1358-2024, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 414 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta bauda, paliktas galioti, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės 2024 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_N-1358-2024 S. B. buvo nubaustas pagal ANK 414 straipsnio 2 dalį – 200 Eur bauda dėl to, kad jis 2023 m. lapkričio 17 d. bendrojo naudojimo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė negalimą eksploatuoti transporto priemonę „Citroen C4 Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriai ilgiau nei tris mėnesius yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme. Administracinis nusižengimas, numatytas ANK 414 straipsnio 1 dalyje, padarytas pakartotinai. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir – SEAKĮ) 20 straipsnio 7 dalies reikalavimus bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 414 straipsnio 2 dalyje.

2. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtą 2024 m. sausio 22 d. nutarimą S. B. apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi apelianto skundas netenkintas ir skundžiamas Institucijos 2024 m. sausio 22 d. nutarimas paliktas galioti. Skundžiama nutartimi konstatuota, jog nutarimą priėmusi Institucija S. B. veiksmuose pagrįstai nustatė SEAKĮ 20 straipsnio 7 dalies pažeidimą ir ANK 414 straipsnio 2 dalyje, numatyto administracinio nusižengimo sudėtį, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio keisti ar naikinti skundo motyvais nėra pagrindo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Taip pat nurodyti atsakovei (savivaldybei), kad klausimą dėl latentinio ir tęstinio teisės pažeidimo (remontui priimto automobilio laikymo ne įmonėje, o bendro naudojimo vietoje) spręstų su laikinuoju automobilio „Citroen C4 Grand Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju – UAB „(duomenys neskelbtini)“.

3.1. Skunde nurodoma, jog apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi, kadangi iš pateiktų dokumentų matyti, kad vyksta civilinio ginčo procesas. Atsakovei buvo paaiškinta, kad gali būti reikalinga jo automobilio būklės ekspertizė ir todėl, jeigu jis atsiimtų automobilį, prarastų bet kokias galimybes reikšti pretenzijas. Iš civilinėje byloje Nr. e2-1798-l124/2022 esančių procesinių dokumentų matyti, kad šios bylos atsakovė (UAB „(duomenys neskelbtini)“) taip pat ir su valstybinės institucijos (Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos) pareigūno spaudimu siekė, kad automobilį apeliantas atsiimtų. Tai suponuoja išvadą, kad jo automobilis dėl kokių nors priežasčių yra stipriai sugadintas ir verslininkas (UAB „(duomenys neskelbtini)“) stengiasi tai nuslėpti.

3.2. Pažymėta, jog automobilį į bendro naudojimo aikštelę savavališkai pastatė verslininkas be leidimo, nepasitaręs su apeliantu. Tiek Savivaldybė, tiek pirmosios instancijos teismas pateisina tokią verslininko savivalę ir būdą neteisėtai daryti įtaką civilinių santykių ginčo baigčiai, t. y. blogina apelianto padėtį sprendžiant civiline tvarka ginčą ir galimai apelianto turtines teises, jeigu paaiškėtų, kad automobilis yra sugadintas. Pabrėžia, kad kalbama apie elektros sistemos gedimą. Tokios rūšies gedimai nėra diagnozuojami vizualiai, o tik instrumentiniu būdu. Todėl išvežti automobilį konstatavus jo būklę tik apžiūrint ir neįvertinus elektros sistemos gedimo, t. y. nediagnozavus gedimo, nėra teisiškai pagrįstas atsakovės (Savivaldybės) reikalavimas.

3.3. Teigiama, kad šiuo metu vyksta įnirtinga kova dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1798-1124/2022. Skunde pateikiamas pavyzdys – pirmosios instancijos teismas nurodo, jog apeliantas neįrodė, kad buvo sudaryta remonto sutartis. Tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁶ straipsnio 4 dalis, tiek LAT suformuota teismų praktika nurodo, kad įrodyti turi verslininkas, o ne vartotojas. Šio skundo surašymo metu EPP sistemoje yra tik informacija, kad Vilniaus apygardos teisme yra gautas atskirasis skundas civilinėje byloje Nr. A2-5051-424/2024 ir kad paskirtas teisėjas (byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat skunde minimos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintos nuostatos bei pažymėta, jog įvykdžius Savivaldybės ir apylinkės teismo nurodymą paimti savo automobilį bus nebeįmanoma restitucija, jeigu atnaujinus procesą byloje Nr. e2-1798-1124/2022 bus priimtas kitoks sprendimas ir verslininkas bus įpareigotas įvykdyti sutartį natūra arba įvertinti verslininko sukeltą žalą.

3.4. Apelianto manymu, apylinkės teismas nepagrįstai ėmėsi nagrinėti civilinius santykius kitoje byloje Nr. e2-l798-1124/2022. Civilinio kodekso prievolių teisės ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo normos nenumato galimybės vartojimo rangos (automobilio remonto paslaugų) sutartį nutraukti emociniu pagrindu, o daikto perdavimo (turto patikėjimo) sutartis (perdavimo-priėmimo aktas, kuris yra priedas prie sutarties) lieka galioti iki įvykio, numatyto CK 6.967 straipsnyje. Atkreiptas dėmesys į tai, kad CK nuostatomis nėra numatytas priežastinis ryšys tarp paslaugų teikimo sutarties ir turto patikėjimo sutarties. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) yra numatytas 5 metų terminas proceso atnaujinimui, prašymą atnaujinti procesą galima teikti ne vieną kartą ir apeliantas planuoja pasinaudoti tuo siekdamas jo (vartotojo) teises ginančio teisėto ir teisingo bei logiško teismo sprendimo. Todėl iki kol atsiims iš patikėtinio – UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo automobilį, šis yra patikėtinio atsakomybėje ir su juo šis privalo elgtis taip, kaip nustatyta CK 6.965 ir 6.657 straipsnių imperatyviosiomis nuostatomis. Pastebėta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas perdavimo-priėmimo aktą surašė pats, neverčiamas, t. y. savo noru.

4. Atsiliepimu į apeliacinį S. B. skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos grupės vyriausioji specialistė D. L. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime pažymėta, jog Institucija nesutinka su S. B. pateiktu apeliaciniu skundu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi pareigos rūpintis ribotam laikotarpiui (diagnostikai) perimto automobilio technine apžiūra ar jo valdytojo civilinės atsakomybės draudimu. Tokia pareiga bendrovei kiltų tik tuo atveju, jei ji būtų transporto priemonę perėmusi su tikslu naudoti ją pagal paskirtį. Be to, apylinkės teismas pažymėjo, kad „CK 4.28 straipsnis akcentuoja asmens pageidavimą (valią), kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas. Asmuo turi išreikšti valią valdyti daiktą, jį saugodamas, laikydamas jam priklausančiose patalpose ir pan. Nagrinėjamu atveju to akivaizdžiai nėra. Ikisutartinių santykių fazėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė transporto priemonę, tačiau atsisakydama remontuoti automobilį ir prašydama jį pasiimti, tuo pačiu išreiškė valią, kad bendrovė nebesutinka būti transporto priemonės valdytoja. Daikto savininkas negali primesti daikto valdymo to nepageidaujančiam asmeniui. Atitinkamai teismui nėra pagrindo manyti, kad 2023 m. lapkričio 17 d. faktinis transporto priemonės valdytojas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kad jai teko pareiga laikytis SEAKĮ 20 straipsnio 7 dalies nuostatų“. Taigi, nagrinėdamas administracinę byla apylinkės teismas nustatė, kad visi būtinieji ANK 414 straipsnio 2 dalyje numatyti nusižengimo požymiai S. B. veiksmuose yra nustatyti, todėl Institucijos priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pripažino, kad administracinis nusižengimas kvalifikuotas tinkamai. Todėl Institucijos manymu, apylinkės teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, taip pat įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, administracinio nusižengimo padarymo faktu, skunde nurodo, kad laikinasis automobilio „Citroen C4 Grand Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl jo atžvilgiu administracinė nusižengimo teisena pagal ANK 414 straipsnio 2 dalį turėtų būti nutraukta.

6. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apygardos teismo vertinimu, administracinio nusižengimo byloje ištirtų ir skundžiamoje nutartyje išdėstytų įrodymų visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad S. B. kaltė, padarius administracinį nusižengimą, yra įrodyta. Skundžiama nutartis yra išsamiai motyvuota, su joje padarytomis išvadomis apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti, todėl jų detaliai nekartoja. Pažymėtina ir tai, jog proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas ar įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime ANK 569 straipsnio nuostatų nepažeidžia.

7. ANK 414 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už neeksploatuojamos ar negalimos eksploatuoti transporto priemonės laikymą bendrojo naudojimo vietose. Šis administracinis nusižengimas užtraukia įspėjimą transporto priemonių savininkams (valdytojams). Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pakartotinį ANK 414 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą. Šis administracinis nusižengimas užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimties iki trijų šimtų eurų. Apygardos teismas pažymi, kad anksčiau paminėta ANK norma yra blanketinė, t. y. nurodanti, jog atsakomybė kyla už kito teisės akto, reglamentuojančio saugaus eismo automobilių keliais reikalavimus, pažeidimus. SEAKĮ 20 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog transporto priemonės savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad bendrojo naudojimo vietose nebūtų laikoma neeksploatuojama transporto priemonė (transporto priemonė, kuri dėl akivaizdžių trūkumų ar išorinių požymių nenaudojama ar negali būti naudojama pagal tikslinę paskirtį) arba negalima eksploatuoti transporto priemonė (transporto priemonė, kuriai šio įstatymo nustatytais pagrindais ilgiau kaip tris mėnesius yra sustabdytas ar panaikintas leidimas dalyvauti viešajame eisme, arba ilgiau kaip tris mėnesius neįregistruota ar ilgiau kaip tris mėnesius išregistruota transporto priemonė).

8. Kaip matyti Institucijos 2024 m. sausio 22 d. nutarimu pagal ANK 414 straipsnio 2 dalį S. B. buvo nubaustas bauda už tai, kad bendrojo naudojimo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė negalimą eksploatuoti jam priklausančią transporto priemonę, kuriai ilgiau nei tris mėnesius yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme. Šis administracinis nusižengimas, numatytas ANK 414 straipsnio 1 dalyje, buvo padarytas pakartotinai. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog bendro naudojimo vietoje laikomos transporto priemonės „Citroen C4 Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra S. B., kad anksčiau minėta transporto priemonė neturi galiojančio privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo bei jos techninės apžiūros galiojimas yra pasibaigęs dar 2022 m. rugsėjo 29 d. Tačiau, apelianto vertinimu, už jam priklausančios transporto priemonės laikymą bendro naudojimo vietoje yra atsakingas ne jis, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. bendrovė su kuria apeliantas sudarė minėtos transporto priemonės remonto sutartį bei kuri, būdama transporto priemonės valdytoja, paliko ją stovėti bendro naudojimo vietoje be S. B. sutikimo.

9. Apygardos teismas, įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes, pažymi, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog administracinėn atsakomybėn pagal ANK 414 straipsnio 2 dalį asmuo buvo patrauktas nepagrįstai. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad S. B. dar 2022 m. pradžioje kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu civiliniam atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl įpareigojimo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus natūra – suremontuoti jo automobilio „Citroen C4 Grand Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pavarų dėžės valdymo bloką ir grąžinti veikiantį automobilį (civilinė byla Nr. e2-1798-1124/2022), tačiau ieškinys Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. spalio 12 d. sprendimu buvo atmestas, ieškovui neįrodžius, kad tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis dėl automobilio remonto, o jų ikisutartiniai santykiai transformavosi į sutartinius rangos (automobilio remonto) santykius. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. išnagrinėjęs S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimo nutarė jį atmesti. Minėtas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. spalio 12 d. sprendimas įsiteisėjo 2023 m. sausio 17 d. Taigi, apygardos teismo įsitikimu, nesutikti su minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais bei atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus daryti priešingas išvadas nėra pagrindo. Įsiteisėję teismų sprendimai paneigia apelianto teiginius dėl tarp jo ir bendrovės sudarytos transporto priemonės remonto sutarties pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtų būti laikoma laikina jo automobilio valdytoja. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, visi apelianto teikiami prašymai atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą buvo atmesti tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų.

10. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri 2021 m. liepos 28 d. perdavimo priėmimo aktu buvo priėmusi automobilį gedimų diagnostikai, atsisakė jį remontuoti ir dar 2021 m. rugsėjo 13 d. rašytiniu pranešimu paprašė jį atsiimti. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakė atlikti apeliantui priklausančio automobilio remonto darbus, kadangi po transporto priemonės diagnostikos paaiškėjo, jog S. B. priklausantis automobilis jau buvo remontuotas, t. y. bendrovė, nežinodama kokie darbai anksčiau buvo atlikti ir kokios tų atliktų darbų pasekmės, apelianto prašomų atitinkamo pobūdžio darbų negalėjo atlikti kokybiškai. Tokiu būdu bendrovė atsisakė sudaryti automobilio remonto sutartį ir jos pagrindu pratęsti laikiną ginčo automobilio valdymą. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu bendrovės sprendimu, jam priklausančios transporto priemonės neatsiėmė, nurodydamas, jog automobilis dėl kokių nors priežasčių gali būti stipriai sugadintas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ stengiasi tai nuslėpti.

11. Apygardos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, jog apeliantui priklausanti transporto priemonė buvo sugadinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmais. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų atlikęs atitinkamus veiksmus, siekdamas nustatyti ar UAB „(duomenys neskelbtini)“, atlikdama transporto priemonės diagnostiką, iš tiesų sugadino jo automobilį. Apeliaciniame skunde daromos tik prielaidos apie galimus transporto priemonės gedimus po diagnostikos atlikimo bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekį juos nuslėpti. Taigi, šiuo atveju apeliaciniame skunde pateikti argumentai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki šiol yra atsakinga už apeliantui priklausantį automobilį, kilusias pasekmes bei privalo juo rūpintis pripažintini nepagrįstais. Kaip jau paminėta, po transporto priemonės diagnostikos atlikimo buvo aiškiai išreikšta bendrovės valia atsisakyti remontuoti transporto priemonę „Citroen C4 Grand Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl tos aplinkybės, kad apeliantas atsisako atsiimti jam priklausančią transporto priemonę iš bendro naudojimo vietos, nurodydamas, jog vyksta įnirtinga kova dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1798-1124/2022 (iš LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 16 d. nutartimi S. B. atskirasis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti S. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1798-1124/2022 buvo atmestas), jog gali tekti atlikti ekspertizę, nes galimai automobilis buvo stipriai sugadintas, nesuteikia pagrindo nutraukti administracinio nusižengimo teisenos.

12. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantas, žinodamas apie negalimą eksploatuoti jam priklausančią transporto priemonę, kuriai ilgiau nei tris mėnesius yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme, apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštą, kuriuo buvo prašoma pasiimti automobilį, Institucijos siūlymus S. B. pasirūpinti transporto priemone ir nelaikyti jos bendro naudojimo teritorijoje, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad minėta transporto priemonė nebūtų laikoma bendrojo naudojimo teritorijoje. Taigi, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad toks administracinėn atsakomybėn patraukto asmens neveikimas (negalimos eksploatuoti transporto priemonės iš bendrojo naudojimo vietos nepatraukimas) atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius ANK 414 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo požymius. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. B. neginčija jam paskirtos administracinės nuobaudos, todėl apygardos teismas plačiau dėl to nepasisako, tačiau pažymi, jog atsižvelgus į administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliantui paskirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, nepažeidžiant proporcingumo principo reikalavimų, todėl S. B. apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.