Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovei L. M. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. M., prašydamas priteisti iš atsakovės 1 240,74 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 237 Eur bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2011 m. gegužės mėn. kreipėsi į ieškovą su prašymu iškloti lauko plytelėmis jos namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą. Ieškovas pasiūlė iškloti lauko plytelėmis 80 kv. m. plotą už preliminarią 3 500 Lt kainą. Atsakovei sutikus, ieškovas, panaudodamas savo asmeninius ir skolintus darbo įrankius, vykdė lauko plytelių klojimo darbus, kurių eigoje atsakovė su ieškovu papildomai susitarė dėl didesnės darbų apimties, t.y. iš viso apie 120 kv. m. ploto išklojimo lauko plytelėmis, padidinant darbų kainą iki 5 800 Lt. Lauko plytelių klojimo darbai buvo atlikti, atsakovė sumokėjo visą sutartą kainą. Ieškovui atvykus pasiimti darbo įrankių, atsakovė juos atsisakė grąžinti, motyvuodama tuo, kad ji permokėjo už lauko plytelių klojimo darbus ir reikalavo grąžinti dalį už darbus sumokėtos sumos. Ieškovui atsisakius vykdyti atsakovės reikalavimą, atsakovė negrąžino ieškovui darbo įrankių, tarp kurių buvo ieškovui priklausanti elektrinė betono maišyklė RMIII 120 (vertė 484,03 Lt) ir iš P. K. pasiskolinta tankinimo plokštė LACO PC54/50H (vertė 3 800 Lt).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015-10-23 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovės naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendžiu atsakovė dėl kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d. (savavaldžiavimas), išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos teismo 2014-10-02 nuosprendžiu atsakovė buvo pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. (savavaldžiavimas), o ieškovo civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 4 284,03 Lt (1240,00 Eur) turtinei ir 500 Lt (144 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-14 nutartimi panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2014-10-02 nuosprendis ir paliktas galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-04-25 teismo nuosprendis. Teismas nurodė, kad, priimdamas sprendimą, rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismo nuomone, šiai bylai prejudicinę reikšmę turi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-04-25 teismo nuosprendis, kuriuo atsakovė išteisinta dėl kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d. (savavaldžiavimas), nes byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų apie nukentėjusiesiems (tarp jų ir ieškovui) priklausančių įrankių užvaldymą, be to, nebuvo jokių objektyvių įrodymų apie tai, jog tai galėjo padaryti atsakovė. Teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad konstatavus, jog atsakovė nusikalstamos veikos nepadarė, nėra ir tiesioginių šios veikos padarinių fakto (CPK 182 str. 3 p.). Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas buvo priverstas įsigyti naujus darbo įrankius. Teismo nuomone, ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (UAB „Senukų prekybos centro“ 2010-07-22 kasos kvitas, pagal kurį pirkta maišyklė Beton RMII 120 125L 550kJ, vertė 484,03 Lt (b.l. 7), neįrodo, kad būtent ieškovas pirko šią betono maišyklę. Iš pateikto betono maišyklės garantinės priežiūros sąlygų dokumento taip pat negalima nustatyti, kad tai ieškovui priklausančio daikto dokumentas. Teismas nurodė, kad ieškovas teismui nepateikė vibroplokštės įsigijimo dokumentų arba kitokių įrodymų, kad atsiskaitė su P. K., perdavęs jam į pasiskolintą vibroplokštę panašų įrenginį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-10-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.Pažymi, kad visi darbai buvo atlikti rankiniu būdu, išvežta apie 20 m³ žemės, atvežta žvyro, skaldos ir akmens dulkių, uždengta plytelėmis 125 m² ploto, ieškovė atsiskaitė už darbus (5 800 Lt), kurie buvo atlikti kokybiškai ir pabaigti iki galo, tai patvirtina policijos pareigūnų darytos nuotraukos (1 t. b1. 17, 18, 19, 56, 57). Būtent A. Š. padavė atsakovei raštelį, ant kurio buvo nurodytos dvi sumos: 3 500 Lt ir 2 300 Lt ir paaiškinta, kokie darbai už tą kainą buvo atlikti (pasak atsakovės, šis raštelis pas ją neišlikęs). Visi darbo įrankiai, tarp jų ir ieškovo asmeninė betono maišyklė, kurios vertė 484,03 Lt, ir iš P. K. pasiskolinta vibroplokštė, kurios vertė 3 800 Lt, liko pas atsakovę sutarus, kad atsiimsime juos po kelių dienų. Atsiskaitydama su ieškovu, atsakovė jokių pretenzijų neturėjo. Po kelių dienų atvykus atsiimti darbo įrankių, atsakovė jų neatidavė, teigdama, kad už darbą ji tariamai per daug sumokėjo ir pareikalavo grąžinti 2 000 Lt. Bandė tartis su atsakove geruoju dėl įrankių grąžinimo, tačiau ji nesutiko, todėl kreipėsi į policiją, o atsakovei ir toliau negrąžinus įrankių – ir dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jos neteisėtus veiksmus, nes jais padarė didelę žalą, ypač ieškovui, o A. Š. ir R. V. priklausiantys įrankiai buvo mažesnės vertės. Atmesdamas ieškinį, teismas rėmėsi nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų, pagrindžiančių atsakovės kaltę ir dėl to jos veiksmais nukentėjusiesiems nebuvo padaryta materialinė žala. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo atsakovė buvo pripažinta kalta padarius jai ir inkriminuotą nusikalstamą veiką bei patenkino civilinį ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikino ir paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį. Tačiau nuosprendis kasacine tvarka buvo panaikintas ne dėl įrodymų nebuvimo, o dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, konstatavęs, kad šis ginčas pirmiausia turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, bet ne baudžiamojo proceso tvarka. Įrodymai kasacinės instancijos teisme visiškai nebuvo vertinami. Todėl teismo motyvas, kad baudžiamosios bylos tyrimo metu nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių ieškovės kaltę ir jos padarytą žalą, neatitinka tikrovės. Be to, baudžiamojoje byloje kaip tik yra pakankamai įrodymų, įrodančių ieškovės neteisėtą veiką ir šios veikos padarinius – padarytą materialinę žalą (t.y. nukentėjusiųjų A. Š. ir R. V. parodymai, kad betono maišykle priklausė ieškovui, o vibroplokštė buvo pasiskolinta iš P. K.; Vilniaus m. VPK Vilniaus r. PK VPS Nemenčinės policijos nuovados tyrėjo Č. O. parodymai, kad bendraujant su atsakove, ši jam pasakė, kad įrankiai yra pas ją, bet per brangiai iš jos už darbą buvo paprašyta, todėl ji nenorėjo įrankių atiduoti, nes buvo supykusi ant ieškovo; Vilniaus m. VPK Vilniaus r. PK VPS Nemenčinės policijos nuovados tyrėjos R. L. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad atsakovė iš pradžių tvirtino, kad ji jokių įrankių neėmė, paskui pasakė, kad jos vyro garaže galėtų būti jam nepriklausiančių daiktų ir žadėjo juos grąžinti; liudytojo L. Ž. parodymai, kad praėjus kelioms dienoms po darbų baigimo, jis pas atsakovę lyginęs žemes ir klojęs plyteles prie garažo, ir garaže matęs ieškovui priklausiančią betono maišyklę ir vibroplokštę, o atsakovė jam sakiusi, kad tuos įrankius ji parduosianti ir susigrąžinsianti permoką; liudytojo P. K. parodymais, kad jis ieškovui skolinęs maždaug 4 000 Lt vertės vibroplokštę, o sužinojęs, kad atsakovė nenorinti jos grąžinti, skambinęs atsakovei prašydamas ją grąžinti, tačiau ji pareiškė, kad kol nebus grąžinti 2 000 Lt, tol įrankių negrąžins; liudytojo P. K. patvirtinimu teismui, kad ieškovas vėliau jam atidavęs lygiaverčią vibroplokštę; liudytojo H. B. parodymas, kad po darbų pas atsakovę atlikimo, ieškovas dirbo pas jį, tačiau betono mišinį maišė rankiniu būdu, nes betono maišyklės neturėjo). Nepagrįstas teismo motyvas, kad ieškovas neįrodė, jog, vykdydamas statybos darbų veiklą, buvo priverstas įsigyti kitus darbo įrankius arba atpirkti skolintus darbo įrankius ir dėl to turėjo papildomų išlaidų, susijusių su darbo įrankių praradimu. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu liudytojas P. K. nurodė, kad ieškovas atidavė lygiaverčią vibroplokštę. Dokumentų, įrodančių jos įsigijimą pateikti negali, kadangi nupirktą vibroplokštę su visais dokumentais, įrodančiais apmokėjimą, atidavė P. K. nemanydamas, kad jų gali prireikti. P. K. laiku nepadarė čekio kopijos, o čekyje esantys duomenys laikui bėgant išnyko. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo prieštaravimai P. K. ir V. D. parodymuose (baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad darbui pas atsakovę buvo naudojama vibroplokštė: pagal nukentėjusio A. Š. parodymus prietaisas skolintas iš P. K., o pagal liudytojo D. E. D. parodymus, ieškovas turėjo vibroplokštę), kadangi atliekant darbus pas atsakovę buvo dirbama su dvejomis vibroplokštėmis – viena priklausė ieškovui, kita buvo skolinta iš P. K.. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad neįrodytas faktinis ieškinio pagrindas, nes ieškovas su ieškiniu teismui pateikė ir ieškovės savavališkai nusavintų daiktų įsigijimo dokumentus – kasos čekį už betono maišyklę (apmokėta ieškovui priklausiančia banko kortele) ir vibroplokštės garantinį taloną su antspaudu „apmokėta“. P. K. neišsaugojo dokumento apie vibroplokštės apmokėjimą, kadangi visi čekyje esantys duomenys laikui bėgant išnyko. PVM sąskaita-faktūra nebuvo išrašyta, nes P. K. pirko vibroplokštę kaip fizinis asmuo savo reikmėms. Banko kortelės, įrodančios apmokėjimą už betono maišyklę ieškovas kaip įrodymo pirmosios instancijos teismui nepateikė, nes manė, kad užtenka pateikti tik pirkimo čekį, be to, teismas, o taip pat ir atsakovė, jos pateikti neprašė. Todėl pinigų pervedimo išrašą ir banko kortelės, kuria buvo apmokėtas betono maišyklės pirkimas, kopijas pateikia teismui su skundu. Vibroplokštės kainą P. K. nurodė ikiteisminio tyrimo metu ir tokiai sumai ieškovas buvo pripažintas civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje (atpirkdamas vibroplokštę, patyrė didelę turtinę žalą), tačiau jo ieškinys buvo paliktas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nupirkti kitą betono maišyklę laikotarpiu nuo jos praradimo ik 2015 m. kovo mėn. ieškovas neturėjo finansinių galimybių, nes tai didelės išlaidos, o esant nedideliam jo darbo užmokesčiui, jis naudojamas tik šeimos reikmėms (augina 5 nepilnamečius vaikus). Betono maišyklės pirkimo čekio, pinigų pervedimo ir kortelės kopijas pateikia teismui kartu su skundu. Pirmosios instancijos teismas abejoja, kad betono maišyklė, pirkta 2010 m. liepos mėn., ginčo metu 2011 m. gegužės mėn. galėjo atrodyti kaip nauja, tačiau būtent tuo laikotarpiu betono maišyklė buvo naudota, nes šaltuoju metų laiku naudotis ja nebuvo nei poreikio, nei galimybių. Atsakovė L. M. su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.Ieškovas nepateikė nei vieno teisinio argumento, pagrindžiančio skundžiamo sprendimo neteisėtumą, nenurodė procesinių ar materialinės teisės normų pažeidimų. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas kvestionuojamas tik dėl neatitikimo apelianto valiai, kas prieštarauja CPK imperatyvams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka skundžiamus teismo sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu, tad fakto klausimas (taip pat ir įrodymai) nagrinėjant baudžiamąją bylą kasacine tvarka nėra tiriami, tačiau kasacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014-10-02 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. lA-542-31812014 ir paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendį, kuriame konstatuota, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad nukentėjusiesiems priklausantys įrankiai iš tiesų buvo uždaryti ir jiems negrąžinti bei nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tai galėjo padaryti būtent atsakovė, t.y. atsakovė išteisinta, nustačius, kad byloje nėra pakankamai įrodymų apie nukentėjusiesiems, tame tarpe ir ieškovui, priklausančių įrankių uždarymą ir negrąžinimą, be to, nustačius nebuvimą jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad įrankius pasisavinti galėjo būtent atsakovė. Pažymėtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendis šiai dienai yra įsiteisėjęs, todėl jame teismo padarytos išvados, atliktas įrodymų vertinimas laikytinas nenuginčytu ir turinčiu prejudicinę reikšmę nagrinėjant civilinį ginčą (CPK 182 str.). Skundžiamas sprendimas yra teisingas, pagrįstas ir motyvuotas. Teismas tinkamai įvertino visas civilinėje byloje esančias faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, paties ieškovo duotus paaiškinimus. Pažymi, kad atsakydamas į teismo klausimus, ieškovas nesugebėjo nurodyti ir pagrįsti ieškinio faktinio pagrindo, jis teismui paaiškino, kad civilinį ieškinį reiškia tik tam, kad nereikėtų grąžinti atsakovei ieškovo naudai nepagrįstai išieškotų pinigų. Ieškovas, grįsdamas savo reikalavimus, teikia naujus įrodymus, jų pateikimo būtinybę siedamas su P. K. veiksmai neišsaugojant čekius arba su savo nežinojimu. Tačiau aplinkybės, kurių buvimą ieškovas norėtų pagrįsti naujais įrodymais, ir kurias nurodė pats ieškovas, buvo nagrinėjamos pirmos instancijos teisme. Tokiu būdu pažeidžia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Be to, įrodyti ieškinio dalyko reikalavimus yra ieškovo pareiga, kuri nepriklauso nuo kitos šalies ar teismo prašymų. Ieškovas teikia tikrovės neatitinkančią informaciją. Viso proceso metu (tiek ir nagrinėjant baudžiamąją bylą) jis teigė, kad dirbo su P. K. priklausančia vibroplokšte, kurią atpirko, pirko ją iš pažįstamų asmenų, pirko ne naują ir mokėjo mažesnę kainą (mokėjimo ir įsigijimo dokumentų iki šiol nėra ir nebuvo teikiami). Šiuo metu ieškovas kalba jau apie betono maišyklę, o tariamą žalą bando pagrįsti naujai įgyto daikto (t.y. praėjus keliems metams po tariamo įvykio) pirkimo čekiais. Ieškovo procesinis nesąžiningumas, naujų, su teisiniu ginču nesusijusių įrodymu pateikimas, nelaikytini teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo pagrindžiančiais faktais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ginčo šalys 2011 m. gegužės mėn. sudarė žodinę rangos sutartį, pagal kurią ieškovas V. D. kartu su A. Š. ir R. V. įsipareigojo iškloti lauko plyteles atsakovės namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme. Ieškovo teigimu, atlikus darbus ir ieškovui atvykus pasiimti darbo įrankių, atsakovė įrankius atsisakė grąžinti, motyvuodama tuo, kad ji permokėjo už lauko plytelių klojimo darbus ir pareikalavo grąžinti 2 000 Lt. Ieškovo teigimu, jam atsisakius vykdyti šį atsakovės reikalavimą, ji negrąžino ieškovui darbo įrankių, tarp kurių buvo elektrinė betono maišyklė RMIII 120 (vertė 484,03 Lt) bei iš P. K. skolinta tankinimo plokštė LACO PC54/50H (vertė 3 800 Lt). Iieškovas prašo priteisti iš atsakovės turtinę žalą, atsiradusią dėl jam neteisėtai negrąžintų darbo įrankių.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamai civilinei bylai prejudicinę reikšmę turi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-04-25 teismo nuosprendis, kuriuo atsakovė išteisinta dėl kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką pagal BK 294 str. 1 d. (savavaldžiavimas), konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. todėl padarė išvadą, kad atsakovė nusikalstamos veikos nepadarė, o atsakovės neteisėtų veiksmų (daiktų uždarymo ir negrąžinimo) nebuvimu ieškovui negalėjo būti padaryta turtinė žala. Su tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesutinka.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2013; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2013; 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2012; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-04-14 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207-677/2015 panaikinęs Vilniaus apygardos teismo 2014-10-02 nuosprendį, kuriuo atsakovė buvo nuteista pagal BK 294 str. 1 d., bei palikęs galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendį, kuriuo atsakovė išteisinta, konstatavo, kad byloje nėra savavaldžiavimo požymių (didelės žalos kilimo) ir šis nedidelio pavojingumo ginčas pirmiausia turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, todėl panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinę, kad išteisinimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės, kylančios dėl tų pačių faktų, mažiau griežtos įrodinėjimo naštos pagrindu (Ringvold v. Norway, no. 34964/97, no. 34964/97, judgment of 11 February 2003; Y v. Norway, no. 56568/00, judgment of 11 February 2003; žr. taip pat C. v. the United Kingdom, no. 11882/85, Commission decision of 7 October 1987; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2013). Taigi šioje byloje civilinis ieškinys turėjo būti išspręstas vadovaujantis civilinės teisės principais ir įrodinėjimo standartais, jo nelėmė baudžiamojo proceso baigtis, o sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą nebuvo teigiama, jog įvykdytos visos sąlygos pripažinti atsakovę baudžiamosios teisės prasme kalta dėl kaltinimų, dėl kurių ji išteisinta. Dėl to civilinis procesas nėra nesuderinamas su išteisinimu ir jo nepanaikina.Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo išsamiai nustatinėti bendruosius civilinės atsakomybės pagrindus (neteisėtą veiką, kaltę, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos). Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, civilinės atsakomybės pagrindų analizė neatlikta, apsiribota tik aplinkybe, kad atsakovė nepadarė baudžiamosios veikos pagal BK 294 str. 1 d. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės neteisėtus veiksmus neįrodytais, pažeidė CPK 185 str. 1 d. nuostatas.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė civilinio proceso įstatymą, nenustatinėdamas atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės, neatskleidė šios bylos esmės, o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui, bylą perduodant nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.