- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- I1-251-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01795-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. liepos 16 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpyje nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. liepos 16 d.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–9), atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą (b. l. 70–76, 84, 126) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. liepos 16 d. atlikinėjo bausmę Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) Kybartų sektoriuje. Teigė, jog yra Lietuvos pilietis, bet priėmęs islamo religiją. Kreipėsi į pataisos namus su prašymu, jog jo atžvilgiu būtų pakeistas maisto meniu – prašė kiaulienos produktus pakeisti vištieną arba jautieną. Marijampolės PN administracija atsisakė pakeisti išduodamo maisto meniu. Be to, nuo 2019 m. lapkričio 24 d. buvo periodiškai baudžiamas, buvo skiriama atlikti nuobaudą kamerų tipo patalpose arba drausmės grupėje ir dėl to negalėjo papildomai nusipirkti maisto pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje. Dėl to yra priverstas valgyti vegetarinį maistą, nors nėra vegetaras. Nurodė, kad nuolat jaučia alkį ir diskriminaciją dėl savo pažiūrų ir religinių įsitikinimų. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė atlikti religinių apeigų pagal savo tikėjimą, nebuvo suteikta patalpa melstis ramybėje. Taip pat nebuvo sudaryta galimybė atsisiųsti meldimosi kilimėlį. Į 2020 m. birželio 17 d. pareiškėjo užklausą Marijampolės PN Kybartų sektoriaus direktoriui buvo atsakyta, kad tokių patalpų nėra ir nebus. Pareiškėjui buvo grasinama, kad jis atsiimtų užklausimą ir pareiškėjas buvo priverstas pasirašyti, kad viskas išaiškinta žodžiu, o raštiško atsakymo nereikalauja.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 173 straipsnio 4 dalis numato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistų pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, - pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Racionali mityba – tai mityba, kuri pagal energiją yra subalansuota pagal kalorijas, sudėtį, priklausomai nuo lyties, amžiaus ir veiklos rūšies. Vadovaujantis BVK nuostatomis ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V- 138, nedirbantys nuteistieji yra maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, atitinkamai dirbantys vyrai - pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Minėtame įstatyme nėra numatytas valgiaraštis, kuris atitiktų pareiškėjo reikalavimą maitintis atsižvelgiant į musulmoniškas tradicijas. Atsižvelgiant į tai, Marijampolės PN elgėsi teisėtai, siūlydami pareiškėjui maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį. Šis valgiaraštis atitinka pareiškėjo poreikius, kadangi jame nėra kiaulienos.
Nurodė, kad BVK 106 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas, o pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad gyvenamosios zonos nuteistųjų bendrabučio patalpose prie Kontrolės paleidimo posto Nr. 3 yra įrengta patalpa nuteistųjų religinėms apeigoms atlikti, kurioje gali lankytis visų religinių konfesijų atstovai. Į pataisos įstaigos administraciją dėl islamo išpažinimo pareiškėjas kreipėsi dar du kartus. Tuomet pareiškėjui jo teisės buvo išaiškintos žodžiu, neteikiant rašytinio atsakymo. Pareiškėjo teiginys, jog pataisos įstaigos pareigūnas jam grasino dėl skundo atsiėmimo, yra visiškai nepagrįstas ir tik deklaratyvaus pobūdžio. Visi pareiškėjo skundai ir prašymai yra priimami bei registruojami, taip pat pateikiamas rašytinis, arba jeigu to užtenka, atsakymas suteikiamas žodžiu. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išpažinti tikėjimą bet kuriam tikėjimui išpažinti tinkamoje patalpoje. Tam tikrų nepatogumų galėjo egzistuoti, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Nepakanka, kad pareiškėjas formaliai nurodytų jo diskriminavimą dėl religijos išpažinimo. Savaime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas išpažįsta islamą, negali būti vertinama kaip jo diskriminacija religijos pagrindu.
Akcentavo, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nesukeliančios neigiamų pasekmių, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. liepos 16 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjas jo patirtą neturtinę žalą sieja su sąlygų išpažinti islamo religiją nesudarymu – netinkamu maitinimu, patalpos atlikti religines apeigas neįrengimu, sąlygų parsisiųsti maldos kilimėlį nesudarymu. Pareiškėjas skunde teigia, jog jam, nevalgančiam kiaulienos dėl religinių įsitikinimų, nebuvo sudaryta galimybė ja pakeisti kitokia mėsa (jautiena, vištiena), o buvo skiriamas vegetariškas valgiaraštis, dėl ko jis nuolat jautė alkį.
BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo taisyklės) nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Maitinimo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Maitinimo taisyklių 6 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius tvirtina valgiaraščius, be kita ko, valgiaraštį dirbantiems vyrams, valgiaraštį nedirbantiems vyrams, valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštį nedirbantiems vyrams (vegetarams). Maitinimo taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.
Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 4 d. yra teikęs prašymą Marijampolės PN administracijai dėl jo maitinimo pagal religinius įsitikinimus (b. l. 28). Marijampolės PN administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 20/07-780 nurodė, kad pataisos įstaigos nuteistiesiems meniu sudaromas vadovaujantis Kalėjimų departamento 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais. Šiuose valgiaraščiuose specialiai musulmonams pritaikyto meniu nėra. Įstaigos administracija ar maitinimo paslaugą teikianti įmonė negali daryti ilgalaikių valgiaraščio pakeitimų, todėl specialiai pareiškėjui kiauliena nebus pakeista į jautieną ir paukštieną. Taip pat paaiškino pareiškėjui galimybę papildomo maisto įsigyti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje (b. l. 10).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas maitinimas pagal jo religinius įsitikinimus (jam esant musulmonui ir nevartojant kiaulienos), nepagrįstas ir atmestinas, jei pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį. LVAT teigimu, pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais, tačiau šia galimybe jis nesinaudojo. Taip pat, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jis turėjo būti maitinamas pagal specialų valgiaraštį musulmonams, o ne vegetarišką valgiaraštį, pažymėjo, jog teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams. Be to, į vegetarišką valgiaraštį įeina ir produktai iš žuvies (žr. 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018).
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, daro išvadą, kad Marijampolės PN buvo užtikrinama, jog pareiškėjas turėtų pasirinkimo galimybę ir pats nuspręstų, pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jis būtų maitinamas. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal specialų valgiaraštį musulmonams.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu ne kartą buvo skirtos drausminės nuobaudos, perkeliant jį į kamerų tipo patalpas, bei perkeliant į drausmės grupę (b. l. 35–66). Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog pareiškėjas nekildina neturtinės žalos iš jam paskirtų nuobaudų (b. l. 73), paskirtų nuobaudų jis neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, todėl byloje nevertintinos aplinkybės, susijusios su nuobaudų pareiškėjui paskyrimu. Tačiau pareiškėjas nurodo, jog būdamas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje jis neturėjo galimybės nusipirkti papildomo maisto (vištienos ir jautienos) pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje.
Žemesnės instancijos teismas
BVK 145 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose, 1 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2020 m. birželio 20 d. buvo nustatyta, kad nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.
Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojanti nuo 2020 m. birželio 20 d.) nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą, į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų (išskyrus teisę susitikti su advokatu), perduodamų daiktų, taip pat paskambinti telefonu (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 101 straipsnyje nurodytą teisę). Jiems neleidžiama įsigyti ir (ar) turėti asmeninių daiktų, išskyrus drabužius, avalynę, higienos reikmenis ir kanceliarines prekes. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. BVK 75 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2020 m. birželio 20 d.) nustatė, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę įsigyti maisto produktų, higienos reikmenų ir kanceliarinių prekių; jų sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) numatė, jog nuteistieji nuteistiesiems, be kita ko, leidžiama įsigyti ir turėti termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių, termiškai apdorotos, rūkytos, sūdytos žuvies (18 priedo 1.4.; 1.5. punktai). Nuo 2020 m. birželio 20 d. galiojančioje BVK 75 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijoje numatyta, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę įsigyti šio Kodekso 92 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų asmeninių daiktų. Pagal BVK 92 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti šviežius vaisius ir daržoves, drabužius, avalynę, higienos ir kanceliarijos reikmenis.
Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjui esant perkeltam į kamerų tipo patalpas atsakovo atstovas Marijampolės PN pagrįstai taikė pareiškėjo atžvilgiu BVK 145 straipsnyje numatytus apribojimus. Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, jog Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 82/04R-663 buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę trims mėnesiams. Minėtu laikotarpiu galiojusio BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos nedraudė drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems įsigyti maisto produktų (tame tarpe ir mėsos), tačiau nagrinėjamu atveju aktualu tai, jog pareiškėjas skunde tik deklaratyviai paminėjo, kad jam būnant drausmės grupėje nebuvo leidžiama nusipirkti papildomų maisto produktų, nenurodė kada ir kokių konkrečių produktų pageidavo nusipirkti, be to, byloje nėra jokių pareiškėjo prašymų ar skundų patvirtinančių, kad laikotarpiu, kuomet jis buvo perkeltas į drausmės grupę ir nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose, pareiškėjas būtų pageidavęs įsigyti maisto produktus ir jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų dėl galimybės apsipirkti pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje nesudarymo.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog patyrė neturtinę žalą dėl to, jog jam nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas tinkamoje patalpoje, nebuvo leista, atsisiųsti maldos kilimėlį.
BVK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Vadovaujantis BVK 106 straipsnio 3 dalimi tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d., 184 punkte buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Pagal pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 185 punktą religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas.
Iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl sąlygų atlikti religines apeigas sudarymo. 2020 m. gegužės 4 d. pareiškėjas pateikė prašymą sudaryti sąlygas atlikti religines apeigas (b. l. 26). 2020 m. birželio 17 d. užklausa, kodėl nėra sudaryta galimybė atlikti religines apeigas. Užklausoje paties pareiškėjo yra pažymėta ir parašu patvirtinta, jog užklausos atsisako, kadangi viskas yra išaiškinta žodžiu, raštiško atsakymo nereikalauja (b. l. 29, 30).
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, jog gyvenamosios zonos nuteistųjų bendrabučio patalpose prie Kontrolės praleidimo posto Nr. 3 yra įrengta patalpa nuteistųjų religinėms apeigoms atlikti, kurioje gali lankytis visų religinių konfesijų atstovai. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išpažinti tikėjimą bet kuriam tikėjimui išpažinti tinkamoje patalpoje (b. l. 17). Taigi, šioje patalpoje turėjo galimybę religines apeigas atlikti ir pareiškėjas. Be to, pareiškėjas galėjo melstis jo gyvenamojoje patalpoje. Teisės aktai nenustato atsakovo atstovui pareigos įrengti patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis neturėjo galimybių išpažinti islamą ir taip Marijampolės PN būtų pažeidę jo religinius įsitikinimus. Tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip teisių pažeidimas. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja tiek Konstitucijoje, tiek BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytos pareigos bei draudimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-424-14).
Byloje nėra jokių duomenų, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl galimybės gauti religinės atributikos (maldos kilimėlį) sudarymo, todėl šis pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas.
Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo preziumuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas religiniu aspektu. Todėl skundo argumentai dėl diskriminacijos religinius aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo į bylą pateikti papildomi įrodymai – Marijampolės PN 2020 m. liepos 30 d. raštas Nr. 20/07-1095, 2020 m. rugpjūčio 27 d. raštas Nr. 20/07-1226, 2020 m. rugsėjo 03 d. raštas Nr. 20/07-1311, 2020 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 20/07-1407, 2020 m. spalio 8 d. raštas Nr. 20/07-1472, 2020 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 20/07-1681, 2020 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. 20/07-205, Kalėjimų departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 2S-3515, 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr.2S-4719, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020 m. gruodžio 16 d. raštas Nr.(20)SN-183)S-647 (b. l. 78–81, 107–109, 119, 120–122, 127–128, 131–132) šioje byloje nevertinami, nes byla nagrinėjama pareiškėjo 2020 m. liepos 16 d. skundo ribose (b. l. 1–9), o minėti administraciniai aktai priimti išnagrinėjus pareiškėjo prašymus ir skundus pateiktus institucijoms po šioje byloje vertinamojo laikotarpio (nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. liepos 16 d.) pabaigos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis nuolat jautė alkį, jautėsi diskriminuojamas dėl religinių įsitikinimų. Tačiau jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.