Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas Vilniaus PN savo atsiliepime prašo taikyti senaties terminą.

Europos žmogaus teisų teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pagal CK 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo kalinimo įstaigoje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013-01-15 nutartis Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis Nr. A146-307/2013).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 28 d. Pagal galiojančius teisės aktus bei vadovaujantis formuojama teismų praktika panašiose bylose, nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad pareiškėjui apie neva netinkamas laikymo sąlygas, pažeidžiančias jo teises Vilniaus PN buvo žinoma nuo jo laikymo šioje įstaigoje, pradžios, kaip minėta, nuo 2011 m. spalio 18 d. Pareiškėjas į atsakovės atstovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą daliai ginčui aktualaus laikotarpio neprieštaravo, teismo neprašė jo atnaujinti, nenurodė jokių pagrįstų argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos reikalavimui nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2017 m. gegužės 28 d., todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Taigi, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. dėl pažeistos teisės į privatumą naudojantis dušu ir kalbant telefonu (taksofonu) bei minimalaus ploto skiriamo vienam asmeniui neužtikrinimo.

Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų – teisės aktais nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos pažeidimo – pareiškėją laikant bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-206 ir Nr. 5-309. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas laisvas plotas.

Remiantis pateiktu Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų 2 ir 3 aukštų išplanavimu (b. l. 20-21) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Nr. 3-206 plotas 33,13 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, o gyvenamosios patalpos Nr. 5-309 plotas yra 19,16 kv. m., įrengta 6 miegamosios vietos. Sanitarinio mazgo kamerose nėra, aukštuose įrengta po 2 sanitarinių mazgų vietas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) PĮVTT 111.1 papunktyje nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 11¹.2 papunktyje nustatyta, kad kamerų tipo patalpose šis plotas turi būti ne mažesnis negu 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nors atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas to taip pat nenurodė, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų nebuvo pažeisti, nes pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3-206 teko 3,31 kv. m., o gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-309 teko 3,18 kv. m. ploto, t. y. daugiau nei 3,1 kv. m. Be to, pažymėtina, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Kaip nurodė atsakovės atstovas, nuteistiesiems yra sudaryta galimybė sportuoti, naudotis poilsio kambariu, lankyti koplyčią. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip buvo pažeistos jo teisės šiuo aspektu, t. y. nepaaiškino, kiek asmenų vienu metu buvo apgyvendinta gyvenamojoje patalpoje ar trūko miegamų vietų, ar kažkokiu kitu būdu buvo apribota jo judėjimo gyvenamojoje patalpoje laisvė. Teismas įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo argumentais, pateiktais rašytiniais įrodymais, juolab, kad pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl teisių pažeidimo kitais leistinais įrodymais nepagrindė, atsakovės atstovo pateiktų argumentų ir įrodymų nepaneigė. Todėl teismas konstatuoja, kad šiuo aspektu nebuvo pažeista pareiškėjo teisė.

Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto reguliavimo, teisės aktai nenumatė ir nenumato, kad pataisos namuose turi būti įrengtos pertvaros privatumui dušo patalpose užtikrinti. Nepaisant to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuo 2018 m. antros pusės visose Vilniaus PN I-ajame gyvenamąjame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pateikė tai patvirtinančias fotonuotraukas (b. l. 15-17).

Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš EŽTT praktikos (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) matyti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08); 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71) 162 p.). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Vilniaus PN dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros nuo 2018 m. antros pusės. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020). Kaip minėta, teisės aktai nenumato pertvarų dušuose įrengimo. Pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju teigdamas, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu nenurodė konkrečiai jokių aplinkybių, savo teiginių nedetalizuoja jokiais konkrečiais įvykiais, veiksmais ir pan., neįvardina konkrečių jį stebėjusių besiprausiantį duše asmenų vardų, pavardžių, nenurodo, kada tai vyko ir pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas veikė sąmoningai, su tikslu kuo labiau pareiškėjui pakenkti, pažeisti jo privatumą. Pažymėtina, kad netgi vertinant, kad pareiškėjo privatumas duše nebuvo pakankamai užtikrintas, ypač tuo metu, kai dar nebuvo įrengtos pertvaros dušuose, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytos ypač prastos kalinimo sąlygos, kurios sudarė prielaidas pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu (LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje bgyloje Nr. A-2309-629/2020). Todėl, teismo vertinimu, nesant konkrečių pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl įvykusių faktų, kuomet buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušu, nėra pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo ir šiuo aspektu.

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), PĮVTT nuostatos. BVK 102 straipsnyje yra įtvirtina, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. PĮVTT 124 punkto redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d. nustatė, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 22-25) patvirtina, kad taksofonai Vilniaus PN yra įrengti koridoriuje, tačiau nesant teisinio reglamentavimo, kaip ir kur turi būti įrengiami telefonai (taksofonai), teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN yra tinkamai įgyvendinusi pareigą sudaryti sąlygas naudotis skambučio teise. Įstaigos administracija ant taksofono yra pakabinusi informacinį lapą, kuriuo prašoma gerbti kalbančiuosius ir netriukšmauti. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telekom“, kuri vykdo visą techninį palaikymą ir aptarnavimą.

Pareiškėjas skunde neneigia, kad jam buvo suteikta teisė skambinti taksofonu. Pareiškėjas savo skunde nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjo teisė į privatumą telefoninio pokalbio metu buvo pažeista, nenurodė nei kada, nei kam skambinant ši jo teisė buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į pokalbių privatumą.

Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas dėl visų skunde nurodomų neva jo teisių pažeidimų būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įtaigos administraciją ar kitas kompetetingas įstaigas. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde deklaratyviai ir subjektyviai išdėstė savo teisių pažeidimus, jų konkrečiai nedetalizuodamas ir nepagrįsdamas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.