Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-25 · Administracinė byla Nr. I-610-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-25
Bylos Nr.
I-610-423/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00540-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-610-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00540-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 25 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t. b. l. 4).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2015-06-03 iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad jam nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpose, kadangi baldų ir sanitarinių įrenginių užimamas plotas sąlyginai mažino kameroje esantį plotą. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patikslino, kad nuo 2016 m. gruodžio mėnesio kamerose Nr. 6, 8 ir 9 buvo sumažintas miegamųjų vietų skaičius iki 3 miegamųjų vietų, o iki 2016 m. gruodžio mėn. minėtose kamerose buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, nurodė, kad atsakovo pateiktais duomenimis kamerose Nr. 3 ir Nr. 10 nėra išskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Nurodė, jog tualeto nėra, o tik skylė grindyse, ji surūdijusi, neuždengiama, nehigieniška. Pažymėjo, kad kamerose blogas apšvietimas, todėl pablogėjo regėjimas, neužtekdavo vietos prie stalo, nesuteikdavo valymo priemonių, netinkamas vėdinimas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, sutriko psichika, tapo jautresnis. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (I t. b. l. 8-147) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-06-13 iki 2017-03-08 Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje už režimo pažeidimus nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad pataisos namų kameros įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti. Pareiškėjas į pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus ginčo laikotarpiu nesikreipė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Mano, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2015-06-03 iki 2017-04-04 (skundo teismui padavimo dienos) (I t. b. l. 5).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Žemesnės instancijos teismas

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2015-06-19 iki 2015-07-01 ir nuo 2015-07-03 iki 2015-08-13 kameroje Nr. 10, kurios plotas 8,29 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,14 kv. m. ploto; nuo 2015-08-18 iki 2015-09-07 ir nuo 2015-09-18 iki 2015-09-23 kameroje Nr. 24, kurios plotas 13,12 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 6,56 kv. m. ploto; nuo 2015-10-02 iki 2015-11-03 ir nuo 2015-11-05 iki 2016-01-03 kameroje Nr. 20, kurios plotas 13,88 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 6,94 kv. m. ploto; nuo 2016-02-10 iki 2016-02-24 kameroje Nr. 9, kurios plotas 7,09 kv. m., joje įrengta 1 miegamoji vieta, t. y. vienam asmeniui teko 7,09 kv. m. ploto; nuo 2016-02-25 iki 2016-03-08 kameroje Nr. 6, kurios plotas 14,20 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,73 kv. m. ploto; nuo 2016-03-11 iki 2016-07-10 kameroje Nr. 26, kurios plotas 27,42 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,57 kv. m. ploto; nuo 2016-07-11 iki 2016-10-10 kameroje Nr. 8, kurios plotas 14,12 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,70 kv. m. ploto; nuo 2016-12-09 iki 2017-01-01 kameroje Nr. 7, kurios plotas 14,31 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,77 kv. m. ploto; nuo 2017-01-12 iki 2017-02-08 kameroje Nr. 18, kurios plotas 14,25 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 7,12 kv. m. ploto; nuo 2017-02-09 iki 2017-03-08 kameroje Nr. 6, kurios plotas 14,20 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,73 kv. m. ploto; nuo 2017-02-09 iki 2017-03-08 kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,78 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. ploto (I t. b. l. 9, 18, 19, 47, 126, 129, 130, 195-196, 198).

Pareiškėjas skundo papildyme (I t. b. l. 190) ir teismo posėdžio metu nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus kamerose Nr. 6, 8 ir 9. Nurodė, kad iki 2016 m. gruodžio mėnesio kameroje Nr. 6 ir Nr. 8 buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, o ne trys, kameroje Nr. 9 buvo įrengtos dvi miegamosios vietos, o ne viena, kaip nurodo atsakovas. Pareiškėjas sutiko su byloje pateiktomis fotonuotraukomis (I t. b. l. 184-187), nurodė, kad šiuo metu kamerose Nr. 6 ir 8 miegamųjų vietų skaičius yra mažesnis, t. y. įrengtos trys miegamosios vietos. Nurodė, kad kameroje Nr. 10 miegamųjų vietų skaičius nepakito, t. y. įrengtos dvi miegamosios vietos.

Atsakovo atstovas pateikė teismui paaiškinimą dėl miegamųjų vietų skaičiaus pakeitimo (I t. b. l. 128), kuriame nurodė, kad į byla pateiktos kamerų Nr. 8, 7, 6, 5 fotonuotraukos (I t. b. l. 62, 64, 66, 68), kuriose užfiksuota, kad kamerose yra įrengtos 4 miegamosios vietos iki 2016 m. gruodžio mėnesio, t. y. iki tol, kol buvo sumažintas miegamųjų vietų skaičius iki 3 miegamųjų vietų. Atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde, skundo papildyme bei teismo posėdžio metu nurodytoms aplinkybėms paneigti, kad ginčo kameros Nr. 9 iki 2016 m. gruodžio mėn. buvo įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl konstatuotini atsakovo neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo laikymo ginčo kameroje Nr. 9 laikotarpiu nuo 2016-02-10 iki 2016-02-24, kameroje Nr. 6 laikotarpiu nuo 2016-02-25 iki 2016-03-08 ir kameroje Nr. 8 laikotarpiu nuo 2016-07-11 iki 2016-10-10.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kamerose buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pagal atsakovo pateiktus dokumentus (I t. b. l. 195-196) matyti, kad kamerų Nr. 6, 8 ir 9 sanitarinio mazgo užimamas plotas yra nuo 1,24 kv. m. iki 1,52 kv. m. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017-07-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Taigi, pagal bylos duomenis, pareiškėjui atliekant nuobaudas kameroje Nr. 9 laikotarpiu nuo 2016-02-10 iki 2016-02-24, kameroje Nr. 6 laikotarpiu nuo 2016-02-25 iki 2016-03-08 ir kameroje Nr. 8 laikotarpiu nuo 2016-07-11 iki 2016-10-10 ir įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, šiose kamerose pareiškėjui teko gyvenamojo ploto mažiau nei 3 kv. m. ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos pažeidimą. Kitose kamerose 3,6 kv. m. ploto norma pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo skaičiuojant ploto norma, iš bendro ploto normos išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kameroje trūkstamo ploto visiems nuteistiesiems prie bendro stalo, teismas vertina kaip neatsiejamai susijusią su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinama kaip šio pažeidimo dalį (žr., pvz., 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-225-552/2018, 2018-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017-04-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad netinkamas sanitarinio mazgo kamerose įrengimas. Tvirtino, kad jame buvo skylė grindyse, kuri buvo surūdijusi, neuždengta, dėl to buvo sudaromos antisanitarinės sąlygos.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, uždengtas ar ne, turi būti įrengtas kamerų tipo patalpose. Į bylą atsakovo atstovo pateiktais duomenimis kamerų tipo patalpose Nr. 3, 6, 7, 8, 9, 10, 18, 20, 24 ir 26 įrengti tupimi klozetai (I t. b. l. 48-71, 196). Tačiau naujausioje LVAT praktikoje priduriama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, yra nesuderinami su Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (žr., pvz., 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad kamerose apšvietimas buvo nepakankamas.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta 200 lx., ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo verčių nenustato, todėl nagrinėjamoje byloje negalimas konstatavimas, jog ginčo kamerų natūrali apšvieta neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017-03-30 skundu kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamo apšvietimo kamerų tipo patalpoje Nr. 3, tačiau patikrinimas nebuvo atliktas ir pareiškėjo skundas nenagrinėtas, kadangi pareiškėjas buvo perkeltas į kitas patalpas (I t. b. l. 36).

Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-06-23 raštas Nr. 2.2-3488(16.3.187.2.12), kuris patvirtina, pareiškėjas su 2017-06-09 ir 2017-06-15 skundais kreipėsi dėl netinkamos apšvietos. Patikrinimo metu buvo atlikti dirbtinės apšvietos matavimai kamerose Nr. 1, 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 18, 19, 20, 24 (b. l. 75-76). Kamerose Nr. 6, Nr. 8, Nr. 10, Nr. 19, Nr. 20 nustatyti Higienos normos 134:2015 14 punkto pažeidimai. Bylos duomenimis pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2017-06-04, teismas neturi duomenų apie atliktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimus ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau vertinant aktyvius pareiškėjo veiksmus bei byloje esančius medicininius išrašus (I t. b. l. 15, 132-183) tikėtina, kad nustatytas Higienos normos 134:2015 14 punkto pažeidimas galėjo turėti tiesioginės įtakos pareiškėjui jo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu.

Atsakovas nurodo, kad Pravieniškių PN uždarosios zonos kamerų techninė būklė tikrinama kasdien, apžiūros metu tikrinama kamerų sienų, lubų, grindų, sanitarinių įrenginių būklė, užfiksuoti pažeidimai nedelsiant šalinami (I t. b. l. 20). Teismo vertinimu, pareiškėjas deklaratyviai nurodė, jog gyvenamosiose patalpose yra netinkamas vėdinimas, neišduodamos valymo priemonės, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, pats pareiškėjas tokios aplinkybės nenurodo. Teismas atkreipia dėmesį, kad tinkamai prižiūrint patalpas ir jas vėdinant drėgmė nesikaupia. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl neišduodamų priemonių kamerų tvarkymui, o atsakovas pareiškėjui atsisakė suteikti prašomas priemones. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl galimai netinkamo vėdinimo, neišduodamų valymo priemonių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimi. Teismo vertinimu, pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtines žalos egzistavimo fakto.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas teismo posėdžio metu yra pateikęs patalpų fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK, tačiau teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kur laisves atėmimo bausmę atliko pareiškėjas. Kita vertus, teismui nėra aišku, ką konkrečiai minėtomis nuotraukomis pareiškėjas siekia patvirtinti arba paneigti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK iš viso 116 parų kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimus, nemigą, tapo uždaras, nebendraujantis. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog 116 parų kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, kas pagal naujausią LVAT ir EŽTT praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui kalint kameroje Nr. 9 laikotarpiu nuo 2016-02-10 iki 2016-02-24 (viso 14 parų) trūko 0,06 kv. m. kameros ploto, kalint kameroje Nr. 6 laikotarpiu nuo 2016-02-25 iki 2016-03-08 (viso 11 parų) trūko 0,05 kv. m. kameros ploto, kalint kameroje Nr. 8 laikotarpiu nuo 2016-07-11 iki 2016-10-10 (viso 91 parą) trūko 0,07 kv. m. kameros ploto. Atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo ilgą trukmę ir mastą (116 parų kamerų tipo patalpose trūko nuo 0,05 kv. m. iki 0,07 kv. m.), įvertinus tai, kad šį plotą dar labiau mažino sanitarinis mazgas (nuo 1,24 kv. m. iki 1,52 kv. m.) bei įrengtų baldų užimamas plotas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 900 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimo dalies skundą atmesti.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė