- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-185-307/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02908-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- A. B., R. M., M. J.
- Advokatai
- Bogdanas Jermakas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam A. B. nustatyta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, buvo subendrinta su Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 118 MGL (4 443,00 Eur) dydžio bauda ir nuteistajam A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo ir 118 MGL (4 443,00 Eur) dydžio bauda.
Tuo pačiu Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį taip pat buvo pripažinti kaltais ir nuteisti R. M. ir M. J., tačiau dėl šių asmenų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu A. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis, M. J. ir R. M. 2018 m. sausio 16 d. tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku A. B., M. J. kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis atgabenus ir sukrovus į prie sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso A. M. stovintį mikroautobusą „Volkswagen Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. M., pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1 punkto, kuris numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, nuostatas, 3.4 punkto, kuris numato, kad fiziniams asmenims leidžiama gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, turėdami importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, nuostatas, A. B. ir M. J. neturėdami cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, neteisėtai gabeno, o R. M. neteisėtai mikroautobuse „Volkswagen Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikė pagal Lietuvos Respublikos Akcizų Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 3 straipsnio 11 dalį akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, o būtent Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus 3 216 pakelių cigarečių „Minsk Capital QS“, kurių vieno pakelio kaina su privalomais sumokėti mokesčiais 2,66 Eur, o viso 8 554,56 Eur, 330 pakelių cigarečių „Fest“, kurių vieno pakelio kaina su privalomais sumokėti mokesčiais 3,10 Eur, o viso 1 023,00 Eur, 1000 pakelių cigarečių „Minsk City QS“, kurių vieno pakelio kaina su privalomais sumokėti mokesčiais 2,66 Eur, o viso 2 660,00 Eur, 250 pakelių cigarečių „PREMIER QS“, kurių vieno pakelio kaina su privalomais sumokėti mokesčiais 2,66 Eur, iš viso 665,00 Eur – iš viso 4 796 pakelius cigarečių paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka ir kurių bendra apskaičiuota pagal muitinės vertę su privalomais sumokėti mokesčiais 4 796 pakelių cigarečių paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, vertė 12 902,56 Eur, viršija 250 MGL dydžio sumą, kol jos buvo surastos ir paimtos policijos pareigūnų.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo pakeisti jam Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę švelnesnės rūšies bausme – bauda.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo bausmės skyrimo motyvai apelianto atžvilgiu yra išdėstyti labai trumpai ir lakoniškai. Apelianto teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad kitam nuteistajam – R. M., kuris irgi pripažintas kaltu padaręs tą pačią nusikalstamą veiką, teismas paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą. Nuosprendyje nenurodyta, kodėl tokia pati bausmės rūšis nebuvo taikyta ir apeliantui, tačiau iš bausmės skyrimo motyvų galima spręsti, kad tam svarbiausią reikšmę turėjo neišnykęs jo teistumas už analogiško nusikaltimo padarymą. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, kurios turi būti vertinamos sprendžiant bausmės skyrimo klausimą.
2.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšimi ir mano, kad nepaisant to, jog jis padarė sunkų nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir negali būti laikoma teisinga. Pasak apelianto, jo neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabentos cigaretės nebuvo nei parduotos, nei kitaip realizuotos. Visas cigaretes sulaikymo metu paėmė policijos pareigūnai. Šios cigaretės buvo perduotos saugojimui ir skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu jas nuspręsta sunaikinti. Apelianto teigimu, tai rodo, kad iš savo nusikalstamos veikos jis negavo jokių neteisėtų pajamų ir kitokios naudos, valstybės ekonomikai reali žala nebuvo padaryta. Aplinkybę, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nebuvo didesnis už rūšinį tokių veikų pavojingumą, apelianto manymu, patvirtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė jam paskirti laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliai BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai bausmei.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o sunkinančių aplinkybių nenustatė. Be to, apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ne tik pripažino savo kaltę, bet ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apelianto manymu, kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nėra dažnas atvejis tokio pobūdžio bylose. Jo prisipažinimas dėl įvykdyto nusikaltimo ir nuoseklūs parodymai turėjo svarbios reikšmės per trumpą laiką ne tik pabaigti ikiteisminį tyrimą, bet ir išnagrinėti bylą teisme. Šios aplinkybės yra svarios ir reikšmingos vertinant apelianto asmenybę ir skiriant jam bausmę.
2.4. Pasak apelianto, sprendimą skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę teismas motyvavo iš esmės vieninteliu motyvu – tuo, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį. Tačiau baudžiamajame įstatyme nenustatyta, kad asmeniui, turinčiam teistumą ir padariusiam naują nusikalstamą veiką, privalomai skiriama laisvės atėmimo bausmė, kuomet straipsnio, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad jis yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nors yra išsituokęs, tačiau išlaiko du mažamečius vaikus, be to, yra vienintelis šeimos narys, kuris rūpinasi ir teikia pagalbą savo neįgaliai motinai ir broliui. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad apelianto gyvenamojoje vietoje susirasti darbą, kuris užtikrintų pakankamas šeimos išlaikymui pajamas, yra sudėtinga. Būtent ši priežastis, pasak apelianto, paskatino jį padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliantas nurodo, kad jis padarė teigiamas išvadas, kritiškai vertina savo elgesį ir ateityje nedarys nusikalstamų veikų.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. neginčija savo kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir šios veikos teisinio kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi. Nuteistasis prašo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesnės rūšies bausme – bauda.
6. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
7. BK 199² straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, įsigaliojusi 2005 m. birželio 30 d.) numatyta nusikalstama veika laikoma sunkiu nusikaltimu, už kurio padarymą baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. BK imperatyviai nenurodoma, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą atitinkamo BK straipsnio sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentaliausių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati jo padarytai veikai – bausmė už nusikalstamos veikos padarymą turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės pavojingumas. Kai įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir kitos alternatyvios bausmės, pirmiausiai turi būti svarstoma galimybė skirti kitos rūšies bausmę nei laisvės atėmimas. Tik nustačius, kad kitos rūšies bausmės paskyrimas neleis pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, turėtų būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas.
8. Skirdamas nuteistajam A. B. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliaciniame skunde ginčydamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuteistasis A. B. nurodo minėtą pirmosios instancijos teismo nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir kaip papildomą argumentą pateikia tai, kad jis ne tik prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdžiai dėl jos gailisi, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo į tai atsižvelgti skirdamas jam švelnesnę bausmę. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. B. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl jo padarytos nusikalstamos veikos jau tinkamai įvertino pripažindamas tai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Papildomai vertinti tas pačias faktines aplinkybes nuteistojo naudai nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinai didesnė ar mažesnė reikšmė. Šiuo atveju nuteistojo A. B. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos turi būti vertinami kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.
9. Nuteistasis A. B. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą; neteisėtai gabentų akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių vertė (12 902,56 Eur) nežymiai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė; nuteistojo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, buvo aktyvesnis, nei kitų bendrininkų – jis organizavo bendrininkų nuvežimą į nusikalstamos veikos padarymo vietą. A. B. yra išsituokęs; turi du mažamečius vaikus; nuo 2019 m. vasario 1 d. užsiima individualia veikla; anksčiau buvo du kartus teistas (paskutinį kartą – Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. baudžiamuoju įsakymu dėl analogiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, padarymo); jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui; 2008 m. – 2018 m. laikotarpiu buvo net 18 kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius administracinius nusižengimus, įskaitant ir akcizais apmokestinamų prekių įsigijimą, laikymą, gabenimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką. Sprendžiant klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės rūšies itin aktuali aplinkybė, jog nuteistasis A. B. vis dar nėra atlikęs ankstesnės Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės – nesumokėjo 4 443,00 Eur dydžio baudos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. B. pateikė vieną 2019 m. kovo 26 d. mokėjimo patvirtinimą, įrodantį, kad jis sumokėjo dalį jam paskirtos baudos – 100,00 Eur. Tačiau aplinkybė, kad šis mokėjimas buvo atliktas praėjus daugiau kaip ketveriems metams nuo baudos paskyrimo ir tik prieš pat teismo posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies keitimo, nepatvirtina nuteistojo pasiryžimo sumokėti visą jam paskirtą baudą. Toks nedidelės baudos dalies sumokėjimas laikytinas tik nuteistojo siekiu deklaratyviai sudaryti įspūdį, kad jis realiai atlieka jam paskirtą bausmę. Duomenys apie nuteistojo A. B. teistumą ir administracines nuobaudas rodo, kad jo daromos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jis yra linkęs nusikalsti ir nesilaikyti įstatymų reikalavimų, o už ankstesnius nusikaltimus paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Piniginių bausmių (nuobaudų) paskyrimas neužkerta kelio nuteistajam daryti tiek administracinius nusižengimus, tiek ir nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad pats nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde pripažįsta, jog pakartotinai savanaudiškas nusikalstamas veikas jis daro dėl to, kad jo gyvenamojoje vietoje sunku gauti būtiniems poreikiams tenkinti reikalingas pajamas, todėl yra didelė tikimybė, kad ir šį kartą nuteistasis negalėtų atlikti baudos bausmės ir taip nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai. Įvertinus aptartas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo A. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, jo asmenybės pavojingumą, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus tik griežčiausią įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.
10. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis išlaiko savo mažamečius vaikus, iš pateikto Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-22-371/2017 matyti, kad A. B. nutraukus santuoką su Ž. B. abu jų mažamečiai vaikai N. B. (gim. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) liko gyventi su motina (t. 5, b. l. 8-12). Teismo sprendimu A. B. yra įpareigotas kas mėnesį mokėti nedidelę vaikų išlaikymui skirtą pinigų sumą (po 150 Eur kiekvienam), tačiau byloje nėra jokių rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis tinkamai vykdo šią prievolę. Apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos nuteistojo A. B. motina M. D. ir jo buvusi sutuoktinė Ž. B. teigiamai atsiliepė apie nuteistąjį, nurodė, kad jis joms padeda finansiškai ir buityje, neseniai pradėjo dirbti. Vis dėlto abi liudytojos pripažino, kad ankstesnės paskirtos baudos nuteistasis nesumoka dėl piniginių lėšų trūkumo. Liudytoja Ž. B. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad santuokos metu dėl A. B. veiksmų buvo apribotos jos nuosavybės teisės į jai priklausantį automobilį ir banko sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, atsižvelgia į kaltininko šeimines aplinkybes, tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad nuteistajam A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti keičiama švelnesnės rūšies bausme – bauda.
11. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra artimas minimaliai BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, yra aiškiai per griežta. Nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis yra adekvatūs (proporcingi) jo padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.
12. Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei byloje surinktų įrodymų vertinimo klaidų nenustatyta, todėl šis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.